„PANEVĖŽIO BALSO“ nuotr.

52 Sekundės su kultūra. SOLVEIGA DAGĖ

52 Sekundės su kultūra. SOLVEIGA DAGĖ

Dviejų poezijos knygų autorę pristatyti vien kaip poetę būtų per maža.

Nuo poezijos iki renginių organizavimo, nuo savanorystės iki darbo grožio srityje ir tarsi šito būtų mažai – pradėtos socialinių mokslų studijos. Visam tam Solveigai DAGEI pakanka ir laiko, ir energijos, nors neslepia, kad kūrėjui sostinėje kelias į leidyklas ir pirmąsias gretas veriasi kur kas paprasčiau.

Solveiga, neįmanoma jūsų pristatyti vienu amplua. Esate poetė, viena iš „Panevėžio literatūrinės žiemos“ organizatorių, taip pat kirpėja ir knygos apie plaukus autorė, dar savanoriaujate. Vis dėlto kuri sritis arčiausiai jūsų?

Visos mano veiklos nuolat viena kitą papildo ir persipina (kultūrinių renginių organizavimas, socialinė veikla ir mokslai, savanorystė, kūryba, stilisto darbas, sodininkystė ir t. t.). Jau 25 metus glostau žmonėms plaukus, kurdama jų įvaizdį ir padėdama išreikšti save. Šiame darbe jaučiu didelį malonumą, nes šalia techninių dalykų visada yra ir kūryba. Klausydamasi žmonių gyvenimo istorijų, tampu tarsi ir kunigu, ir psichologu, ir dar dovanoju šypseną bei gerą emociją.

Dėl to šiemet jau baigiau antrąjį socialinių mokslų kursą.

O veikla meniniame lauke mano gyvenimą puošia ir jį papildo lyg gaivus gyvybės šaltinis. Kai esu ištroškusi meno ir kultūros, kaip tyčia, atsirandu kokiame nors projekte, kuris mane sugauna ir įsuka galinga savo uraganiška veikla. Joje sutinku daug įdomių ir kūrybiškų žmonių, išmokstu įvairių dalykų, įgaunu patirties ir praktikos. Tik taip jaučiu, kad pagaliau manyje užsipildo visi platūs ir maži vidaus stalčiukai.

M. MARCINKEVIČIŪTĖS nuotr.

M. MARCINKEVIČIŪTĖS nuotr.

Rašote eiles, valdote žodį ir plunksną. Kaip nutiko, kad pasirinkote nuo poezijos tolimą kirpėjos specialybę?

Specialybę turėjau pasirinkti per vieną vakarą iš to, kokie tuo metu laikraštyje buvo išspausdinti studijuoti kviečiančių mokyklų skelbimai. Toks buvo mamos noras. Labai norėjau studijuoti mediciną, tačiau jokių galimybių tuomet nebuvo. Tad pasirinkau tapti kirpėja, bet dabar tuo tikrai džiaugiuosi. Juokauju, kad jei būčiau tapusi gydytoja, turbūt visa širdimi ir kūnu būčiau atsidavusi mediko darbui ir nieko daugiau aplinkui nematyčiau. O štai dabar atsirado vietos ir kūrybai, ir mokslams, ir šeimai, ir daugeliui kitų veiklų.

Ar kada svarstėte, iš kur jūsų kūrybiškumo gyslelė? Kaip, kokioje aplinkoje formavosi jūsų asmenybė? Ar turėjote autoritetų, savotiškų kelrodžių?

Kaip nebūtų keista, būtent dirbant kirpykloje gimė mintis kartu su panevėžiečiu fotografu Andriumi Repšiu surengti fotografijos ir poezijos parodą „Žmogaus kelias“. Paroda buvo eksponuojama „Galerijoje II aukštas“, kur susipažinau su mano pirmosios knygos iniciatore poete Elvyra Pažemeckaite.

Išreikšti save žodžiais pradėjau bandyti nuo šešerių. Supratau, kad palengvėja, kai popieriaus lape susigeria emocijos, nuoskaudos, baimės ar nerimas. Kažkuriuo metu rašiau ir dienoraštį, bet kai tai tapo lyg vakarine prievole, kuriai nėra laiko, lioviausi tą daryti. Labai mėgau skaityti eilėraščius vaikams, vėliau ir kitą lietuvių poetų kūrybą, tai tapo man labiausiai imponuojančiais kūriniais. Ten galėjau atrasti žodžių, kurie suprato mane, o aš supratau juos. Skaitymas padėjo bręsti mano literatūriniams vaisiams. Pajutau, kad tokia žodžių saviraiška tarsi išlaisvina ir kartu išsaugo mano paslaptį. Daug vėliau sužinojau, kad mano tolimas giminaitis buvo Vincas Mykolaitis-Putinas (močiutė iš tėvo pusės – Ona Mykolaitytė). Bet prie tos žinios stengiausi neprisirišti ir su ja nesusitapatinti. Kiekvienas esame kūrėjas savo viduje tiek, kiek tikrasis Kūrėjas mums tą leidžia pajusti, o dar daugiau – išreikšti ir atsiskleisti. Tačiau kūryba negimsta tuščioje dirvoje. Kiekvieno kuriančiojo tekstas, paveikslas, muzika ar fotografija rodo, kaip jaučiasi pats kuriantysis, kokios temos jam svarbios, kokia menininko pasaulėžiūra. Visi kūriniai gimsta iš mus supančios aplinkos ir gyvenimo joje, iš pajautimo, gilumo, žaizdos. Jie dažniausiai atspindi autoriaus biografinius išgyvenimus arba jo aplinkoje išgyventas istorijas. Tad pats gyvenimas yra įkvėpimas ir medžiaga kūrybai. O siekiant brandos, man labai patiko skaityti V. Mačernio, D. Kajoko, A. Maldonio, P. Širvio, J. Macevičiaus poeziją.

M. MARCINKEVIČIŪTĖS nuotr.

M. MARCINKEVIČIŪTĖS nuotr.

Kokio amžiaus debiutavote kaip poetė? Kaip jautėtės sulaukusi pirmosios savo knygos?

Pirmoji knyga „Laimės taupyklė“ pasirodė man esant 33-ejų. Tai buvo tarsi kūdikio gimimas, kurio be galo laukiau ir juo džiaugiausi. Nerealus laimės jausmas kūrėjui, kai pagaliau, po ilgo knygos kelio eilės atsiduria spaustuve kvepiančiame popieriuje. Parsivežus namo visą  knygos tiražą iš spaustuvės – 500 vienetų, pasikviečiau keletą kolegių ir beveik iki ryto kiekvienai knygai kaip skirtuką rišome po ploną baltą juostelę – kaspinėlį. Taip norėjosi savo „kūdikį“ išpuošti ir išmyluoti dar kartą, iki kol jis pasieks knygynų ir skaitytojų rankas.

Kiek jūsų poezija atvira? Ar dalijatės su skaitytojais savo išgyvenimais? Kokios tokio atvirumo pasekmės – ar nesijaučiate apnuoginusi savo sielos?

Poezija leidžia pasislėpti jos šešėlyje, kad poetas skaudžiai nenudegtų. Kiekvienas kūrėjas pateikia savo išgyvenimus, slėpdamasis už žodžių, potėpių, garsų. Todėl įdomiausia būna lankytis knygų pristatymuose ar parodose gyvai, nes ten gali susipažinti ir bendrauti tiesiogiai su autoriais. Kartais ir per patį renginį kūrėjai būna atviresni ir papasakoja su kūriniu susijusią istoriją. Taip elgiuosi ir aš susitikimuose su skaitytojais.

„Kiekvienas esame kūrėjas savo viduje tiek, kiek tikrasis Kūrėjas mums tą leidžia pajusti.“

S. Dagė

Ar egzistuoja konkurencija, gal netgi savotiška hierarchija ir tarp poetų?

Taip, konkurencija egzistuoja visur. Kai patekau į poetų ratą, galvojau, kad jau šie žmonės tai tikrai bus kiekvienas skirtingai unikalus, todėl vienodai gerbiamas, vertinamas ir publikuojamas. Deja, dažnai kūrėjai iš sostinės yra pirmose gretose ir leidyklose. Hierarchija yra kaip ir visur, net ir gyvūnų prieglaudoje. Poetui labai svarbus yra jo pastebėjimas ir klausymasis, atgalinis ryšys, o turintieji daugiau galimybių ir privilegijų dažniau pastebimi, kviečiami ir matomi, publikuojami, verčiami į užsienio kalbas.

Jei reikėtų išskirti tris jums įdomiausius autorius ir jų literatūros kūrinius, kas tai būtų?

Antuano de Sent Egziuperi „Mažasis Princas“, Elenos Mezginaitės rinktinė „Mano senas drauge“ ir Joseph Murphy „Kosminės dvasinės galios dėsniai“ (knygos „Jūsų pasąmonės galia“ autorius.)

O jei tris muzikos kūrinius, kuriuos esate perklausiusi daug sykių?

Labai mėgstu klausytis saksofono ar gitaros įvairių interpretacijų, kūrinys „Perfect Symphony Ed

Sheeran & Andrea Bocelli“, ir gerai nuotaikai pakelti – Minelli „Rampampam“.

PANEVĖŽIO APSKRITIES G. PETKEVIČAITĖS-BITĖS BIBLIOTEKOS nuotr.

PANEVĖŽIO APSKRITIES G. PETKEVIČAITĖS-BITĖS BIBLIOTEKOS nuotr.

Socialiniai tinklai tapo šiandienos gyvenimo didele dalimi. Kaip manote, ar jie paveikė ir menininkų, rašytojų bendravimo įpročius? Ar pati esate aktyvi socialinių tinklų dalyvė?

Socialiniai tinklai – unikali komunikavimo galimybė. Tai galimybė rinktis viešinti apie save informaciją ar ne, tik stebėti kitus ar aktyviai komentuoti ir dėti jaustukus, ieškoti draugų, grupių.  Aš esu daugiau jaustukų „komunikuotoja“ ir savo informacija, džiaugsmais ar pastebėjimais dalinuosi ne kasdien. Tą patį galiu pasakyti ir apie poetus – vieni jų (jaunimas) labiau aktyvūs, o brandesni rašo rečiau. Tačiau socialiniai tinklai tapo puikia sklaidos platforma naujoms poetų knygoms pristatyti, paskelbti apie jų pristatymus ir renginius. Tai suartina šią bendruomenę, nes galime vieni kitus pasveikinti, sužinoti reikiamą informaciją, dalytis įspūdžiais, fotografijomis iš renginių.

Koks jūsų santykis su Panevėžiu? Ar tai jūsų gimtasis miestas?

Gimiau Suvalkijoje – Vilkaviškio mieste. Mano tėvai ir seneliai kilę taip pat iš to krašto. Kai buvau 3-ejų, su šeima persikėlėme gyventi į Panevėžį, nes tėvai čia gavo darbus. Tad Panevėžys yra mano gyvenimo miestas ir tuo labai džiaugiuosi.

Tradicinis šios rubrikos klausimas: jei nutiktų fantastinė galimybė persikūnyti į literatūros kūrinio, filmo ar kitą personažą, kokiu norėtumėte pabūti ir kodėl?

Įdomus klausimas. Pirma į galvą atėjusi mintis – norėčiau būti Mažuoju Princu. Jo patirtys, mokantis moralinių vertybių, įvyko taip subtiliai ir gražiai ir gana per trumpą laiką. O mums reikia ilgų gyvenimo metų, begalės skaudžių patirčių, klaidų, žaizdų, kad išmoktume suprasti, kiek nedaug žmogui reikia materijos ir kiek daug reikia meilės sau iš savęs, žinojimo, kad esi mylimas ir reikalingas.

Ar yra klausimas, kurį pati sau užduodate ir vis dar ieškote atsakymo?

Susibičiuliavau su klausimu „Kodėl?“ ir supratau, kad kai negaliu pakeisti situacijos, turiu keisti požiūrį. Turiu atskirti faktus nuo emocijų ir ieškoti sprendimo. Visus gyvenimo iššūkius priimu kaip stiprybes ir brandą. Žinau, kad niekas neatsitinka be reikalo, tą patvirtina ir šiuo metu mano skaitoma Robin Sharma knyga „Šventasis, banglentininkas ir vadovas“.  Jaučiu savo misijos kelią ir klausausi jos užuominų. Meldžiuosi, mąstau, filosofuoju, taip ir ateina atsakymai. Mintys materializuojasi, tik kartais reikia ir viso gyvenimo, kad išmoktume suprasti ir valdyti save, matyti ne tik savo poreikius, bet ir žvelgti plačiau į pasaulį ar nors kaimyną su atvira širdimi, nustumiant pavydą, konkurenciją, godumą. Tas, kuo esame, kokią emociją ir žodį transliuojame, tai visada ir grįžta atgal mums patiems.

ASMENINIO ALBUMO nuotr.

ASMENINIO ALBUMO nuotr.

Esate laimingas žmogus? Ir apskritai, ar laimė – reali būsena ar siekiamybė?

Taip, dabar esu tikrai laimingas žmogus. Kasdien stengiuosi gyventi taip, kad laimė būtų reali būsena, nes viskas yra mūsų mintyse. Jei nuolat būname viskuo nepatenkinti, nekantrūs ir suirzę, pamąstykime, kieno tai problema – juk mūsų pačių. Pagalvokime, kaip pakeisti savo mintis ir būseną, kad jaustumėmės geriau. Stenkimės pakeisti požiūrį ir atsakyti sau – ko aš tikrai noriu ir ką dėl to darau? Vadovaujantis šiuo principu net ir nesėkmėje, nelaimėje ar nepritekliuje galima įžvelgti  – o kas iš to gero? Ir štai – šis raktas leidžia man pajusti laimę. Net liūdesyje ar kančioje galima įžvelgti šviesos ir kažką mums naudinga, išryškinti savo stiprybes. Išsigryninau savo laimės grūdus nuo pelų ir, vedama susiformavusių vertybių, toliau siekiu savo tikslų.

Savo knygas pasirašote Solveiga Ska. Kodėl nusprendėte, jog reikalingas pseudonimas?

Pseudonimas reikalingas tam, kad kūrėjas visą gyvenimą galėtų išsaugoti savo identitetą. Moters pavardės keičiasi, gal ir ne kartą, todėl, išlaikant pseudonimą, viso gyvenimo kūryba turi vieną autorių.

Pseudonimas Ska buvo pasirinktas, nes puikiai atitiko mano mergautinės ir buvusios vyro pavardės pradžią. Nenorėjau pasirašinėti su galūne -ienė, nes tai skambėjo visiškai nepoetiškai, o pirmosios raidės tiko kaip tik.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų