Sigitas Laurinavičius. Asmeninio archyvo nuotr.

52 Sekundės su kultūra. SIGITAS LAURINAVIČIUS

52 Sekundės su kultūra. SIGITAS LAURINAVIČIUS

Sigitas Laurinavičius, paprašytas prisistatyti, save įvardijo tapytoju, Lietuvos dailininkų sąjungos nariu, Panevėžio kolegijos lektoriumi ir vyskupo Kazimiero Paltaroko gimnazijos mokytoju metodininku.

Tačiau meno pasaulyje šią asmenybę pagrįstai galima pavadinti žmogumi orkestru. Jis ne tik tapo, bet ir fotografuoja, rašo menotyros straipsnius, kuria poeziją ir netgi prasitarė grojęs grupėje, įkvėpusioje garsiąją „Airiją“. O kadaise šis menininkas rimtai svarstė apie sportininko ateitį, tik tam kategoriškai nepritarė gydytojai.

Esu pastebėjusi, kad bendrumas tarp žmonių atsiranda aptikus, kad jie klauso tokio paties muzikinio stiliaus muzikos, patinka tie patys filmai, gali valandų valandas diskutuoti apie tiesas ir prieštaras tose pačiose skaitomose knygose. O būna, kad ir patys tapatinamės su kuriuo nors knygos personažu ar filmo herojumi, atrandame stebėtinų panašumų su muzikos atlikėju. Tad jeigu būtum knyga, filmas, spektaklis, meno ar muzikos kūrinys, personažas, kas būtum? O gal yra ir tavo paties kūrinys – tiksliai apie tave patį?

Gal kada vaikystėje ir įsivaizdavau esąs koks nors kokio kūrinio personažas, bet vėliau to nebepasitaikydavo. Empatijos tikrai netrūksta, įsijausti galėčiau, bet niekada negalvojau, koks kūrinys ar personažas būčiau. Tačiau priimdamas žaidimo taisykles, tarkim, rasčiau sau ganėtinai artimų dalykų Marko Rotko ar Kazimiro Malevičiaus tapyboje (ypač jo juodajame ir raudonajame kvadratuose), Dženi Holzer tekstų instaliacijose, arba Bilo Violos videomene (pavyzdžiui, tokiuose kaip „Plaustas“ ar „Kankiniai“). Bet tai būtų tik labai sąlygiškos asmeninės įžvalgos ir interpretacija. O jei kalbėčiau apie savo kūrinius, ko gero, tiesioginės autorefleksijos daugiausia būtų tokiuose kaip „Pušynas“ ar „Aš tau širdį savo dovanoju“.

S. Laurinavičius. Aš tau širdį savo dovanoju.

S. Laurinavičius. Aš tau širdį savo dovanoju.

Kokia buvo tavo vaikystė? Kada pajutai kūrybinės traukos galias?

Vaikas buvau geras, užaugau mylimas ir prižiūrėtas penkių vaikų šeimoje, bet rūpesčių tėvams tikrai pridariau dėl savo sveikatos. Kadangi ankstyvoje vaikystėje turėjau polinkį lengvai peršalti ir ilgai sirgti, dažniausias mano užsiėmimas būdavo piešimas. Sekėsi gerai, todėl dėmesio bei paskatinimų sulaukdavau daug. Ko jau ko, bet įvairiausių piešimo priemonių namuose niekada netrūko ir už pripaišymus ant sienų niekas rimtai nebarė. Sąlygas turėjau puikias.
Beje, pirmoji rimta akistata su profesionaliu menu įvyko Valkininkuose, vaikų sanatorijoje „Pušelė“, kur tiesiogine žodžio prasme pribloškė dar visai šviežia Birutės Žilytės ir Algirdo Steponavičiaus sieninė tapyba. Buvau gal kokių šešerių metų, kai ją pirmąkart pamačiau, bet įspūdį padarė tokį, kad per pietų miego laiką pabėgau iš grupės, norėdamas vienas ramiai dar kartą apžiūrėti. Viskas ten buvo taip sava ir taip įsiurbė, kad spoksojau pamiršęs viską, kol pačiam ilgo koridoriaus vidury buvau užkluptas praeinančio vyriausiojo gydytojo. Maniau, bus bėdų, bet mano didžiausiai nuostabai jis tepasakė: dabar reikėtų miegoti, bet čia gal ir daugiau naudos turėsi.
Vėliau dailė nuėjo į antrą planą – atėjo intensyvių treniruočių, varžybų ir ketinimo tapti treneriu laikotarpis. Irgi gerai sekėsi, bet gydytojų palaikymo niekada nebuvo, reikėdavo išsijuosus įrodinėti, kad galiu, todėl baigdamas mokyklą kritiškai persvarsčiau galimybes ir pasirinkau dailę.

Ar yra žmogus, pakreipęs tavo kelią kūrybos link? Kokie mokytojai, kūrėjai, herojai, istorinės ar šių dienų asmenybės tau darė (ir tebedaro) įtaką?

Dėl įtakų jokių stebuklų nėra: iš prigimties esu smalsus, ganėtinai atviras ir daug ką priimu lengvai. Tik dėl to nė kiek nesijaudinu, nes puikiausiai suprantu, kad nėra žmonių, galinčių išvengti įtakų. O kad ne visi nori apie tai kalbėti – čia kitas reikalas.
Asmeniškai man didžiausią įtaką padarė tapybą dėstęs, pernai amžinybėn iškeliavęs profesorius Vincentas Gečas ir Žiemgalos dailininkų plenerai (juos, beje, 12 metų pats ir kuravau). Abiem atvejais kaip reikšmingiausią bendrą aplinkybę išskirčiau betarpišką bendravimą – labiau apie gyvenimą nei apie meną besisukančius pokalbius, netiesiogiai išmokiusius kreipti dėmesį į kontekstą, vertinti detales ir matyti visumą.
Pavyzdžiui, šviesaus atminimo mano dėstytojas, o vėliau ir Žiemgalos plenerų bičiulis, profesorius Vitolis Trušys savo mozaikoms niekada nenaudodavo atvežtinio akmens, visada – tik lietuvišką, taip pabrėždamas tiesioginį savo kūrybos ir gimtojo krašto ryšį. Tik nedaug kas tai žino, o prasmės tam teikiančių bus dar mažiau. Tačiau tiems kitiems, kurie sugeba pastebėti turinio, formos ir konteksto koreliaciją, tie darbai atsiveria nepalyginamai iškalbingiau.
Tokie ir panašūs dalykai iš tiesų labai stipriai paveikė tiek mano paties kūrybos pasirinkimus, tiek požiūrio į kitų kūrybą formavimąsi. Be paminėtų asmenų, yra dar pulkas žmonių, kurių darbus sekiau, iš kurių mokiausi, tačiau tam tikri vidiniai filtrai, kurie su kiekvienais metais tankėja, irgi suveikia, todėl ir tas gravitacijas atsekti kaskart sunkiau.

Kiek tave pažįstu, esi labai universalus kūrėjas: tapai, fotografuoji, rašai ne tik menotyros tekstus, straipsnius, bet ir, kiek žinau, poeziją. Tikriausiai dar ko nors nepaminėjau, nes galbūt ne viską rodai viešai? Kokia raiškos forma tau artimiausia, ar svarbu save, kaip kūrėją, identifikuoti ar personalizuoti per raišką?

Tiesiog negalėjai žinoti, kad studijų metais dar grojau grupėje. Bet tai truko labai trumpai ir praėjo beveik be pėdsakų – vos kelis kartus viešai pasirodėm. Nors teko išgirsti tokių pasisakymų, kad per vieną koncertą stilistiškai įkvėpėm jau vėliau susikūrusią „Airiją“. Gali būti, nes panašumo tikrai būta.
O savo eilių rimta poezija nelaikau. Dažniausiai jos randasi tada, kai ilgiau pabūnu be tapybos ir, matyt, tas trūkumas kažkaip turi kompensuotis. Suprantu jų mėgėjiškumą, todėl ir neviešinu. Nors kartą festivalyje „Panevėžio literatūrinė žiema“ skaičiau, tad nėra taip, kad niekas viešumoje jų nebūtų girdėję. Ar vertėjo? Nežinau.
Straipsniai – kitas reikalas, bet būsiu atviras: nebematau prasmės. Kiekvienas atsakingai parašytas tekstas pareikalauja laiko ir atitinkamos kompetencijos, o rezultatas – atseit, čia tau nieko nereiškia, čia gi tik tekstas – vis dažniau veda prie minties, kad ne tuo užsiimu.
O fotografija, skaitmeninė grafika, instaliacijos, videodarbai ir, žinoma, tapyba yra bendras vaizdinės kūrybos laukas. Tai sritys, kurios man labiausiai priimtinos, teikia daugiausia pasitenkinimo ir kurias renkuosi, priklausomai nuo galimybių, kūrinio idėjos ir teikiamos išraiškos. Pavyzdžiui: tapyboje, be viso kito, man labai svarbus yra jos jusliškumas, pasireiškiantis per tiesioginį fizinį santykį su drobės paviršiumi, galimybė jungti esamą ir išgalvotą realybę, o fotografuodamas ar filmuodamas jau suprantu, kad pirmiausia turiu reikalą su unikalia dabarties akimirka. Tai labai skirtingi dalykai. Man tos smulkmenos svarbios, todėl ir priemones renkuosi tikslingai. Ne kartą buvau kritikuojamas už tapyboje vis tebenaudojamą pikselių motyvą, bet ten jis man svarbus kaip papildomą intelektinę nuorodą kuriantis sluoksnis. O štai fotografijose puikiausiai apsieinu be jo. Nesakau, kad niekada neatsitiks kitaip, bet dabar man to nereikia.

S. Laurinavičius. Pietų stalas, 2013 m.

S. Laurinavičius. Pietų stalas, 2013 m.

Tavo veikla neapsiriboja kūryba, ją lydi ir pedagoginis darbas. Kokiais keliais atkeliavai iki dėstytojo, mokytojo pozicijos? Koks mokytojas esi savo mokiniams?

Taip jau išėjo, kad baigęs studijas tuometinio Šiaulių pedagogikos instituto Dailės fakultete, įgijau braižybos, dailės ir technologijų mokytojo diplomą ir vos ne visą laiką dirbu pagal įgytą specialybę. Tik stodamas galvoje turėjau dailę, o gyvenimas pakoregavo savaip: sprendimą mokytoju padirbėti laikinai kažkaip nejučia pavertė nuolatiniu darbu.
Gal būtų buvę kitaip, bet abu su žmona dirbome tose pačiose mokyklose, todėl to meto reformos (ypač pradedant kurtis kolegijai) tiesiog privertė įsitraukti iš pradžių į studijų standartų, vėliau į programų rengimą, o dar vėliau į tų programų įgyvendinimą. Iš tiesų tai buvo labai įtemptas laikotarpis, tad nei dairytis, nei blaškytis nebuvo kada. Taip tapau dėstytoju.
O koks gi mokytojas (ar dėstytojas) esu, geriau atsakytų mano mokiniai, bet sakydavau ir dabar tebesilaikau nuomonės, kad kiekvienas mokytojas tuo pat metu yra ir savo mokinių mokinys: turi ne tik duoti, bet ir keistis, kad liktum ryšio tarp kartų zonoje. Tikiuosi, kad bent iš dalies tai pavyksta.

Koks tavo laikas šiandien? Kaip šis keistas karantino laikotarpis veikia tavo laiko, priemonių ir raiškos derinį? Beje, ar yra kokia nors veiklos forma, kurią galėtum pavadinti hobiu?

Galima sakyti, kad sėdžiu užsidaręs. Iš pagarbos medikams, savo šeimai ir visiems, kurie man svarbesni už norą neriboti savo įpročių, be tikrai būtino reikalo nekišu nosies iš namų ir savo pavyzdžiu tikiuosi paskatinti kitus nesijausti dėl to nepatogiai.
Tiek pamokas gimnazistams, tiek paskaitas kolegijos studentams ramiausiai galiu vesti nuotoliniu būdu. Pasiruošimo reikia visai kito nei anksčiau, tačiau tai nėra kaži kokia problema ir tikiuosi, kad rezultatas pasiteisins.
Kalbant apie kūrybos procesą, negalėčiau sakyti, kad kas pasikeitė. Bent jau kol kas. Būtų kitaip, jei reikėtų gyventi iš tapybos. Dabar spaudimo nepatiriu, o didžiausias pokytis – aktualijos ir emocinis fonas. Tačiau tokie dalykai natūraliai vyksta ir be pandemijų bei karantinų, todėl šiuo metu, kaip įprastai, dėliojuosi mintis, tvarkausi medžiagą ir ruošiuosi šiltajam sezonui, kai vėl galėsiu grįžti į studiją, nes namuose tapybai nevaržant savęs tiesiog nėra sąlygų.
O klausimo dalis apie hobį privertė rimtai susimąstyti.
Jeigu viską, kas čia buvo minėta, laikysime profesiniu interesu, tai hobis tada, matyt, bus įvairiausios pažintinės, mokslo populiarinimo (nuo gamtos iki visatos tyrinėjimų) ir kai kurios sporto laidos, paįvairinti įterpiant vieną kitą kino filmą. Tam laiko beveik nelieka, tad dažniausiai jos sukasi foniniu režimu, stebint viena akimi ir tuo pat metu darant kažką kita.

Galbūt yra klausimas, kurį sau norėtum užduoti? Ir į jį atsakyti, žinoma.

Atsakydamas į klausimus labai nuoširdžiai suabejojau, ar tikrai esu tas, apie kurį reikėtų rašyti? Veikiausiai ne. Tačiau ačiū už klausimus ir galimybę atsakyti.

S. Laurinavičius. Pušynas, 2018-2020 m.

S. Laurinavičius. Pušynas, 2018-2020 m.

Komentarai

  • Labai įdomūs darbai!

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų