Saugirdas Stakelė. P. Židonio nuotr.

52 Sekundės su kultūra. SAUGIRDAS STAKELĖ

52 Sekundės su kultūra. SAUGIRDAS STAKELĖ

 

Penkiolika metų kategoriškai niekam interviu nedalijęs Panevėžio teatro „Menas“ aktorius Saugirdas Stakelė ir dabar stengiasi likti nematomas, neatpažįstamas.

Tarsi paties gyvenimas jam būtų mažiau reikšmingas ir svarbus, nei sukurtų daugiau kaip pusės šimto personažų.

„Teatras išpildė visas mano svajones“, – sako Saugirdas.

Ir neslėpdamas priduria: „Kadaise buvau bohemos lovelasas, o dabar draugai vadina šeimos žmogumi. Ir jau dvylika metų – nė lašo.“

Scenoje esate jau ketvirtį amžiaus arba – pusę savo pragyvento laiko. Kaip Jūsų kelyje atsirado teatras?

Ši svajonė liepsnojo dar vaikystėje. Lankiau J. Miltinio vaikų dramos studiją. Ją vedė Albinas Keleris ir Julius Tamošiūnas, dabartiniai J. Miltinio dramos teatro aktoriai. Visada buvau nenuorama. Tėvai, matydami, kad pradeda kentėti mokslai, ir motyvuodami, jog pasijutęs artistu tampu chuliganu, studiją man uždraudė. Bet šeima vis tiek vadino mane artistu.

Kieme irgi visiems buvau pasiskelbęs, kad būsiu aktorius. Eidamas pro dramos teatrą sakydavau: va, mano darbas. Net kariuomenės draugai ir po 27-erių metų prisimena, kad pasakodavau būsiantis artistas.

Po kariuomenės nuėjau mokytis staliaus amato. Turbūt nieko daugiau ir negalėjau – buvau tebaigęs devynias klases.

Ir kartą vietinės televizijos laidoje pamačiau skelbimą, kad konsultacijai renkami asmenys, norintys stoti į aktorinį. Įsivaizduokit mano naivumą ten nueiti, turint tokį išsilavinimą! Man pasisekė, kad atrankoje tebuvo 3 vyrai ir bene 30 moterų. Atlikdamas visokias užduotis susivokiau paklausti, ar galima į aktorinį stoti baigus devynias klases? Visi pamanė, kad tai pokštas.

Vienintelis Julius Dautartas, rinkęs aktorius studijai tada vos prieš dvejus trejus metus įkurtam „Meno“ teatrui, rimtai pasakė, kad turint tokį išsilavinimą man nieko neišeis. Ir pakvietė į savo studiją. Priėmimas į ją prilygo stojamiesiems į akademiją. Tiesa, tada Panevėžyje labai trūko vyrų aktorių. Tai dabar mūsų teatras demokratiškas, o ir žiūrovas pribrendo tam, kad vyrą gali vaidinti moteris, senas – jauną ir atvirkščiai. O prieš 30 metų vaikus vaidino vaikai, vyresni – senelius, vyrai – vyrus.

Į tą studiją J. Dautartas mane priėmė atsargiai, žinodamas mano praeitį. Buvau toks maištaujantis, nuo 16-os išėjęs iš namų bandžiau gyventi savarankiškai. Pamenu, klausia, kiek uždirbu būdamas staliumi kooperatyve, sakau 700 litų. Teatras pasiūlė 300. Kai nė nemirktelėjęs sutikau, J. Dautartas stebėjosi pirmą kartą matantis žmogų, kuriam pinigai visai nesvarbūs. O man nei tada, nei dabar pinigai nėra reikšmingas dalykas. Kad finansiškai nebūtų taip skaudu, įdarbino dar ir scenos darbininku.

Ir tokiam nenuoramai jaunuoliui nebuvo minčių išvažiuoti iš Panevėžio, nerti į platesnius vandenis?

Patikėkit, jaunystėje visai jokių planų nebuvo. Kai man buvo 16–17 metų, gynėme spaustuvę, paskui – kariuomenė, jau mūsų, Lietuvos. Į ją buvau paimtas pačiu rizikingiausiu laiku – 1993 m. birželio 10-ąją, o sovietų armija išvesta tik rugpjūčio 31 dieną. Jei būtų koks susirėmimas, nežinau, kuo būtų baigęsi. Tada Lietuva neturėjo savo tankų, automatai irgi buvo palikti nesubalansuoti taikliai šaudyti, kulkos išcentruotos. Jei tokia miške pataikytų į medį, sugrįžusia nusišautum pats.

Po mokymų Visagine buvau paskirtas į pasienį, ten, kur dabar Dieveniškėse vyksta neramūs dalykai. Miškeliuose, kurie dabar rodomi per televizorių, aš irgi buvau su savo būriu. Po penkių mėnesių tarnybos perkėlė į Vartelių užkardą prie Vištyčio ežero.

Kariuomenėje buvau raginamas stoti į Karo akademiją. Bet man tokie dalykai buvo ir liko labai svetimi. Man nereikėjo antpečių jaunystėje, nereikia ir dabar. Visada troškau kurti meną.

Kai režisieriaus J. Dautarto dėka atsidūrėte „Meno“ teatre, ar aktoriaus darbas ir buvo toks, kokį įsivaizdavote?

Kai mane priėmė, buvo vasara. Sulaukiau spalio, o manęs niekas nekviečia vaidinti. Klausiu J. Dautarto, kaip čia taip. O išties visų jaunų aktorių pradžia tokia pati: senuose pastatymuose visi vaidmenys užimti, reikia laukti naujo spektaklio. Po penkerių metų tų vaidmenų jau prisikaupia tiek, kad aktorius, susiėmęs už galvos, jau dejuoja: būkit geri, tik nekvieskit manęs.

Man nebuvo svarbu tapti aktoriumi žvaigžde. Niekada nenorėjau ir nenoriu būti atpažįstamas, matomas. Man visada svarbiau buvo išsiaiškinti, kaip aktoriai geba šitaip suvaidinti, kaip man pačiam prisidėti prie meno kūrimo.

Net ir dabar slepiu, kad esu aktorius. Iš veido į tokį kaip ir nepanašus, tiems, kas manęs nepažįsta, stengiuosi nesakyti, kuo dirbu. Pastebėjau, kad su žmonėmis gali normaliai bendrauti, kol jie nesupranta, kad šalia aktorius. Keista, kad kompanijose tą išgirdę dažnai prašo ką nors suvaidinti. Betgi chirurgo per naujametį vakarėlį nepaprašo operuoti.

Apie Jūsų darbą scenoje esu girdėjusi atsiliepimą, jog atrodo, kad Stakelė nevaidina. Sunku taip „nevaidinti“?

Tas „nevaidinimas“ išugdytas per daugelį metų, suvokus, kad geriau mažiau vaidinti nei perspausti. Geriau nueiti į personažo vidinį pasaulį ir ten ieškoti natūralių dalykų. Jei man reikėtų suvaidinti jus, turėčiau sugebėti išgyventi jūsų vidinį pasaulį: dėl ko šiandien jums nėra nuotaikos, kokia jūsų šiandienos poelgių priešistorė? Tas pats yra ir su aktoriaus kuriamais personažais. Vaidyba nėra personažo atkartojimas. Reikia į jį įlįsti. Personažas visada turi vidinį ir išorinį pasaulius. Pastarąjį sukurti kitokį, nei yra pats aktorius, sudėtinga – kiekvienas turime savo kūno plastiką, manieras, gestus, to atsisakyti sunku. Bet į personažo vidų galima įlįsti, galima net ir niekšą pateisinti, nes jis turi savo motyvų, išgyvenimų, vidinių priežasčių, dėl ko taip elgiasi.

Aktorius, kurdamas vaidmenį, tampa savotišku kriminalistu: renka visą informaciją apie savo personažą: kada jis keliasi, ką valgo, kada geras, o kada blogas, kiek turi vaikų, kas jam patinka. O dar režisierius pareiškia savo norus. Tie dalykai įsiskverbia ir tampi dvilype asmenybe.

Mes, aktoriai, esam kaip selekcininkai – renkame manieras, eisenas, kiekvieną gatvėje sutikto praeivio nusičiaudėjimą pasidedame į atminties duomenų banką. Kuo jis didesnis, tuo esi stipresnis profesine prasme. Negali to paties personažo sukurti keletą atskirų pasaulių vien tik iš savęs.

Man vaidyba niekada nebuvo personažo iliustracija. Kad ir ką vaidinčiau, turiu į jį įeiti kuo tiksliau, kiek įmanoma daugiau išvalydamas savęs. To paties vaidmens kūryba nesibaigia tol, kol jį vaidini, kad ir 20 metų. Jį vis pildai, šlifuoji, su laiku keičiasi ir supratimas apie tą personažą. Todėl yra didelis skirtumas, kaip aktorius tą patį suvaidina dabar ir, tarkim, kaip suvaidins po penkerių metų.

Kaip tokiam kolekcininkui ir selekcininkui įmanoma suderinti kūrybą ir kasdienę neišvengiamą buitį?

Tenka pripažinti, kad šeima visada nukentės, jei atsiduosi teatrui. Niekada neturėsi pinigų ir visi svarbiausi reikalai bus susiję su juo. Su teatru „apsiženiji“. Esu tas, ką repetuoji. Jei spektaklis apie kiaušinius, visi „Mene“ ir vaikštome kaip kiaušiniai. Taip jau yra, kad aktorių gestikuliacija, kalbos maniera dažniausiai likusios nuo paskutinio premjerinio spektaklio. Vėliau per laiką įpranti būti dviem asmenybėm: personažu ir savimi.

Mano draugė dirba J. Miltinio dramos teatre kasininke ir ji labai gerai mane supranta. Bet kai prieš devynerius metus pradėjome kartu gyventi, iš karto pasakiau, kad jei man teks rinktis, ar teatras, ar namai, bus blogai. Ji labai supratingas žmogus ir niekada negirdžiu priekaištų, kodėl teatras, o ne ji. Savo supratingumu ji prisideda prie mano vaidmenų kūrimo. Sąžiningai atlikti aktoriaus darbą yra kankynė. Savo vaikams to nelinkėčiau. Laimė, dvidešimtmetis sūnus pasirinko ne su scena, o su technologijomis susijusią profesiją. Paradoksalu, bet aš namuose neturiu kompiuterio. Dukra dar paauglė. Matau, kad ji turi prodiuseriui reikalingų savybių, yra puiki organizatorė.

Negana to, daugelis teatro žmonių labai egoistiški. Jei aktoriui 37 laipsniai temperatūros, jis serga kaip turėdamas 40. Jei jam bloga, tai jau už visus suvaidintus personažus kartu sudėjus. Aktoriaus emocijos hiperbolizuotos – pradedi gailėtis savęs ir viso „duomenų banko“ savyje – atsergi už visus savo personažus.

Teatre esate jau 24 metus. Kas per tą laiką labiausiai pasikeitė?

Teatras keičiasi kartu su žiūrovu. Jame egzistuoja force majore, kai personažą reikia „pritempti“ iki žiūrovo supratimo. Jei dabar rodytume spektaklį, statytą prieš 100 metų, salėje visi miegotų.

Panevėžio žiūrovas labai išugdytas ir visko matęs. Man keista, kad Panevėžys tiek laiko buvo tapatinamas su Čikaga, jam lipdyta banditų miesto etiketė. Bet iš tiesų tai yra teatrų miestas ir panevėžiečiai labai supranta teatrą. Didesni Šiauliai teturi vietą teatrą ir į jį nesusirenka tiek žmonių, kiek Panevėžyje. O pas mus kiekvienas – J. Miltinio, „Meno“, Muzikinis, Lėlių vežimo teatrai turi savo publiką.

Aš perėjau visas „Meno“ teatro vystymosi kategorijas. Iš pradžių jis vaidino tik vaikams. Po dešimtmečio pradėjo rastis pastatymai visai šeimai ir dabar pusė spektaklių skirta suaugusiesiems.

Esate sukūręs daugiau nei pusė šimto vaidmenų. Kuris labiausiai įstrigęs?

Turbūt mano savotiška vizitine kortele tapęs Vilkas, į kurį įdėjau ir „Na, palauk“ prieskonių. Kol dar neturėjau savo namų ir gyvenau pas mamą Staniūnuose, į darbą eidavau pro buvusius vaikų globos namus. Vaikai prie tvoros manęs laukdavo ir iš tolo pamatę šaukdavo: „Vilkas, vilkas!“ Apdalydavau saldainiais ir eidavau toliau. Paskui pasikeitė mano gyvenamoji vieta ir „vilkas“ ten nebevaikščiojo. Tarp kitko, Panevėžyje esu gyvenęs gal 17-oje vietų.

Mano ir paties vilkiška natūra. Vienas galiu išgyventi bet kokiomis sąlygomis, kad ir ant suoliuko. Manęs visiškai neslegia vienatvė, daug kartų gyvenau vienas. Vis galvodavau, kodėl tas gyvūnas mane taip traukia? Galop išsiaiškinau, kad pagal gimimo datą indėnų horoskope esu vilkas. Tai labai kūrybiškas, lakios fantazijos gyvūnas, greitai sugalvojantis, kaip elgtis, o likęs vienas, be bandos, dar greičiau sukasi.

Kas jums suteikia pilnatvę?

Ypatingos akimirkos, išgyvenamos repeticijų, spektaklių metu. Būna, kad netyčia, visiškai spontaniškai atrandi perliukų – netikėtą, vos dviejų sekundžių gestą, sudrebėjimą ar dar ką nors. Man tokios akimirkos, kai pajuntu, kad susijungę teatro dievai atsiuntė tokią dovaną, yra tas pats, kaip sportininkui pergalė svarbiose varžybose. Dėl tokių dalykų verta turėti tokią profesiją, ja gyventi. O pati didžiausia palaima – prisidėti prie bendro kūrybos proceso, prie meno visumos.

Turite profesinį autoritetą?

Turiu ir daug. Pirmiausia režisierius Saulius Varnas. Jis padės kiekvienam aktoriui, jei tik šis norės, bet su šituo režisieriumi teks ir arti. Autoritetu laikau Aidą Giniotį – jis labai gyvas režisierius, duoda žiūrovui tą, kam šis pribrendęs.

O vienas iš didžiausių mano autoritetų ir pirmųjų mokytojų yra Albinas Keleris. Negaliu atsižavėti jo meistriškumu spektaklyje „Paskutinis iš aistros kamuojamų meilužių“. Kokius 6 kartus jį žiūrėjau. Žmogus 3,5 valandos neišeina iš scenos!

Mano dievas yra ir Valentinas Masalskis – mano mokytojas, už kiną akademijoje parašęs 8.

Atitrūkime nuo Jūsų profesinės veiklos. Kokie Jūsų pomėgiai?

Jų labai daug ir nuolat keičiasi! Kai tėvai nebeleido vaidinti, pradėjau fotografuoti, mokiausi pas fotomenininką Stanislovą Bagdonavičių. Trylikos metų jau pristačiau savo fotografijų parodą tuomečiame kino teatre „Versmė“. Tačiau anais laikais tai buvo pernelyg brangus užsiėmimas ir teko mesti.

Savaime suprantama, patinka ir staliaus darbai. O per karantiną susidomėjau kalvyste. Jau pagaminau peilį, kapočių, kirvukų. Dar įsigijome Raguvos seniūnijoje 70 arų sklypą. Važiuoju į jį pasportuoti – kertu brūzgynus, valau, švarinu. Žodžiu, tokia ištisa „Darom“ akcija gaunasi.

O vienas didžiausių mano hobių – akvariumai. Dvidešimt metų keliaudamas per naujus namus vežiojausi ir akvariumus. Jie – vienas iš tų trijų dalykų, į kuriuos žmogui žiūrėti niekada neatsibosta. O neatsibosta žiūrėti į vandenį, ugnį ir pinigus.

Esate tikras panevėžietis, čia gimęs, užaugęs. Koks Jūsų santykis su savo miestu?

Mano tėvai iš Panevėžio rajono, o pavardė kilusi iš Adomavos kaimo, kur kone kas antra šeima – Stakelės. Pasakojama, kad juos skirdavo pravardės. Mano senelis buvo Mažiešius. O vienoda pavardė buvo kaip savotiškas išlikimo garantas. Atėjęs į kaimą nepažįstamasis, ieškantis Stakelės, būdavo pasiunčiamas į kokią trobą, o nuėjęs supranta, kad ne pas tą pataikė. Kol taip pereidavo visas trobas, kaimas spėdavo išsiaiškinti, kas toks atėjo, kurio Stakelės ir dėl ko ieško. Jei ne dėl gerų dalykų, jo ir neras – pereis visus Stakeles, bet to ieškomo ir nepamatys.

O man Panevėžys labai mylimas miestas. Čia pavyko įgyvendinti vaikišką svajonę būti aktoriumi. Bet išsipildė ir dar daugiau – šįmet baigiau Muzikos ir teatro akademiją. Patikrinusi komisija iš karto į trečią kursą priėmė.

Ir man labai pasisekė: netoli 50-metis, o baigiau naujausią mokyklą su postdraminiais, kino elementais. Esu senas aktorius, bet baigtos studijos pagal naujausią programą. Panevėžys ir teatras man davė didžiulę patirtį, dėl jų ir gerti mečiau, jau 12 metų – nė lašo.

Man visą gyvenimą sekasi. Gal dėl to, kad niekada nesiekiau materialinių dalykų.

Esu aplankęs daug pasaulio, su režisieriumi Sauliumi Varnu ir į Indiją nulėkę. Bet nieko geriau už Panevėžį neradau.

Ar pagalvojate, kuo dirbtumėte, jei nebūtumėte aktoriumi?

Yra tekę atlikti testą Darbo biržoje. Atsakius į kelis šimtus klausimų, pirmoje vietoje, žinoma, atsidūrė aktoriaus profesija, antroje – astronomo, trečioje – geologo-biologo. Turbūt todėl niekuo man tada Darbo birža negalėjo padėti.

Ar yra klausimas, kurį pats sau užduodate ir vis dar ieškote atsakymo?

Žmogus, pasiekęs gyvenimo vidurį, pradeda galvoti, kaip susitaikyti su dievais, pradeda ieškoti gyvenimo idilės. Kodėl to nedarome 18-os, kodėl tik į gyvenimo pabaigą pradedame tvarkyti gyvenimą?

Ačiū už pokalbį.

P. Židonio nuotr.

Galerija

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų