-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Viena jų – ryškų pėdsaką krašto teatrinėje kultūroje paliekanti teatro dailininkė, scenografė panevėžietė Rita KOSMAUSKIENĖ.
Labai ilgai galvojau, ką čia protingo pasakius. Nesugalvojau. Save matome iš vidaus ir visai ne tai, ką rodo veidrodis. Mėgstu gyventi, nustebti, atrasti, sužinoti, išbandyti, dalintis, pajausti, tikėtis…
I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.
Kultūra – žmogaus kūrybinės ir intelektualinės veiklos produktas. Tai nuolatinis darbas, reikalaujantis proto pastangų, meistrystės ir talento ar bent kūrybingumo. Bet kartu tai ir labai nuvalkiotas žodis, kartais net nebesuprantu, ką jis reiškia.
Man tai – ozono sluoksnis, be kurio nebūtų gyvenimo.
Panevėžyje tas ozono sluoksnis gal šiek tiek plonesnis, bet kurdami mes jį storiname. Džiaugiuosi, kad jis storėja. Jis storėja gražėjant miestui, atsirandant vis daugiau kuriančių menininkų, muzikų, aktorių, taip pat tai vertinančių ir be to negalinčių gyventi žmonių.
I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.
Esu dailininkė scenografė. Ar tos sąvokos prieštarauja viena kitai? Diplome parašyta „teatro dailininkė“. Norėjau studijuoti meną, nors iš pradžių nelabai supratau, kokią sritį. Augau ir mokiausi Šiauliuose, mūsų pradinių klasių mokytoja neakivaizdžiai studijavo VDI (Vilniaus dailės institutas, dabar akademija) ir mūsų dailės pamokos nebuvo standartinės. Mes raižėm liną, darėm monotipijas, kai kam davė pabandyti tapyti aliejiniais dažais (man!). Visada mėgau piešti, kurti, anksti išmokau siūti, iš pradžių lėlėms, paskui sau, vėliau draugėms.
Baigiau dailės mokyklą ir stojau į landšafto architektūrą, teta įkalbėjo, atseit ten daugiausia priima, daugiau šansų vištai iš provincijos, nors ne to norėjau…
Neįstojau, pritrūko pusės balo, kas nenuostabu, nes jokio užnugario neturėjau. Bet pasisekė gauti laborantės darbą Tapybos katedroje. Tą dieną, kai sukako 18 metų, pradėjau dirbti. Buvo labai baisu: visi tie garsūs menininkai, apie kuriuos ką tik mokiausi per meno istorijos pamokas, dabar buvo čia pat, šalia. Be kitų pareigų, man reikėdavo surinkti iš jų profsąjungos mokestį. Kaip išdrįsti Jono Švažo arba Sofijos Veiverytės prašyti kažkokių pinigų? Gaudavau velnių, kad nesurenku. Bet turėjau unikalią progą pamatyti ir suprasti, kas yra įvairios vaizduojamojo ir taikomojo meno stritys, pamatyti virtuvę iš arti. Trindavausi tarp studentų, įsiprašydavau su jais piešti, mokiausi iš jų. Iš pradžių galvojau apie freską – mozaiką. Bet vėliau supratau, kad kaboti ant pastolių vienai su savim – ne man. Man reikia būti tarp žmonių, komandos dalimi, imti ir duoti. Teatro dekoracija man labai tiko dėl to, kad tai menų sintezė – literatūra, kurią aš be galo mėgau ir mėgstu – virsta į vaidinimą. Režisierius, aktoriai, kompozitorius, choreografas ir tu – kartu kuriame kažkokį stebuklą, kuris atsiskleidžia premjeros dieną prieš žiūrovų akis ir tik tada tampa visaverčiu kūriniu. Tas veža.
Tobula niekas nebūna. O teatras dėl savo kompleksiškumo yra kompromisų menas. Be abejo, svarbiausia figūra ir jungiamoji grandis teatre yra režisierius. Jis renkasi kitus žaidėjus. Man idealu, kai manimi pasitiki, kai priima kaip partnerį, kuris gali ir nori prisidėti prie bendro tikslo, o ne kaip aklą vykdytoją.
Gera dekoracija duoda raktą, kuriuo galima atrakinti visą spektaklį, duoda įrankį režisieriui, sufleruoja sprendimus. Kaip ir kostiumas – jis gali sukurti personažą, o gali trukdyti aktoriui juo būti.
Ir dar teatre labai svarbu techninė bazė, galimybės. Galima gražiai pagroti ir birbyne, bet visas orkestras padarys stipresnį įspūdį.
Šiaip įdomu – kai pagalvoji, žodis „vaidinti“ daugeliu kalbų reiškia „žaisti“. Pastatomas didžiulis pastatas su daugybe sudėtingiausios įrangos, visu aptarnaujančiu personalu, cechais, siuvyklomis, apšvietimo ir garso technika – kad turėtum kur žaisti! O žmonės eina ir moka pinigus, kad galėtų pasižiūrėti žaidimo. Beje, sportas iš esmės tas pat, tik jiems daugiau pinigų duoda ir didesnius rūmus stato.
I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.
Esu geras ir atlaidus žiūrovas, visada ir visur tikiuosi geriausio, pasiruošusi būti priblokšta, apžavėta ir pakylėta. Ne visada tai įvyksta. Galiu po spektaklio jį išnarstyti po kaulelį pati sau ar tiems, kam įdomu. Būna, kad labai erzina maži dalykai, kuriuos galima buvo lengvai ištaisyti.
Labai pasiilgstu tų aptarimų po repeticijų, premjerų, tų diskusijų, nagrinėjimų, ginčų ar ieškojimų iki paryčių su draugais aktoriais, režisieriais, kaip būdavo dirbant Šiaulių dramos teatre arba Panevėžio dramos teatre, tada dar neturėjusiame J. Miltinio vardo. Dabar jau 16 metų (!) dirbu Panevėžio muzikiniame teatre, kur statome klasikines operetes, miuziklus ir čia jokių ginčų, aptarimų ar nagrinėjimų nebūna. Nežinau, gerai tai ar blogai. Čia turiu nesuvaržytą kūrybinę laisvę ir suvaržytus materialinius bei techninius resursus.
Todėl, kad jis toks nenuspėjamas, nevaldomas, kaip augalas, kuris nežinia, kokiu žiedu galų gale pražydės tą vieną vakarą, tą trumpą sezoną, čia ir dabar. Masė daugybės žmonių pastangų, darbo nervų, prakaito, protinės ir dvasinės energijos – į tą vieną akimirką – čia ir dabar! Jaučiate, koks atominis užtaisas kiekviename spektaklyje sprogsta? Ir jo nepakartosi. Kaip gyvenimo. Bet dėl jo verta gyventi.
I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.
Uff… Ne mano tai rogės – nesu kultūros biurokratas. Tai labai sunkus ir labai atsakingas darbas. Įsivaizduokit – išpila jums prieš nosį krūvą obuolių ir sako – išrūšiuok. Dideli ir gražūs – į vieną krūvą, maži ir sukirmiję – į kitą. O jų didžioji dauguma – tokių per vidurį. Ir nuspręst, į kurią krūvą kiekvieną jų dėti, labai nelengva. Nes čia ir vėl ta pati istorija – visa, kas žmogiška, nėra tobula. Tiek tie projektai, tiek mano vertinimas. Būtų lengviau, jei tereikėtų tyliai išrūšiuoti. Bet reikia remtis tam tikrais kriterijais, rašyti daugybę skirtingų balų ir kiekvieną iš tų sprendimų pagrįsti. Įvertini 10 projektų ir jautiesi išsunkta kaip citrina. Kartais ir neblogas projektas nesulaukia teigiamo įvertinimo tik todėl, kad pinigų visiems neužtenka, o buvo šiek tiek geresnių.
Atsidarydama vertinamą projektą – kaip ir eidama į teatrą ar parodą – esu nuoširdžiai ir atvirai pasiruošusi nustebti, apsidžiaugti. Man tas pats, ar projektą rašė Marytė iš Vadaktėlių, ar Birutė iš Panevėžio. Susigalvojau sau tokį kriterijų, kuris šiek tiek padeda: kultūra ar pramoga. Norisi palaikyti tuos, kurie kuria, kelia, šviečia, palieka pėdsaką o ne tik linksmina.
ASMENINIO ALBUMO nuotr.
Man patinka dirbti galva. Karantininis laikotarpis labai tiko mano vienam hobiui – vertimams. Mėgstu versti pjeses, jau seniai priešokiais tuo užsiimu, bet dabar gal šiek tiek intensyviau. Daugiausia iš anglų kalbos, bet esu vertusi ir iš lenkų, rusų. Pati susirandu arba kas pasiūlo pjesių. Dvi mano verstos pjesės dabar rodomos – viena Panevėžio teatre „Menas“, kita Vilniaus valstybiniame akademiniame teatre. Šiuo metu baigiu labai sudėtingą grandiozinę pjesę, kurią pasiūlė išversti Rolandas Rastauskas (poetas, dramaturgas, vertėjas – aut. past.). Jis gerai įvertino mano ankstesnes pastangas. Labai trukdo geras oras – traukia važiuoti į sodybą, kas yra mano dar vienas palyginti nesenas hobis ar kūrybinis projektas. Niekada nemaniau, kad tapsiu žolės pjovėja visu etatu, visada sakydavau, kad man užtenka draugų su sodybomis, bet ji atsirado spontaniškai ir netikėtai – kaip ir visi geriausi dalykai gyvenime. (Blogi, beje, irgi turi savybę atsitikti netikėtai).
Ir dar – šiek tiek daugiau nei prieš metus tapau močiute ir tuo be galo džiaugiuosi. Gyvenimas įgauna naujų spalvų ir prasmių.
I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.
Esu knygų žiurkė nuo mažens. Dar vaikystėje susigadinau akis po antklode su „batareika“ skaitydama „Tris muškietininkus“, visas 9 dalis! Mano tėvai daug skaitė, mama buvo bibliotekininkė, važiuodavome atostogauti prisikrovę kuprines knygų, perskaitydavau ir savo, ir mamos, ir tėvo kuprines. Kadangi nuo vaikystės moku lenkų kalbą, tai anais laikais perskaičiau F. Kafką gerokai anksčiau už savo bendraamžius. Ir šiaip lenkai vertė daug daugiau pasaulinės literatūros. Dabar skaitau daugiausia anglų kalba, su šiuolaikine lietuvių literatūra esu susipažinusi silpnai, vis žadu pasitaisyti. Dabar skaitau mažiau nei mano gyvenimo vidurkis – gal kad yra tiek daug įdomaus turinio visomis kitomis priemonėmis. Žiūriu filmus, klausau tinklalaides, seku politines laidas.
Žanras gali būti bet koks, jei kūrinys geras. Nemėgstu „bumčikų“, „bajavykų“, „siaubiakų“ ir knygų, kurių pavadinimas prasideda žodžiu „Kaip…“
Mėgstu tikrais faktais paremtas knygas, filmus, gali būti ir geras detektyvas, gali būti grožinė literatūra, ir puiku, kad kažką sužinau, ko nežinojau, ar giliau sužinau. Gali būti apie Dreifuso bylą, kalinių teatrą Australijoje XIX amžiuje ar literatūrinį gyvenimą karo metu Lamanše esančiose salose. Dar tiek neskaitytų knygų, nematytų filmų… Liūdna, kai pagalvoji, kad taip ir liks daug kas neperskaityta, nepamatyta, nesužinota.
I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.
Oi, ne… Aš paauglystėje personažus įsimylėdavau, bet jais būti niekada nenorėjau. O dabar tuo labiau – jau taip pripratau būti tuo, kuo esu, kad kitkuo būti nenoriu. Va, nebent kas metų pusę skaičiaus atimtų…
interviu, niekas nėra paklausęs? Ko dabar savęs paklaustumėte?Yra daug klausimų, į kuriuos nėra atsakymų. Ir gerai. Man nesunku gyventi su neatsakytais klausimais.
