A. REPŠIO nuotr.

52 Sekundės su kultūra. LIUCIJA KARALIENĖ

Simboliška, kad fotografę, Lietuvos fotomenininkų sąjungos narę, Šiaurės Lietuvos fotomenininkų asociacijos vadovę Liuciją Karalienę teko kalbinti pasaulinės fotografijos dienos blyksčių šviesoje.

Negana to, Panevėžio fotografijos galerijoje ką tik atidaryta Liucijos fotografijų paroda „RIBA“. Jau vien toks pavadinimas intriguoja ir verčia suklusti, kokias gi ribas gyvenime brėžia autorė, be baimės jų atsisakanti?

Liucija, šįkart paprašysiu tavęs prisistatyti savais žodžiais.

Esu mama, dukra, fotomenininkė, sesė, anūkė, draugė. Toks eiliškumas mane apibūdina geriausiai. Fotografuoju ne taip ir seniai – šešetą metų. Bet tie metai mano gyvenime sustatė viską į savo vietas. Dabar galiu drąsiai sakyti, kad save pažįstu, nesislepiu po kažkuo kitu. Esu tvirtas žmogus, turintis savo požiūrį į beveik viską.

Pakalbėkime apie kūrybą. Kada pajutai poreikį kurti? Kokie buvo pirmieji tavo kūrybiniai žingsniai?

Žmogui menas yra būtinybė, ramybei, augimui, atsakymams ir klausimams. Galima absoliučiai nesidomėti menu, tačiau jis vis tiek yra šalia, nori to ar ne. Klausimas, ar priimsi, kas aplink. Mane menas išgelbėjo tiesiogine prasme. Buvau sudėtingas, sakyčiau, išlepintas vaikas. Mano paauglystė gana turininga. Tuo aš dabar labai džiaugiuosi. Gavau tokių gyvenimo pamokų, kurių tikrai nenusipirksi. Pasiduodavau bet kokiai įtakai, o blogai, sakyčiau, buvau dar atviresnė. Fotografijos poreikis atsirado susilaukus dukters. Po jos krikštynų fotografės darbas man nelabai patiko ir pasakiau sau, jog galiu geriau. Turėčiau padėkoti mamai, kuri davė 400 litų pirmam fotoaparatui. Tai buvo pirkinys, pakeitęs mano gyvenimą. Manau, tada niekas netikėjo, kad tai mane kur nors atves, tačiau per tuos šešerius metus tapau tuo, kuo esu dabar. Fotografavau iš karto kitaip nei visi. Esu bandžiusi komercinę fotografiją. Ir galiu pasakyti, vestuvių, krikštynų fotografavimas yra tikrai labai sunkus darbas. Aš nemokėjau prisitaikyti prie žmonių, kas tokio žanro fotografijoje yra labai svarbu. Nemokėjau dirbti rėmuose, ribojo terminai. Fotografuodama visada ieškojau istorijų ir tik po dvejų metų supratau, kad neieškau kažkieno kito istorijų, o pasakoju savąją. Komercinė fotografija yra spektaklis. Trumpametražis filmukas. Meninėje fotografijoje negali meluoti, o jei meluoji, tas puikiai matoma ir jaučiama.

Liucija Karalienė. VARNOS.

Kodėl fotografija? Kokios temos vyrauja tavo kūryboje? Kas daro įtaką tavo kūrybai, pasirinkimams, keliamiems klausimams ir atsakymų paieškoms?

Fotografija man yra kalba. Joje nėra barjerų, ji tarptautinė ir ją supranta visas pasaulis. Tai yra nekintanti realybė. Užfiksavai ir viskas. Akimirka amžiams pasilieka nekeičiama. Mano tema – socialinė fotografija. Savo tikrąjį kelią pradėjau nuo fotografijų ciklo „NE | LĖLĖ“. Jis buvo apie moteris su vizualiais trūkumais. O tiksliau – apie realias moteris. Apkūnios, anoreksikės, su strijomis – visos tokios, kokios yra iš tiesų. Tai buvo mano protestas prieš standartus, prieš išvaizdai keliamus reikalavimus. Dabar grožis yra didžiausia industrija pasaulyje, kuri praryja gyvenimus. Maniau, jeigu mano fotografija bent vienai mergaitei suteiks drąsos, meilės sau, pasitikėjimo, aš turiu tai padaryti. Toliau sekė kiti glaudžiai su tema susiję mano darbai, ir iki šiol vientisa linija einantys link žmogaus būties, psichologinių klausimų, kūno kulto, žmogaus sudaiktinimo, kitų opių temų. Jos sunkios, bet juk kažkas jas turi nešti. O kodėl aš? Todėl, kad niekada nesijaučiau graži, pasitikinti savimi, tvirta, tikra. Fotografija numetė mano kaukes ir išgrynino mane. Noriu parodyti kitiems, kad stiprybė ir gyvenimas priklauso nuo mūsų pačių požiūrio į save. Reikia mylėti savo gyvenimą, suprasti save, nesistengti būti tobulu plastikiniu žmogumi. Nori keiktis? Nusikeik. Nori pasitraukti nuo kito žmogaus? Negailėk laiko, praleisto kartu, ir pasitrauk. Nori būti kažkuo kitu? Būk. Nereikia vaikytis to, kas nedaro tavęs laimingo. Neįmanoma gyventi būnant geram kitiems, menkinant save.

Liucija Karalienė. DOVANA.

Sakai, buvai sudėtingas vaikas. Paklausiu apie vaikystę. Juk viskas prasideda nuo aplinkos, kurioje augame, nuo šeimos, nuo mokytojų, sutiktų žmonių, nuo patirčių ir likimo posūkių, atvedusių mus ten, kur esame šiandien. Papasakok plačiau, kaip augai tu? Galbūt įvardintum ir savo herojus, mokytojus, padariusius tau lemtingą įtaką?

Mano mama turi savo įmonę, kurioje dirbu ir aš, tačiau širdyje ji yra menininkė. Ji tapo. Tikriausiai iš jos ir pasiėmiau tą meilę menui. Ji minkštas žmogus. Iš tikrųjų aš nepažįstu antro tokio gero ir kitais taip tikinčio žmogaus. Kartais galvoju, kad ji iš kitos planetos. Tikrai. Močiutė užėmė tą realistiškai mąstančio žmogaus vaidmenį. Žaviuosi ir ja. Ji yra ta, iš kurios išmokau, kad galiu sakyti tai, taip, kaip man atrodo. Kai peržengiu ribas, mama sako: „Tu kaip drėbsi, tai gryna močiutė.“ O ką? Ji yra labai tvirta moteris. Senelis man atstojo tėtį. Jo meilė man buvo tokia didelė, kad jis pateisindavo visas mano nuodėmes. Senelis buvo mano užuovėja, mokytojas ir mano meilė. Kai senelis mirė, neverkiau. Kad jo nebėra, supratau vėliau. Nežinau, kiek laiko praėjo, bet man tai buvo sunkiausias praradimas.

Mokiausi Panevėžio Vytauto Mikalausko menų mokykloje, vėliau „Šaltinio“ progimnazijoje. Toks įdomus faktas, kad abiejose mokyklose žavėjausi mokytojais, kurie buvo beprotiškai griežti. Mane žavėjo, kaip jie suvaldo bepročius paauglius. To, ko niekam padaryti nepavykdavo, kažkaip sugebėdavo istorijos mokytojai. Bijodavau nepadaryti jų namų darbų ir niekada neateidavau nepasiruošusi. Nebuvau ta geroji mokinė. Mokiausi vidutiniškai. Jeigu man nebūdavo įdomu, manęs tikrai nepriversdavo domėtis vienu ar kitu dalyku. Mama tikriausiai išvaikščiojo visų kabinetus: nuo mokytojų iki direktoriaus. Ko tik nebūdavo ir visur šmėžavo mano, kaip organizatorės, vardas. Dabar pagalvoju, kad mamai tai tikrai buvo sunku auginti mane tokią. Mano nenuovokumas, nemokėjimas skaitytis su žmonėmis, nemokėjimas suprasti savęs, nesibaigiantis maištavimas buvo išbandymas mano šeimai. Tačiau tas sunkus charakteris mane atvedė ten, kur esu dabar.

Goda, Liucija, Urtė. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Pakalbėkime apie kitus, be fotografijos, mėgstamus užsiėmimus. Kokie jie?

Domiuosi neurolingvistiniu programavimu, psichologija. Daug skaitau. Galiu rekomenduoti knygą „Pykčio šokis“. Galėjau ją perskaityti šiek tiek anksčiau. Man patinka analizuoti žmones. Tačiau manau, kad analizė turėtų prasidėti nuo savęs. Skaitydama knygas atsakiau sau į daug klausimų. Anksčiau kaltindavau kitus, dabar žinau, kad jie niekuo dėti. Aš gyvenu taip, kaip suvokiu pasaulį. Visos patirtys ateina iš suvokimo. Anksčiau man buvo svarbu apsistatyti „draugų“ armija. Žmonės atiduoda save kitiems, nežinodami jų ketinimo. Dabar suprantu, kad yra momentiniai žmonės, kurie ateina į gyvenimą patirčiai, ir yra tie, kurie ateina gyvenimui. Nei vienų, nei kitų nepaskubinsi. Viskas susidėlioja savaime. Skaitau L. Tolstojų. Štai jo žodžiai man patinka. Labiausiai patiko mintis, kad jeigu akmuo pakeičia upės tekėjimą, tai buvo ne upė, o bala.

Liucija Karalienė. KLAUSYMAS.

Vis dažniau pastebiu tavo vardą spaudoje, internetinėje bei socialinių tinklų erdvėje. Esi aktyvus žmogus: fotomenininkė, Šiaurės Lietuvos fotomenininkų asociacijos vadovė, įvairių renginių, parodų, projektų organizatorė bei dalyvė, dviejų dukryčių mama. Kaip viską spėji? Papasakok plačiau apie savo veiklas.

Turiu nuostabų receptą. Kai yra tvirta šeima, laiko atsiranda viskam. Dukros su manimi daug keliauja. Vyresnioji dalyvauja mano parodose, kartu vykome į Italiją. Mano nuostabai, ji pati norėjo aplankyti bažnyčias, istorines vietas. Jai tai įdomu. Kai mažajai buvo trys mėnesiai, važiavom į Vilnių pateikti dokumentų stoti į Lietuvos fotomenininkų sąjungą. Kai jai buvo keturi mėnesiai, vykome į Nidos plenerą. Visos trys važiuojame prie jūros, į parodas, pas draugus. Mano dukros yra labai smalsios ir man įdomu jas stebėti. Tarp mūsų vyksta mainai. Jos mane moko meilės, aš joms atiduodu save. Kartu mes mokomės viena iš kitos. Mano močiutė kiekvieną dieną, kol dirbu, ateina prižiūrėti savo proanūkės. Džiaugiuosi, kad jos yra geros draugės. Visa sėkmės paslaptis – į savo veiklą įlieti visą šeimą.

Šiaurės Lietuvos fotomenininkų asociacija man naujas iššūkis, kurį priimu su tikėjimu. Aš tikiu ta asociacija, noriu jai duoti ir pasiimti iš jos. Jaučiu malonumą, kai aplink verda gyvenimas. Man reikia vadovavimo. Anksčiau tai dariau šeimoje. Dabar šį savo poreikį išreiškiu kūryboje. Reikia įsiklausyti į save ir duoti viską laiku ir vietoje. Visur turi būti balansas. Šiuo metu mano gyvenimas yra toks, kokio noriu.

Liucija Karalienė. VANDUO.

Tavo fotografijose labai daug tavęs ne tik perkeltine, bet ir tiesiogine prasme. Klausimas gimė po neseniai įvykusio A galerijos inicijuoto projekto „X: Ego“ kūrinių apžvalgos, kai du skirtingi menininkai kuria vieną bendrą kūrinį. Projekte dalyvauji su dviem kūrybiniais partneriais. Kūriniuose tikrai nemažai tavęs. Ši tema lyg tobulai tau tinkanti. Pasidalink šia patirtimi.

Taip, aš fotografuoju save. Tai yra labai sunku. Fotografijoje nepaslėpsi nieko. Kitam žmogui suteikti vaidmenį yra labai paprasta, bet kalbėti apie suvokimą, tikrumą ir temas, kuriomis aš esu, per kitą būtų veidmainiška, būtų sunku likti nematomai. Kūryboje nemoku permesti atsakomybės kitam. Tiesa turi būti tiesa iki galo. Todėl nebijau savo netobulo kūno ir nenoriu, kad kokia mergaitė, paauglė ar moteris bijotų savojo. Yra moterų, kurios nežiūri į veidrodį. Mielosios, pažiūrėkite į mane. Aš esu jūs. Priimkite save kaip originalą. Projekte „X: Ego“ mano kūrybos linija nesikeitė, tik reikėjo prisiderinti prie kito kūrėjo. Dauguma projekto autorių buvo pažįstami, o man, aišku, reikėjo iššūkio. Internete atradau tapytoją Danielių Rusį, kurio absoliučiai nepažinojau. Jis man pasirodė artimas. Parašiau ir jis sutiko būti mano kūrybine pora. Tai buvo tikroji patirtis, kuri davė daug. Džiaugiuosi susipažinusi su derinimosi procesu. O štai fotografas Andrius Repšys man pasiūlė dalyvauti kartu, kai aš jau buvau susiradusi Danielių. Ilgai abejojau galvodama, ką žmones pasakys – kad Karalienei jau neužtenka vieno darbo? Bet Andrius mane įtikino ir mūsų darbas, sakyčiau, vienas stipriausių projekte. Iš jo pasiėmiau paukščio akis. Jam daviau žmogų. Kūryboje viskas susidėliojo natūraliai. Dirbome kaip draugai. Jis ramus, aš ugninga. Idėja sudėlioti portretus iš stiklo gabaliukų atėjo iš suvokimo, kad mes vienas kitą papildome. Kalbu bendrai apie žmogaus reikalingumą kitam žmogui. Esu labai patenkinta rezultatu. Priimu, kas man duodama visa širdimi. Ir darbuose tai matosi.

Liucija Karalienė prie savo ir D. Rusio kūrinio ‘Jūsų didenybė Aš’ iš projekto ‘X Ego’ A. REPŠIO nuotr.

Jeigu nutiktų taip, kad vieną gražų rytą nubustum ir suprastum, kad esi filmo veikėjas (-a)?

„Operos fantomą“ žiūrėjau gal penkiasdešimt kartų. Tai mano mylimiausias filmas. Antroje vietoje – „Kvepalai“. Sakyčiau, abu filmai yra apie maniakinę meilę ir troškimus. Apie pasirinkimus, kurie nėra suvokiami protu. Kartais taip būna ir man. Tai yra mano filmai, kuriuose nubusti aš nebijočiau.