-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Ko gero, mamos vaidmenis man labiau pavykdavo sukurti scenoje nei gyvenime. Turiu 34-erių sūnų – suaugusį, rimtą vyrą. Mūsų santykiai atviri, puikūs. Vieną dukrą palaidojau. Kita dukra dar paauglė, o tai gana sudėtingas periodas, kai mums abiem labai reikia kantrybės. Ypač dabar, per karantiną, kada vieni dalykai aštrėja, kiti kaip tik aiškėja ir švelnėja. O šiaip esu kartais režisuojanti aktorė.
Tikrai buvau ne pati lengviausia paauglė. Juo labiau, kai mes gyvenome sovietmečiu, kai buvo daug tabu, draudimų, o man per elgesį, aprangą norėdavosi išreikšti savo individualumą, nevaikščioti masinės gamybos rūbeliais. Bandydavau pati siūti, megzti. Man tai išeidavo labai natūraliai. O jau po studijų, kai dar Lietuvoje niekas nežinojo Šinid O’Konor (airių dainininkė – aut. past.), nusiskutau plikai. Panevėžiečiai pirštais badydavo į mano galvą. Bet mokėjau nekreipti į tai dėmesio, man nebuvo svarbu, kaip pašaliniai elgiasi ir jaučiasi mane pamatę. Nekreipdavau dėmesio į skvarbius žvilgsnius.
P. Židonio nuotr.
Visada to norėjau. Mokykloje teko organizuoti vaidinimus ir pačiai vaidinti. Paauglystės metais lankiau Panevėžyje ganėtinai įdomią poezijos teatro trupę, vadovaujamą Editos Klimienės. Ten kalbėdavome metaforomis apie egzistenciją, pasaulį – paaugliams buvo be galo įdomu, ir pati Edita buvo charizmatiška asmenybė, užkrečianti įvairiausiom idėjom. Visgi aš niekada nestojau į aktorinį. Mano galva, aktorius turėjo būti kažkas tokio! Aš buvau labai savikritiška, kompleksavau dėl kai kurių dalykų. Muzikos akademijos Klaipėdos fakultetuose baigiau renginių organizavimą, režisūrą. Turėjome ten ir vaidybos, scenos kalbos, judesio paskaitas. Papildomai lankiau pantomimą. Po studijų grįžusi į Panevėžį iš karto sukūriau savo pantomimos trupę. Ji gyvavo neilgai. Panevėžyje atsirinkti žmones, kuriems patiktų būtent tokia meno raiška, darėsi vis sudėtingiau. Ypač sunku buvo rasti jaunuolių, vyrų, kurie domėtųsi pantomima, o scenoje negalėjo būti vien moterys. Dirbau tuomečiame Savivaldybės radijuje. Į laidas dažnai kviesdavausi aktorius, kurie, mano galva, turėjo ką pasakyti. Turbūt per daug kalbėjau apie teatrą, kad vieną dieną pati buvau pakviesta ateiti į konkursą „Meno“ teatre ir taip jame iki šiol tebesu.
Jūsų paauglystės patirtys, užbūrusi pažintis su teatru, charizmatiškos vadovės autoritetas turbūt yra atsakymas, kodėl pačiai taip sekėsi dirbti su jaunimu „Meno“ teatro studijoje. Dažnas mūsų kalbintas panevėžietis menininkas su didele meile prisimena savo pirmąjį prisilietimą prie aktorystės jūsų vadovaujamoje studijoje.
Teatre „Menas“ tebėra jaunimo teatro studija. Jau keletą metų jai nebevadovauju. O kai ji įsikūrė, nepamenu, meno vadovas ar direktorius pasiūlė tą studiją vesti. Man buvo labai gera atrasti jaunus, gabius, talentingus žmones, bandyti juos atskleisti, suteikti jiems galimybę atsiskleisti, kad eitų tuo keliu, kurio jie nori. Kad suvoktų, ar tikrai aktorystė jų pašaukimas. Man iki šiol be galo įdomu bendrauti su jaunimu.
Kai dabar pagalvoju, visai įdomiai gyvenome, nors ir be ypatingų metodikų, be muštro. Paruošdavome „Don Kichoto“ skaitymus, vykdavome į Vilnių, Ispanijos ambasadą. Ten po kažkurio pasirodymo maniškiai susipažino ir su Leonidu Donskiu. Džiaugiuosi, jei kas nors iš tų jaunuolių, pasirinkusių aktoriaus kelią, dabar yra laimingi.
Kartais būna momentų, kai nusivili savo profesija, bet po to vėl gūsis – vėl skrendi, vėl dirbti. Populiarus posakis, kad jei darbas tavo hobis, vadinasi, viskas gerai. Tai ir yra mano atvejis. Nors negaliu sakyti, kad tas hobis lengvas. Statant spektaklius kartais procesas įdomus, lengvas, kartais labai sunkus. Bet jei sunkiai išgimdytas vaidmuo pavyksta, po to pajauti dar didesnį suvokimą, jog viskas išties gerai. Teatras yra savotiška misija. Kartą po vieno spektaklio išeinu iš teatro ir matau gatvėje, automobilyje, sėdinčią gydytojų šeima. Jie atsidaro langą ir sako: „Elona, jūs nežinote, ką šį vakarą padarėte.“ Jei šeima bandė gvildenti kai kuriuos klausimus ir spektaklis padėjo rasti atsakymus, kas gali būti geriau? Tuo metu rodėme Peterio Stoičevo spektaklį „Nuodai“. Tame spektaklyje tik du personažai. Nepamenu, ar tą vakarą dirbau su Albinu Kėleriu, ar su Ovidijumi Kazarinu. Jie abu labai skirtingi, bet jutau didžiulį malonumą ir laimę su abiem dirbti. O jei spektaklis paliečia žiūrovo jausmus, jei kūrinyje išsakytas mintis pavyksta perteikti taip, kad paveikia žmogų, tokiom minutėm suprantu, kad vertėjo tapti aktore. Tai irgi savotiška psichoterapija.
Dabartiniai jauni aktoriai turi be galo daug fantazijos, bet jie labiau realistai, arčiau žemės nei manoji karta. O mes – kaip tie kareiviai: reikia ir eini, aukoji daug ką. Dabartinis jaunimas kelia daugiau klausimų. Visgi aš esu fantazuotoja. Kartais net nebėra kur tos savo fantazijos padėti. Nesakau, kad nereikia vertinti situacijos, aplinkybių – nematant realybės, neišeitų gyventi. Atramos taškus reikia matyti, o kad pamatytum, turi pamąstyti, su savimi pasikalbėti. Aš labai daug kalbu su savimi.
Turbūt tai ir būtų tas klausimas: o ko aš norėčiau savęs paklausti? Ko tokio esminio? Ir bijau užduoti sau tą klausimą, nes atrodo, kad jei atsakysiu, rūkas išsisklaidys ir tarsi viskas kaip ir pasibaigs.
Vaikystėje mūsų karta ypač daug žaisdavome indėnus. Su tokiu didžiuliu tikėjimu! Visos knygos apie indėnus buvo perskaitytos, jie atrodė vienetinė tauta, turinti be galo daug gražių žmogiškųjų savybių – tiesos, padorumo ir t. t. O dabar, nepaisant to, kad labai mėgstu klasiką, ko gero, norėčiau būti džiazo muzika. Man džiazas irgi labai patinka – jame yra stuburas, o toliau nuvingiuoja kaip tas gyvenimas. Norėčiau būti ekspresyvus džiazas.
Kai Žemaičių mikrorajone buvo pastatytas devynaukštis bendrabutis, mes tyliai įsliūkindavome, kad niekas nepastebėtų, liftu pasikeldavome ant stogo ir vaikščiodavome jo pačiu pakraščiu – jei rato neapeini, netinki „chebrai“. Turiu prisipažinti, kad beprotiškai bijau aukščio. Nesu įlipusi nė į vieną apžvalgos bokštą. Belipant man tiesiog pakerta iš baimės kojas. O vaikystėje vaikščiojau stogais, nes reikėjo įrodyti, kad esu drąsi.
Paauglystėje man nereikėjo didelių kompanijų, draugų būrio. Mėgdavau pavienišauti. Turėjau tradiciją sausio 1-ąją viena nueiti į filmą. Netgi nebūdavo noro tomis mintimis po filmo su kuo nors pasidalyti. Buvau savotiška taupyklė. Laikui bėgant tapau gerokai atviresnė, kolegoms netgi savo sapnus pasakodavau. Bet žiūriu, kad vėl ateina periodas, kai bandau daug ką nutylėti.
O kai buvau 14-os, mokiausi pedagoginėje J. Švedo muzikos mokykloje ir kartą nuvažiavome į Rygos soborą, klausėmės vargonų koncerto. Ten pirmą kartą išgirdau T. Albinonį. Po to nusipirkau jo plokštelę ir viena užsidariusi kambaryje ištisai ją zulinau.
O J. Švedo pedagoginę mokyklą baigiau raudonu diplomu, esu dar ir pradinių klasių mokytoja.
Iš tų prisiminimų ir gimė jūsų pjesė ir pagal ją pastatytas, drįsčiau sakyti, jau legendinis spektaklis „Respublikos gatvės vaikai“? Taip kalbėti apie miestą gali tik labai jį mylintis žmogus.
Labai norėjau teatre papasakoti apie miestą. Jis ir buvo pagrindinis „Respublikos gatvės vaikų“ personažas.
Kai baigiau Klaipėdos fakultetus, gavau paskyrimą į Kauną, į M. K. Čiurlionio muziejų. Anksčiau nelabai galėjai rinktis – kur paskyrė pagal mokslo rodiklius, ten ir važiuoji dirbti. Bet aš tuomet jau buvau ištekėjusi, mano vyras gavo paskyrimą į Panevėžį, rašiau prašymą, kad man numatytą vietą pakeistų į laisvą diplomą ir pati susirasčiau darbą. Nebuvo jokių minčių važiuoti kur nors kitur nei į Panevėžį. Aš tikrai beprotiškai myliu šitą miestą. Jis yra visoks. Visi turime jam padėti augti ir keistis. Ir nelipdyti etikečių, kad čia senjorų miestas. Užtenka, kad kažkada mūsų miestą vadino mažąja Čikaga. Bet kiek čia gražių dalykų būta ir yra! Panevėžys labai jaukus ir labai tinkantis jaunoms šeimoms. Čia nėra problemų nei su darželiais, nei su mokyklomis, yra kur nueiti pasižmonėti, nors norisi kultūros, meno dar daugiau, kad miestas trauktų ir iš kitur atvažiuoti jį aplankyti.
Vaidmenys kaip vaikai, negali išskirti mylimiausio. Ko gero, tas vaidmuo, kurio dar neatlikau. Vadinasi, turiu tam vilties. O šiaip jei man nepatinka vaidmuo, darau viską, kad jį pamilčiau, prisijaukinčiau, kad būtų miela eiti dirbti į sceną.
Pasakojant bet kurią istoriją, ji neišvengiamai paliestų kitus žmones, kolegas. Nežinau, ar turėčiau teisę apie tai kalbėti. Bet pamenu istoriją, kai labai juokiausi pati iš savęs. Kartą kažką dirbdama scenoje pamačiau balkone, kur sukrauta spektakliams reikalinga garso ir apšvietimo aparatūra, stovintį scenos darbininką. Didžiulį monologą jam susakiau su prašymais ir paaiškinimais, ko reikia mano statomam kalėdiniam spektakliui. Jis manęs atidžiai išklausė. Kai galop paklausiau, ar suprato, susivokiau, jog balkone, prietemoje, stovi aprengtas manekenas. Aš tiek daug energijos ir minčių atidaviau jam įtikinti! O teatre daug įvykių, iš kurių tenka kvatotis. Išties apie tai būtų galima knygą rašyti.
O dėl apmaudo? Šįmet rudenį teatras „Menas“ švęs 30-metį. Įsivaizduokite, per tiek metų mūsų teatras nė karto nėra išvykęs gastrolių į užsienį. Dabar mes esame tarsi užšaldyti, kai negali ne tik išvažiuoti, bet net ir žiūrovų priimti. Bet anuomet, atrodo, buvo visos galimybės, norėjosi į festivalius važiuoti, o vis tiek labai stipriai virėme tik savo sultyse. Dėl to jaučiu apmaudą.
Tikrai šita diena man nėra niekuo ypatinga. Sovietmečiu, kai negalėjome švęsti Motinos dienos, Kovo 8-oji buvo mamyčių šventė. Paaugus juokingai atrodydavo matant moteris, einančias su kokia gėlyte vienoje rankoje ir su maišu pirkinių kitoje, kad pagamintų vyrui šventinę vakarienę. Moterį reikia mylėti kiekvieną dieną, gėles dovanoti ne tik kovo 8-ąją.
Ką šiuo metu skaitote? Ar aktoriui dar lieka laiko atsiversti knygą ne darbui, o savo malonumui?
Neseniai perskaičiau Dantės „Pragarą“, nes jį statys teatre. Dabar ieškosiu nusipirkti naujos Sigito Parulskio knygos. Šis autorius man labai patinka. Prieš keletą metų Elvyra Pažemeckaitė pakvietė važiuoti į Molėtų biblioteką skaityti S. Parulskio knygos ištraukų. Ten vyko susitikimas su rašytoju. Kai S. Parulskis mane pamatė, jam buvo labai keista, kad moteris skaitys jo kūrybą. Iš pradžių jis tarsi nejaukiai jautėsi, o po vienos ištraukos pasakė: atrodo, kad pati būtumėte parašiusi. Tokie žodžiai iš jo lūpų man buvo didelis įvertinimas.
Pykstu ant savęs, kad jau keletą metų per mažai skaitau. Pradedu skaityti ir mintys nuveda kažkur kitur, dažniausiai į darbą.
