I. Stulgaitės-Kriukienės nuotr.

52 Sekundės su kultūra. ASTA RADVENSKIENĖ

52 Sekundės su kultūra. ASTA RADVENSKIENĖ

Asta Radvenskienė – tas tylusis kantriai, tyliai, kruopščiai dirbantis žmogus, kurio darbai kalba labiau už patį dirbantįjį. Ir šįkart, paprašyta prisistatyti, ji lieka kukli.

Kas aš esu? Moteris, mama… Pati save vertinu gana emocingai, kaip sakė dukra. Man įprasta save vertinti po konkrečių poelgių, tada būna visokių minčių – gailiuosi, gėdijuosi, džiaugiuosi, darau išvadas, bet save vertinti labai sudėtinga, galiu suklysti… Galima turėti įdomiausią darbą, o pastarajame išdirbau 20 metų, bet ateina laikas keistis. Gana ilgai tą poreikį ignoravau, kol karantinas paspartino sprendimą. Neseniai perėjau į darbą, kuriame platesnis saviraiškos diapazonas, daugiau gyvo bendravimo, man įprasto knygų maketavimo bus mažiau, bet … gal bus?“

Pasikalbėkime apie tą matomiausią jūsų pusę – profesinę veiklą. Vartydami ne vieną Panevėžiui skirtą knygą, albumą, rinkinį, žurnalą pamatysime jūsų pavardę: dailininkė, dizainerė, maketuotoja.

Gatvėse matydama iškabas, pasvajodavau: o, kad ir mano sukurta čia kada nors kabėtų! Kadaise pakviesta į įmonę, veikiančią prie spaustuvės, buvau vos pramokusi naudotis kompiuteriu, jis tuomet dar buvo naujovė. Prieš tai ketverius metus mokiausi šrifto, kompozicijos, buvau susipažinusi su fotografija, tapyba, piešimu, šiek tiek su skulptūra. Bet neturėjau patirties ruošti leidinius spaudai. Mano išsilavinimui didelę įtaką turėjo labiau patyrę bendradarbiai. Esu dėkinga Aidui, Evaldui, Alvydui už toleranciją ir kantrybę. Pradėję nuo reklaminių skrajučių, lankstinukų, ėjome prie knygų, meno albumų. Taip ir ilgėjo sumaketuotų knygų lentyna, išsivystė matymas – atskirti gerus kūrinius nuo vidutinių. Tai davė daugiau kūrybinės laisvės.

Jūratės Ežerskienės nuotr.

Kalbant apie knygos, albumo apipavidalinimą, ar dailininkui svarbus santykis su autoriumi?

Kiekvienas kūrėjas, su kuriuo teko bendradarbiauti, atskleidė savo požiūrį, matymą, gyvenimo filosofiją. Maketuojant knygas yra puiki galimybė susipažinti su įdomiais žmonėmis. Kiekvienas ateina su savo pasauliu, kurį kartu stengiamės išsaugoti leidiniuose, atsineša medžiagą knygai – nuotraukas, tekstus, dažniausiai jau apgalvoję, ko nori. Įdomiausia dirbti, kai užsakovas pasitiki manimi. Tada kalbamės, tariamės, kokį įspūdį siekiame išgauti – horizontalus formatas labiau tinka peizažui, toliui, platybei pabrėžti, o gal reikia siauro aukšto puslapio, kad tilptų visas eilėraštis. Ir visada kyla jaudulys prieš išsiunčiant leidinį į spaustuvę – ar viskas gerai padaryta, ar nepalikom klaidų.

Ar skaičiavote, kiek tokių leidinių išleidote į gyvenimą? Kiek jums pačiai svarbu, prie kokio leidinio dirbate?

Sumaketuotų, dėmesio vertų leidinių net neskaičiavau. Spėju, būtų kelios dešimtys. Daugiausia leidinių parengta panevėžiečiams – menininkams, kultūros įstaigoms. Ilgus metus turėjau laimės bendradarbiauti su Dailės galerija, padaryta nemažai parodų, taip pat keramikos simpoziumų katalogų bei plakatų. Taip atsitiko, kad 2016 metų simpoziume teko būti jo dalyvių fotografe. Tie portretai buvo eksponuojami Dailės galerijoje šalia keramikos ekspozicijos. Įvyko paradoksas, kai, neturėdama tinkamo statuso, pakliuvau su 7 fotografijomis ant galerijos sienų prestižinės parodos metu. Tai atsitiko taip organiškai, lekiant ir rūpinantis katalogu, kad apie „savo parodą“ supratau tik per atidarymą, kai kažkas iš pažįstamų pasveikino.

Keletą metų, o gal keliolika – laikas taip greitai bėga – maketavau G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekos leidinius. Labai žiniomis praturtėjau dirbdama su Kraštotyros muziejumi. Maketuojant albumus, per senas fotografijas teko susipažinti su Panevėžio istorija. Muziejuje dar turėjau įdomios patirties rengiant ekspozicijas. Dariau parodos „Panevėžio epas“, kurioje buvo eksponuojami daiktai, iškasti per archeologinius tyrinėjimus Senamiesčio gatvėje, dizainą. Tai parodai piešiau didžiulį piešinį: jame pavaizduota gyvenvietė, davusi pradžią mūsų miestui, dabartinės Senamiesčio gatvės vietoje. Vėliau buvau pakviesta į komandą, rengusią tarpukario ekspoziciją, ten mano įrengtas laisvės gynėjų kambarėlis, atlaikęs muziejaus renovaciją, išliko iki šiol.

Bet tai tik įdomus nukrypimas į šalį, gyvenimo paįvairinimas naujais iššūkiais, o stiprioji mano pusė visgi yra spaudos darbai.

Gal šiek tiek praskleistumėte tų techninių spaudos dalykų šydą, apie kuriuos paprastas žmogus nė nenutuokia?

Knygų dailininko darbas apima daug dalykų, nuo kūrybinių – kokie šriftai parenkami, kaip dėliojama, kokio pločio paraštės, ar yra antraštės, kaip atrodys puslapio numeriai ir kurioje vietoje jie bus įkomponuoti – iki techninių – kaip paruoštos nuotraukos, koks jų spalvų gylis, kaip dažai sąveikaus su parinktu popieriumi, ar labai į jį susigers. Ir dar yra pusiau kūrybiniai, pusiau techniniai reikalai, koks popierius tinka tam tikram leidiniui. Meno albumams – fotografijos, tapybos – parenkamas popierius, turintis kreidos, jis labiau išlaiko dažų intensyvumą, tekstiniams leidiniams, romanams skirtas puresnis, gelsvesnis popierius, kuris puikiai sugeria dažą, tuo nugesindamas jo juodumą, kad neerzintų akių daug skaitant.

Žmogaus kelias nuo to prasideda – nuo aplinkos, kurioje augame, nuo šeimos, nuo mokytojų, sutiktų žmonių, kurie pastūmėja kažkuria linkme, nuo patirčių ir likimo posūkių, atvedusių mus ten, kur esame šiandien. Papasakokite, kaip augote jūs?

Iš giminaičių, bent jau man žinomų, niekas nebuvo reiškęsis kūrybiškai. Nežinau, iš kur aš tokia atsiradau. Mano vaikystė prabėgo kaime, Kupiškio rajone. Buvau gamtos vaikas, braidydavau per pievas, visais metų laikais žinojau, kas aplinkui auga, kaip ateina šaltis, iškrinta sniegas, kaip gamta suželia, pražysta. Žinojau, kokie augalai kur auga, kokie akmenys kur guli, kaip jie apsamanoję, tarp kurių galima šokinėti, kad po lietaus jie būna slidūs. Skindavau pievų gėles, matydavau nužydėjusių ir parudavusių augalų grafiką rudenį ir žiemą. Žievę, kerpes, augalus nešdavau namo, iš viso to darydavau puokštes. Kiek save prisimenu, piešdavau, paaugusi pavydėdavau miesto vaikams, kad jie gali lankyti dailės mokyklą. Pradėjau skaityti 5–6 savo gyvenimo metais. Ir ne tik skaityti, bet ir matyti knygelių grožį, mėgautis liesdama popierių, žavėtis įrišimo siūlais. Knygos man yra šventas reikalas ir dabar joms esu labai kritiška – vos tik paėmusi į rankas, matau, jei kas negerai. Mane nervina akinamai baltas popierius – jis nemalonus akims, nejautriai parinktas arba grubus šriftas ir kiti dalykai, kuriuos net įvardyti sunku.

Ką apskritai jums reiškia kultūra?

Gamtos reiškiniams galime turėti įtakos labai mažai – negalime keisti paukščių balsų ar lapų spalvos, negalime sustabdyti puvimo proceso ir jo skleidžiamo kvapo. Bet galime pasodinti estetinį pasigėrėjimą suteikiantį parką ar iškelti už miesto smarvę skleidžiančią gamyklą. Galime pastatyti harmoningai į aplinką įsikomponuojantį pastatą ar skelbimų lentoje pakabinti žvilgsnį patraukiantį, meistriškai sukomponuotą plakatą. Taip pat žmogaus elgesys: kaip jis eina, rengiasi, kaip bendrauja – ar nugludintų manierų, ar jausmus išsako keiksmažodžiais. Visa tai, kam mes galime daryti įtaką, ir vadinčiau kultūra. Bet ar mes tai įvertiname, ar stengiamės lavintis, ar nebijome būti laisvi, išradingi, kūrybiški?

Įsivaizduokime, kad žvelgiate per kultūros akinius. Kokį Panevėžį matote?

Panevėžys pilnas pilnutėlis nuostabių žmonių – gabių menui, mokslui, kūrybingų, verslių, empatiškų, turinčių įdomiausių hobių. Dabar miestas virtęs statybviete. Labai laukiu, kada galėsime pamatyti ir įvertinti pokyčius. Matyt, bus ir klaidų, ir nepatenkintųjų, bet visuma turėtų džiuginti. Turėsime atsinaujinusį miestą, kuriame jausimės patogiai ir kviesime svečius pasivaikščioti mūsų parkų takais. Optimizmas? Į sveikatą! Pažįstu jaunų žmonių, grįžusių ar pradėjusių gyvenimą Panevėžyje, įkūrusių infrastruktūrą gerinančius verslus, puošiančius miestą savo kūriniais. Tikiu, kad mūsų miestas (kol kas komfortiško dydžio) bus dar patrauklesnis jaunoms šeimoms ir vienišiams, keistuoliams ir talentams jų gyvenimo pradžiai ir idėjų įgyvendinimui. Miestui reikia energingų, iniciatyvių, kompetentingų žmonių palaikyti jau sukurtų ir kuriamų kultūros objektų veiklai. Šiuo metu miesto kultūros sričiai labai trūksta asmenybių – tai yra brangiausia, ką miestas gali turėti.

Pakalbėkime apie mėgstamus užsiėmimus, ne darbinę veiklą, hobius. Kokie jie?

Hobiu galėčiau pavadinti savo pomėgį akvarelei ir tapybai tušu (sumi-e). Pastaroji technika kilusi ir išgryninta Rytuose, kinų, japonų. Ten viskas paremta filosofija ir meistriškumu. Į vieną augaliuko stiebelį telpa pasaulis. Priklauso, kaip augalėlis palinkęs, kiek turi lapų, kokia jo vieta popieriaus lakšte. Vienintelės, juodos spalvos tušu išgaunami toniniai niuansai parodo gamtos įvairovę ir atsitiktinumą. Visa tai padaroma tiesiog keliais teptuko nuleidimais ant specialaus popieriaus. Turi būti labai išlavinta ranka, kad linijos išeitų grakščios. Tai yra technika, kai su mažai pasakome daugiau. Džiaugiuosi, kai bent kiek pavyksta pagauti charakterį ar objektas išeina atpažįstamas. Tapant akvarele, rezultatas taip pat labai nenuspėjamas – spalvos liejasi sudarydamos netikėtus perėjimų niuansus. Kai kuriuos objektus galima išpiešti tiksliau, kitus, tolimesnius, bet ne mažiau svarbius, palikti menamus, pereinančius į abstrakciją. Anksčiau labai mėgau megzti, nerti vąšeliu, galėdavau išmegzti sudėtingiausius raštus. Ir tai buvo gana praktiškas užsiėmimas tais laikais, kai drabužių pasirinkimo parduotuvėse nebūdavo. Kartais įdomu pasidaryti papuošalą. Pamatau kokią nors idėją internete ar mugėje ir padarau variaciją ta tema. Turiu prisipirkusi karoliukų, akmenų, įvairių detalių vėriniams. Kartais tai gelbėja, kai kažkam noriu įteikti dovanų. Dar esu bandžiusi kurti ekslibrisus. Tai maži grafikos kūriniai su dedikacija arba knygos savininko vardu, klijuojami į knygą. Dariau ir linoraižinius.

Kokias knygas skaitote, kokios muzikos klausotės? Koks kino žanras jums artimiausias?

Skaitau pažintinę literatūrą, psichologijos, sveikatos temomis, šiek tiek filosofijos. Kai pabosta faktai, skaitau grožinę literatūrą. Mėgstu pasakojimus, kurie suteikia informacijos apie kitas šalis, gyvenseną. Tarp rimtesnių, sunkesnių knygų – peno smegenims atsipalaiduoti, pasimėgauti įterpiu romanų, apsakymų – peno jausmams. Esu perskaičiusi istorijų apie Artimųjų Rytų šalių – Irako, Irano, Afganistano žmonių – gyvenimą, taip pat skandinavų, atrandu lietuvių rašytojus – Donaldą Kajoką, Kristiną Sabaliauskaitę, Valdą Papievį. Kaip palikusias įspūdį galiu paminėti Khaled Hosseini „Bėgantis paskui aitvarą“, Ruth Ozeki „Knyga laiko būčiai“, Roy Jacobsen „Neregimieji“ ir „Balta jūra“, patinka suomio Arto Paasilinna pasakojimai su juodojo humoro atspalviu, įspūdį padarė Marlen Haushofer „Siena“. Prieš keletą metų perskaičiau visas lietuviškai išverstas Umberto Eco knygas.

Muzika daro didelį emocinį poveikį, todėl negaliu klausytis bet ko. Patinka įvairių stilių, bet šiuo metu klausausi dirbdama, tai mėgstu ramią, kartais net ambientinę, kad galėčiau susikaupti ir su muzikos tėkme išlaikyti kryptingas mintis. Buvau pamėgusi Estas Tonne gitaros variacijas, Radiohead,us, pasiklausau Nils Frahm, Klaus Schulze, Filip Glass, kartais įsijungiu Šopeną ar Debiusi.

 O gal yra visai kas kita, kam skiriate savo nekūrybinį laisvalaikį?

Labai mėgstu augalus. Ir lauko, ir kambarinius. Dabar esu įsitraukusi į kiemo apsodinimą. Stebiu, kokie augalai kada žydi, komponuoju taip, kad nuo pat ankstyvo pavasario būtų žiedų. Kai tie nunyksta, pro juos užauga kiti lapai, žiedai ir taip vyksta kaita. Pasodinau keletą mažaūgių vaismedžių ir turiu laimę laukti, kas ant jų užaugs.

O jeigu nutiktų taip, kad vieną gražų rytą nubustumėte ir suprastumėte, kad esate knygos, filmo, spektaklio ar kito meno kūrinio personažas, tai kas būtumėt ir kodėl?

Jeigu būtų taip įmanoma, save susikurčiau pati, iš atskirų detalių, bruožų, vieno kažkieno sukurto personažo nekopijuočiau. Žinau, kad tikrai nenorėčiau būti Frodu iš „Žiedų valdovo“ su jo misija išgelbėti pasaulį – norėdama ją įvykdyti neatlaikyčiau emociškai.

Galbūt yra klausimas, kurį sau norėtumėte užduoti, kurio niekas niekada nėra paklausęs?

Kartais būna prasta nuotaika, tada svarstau: ar įžūlumas tapo madingas? Atrodo, kad tikslas pabėgs, jei eisi ne viduriu tako, o susitikęs žmogų pasislinksi praleisti. Kur pasidėjo žodis „atsiprašau“? Nebesigirdi jo mieste, parduotuvėse. Kur dingo pagarba žmogui? Ne visada vieni kitiems keliam simpatiją, bet gal užtektų viešose vietose laikytis mandagumo?

Labai norėčiau, kad mūsų miestas būtų komfortiškas gyventi. Ir tai ne vien patogūs namai ir lygios gatvės naujiems automobiliams, bet ir mūsų tarpusavio santykiai. Būkim laimingi.

Galerija

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų