Andriaus REPŠIO nuotr.

52 Sekundės su kultūra. ARNOLDAS SIMĖNAS

52 Sekundės su kultūra. ARNOLDAS SIMĖNAS

Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos darbuotoją, kultūros, vaikų ir jaunimo projektų sumanytoją, vadovą ir dalyvį Arnoldą Simėną pažįsta visi Panevėžio jaunieji poetai ir rašytojai – jaunųjų kūrėjų tribūnos „Nevėžis“ autoriai.

Be A. Simėno sunku būtų įsivaizduoti ir kasmet į Panevėžį ateinantį „Poezijos pavasarį“. Jaunystėje gimtuosius Šiaulius iškeitęs į meilės emigraciją Panevėžyje, Arnas jau dešimtmečius yra didelis Aukštaitijos sostinės patriotas. Ir nepaisant viso šito, A. Simėnas nustebina pareiškęs, kad turėdamas galimybę persikūnyti į knygos herojų, būtų… niekšu.

Taigi, tradicinis rubrikos klausimas: jei nutiktų fantastinė galimybė persikūnyti į filmo, knygos, muzikos ar kito meno kūrinio herojų, kas jis būtų ir kodėl jį renkatės?

Elenos Mezginaitės knygos antrojo leidimo sutiktuvės 2014-aisiais. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Elenos Mezginaitės knygos antrojo leidimo sutiktuvės 2014-aisiais. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Kiekvienais metais, užbaigdami projekto „Jaunųjų kūrėjų tribūna NEVĖŽIS“ sezoną, galvojame apie paskutinį atlanką. Šįmet gimė idėja sulaukti projekto mokytojų-ambasadorių literatūrinių gyvenimo patirčių ir paprašėme atsakyti į tokį klausimą: „Kurios penkios knygos Jūsų gyvenime padarė esminius perversmus? Kokius?“ Užduoti – tai uždavėme. Kitiems, bet ne sau. Tada pabandžiau pats atsakyti. Ir ką jūs manot, tai lengva? Pamėginkit!

Taip ir Jūsų klausimas labai nelengvas. Nelabai skundžiuosi, būdamas ir savame kūne. Aišku, norėtųsi, kad gyvenime kažko būtų nenutikę…

Klausiate – herojus? Kai gimė broliukas, manęs mamytė demokratiškai paklausė, kokį vardą jam rinkčiau. Pasiūliau – Fantomas (buvo toks filmo herojus, rodomas tik suaugusiems) arba d’Artanjanas. Pirmasis šeimos taryboje buvo atmestas balsų dauguma 2 prieš 1. Antrasis buvo svarstomas ir vis dėlto tokiu pat balsų santykiu buvo priimtas pusinis variantas. Dabar turiu brolį Darių. Bet iki ketverių metų jis man atsiliepdavo ir kviečiamas d’Artanjanu. Man tada tebuvo devyneri. O dabar, praėjus amžinybei, siūlote pasvajoti… Gerai. Gal – kokiu niekšu iš knygos. Kodėl? Kad nepridaryčiau to, ko jis pridaręs. Bėda, nebeliktų knygos…

Šiauliai ir Panevėžys – miestai kaimynai, partneriai, bet ir nuo seno besilyginantys, besivaržantys konkurentai. Kaip nutiko, kad tikras šiaulietis persikraustė į Panevėžį ir tapo dideliu jo patriotu? Panevėžiečiams skausminga tema, jų miestas – didmiestis ar nebe. O kaip Jūs jaučiatės Panevėžyje?

Pirmiausia, kiek pamenu, varžydavosi gyventojų skaičiumi (ne taip, kaip galėjote pamanyti). Nuo žmonių skaičiaus juk priklausė, kelintas Lietuvoje – ketvirtas ar penktas miestas. Varžydavosi futbolo komandos – Šiaulių „Statybininkas“ ir Panevėžio „Statyba“. Dar Šiauliai, turėdami dviračių gamyklą „Vairas“, pirmieji pasivadino dviračių miestu, bet toliau deklaracijos nebenuėjo… Užtat Panevėžys pergalingai važiuoja tuo keliu.

Tačiau! Mes, jaunieji šiauliečiai, žiauriai džiaugėmės, kai Panevėžys apie 1975 m. atsisakė Viliaus Purono asmenybės gebėjimų. Jam tuometė Šiaulių valdžia leido kurti miesto centro viziją. Kaip puikus menininkas, drąsus vadybininkas, organizatorius, iškart suvokė miesto potencialą. Šiauliuose buvo Pedagoginis institutas, ruošiantis piešimo, braižybos ir darbų mokymo specialistus. Jų programoje buvo ir sieninės tapybos, ir skulptūros mokymasis… V. Puronas tai išnaudojo. Vienintelėje pėstiesiems dovanotoje centrinėje gatvėje Sovietų Sąjungoje (iš soclagerio šalių, regis, dar Drezdene, VDR) atsirado „brodvėjus“ su informacinėmis skulptūromis prie specializuotų parduotuvių, banko, knygyno, katinais ant vaistinės, freskos ant pastatų…

„Ta „didmiesčio“ tema galiu pasakyti tiek šiauliečiams, tiek panevėžiečiams: juokingi yra išvykę studijuoti jaunuoliai, kurie jau po pusės metų prisistatydami pareiškia „aš – iš Vilniaus“ ar panašiai. Va, tada jie ir parodo provinciją viduje.“

A. Simėnas

O Panevėžys turėjo Juozą Miltinį, jo teatrą, ir mes į jį važiavome žiūrėti spektaklių-stebuklų. Tiesa, jau nebe senajame pastate.

Kas dar iš tų miestų varžytuvių? Šiauliai tvirtai pasuko populiariosios kultūros kryptimi – viena iš pirmųjų Lietuvoje diskotekų, popgrupė „Vairas“, vėliau – kantri grupė „Jonis“ ir kitos.

Kodėl persikraustė minimas šiaulietis? Tiesiog laimėjo panevėžietė.

Ilgai nepriėmiau naujo miesto vidun. Gyvenome Dembavoje. Gyvenimas vyko maršrutu Dembava – darbas mokykloje – Dembava.

Dembavos klube, kur dirbo žmona, gimė ir publicistinis spektaklis „Gyvybė nori gyventi…“

Šiaulių dainuojamosios poezijos studija. Apie 1979 metus. V. ŠONTOS nuotr.

Šiaulių dainuojamosios poezijos studija. Apie 1979 metus. V. ŠONTOS nuotr.

Scenarijuje prie niokojamos Lietuvos gamtos temos dar priderinome ir naikinamos tautinės tapatybės niuansų. Veikalas susilaukė sėkmės ir net gastrolių tuometėje septintojoje vidurinėje mokykloje.

Vyko perestrojka… Lietuvoje – ne. Čia kompartijos lyderiai atsargiai lūkuriavo: buvo juk ir Chruščiovas, ir brangių laidotuvių serialas po Brežnevo… Tad lukterkim, draugai.

Panevėžio architektai pasipriešino Respublikos gatvės tiesimui per miesto centro senamiesčio likučius. Man buvo labai keistas toks valdžios noras. Šiauliuose po karo tebuvo išlikę apie 15 procentų pastatų, kuriais kaip šiltnamio gėlėmis buvo rūpinamasi. O Panevėžyje smagiai sau vieną po kito vertė XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios raudonų plytų namukus…

Žinot, nuo užuojautos iki meilės nėra labai toli. Kuo daugiau gyvenau miesto problemomis, tuo Panevėžys man tapo savesnis. Pagaliau susipažinau su savo mėgstamiausia poete Elena Mezginaite. Artėjo Sąjūdžio gimimas. Kažkodėl mūsų balkonas Dembavoje pasidarė panašus į diskusijų klubo patalpikę…

Ta „didmiesčio“ tema galiu pasakyti tiek šiauliečiams, tiek panevėžiečiams: juokingi yra išvykę studijuoti jaunuoliai, kurie jau po pusės metų prisistatydami pareiškia „aš – iš Vilniaus“ ar panašiai. Va, tada jie ir parodo provinciją viduje. O kiek tokių „panevėžiečių“ raštelių randu FB: „Ai, ko norėti, Panevėžys…“, „Taigi kaimas…“ Jeigu viešai sakysi, kad esi nevisavertis, nesitikėk, kad kas paprieštaraus.

Todėl labai gerbiu Panevėžio Alumni klubo veiklą.

Pagal specialybę esate lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas, dirbote ir mokykloje. Kas lėmė tokį specialybės pasirinkimą ir kas vėliau išviliojo išeiti iš mokyklos? Ar kada galvojote sugrįžti mokytojauti?

Iki pat abitūros svajojau būti teisininku. Tačiau pasąmonėje, pasirodo, brendo ir kitas planas… Apie seklių darbą jau rašiau apsakymus 5 ir 6 klasėje, visokias eiliuotas nesąmones, aišku, meilės tema – vėliau, o dar visokius paeiliavimus išspausdino Šiaulių laikraštis. Tai pasakykit man, kuo buvau ne rašytojas? Tiesa, už tuos išspausdintus eilėraščius man dėsčiusi mokytoja parašė lygiai „porą“. Ko gero, tai ir nulėmė, jog pasiryžau mažinti tokių tik „dėstančių“. Čia labai gražiai pasakiau. Kaip tas herojus, apie kurį klausėte anksčiau.

O mokykloje, atidirbęs dešimtmetį, nebelikau… Kilo Sąjūdis, natūralu, kad įsijungiau, reikėjo leisti laikraštį, laiko pristigo. Tiesa, dar prieš išeinant iš 2-osios vidurinės mokyklos, tuomečio direktoriaus Eugenijaus Urbono paakinimu pavyko išleisti mokyklos laikraštuką „Svirtis“, regis, leidžiamą iki šiol. Tik Gintaro Grigo kurta „kepurė“ pakeista.

Su nostalgija prisimenu metą, kai Vyriausybės politika buvo tikrai palanki lietuvių kalbos mokymui. Trejus metus mokėme Motinos kalbos grupėmis, kaip užsienio kalbos! Neapsakomas buvo džiaugsmas matyti darbo rezultatą. Vėliau – keistai sutapo su buvusių komunistų grįžimu į valdžią – kaip ir anksčiau gimtosios kalbos mokėme trisdešimtį ir daugiau mokinių, skirdami, aritmetiškai skaičiuojant, vienam vaikui pusantros minutės per pamoką. Todėl dabar sarkastiškai apmaudžiai vertinu žinias ir statistiką apie gimtosios kalbos abitūros egzaminų rezultatus.

Žinoma, buvo akimirka, kai pasidomėjau, ar galėčiau grįžti į mokyklą. Susirinkau įvairių klasių vadovėlius, peržvelgiau. Pasirodė, kad neįtikėtinai atsilikau… Tik nesupratau judėjimo krypties.

Net ir išėjęs iš mokyklos nuo pedagoginio darbo neatitrūkote. Mane žavi, su kokiu užsidegimu Panevėžyje ieškote „nevėžiukų“, kaip entuziastingai stengiatės šiems jauniesiems kūrėjams įžiebti kūrybinę kibirkštį. Žinau, kad tam atiduodate ir savo vakarus, ir savaitgalius. Kodėl tą darote?

Kažkada kažkur skaičiau ir tikiu, kad visi vaikai gimsta kūrėjais. Maždaug iki 12 metų, tai yra ankstyvos paauglystės, genas nyksta, jeigu jo nepuoselėji.

„Nevėžio“ projektas nėra varžybos, nėra čempionatas ar konkursas. Jis yra tik priemonė skatinti kurti. Ne griauti, varžytis, nustumti silpnesnį… Įsivaizduokit – vaikas sukuria tekstą, jame pavartoja žodžius, kuriuos pats surado, išgalvojo, gal nugirdo. Jo tas atradimas išspausdinamas, nes vertinamas! Gal tai ir yra kelias? Gal visuomenė nuo tokių santykių gerės? Gal lipimas per galvas nebebus toks prioritetas, vadinamas „sveika konkurencija“?

„Su nostalgija prisimenu metą, kai Vyriausybės politika buvo tikrai palanki lietuvių kalbos mokymui. Trejus metus mokėme Motinos kalbos grupėmis, kaip užsienio kalbos! Neapsakomas buvo džiaugsmas matyti darbo rezultatą.“

A. Simėnas

Žinote, dirbdamas mokykloje, aš nebuvau mokytojas, pateisinęs santvarkos lūkesčius. Aš vogiau programoje valandas, skirtas „Bolševiko keliui“ ir panašiems kūriniams. Klastojau pagrindinį dokumentą – pamokų žurnalą. Jame rašydavau tai, ką reikėjo, bet kiekvieną mėnesį mano klasėse vykdavo programoje nenumatyti „Jaunųjų rašytojų simpoziumai“. Juose visi – VISI! – skaitydavo savo kūrinį. Eilėraštį, pasaką, miniatiūrą… Ir visi – VISI! – susilaukdavo klasiokų aplodismentų. Jie mokėsi gerbti vienas kito darbą ir pastangas. Jie mokėsi pagarbos ir dabar madingai įvardijamos tolerancijos.

Kodėl vykdau NEVĖŽIO projektą? Dėl to paties – vaikui reikia padėti augti kaip kūrėjui. Tegu jaučia, kad pagarbą užsitarnauja tik kūrėjas, ne griovėjas.

O pats rašote poeziją? Ar kitiems ją skaitote?

Neseniai suradau savo jaunystės murmelių, net pjesę… Bet vėliau rašiau, kai reikėdavo teksto dainai… arba kai reikdavo atkreipti dėmesį ir parašyti neeilinį laišką. O skaitovo iš manęs niekada nebuvo.

Su amžinybėn jau išėjusiu Rimantu Bagdonu rengdavote „JAZZ fontanus“. O koks paties santykis su muzika? Ko klausotės?

Taip, tai dar vienas projektas. Jo pradžia – 2001 metai. Vėl – vaikų ir jaunimo. Pirmiausia stebėjausi aukščiausiosios valdžios požiūriu į tą festivalį, paskui pradėjau piktintis… „JAZZ fontanas“ – vienintelis Lietuvoje vaikų ir jaunimo džiazo muzikos festivalis, išsilaikęs per visokias krizes, negandas ir nefinansavimus. Jų jau įvyko aštuoniolika. Idėjos autorius ir projekto vadovas paleido pilnametį vaiką ir… mirė. Kokia dramatiška valstybės atstovų požiūrio į vaikų ir jaunimo meną iliustracija! „Didelių dėdžių ir tetų“ džiazo festivaliams Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje – šimtatūkstantinės paramos, o „jūs, vaikučiai, palaukit!“ Tai jūs paklausykit, biudžeto skirstytojai, ką tie „vaikučiai“ daro scenoje ir kokias audras sukelia klausytojų sielose…

Muzika man visada buvo viena iš gyvenimo sudedamųjų dalių. Darželyje, kai buvo penkeri, muzikos vadovė patikrino klausą. Pasiūlė muzikos mokyklą. Mano, kaip vaiko, pasakiusio „ne“, teisės buvo pagerbtos, ir mokytis muzikos teko vėliau savarankiškai. Tačiau nebūtina dėti kiaušinius, norint vertinti kiaušinienę. Taip jau pasisekė, kad muzikinį skonį galėjau lavinti visą gyvenimą. Reikšmingas gyvenimo etapas buvo Šiaulių dainuojamosios poezijos studija. Jos vadovas Virgis Stakėnas – vienas iš dainuojamosios poezijos žanro pradininkų. Naujausios muzikos įrašų perklausos, aptarimai, diskusijos, koncertų lankymas, studijos narių koncertinės kelionės, penkeri metai scenoje – patirtis, nusėdusi gyvenimo būde ir vertinime.

Dosnus gyvenimas dovanojo progą lavintis, dirbant su Gražina Viržoniene, geriausio Lietuvoje moterų choro „Volungė“ vadove, Panevėžio muzikiniame teatre su Vidmantu Kapučinsku.

Iš tikrųjų nėra muzikos, kurios negalėčiau klausyti. Yra tik muzika, kurioje nėra žmogaus.

Per poezijos pavasario skaitymus po ąžuolu J. Urbšio sodyboje sukiojatės su samčiu ir niekam nepatikite virti katile starkakojų sriubos. Gal pagaliau išduosite jos receptą? Koks apskritai jūsų santykis su virtuve? Kuo palepinate namiškius?

Mano santykis su virtuve labai diskretiškas. Žmona Gina – labai gera profesionali virėja. Ar galėčiau kištis į jų abiejų gražius santykius?

O starkakojų sriuba tapo poetine sriuba poezijos pavasario skaitymų proga. Recepto idėją pasiskolinau iš buvusios žmonos Nomedos mamos, vėliau jį platinau, siaurinau ir vėl… kol išėjo tai, kas išėjo. Dabar jau verdu ir triatlono čempionato dalyviams. Receptas labai paprastas. Įdedu starkakojų, dar ko nors ir bulvikių… Viską sumaišau. Po to gaudau tuos, kuriems nepatiko.

Poetinės starkakojų sriubos virimas Poezijos pavasario skaitymų dalyviams. V. BENAŠO nuotr.

Poetinės starkakojų sriubos virimas Poezijos pavasario skaitymų dalyviams. V. BENAŠO nuotr.

Panevėžyje stovėjote prie Nepriklausomybės ištakų, buvote Sąjūdžio aktyvistas. Ar dabar, žvelgdamas iš laiko perspektyvos, galėtumėte pasakyti, kad viską darytumėte taip pat? Apie tą metą įprasta kalbėti su patosu, bet paklausiu – o gal būta ir kurioziškų dalykų?

Aišku, kiekvienas žmogus turi dėl ko gailėtis, įsivaizduoja, kad gyvenimo situaciją peržaistų kitaip. Tačiau paskaitykite Maksą Frišą, Luidžį Pirandelą, Fridrichą Diurenmatą… Matyt, situacija iš aukščiau būna suplanuota taip, kad visai kitaip pasielgti negali.

Apie patosą… Vienas pamokantis – iš mokyklos laikų. Kartą pas mus vėl atėjo rusų karo veteranai. Vyresniųjų klasių vaikinus suvarė į mokyklos aktų salę, kad nebūtų tuščia. Viens po kito svečiai stojo ir pasakojo, kaip jie laimėjo karą. Jų buvo gal šeši, o du jau net pusvalandį atšnekėjo! Stojo trečias nuotykių pasakotojas. Spontaniškai gimė netradicinis sprendimas. Tik sulaukėme pergalingos frazės „…mes juos apsupom ir sunaikinom!“ Mūsų, greta sėdėjusiųjų, grupelė pradėjo ploti, plojimai garsėjo, prisijungė visa auditorija, dar pasakotojas patenkintas rodė, kad dar ne viskas… Likusieji buvo nuploti po savo pirmo sakinio. Patirtimi buvo pasidalinta ir su kitų Šiaulių mokyklų kolegomis.

Ir paskutinis – vėlgi tradicinis – klausimas: kokį klausimą pats sau užduotumėte ir kaip į jį atsakytumėte?

Klausyk, Arnai, ar ne per daug eilinį kartą prisikalbėjai?

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų