I. Stulgaitės-Kriukienės nuotr.

52 Sekundės su kultūra. ALGIMANTAS VYTĖNAS

52 Sekundės su kultūra. ALGIMANTAS VYTĖNAS

„Labai dažnai menininkus įkvepia ne žmonos, o meilužės ir kitos moterys“, – juokiasi skulptorius Algimantas Vytėnas, ir, švelniai žvilgtelėjęs į žmoną Jūratę, jau rimtai priduria pačią svarbiausią tiesą: kai moteris pavergia vyro sielą, tada ji ir tampa mūza.

A. Vytėno kūrybinėje biografijoje ne tik skulptūros, medaliai, piešiniai ar tapybos kūriniai. Nežinantieji nustebtų, kiek Panevėžio viešosiose erdvėse yra ar bent jau buvo A. Vytėno kurtų skulptūrų. Dar visai neseniai Panevėžio J. Miltinio dramos teatro fasadą puošė irgi šio skulptoriaus sukurtas meninis akcentas, kurį atidengė šviesaus atminimo Lietuvos teatro ir kino aktorius, teatro režisierius Vaclovas Blėdis.

Taip jau sutapo, kad po daugelio metų tą akcentą nuėmė V. Blėdžio sūnus Leonas.

Kad jau pradėjome kalbą apie mūzas, tapo visiškai aišku, kad savąją sutikote žmogiškuoju pavidalu ir jau daugiau nei keturiasdešimt metų kartu kurstote namų židinį. Matome, kad be žymių žmonių, mitologinių būtybių, jūsų kūryboje vyrauja moters motyvas. Kaipgi ta kūrybinė mūza vedžioja kūrėjo ranką?

Sakyčiau, yra dvi kategorijos kūrėjų. Vieni sėdi ir laukia, kol mūza atskris, beje, šiai kategorijai ir aš priklausau. Kiti dirba, dirba ir net nepajunta, kai ji atskrenda. Kaip ir turtingoje visokių būtybių mitologijoje, taip ir šiandien visokių tų mūzų yra, visokių tų įkvėpėjų ir iškvėpėjų (juokiasi). Mano kūryboje, tiek skulptūroje, tiek piešiniuose, moters atvaizdas tikrai dažnas, dabar jau ir modelio pasisodinti nebereikia, galiu piešti iš atminties.

Mitologija – mano silpnybė. Pagrindinis dalykas yra jos grožis, harmonija. Nors absoliutaus grožio iš viso nėra. Žmogus per savo emocijas, per savo matymą ar mąstymą suteikia grožio sąvoką visiems daiktams ar reiškiniams.
Mano kūrybinėje biografijoje daug skulptūrų, paminklų sukurta žymiems žmonėms (sklaido nuotraukas).

Štai Aleksandrui Merkeliui paminklas Kaune, Petrašiūnų kapinėse. O chirurgo Vlado Kuzmos portretą 1969 metais dar prieš įstodamas į institutą iš raudonmedžio iškaliau. Va, Juozo Miltinio portretas. Už šį portretą J. Miltinis mane pabučiavo, jis buvo patenkintas, nes niekas jam neįtikdavo. Tik paklausė: kodėl manęs neprašei papozuoti? Sakau, kad jūsų bijojau. O man norėjosi nepataikaut, lipdžiau, kaip man atrodė, iš grubaus šamoto.

Būna, kai privalai įtikti užsakovui, ieškai kompromiso, bet kai jau labai interesai susikerta, tenka net kūrinį paaukoti. Buvo toks atvejis, kai vienas žymus žmogus užsakė žmonos portretą. Nulipdžiau, man patiko, o jam ne. Apšnekėjom, nulipdžiau kitą, jam patiko, o man ne. Supykęs sunaikinau abu. Dažnam svarbu išorinis dalykas, panašumas, o man svarbiausia žmogaus charakteris, psichologinis momentas. Ne mažiau svarbūs ir individualumas bei savasties išraiška.

Viename iš plenerų, kuriuose dalyvaudavau, Jūrmaloje sukūriau Orfėją. Tuo metu dar būdavo meninės komisijos iš aukščiausiųjų Sovietų Sąjungos veikėjų, jos visus darbus turėdavo patvirtinti. Man daug kas sakė, kad tos mano skulptūros tikrai nepriims, nes ji buvo kitokia, moderni, neįprasto aštuoniasdešimtiesiems stiliaus. Bet visų nuostabai, komisija ją labai normaliai priėmė. Tik sakė saviems: tik jūs nepasiimkit tos jų „pribaltiškos“ manieros.

I. Stulgaitės-Kriukienės nuotr.

Kada pajutote potraukį kūrybai?

Nuo vaikystės. Tas skulptūrų darymas prasidėjo nuo grojančios kiaulės su smuiku. Aš jau į pirmą klasę ėjau. Vyresni kaimynų vaikai prisikasdavo molio ir iš jo su lentutėm formuodavo atseit muilą, žaisdavo pardavėjus. O man būdavo neįdomu tą muilą daryt. Kaip tik tėvas nupirko žaisliuką – paršiuką su cilindru, fraku ir smuiku. Prisuki ir jis groja.

Domėdamasis, kas ten to paršiuko viduje, kaip išardžiau, taip ir nebesurinkau. O jis man labai patiko. Tai tą paršiuką nusilipdžiau iš molio. Taip ir prasidėjo.

Penktoje klasėje susirgau. Gulėdavau ligoninėse, plastiliną lipdydavau, knygas skaitydavau. Visko mokiausi iš knygų. Daug skaičiau. Turiu gerą atmintį. Prieš institutą jau žinojau visus žmogaus raumenis lotyniškai. O dailės istoriją versdavau net dėstytojus pasiruošti papildomai.

Pamenu, 1961 m. gulėdamas ligoninėje akvarele ir smulkiu teptuku nupiešiau trirublinę. Visi ėjo žiūrėt. Iš pirmo žvilgsnio ji buvo panaši į tikrą.

Labai dažnai gyvenimas priklauso tarsi nuo tokių atsitiktinumų, nuo pažinčių ir sutiktų žmonių. Mano gyvenime lemiamą suvaidino jauna gydytoja, toje ligoninėje atlikusi praktiką. Kartą atėjo prie manęs, o šalia mano lovos, kaip paprastai, buvo pridėta nemažai knygų. Ji paklausė, ką skaitau. Sakau, A. Diuma, V. Hugo ir panašiai. Pagyrė, kad daug skaitau, bet vis dėlto patarė skaityti rimtesnes knygas. Monografijas, istorinius dalykus ir t. t., nes, pasak jos, ten daugiau vertės, tokias knygas skaitydamas žmogus labiau tobulėja. Pradėjau skaityti.

Į rankas pateko knyga apie Mikelandželą. Sužavėjo jo įdomus gyvenimas, jis labai didžiuodavosi, kad yra skulptorius. Mikelandželas sakydavo, kad ne kiekvienas gali būti skulptorius, skulptūra gali užsiimti tik tvirtos dvasios žmonės, kad skulptorius gali užsiimti ir tapyba, o tapytojas skulptūra – ne. Tai ir pastūmėjo mane skulptūros link.

O į institutą stojau tik dėl diplomo, nes jau puikiausiai piešiau ir lipdžiau prieš įstodamas, mokėjau anatomiją ir istoriją.

I. Stulgaitės-Kriukienės nuotr.

Daug ką žmogus tikriausiai atsineša ateidamas į šį pasaulį, bet ne mažiau lemia ir aplinka? Kokia buvo jūsų vaikystė?

Žmogus – socialinis padaras, jis visą informaciją kaupia iš aplinkos. Labai gerai, kada patenka į dirvą, kuri atskleidžia jo sugebėjimus, suteikdama tinkamas sąlygas, priemones, informaciją. Mano tėvas buvo savamokslis visų galų meistras. Yra nupaišęs Kristaus prisikėlimo paveikslą vienai bažnyčiai, Tverečiuje padarė gotiško stiliaus altorių.

Mokėjo ir televizorių pataisyt, ir ką tik nori, ir stalius buvo. Mama irgi meniškos sielos. Prisimenu, bulves tarkuodavo ir iš tos tešlos imdavo ir nulipdydavo kokią kaukę, iš supjaustytų bulvių dantukus toje kaukėje įstatydavo. Bet va, mano brolis ir sesuo visai ne su menu susiję. Ir iš kur tas mano potraukis gražiems dalykams? Kai buvau mažiukas ir manęs klausdavo, kuo būsiu, atsakydavau – fabrikas. Nes kai matydavau gražius žaisliukus, man sakydavo, kad juos fabrikas padarė, tai ir aš norėjau būti fabrikas. O šiaip tiesiog pastebėdavau dalykus. Pavyzdžiui, nuskindavau pupą su ankštimi, man ji panėšėdavo į paukštį, tai aš ir lizdelį jam padarydavau.

Lyg kitokiomis akimis žvelgtumėte į pasaulį…

Menininko žiūrėjimas į pasaulį dažniausiai nėra racionalus, aš žiūriu į jį emociniu požiūriu. Menininkas pasaulį mato kitaip, jis dažniausiai nemoka gyventi racionaliai, aš net daugybos lentelės dorai nemoku (juokiasi).

Tikriausiai nesuklysiu sakydama, kad jautriai reaguojate ir į šių dienų meno ir menininko padėtį?

Kūrybinę dovaną turi tik žmogus. Žmogus – toks padaras, jis ir kuria, ir naikina. Kiekvienam žmogui nėra svetimas grožio jausmas, vienam reikia subtilesnio, kitam užtenka paprastesnio suvokimo. Kiekviena epocha turi savitą skonį. Prieš kokį dešimt metų dar taip negalvojau, tačiau dabar manau, kad mes gyvenam kultūros degradavimo laikotarpiu.

Girdžiu žmones sakant: einu pailsėt į teatrą. Koks ten gali būti poilsis, jeigu eini žiūrėt dramos kūrinio, juk turi jį išgyventi! Pailsėti gali eiti į cirką. Žmonės ieško ne to, ko reikia. Negi jis eis į parodų salę gražią dieną, gaiš laiką ir žiūrės tai, ko nesupranta? Yra tik vienas kitas žmogus, kuriam rūpi, kuris domisi, o dauguma – ne. Kad ir skulptūros jau niekas nevadina skulptūra, dabar tai – objektas. Meną dabar gali daryt bet kas. Ir kas su tokiu menu darosi?

Meną turi kurti menininkas, turintis patirties ir visą gyvenimą tam paskyręs. Pradėkim nuo studijų, o dabar išėję studentai dorai net piešti nemoka. Konceptualieji menai – mados reikalas. Civilizacija eina į niveliavimą. Asmenybių nebereikia. „Žvaigždutės“ turi didžiulę auditoriją ir didelių sugebėjimų tokį „meną“ suprast nereikia. O operos solisto klausytis reikia jau pasiruošimo. Arba prie kokio gilesnio paveikslo dabartinis žmogus neturi laiko sustot nors minutei paanalizuoti, net negali pasakyti, kodėl jis jam nepatinka. Arba teatras. Kodėl jis eina iš paskos žiūrovui, juk meno uždavinys vest žiūrovą? J. Miltinis niekada neidavo iš paskos. Po vieno spektaklio taip ir pasakiau vienam režisieriui, kuris, norėdamas, kad žiūrovas ateitų į jo spektaklį, turėjo įvesti visokių natūralistinių elementų, tokių kaip pliko užpakalio parodymas.

Tai stebėdamas, priėjau prie tokios išvados, kad tas tikrasis menas beveik niekam nereikalingas. Dabartiniam eiliniam žiūrovui įdomu ne meniniai, dvasiniai dalykai, bet išmonė, kad tam momentui jam patiktų. Jam reikia tokios greitos informacijos. Suprasti meno kūrinį taip pat yra menas. Jau nuo mažų dienų vaikai turėtų būti to estetinio suvokimo mokomi.

Tikrai, tokie dalykai kažkodėl dažniausiai lieka švietimo sistemos užkulisiuose. Bet dar liūdniau, kad, kaip jūs sakote, ir dabartiniai Dailės akademijos diplomantai dažnai net piešti dorai nemoka.

Piešimas, tai – menininko abėcėlė, gramatika, raštingumas. Piešdamas ugdai erdvės pojūtį. Nemokėdamas piešti skulptūros nenulipdysi. Bet kad kurtum, reikia turėt daug daugiau. Nei mokėjimas piešti, nei lipdyti dar nėra menas. Daug dabar tų kūrėjų. Bet tik vienetai tų, kurie mato kiek kitaip, yra genijai… arba kvailiai (juokiasi).
Ar žinai, kuo skiriasi talentingas žmogus nuo genijaus? Genijus žino, kada reikia sustot, talentingas dar vis nori pagražinti, patobulinti ir sugadina.

Esu girdėjusi pasakojimų apie jūsų sugebėjimą dirbti greitai ir tiksliai.

Vizualiai panašų žmogų per kelias valandas galiu nulipdyti. Užrištom akim galiu nulipdyt istorinę asmenybę. Dariau tokį bandymą. Medžiagą tiesiog jaučiu visu kūnu. Bandžiau ir alkūne, ir dantimis piešti, jeigu kojos būtų sveikos, tai ir kojomis galėčiau.

O šiaip aš esu tinginys, man labiausiai patinka nieko nedirbti. Piešiu anglimi, su ja labai greitai, tik brūkšt brūkšt ir viskas, gali tinginiaut toliau (juokiasi).

Koks stilius ar braižas jums artimiausias?

Labiausiai patinka klasikinis stilius. Bet ir kiekviename stiliuje yra savotiškų įdomių dalykų. Yra man patinkančių ir modernių dalykų, bet menininkas pirmiausia turi gerai išmanyti akademiškus. Kavos puoduką mesk ir žiūrėk, kokį atsitiktinį meną gali padaryti. Bet labai svarbūs amato, techniniai dalykai. Didieji menininkai sakydavo, kad reikia mokytis iš gamtos. Net jeigu liepsi kuriam sukurti ką nors iš kokios Marso planetos, jis vis tiek viską darys žemiškom kategorijom, kažkiek specialiai deformuodamas. Tikram menui vertėjų nereikia, jį gali suprasti visų kalbų atstovai.

Dar Aristotelis suformulavo, kad meno kūrinys turi turėti keturias funkcijas. O dabartiniai kūriniai dažniausiai „pakabinami“ ant vienos. Dažniausiai paremtos bjauria, šokiruojančia arba pigia emocija.

Visiška laisvė net ir kūryboje nėra gerai. Visi esam priklausomi nuo aplinkos, nuo užsakovo. Sovietinėje santvarkoje menas buvo ideologinis įrankis, daug kas tam priešinosi, bet kai atgavus nepriklausomybę kontrolės aparatų nebeliko, nebesusitvarkom ir menas degraduoja. Tikrąjį meną ir menininką įvertina laikas.

Ačiū už pokalbį!

Galerija

Komentarai

  • Ačiū už puikų straipsnį apie nuostabų Menininką.

  • Taip. Tai paskutiniai ,,meno mohikanai“. Teisingi dailininko žodžiai apie dabartinį meną.

    • Atsakyti
  • gal ne menas degraduoja, gal pas kai ka poziuris liko toks kaip pries 50 metu ir bet koks naujas virsmas priimamas su priespriesa,nebandant suprasti kad viskas pasaulyje keiciasi, kartu ir meniniai procesai

    • O gal tiesiog giliau įsiskaitykit į tekstą, o ne paviršium, gal aiškiau bus.

  • Meninkas žino meno istoriją, bet su meno stiliais tai ne kažką. Kas tas „KLASIKINIS “ stilius ?

  • viskas praeina…

Rodyti visus komentarus (6)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų