I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

52 Sekundės su kultūra. Albina Saladūnaitė

52 Sekundės su kultūra. Albina Saladūnaitė

Albina Saladūnaitė jau daugiau nei keturis dešimtmečius skaičiuoja Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje. Įstaigoje, pavadintoje jos kelrodės rašytojos vardu.

„Nepaprastai gera glaustis prie tokių asmenybių“, – sako A. Saladūnaitė. Nors pati visą gyvenimą, net smarkiai rizikuodama sovietmečiu, dirbo, kad būtų išsaugota istorinė atmintis, nors už savo visuomeninę veiklą pelniusi ne vieną apdovanojimą, rami, šilto žvilgsnio ir gilios širdies bibliotekininkė kuklinasi: mano pasaulio vertybinis supratimas tėra niekis, palyginti su tuo, kokio stiprumo buvo asmenybės, gyvenusios prieš 100–150 metų.

Esate filologė, baigusi Vilniaus pedagoginį institutą. Kaip nutiko, kad pasirinkusi mokytojos kelią pasukote į biblioteką?

O kas anuomet kaime buvo didžiausias autoritetas? Aišku, mokytoja. Įsimylėdavai mokytoją, norėdavai rengtis kaip ji. Mes, septinto–aštunto dešimtmečio mokiniai, tokie jau buvome. Tokį požiūrį formavo ir namų auklėjimas. Gal tėveliai apie mokytojus ką ir pakalbėdavo, bet girdint vaikams, šiukštu – anei vieno blogo žodžio. Ta didelė pagarba mokytojui atėjo iš vaikystės. Pasenau, o vis tiek į mokytoją norisi kreiptis pagarbiai „tamsta mokytojau“. Nors dabar dėl tokio kreipinio kai kas ir įsižeidžia, prašo vadinti vardu.

Mano, vaiko, užaugusio vienkiemyje prie miško, romantinė prigimtis lėmė, kad traukė literatūra. Nuolat būdavau įlindusi bibliotekėlėje. Kai prasidėjo svarstymai, kuo būti, nekilo abejonių – žinoma, mokytoja. Pamenu auklėtojos retorinį klausimą: o tu nenorėtum bibliotekininkystę studijuoti? Turbūt ji su savo didžiule patirtimi jau tada įžvelgė, kad aš nelabai tinkama būti mokytoja.

Bet 1976-aisiais baigiau pedagoginį ir porą metų dirbau Šiauliuose, vidurinėje mokykloje. Mane, kaip jauną specialistę, apkrovė visokiausiais darbais, be abejo – ir ideologiniais. Paskui supratau, kad turbūt niekas jų nenorėjo, stengėsi ateistinį auklėjimą nustumti jaunesniems.

Aš tėvelių auklėta krikščioniškai ir tas ateistinis mokinių auklėjimas buvo visiška prieštara mano vertybėms. Nemokėjau vaikams meluoti. Man tai būdavo peilis.

Mokykloje gavau labai gilią patirtį, bet išgyvenau tragišką savęs laužymą.

Tais laikais baigus studijas reikėjo paskirtoje mokykloje atidirbti trejus metus. Visgi po poros nuo tos prievolės buvau atleista, nes sirgo tėveliai. Grįžau į savo gimtąjį Stumbriškio kaimą Pasvalio rajone. Nežinau, kodėl man nutiko tokia malonė, kad šviesaus atminimo direktorė Vanda Paškauskienė priėmė mane į biblioteką. O 1989-aisiais mūsų bibliotekai suteiktas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės vardas.

ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Toje pačioje darbovietėje tebedirbate nuo 1978-ųjų. Žiūrint iš šiandieninių pozicijų, europiečiai darbą linkę keisti kas septynerius, penkerius metus ar netgi dažniau. Kas buvo tie stiprūs saitai, jus daugiau nei keturiasdešimčiai metų pririšę prie bibliotekos?

Niekada nebuvo noro keisti. Gal todėl, kad savaime prisidėjo ir kita kultūrinė veikla, išeinanti iš darbo rėmų. Visada sakau, kad mano tikrasis universitetas prasidėjo su žygeivyste. Šviesaus atminimo Julius Beinortas (Nepriklausomybės akto signataras, sovietmečiu draudžiamo neoficialaus Lietuvos žygeivių judėjimo dalyvis – aut. past.) buvo mūsų skaitytojas. Nei aš jo pažinojau, nei jis manęs. Ir apie žygeivius nieko nežinojau, tik buvau girdėjusi, kad yra slapti dalykai, kad kažkas renkasi ant Kernavės piliakalnio švęsti Rasų, kad kažkas švenčia Vėlines.

Nežinau, kokia Dievo malonė lėmė, bet kartą J. Beinortas manęs atvirai paklausė: bijai rizikos? Ar bijai, kas saugumas gali tave sekti?

Tai buvo apie 1980-uosius. Sureagavau iš karto: noriu! Jis pažadėjo pakviesti į Rasų šventę.

Ji vyko prie Dubysos. Žygeiviai turi tradiciją kiekvienas Rasas švęsti ant vis kito Lietuvos piliakalnio. Būdavo, atvažiuoja ryte vyrų būrys, kiek gali nugeni, nuvalo apaugusį, apžėlusį piliakalnį ir nepaprastai gražiai pasiruošia vakaro šventei. Būtinai turėjo būti žolynais apipinti vartai, pro kuriuos įeinama į šventę. Kabėdavo drobiniai rankšluosčiai, stovėdavo ąsočiai vandens rankoms nusiplauti – pro tuos išpuoštus vartus įeidavai kaip į šventą teritoriją. Vyrai apsirengdavo marškoniais, būdavo ir žynys su krivūle. Reikėdavo pereiti per simbolinius devynis laukus, kas devintame žingsnyje surinkti devintą žolę, iš tos puokštės būrėja burdavo. Atrodo, tiesiog gražus žaidimas, bet jis su labai gilia potekste.

Pirmąsias savo Rasas su žygeiviais prisimenu kaip stebuklų stebuklą. Nepamiršau, kaip pirmą kartą išbūrė mano susirinktą puokštę. Būrėja kalbėjo, kad puokštė labai kupli, joje tiek visko yra, bet, sako, žiūrėk, čia tos smilgos tokios bereikšmės, išblaško tavo rimtį, ar nerandi savo tikslo? Man tie žodžiai buvo labai reikšmingi.

Turbūt jaučiausi kaip G. Petkevičaitė-Bitė, kai blaškėsi ieškodama savo kelio, kol į rankas pateko iš Rusijos aplinkiniais keliais tėčio buvusio paciento parvežtas „Varpas“. Tada jai nušvito akys: tarnauti Lietuvai.

Žinoma, aš nenušvitau kaip Bitė, bet supratau: turiu tarnauti per kultūrą, per žmonių atmintį, per buvusių žmonių atminimą. Kas gi aš esu be jų? Be literatūros, kultūros, Lietuvos istorijos – kas gi aš esu? Už ko laikytis, jei ne už jų? Štai tada man ir atsivėrė žygeivystės laukas.

Tie žygeiviai, penktą dešimtmetį gimusiųjų karta – studijuoja jau sovietmečiu, bet iš šeimų atsinešę gilų lietuviškumą. Jie neleido užgesti Lietuvai, gyveno tikėjimu, kad Lietuva bus laisva, kad okupacija laikina.

Tą tikėjimą nešiausi ir iš šeimos. Tėvelis niekada nebuvo susitaikęs su okupacija. Nors namuose nešventėme Vasario 16-osios, bet mes, vaikai, žinojome, kuo ta diena ypatinga.

ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Vienas iš KGB veiklos barų buvo mėginimai kompromituoti pasipriešinimo judėjimų, taip pat ir žygeivių, žmones. Ar nesate pajutusi ir jūs saugumiečių dėmesio?

Saugumas žinojo apie žygeivių veiklą. Žinojo ir mane esant tarp jų. Kai kada mane pasikviesdavo bibliotekos direktorė. Iš darbo nebuvau išmesta, bet supratau, kad jau daugiau nei eilinė bibliotekininkė niekada nepakilsiu, bet pareigybės manęs ir neviliojo.

Į saugumą nebuvau kviesta, bet mamytei kažkas buvo pranešę: ar tu žinai, kur Albina įsivėlusi? Žinoma, mama su baime klausinėjo: vaikeli, kur tu esi? Nepasakojau. Kam gąsdinti? Ir į žygius išeidavau nesakydama.

Žygeiviai niekada neišmetė nei bažnyčios, nei maldos. Mumyse viskas labai gražiai derėjo: krikščioniška malda ir pagoniškos apeigos: per Vėlines nulieji vėlėms alaus ar grūdų ir sukalbi „Viešpaties angelą“. Paskui atradau tą paaiškinantį labai gražų žodį – inkultūrizacija.

Su žygeiviais leisdavomės į teminius žygius per Lietuvą. Iš pradžių pėsčiomis, paskui dviračiais. Nuo kunigo, 1863-iųjų sukilimo vado Antano Mackevičiaus tėviškės Kelmės rajone iki Vilkijos, kur jis suimtas, paskui iki Kauno, kur nužudytas. Leisdavomės knygnešių keliais. Nuvažiuota į Tilžę – Sovetską, parvažiuota iki Suosto Biržų rajone – keliais, kuriais knygnešiai ėjo pėsčiomis. Žaliojoje girioje išmaišyti 1863 metų sukilėlių keliai. Karsakiškyje gyveno toks mokytojas Tamošiūnas. Jis žinojo, kur Žaliojoje sukilėlių kapai, pats juos tvarkydavo, slapta iki jų nuvesdavo. Sukilėlių kapų pilna ir Biržų giria. Reikėdavo iki jų nuvažiuoti tyliai, ramiai sutvarkyti – juk lankyti būdavo draudžiama.

Ir niekada nesate įkliuvę saugumiečiams?

O kaipgi ne! Kartą važiuojant švęsti Rasų į Kelmės rajoną, saugumiečiai sustabdė mūsų mašinėlę. Liepė parodyti bagažinę, o ten – palapinė. Sakom, į gamtą važiuojam švęsti. O kas čia keisto – jaunimo kompanija į gamtą?

Pamenu, atvažiuoja tas jų viliukas į mūsų šventę. O mūsų vadovai drąsiai jiems ir sako: švęsim Rasas, prašom būti su mumis. Kaltino, kad girtuokliausim. Bet žygeiviai negerdavo. Niekada nėra buvę, kad kas išsitrauktų butelaitį. Tas būtų net neįsivaizduojama. Liepė iki vidurnakčio baigti. Vadovai aiškina: ne, nebaigsim, mes turim būti, kol saulė patekės.

Net gaila buvo tų saugumiečių – visą naktį budėjo, tai išvažiuodami, tai vėl atvažiuodami. Bet mes nieko blogo nedarėme: negėrėme, nešiukšlinome. Tik vidurnakty ant piliakalnio „Lietuvą brangi“ sugiedojom, J. Marcinkevičių deklamavom. Matyt, ne iki galo ideologiniai tikrintojai buvo, nes ryte jau mes jiems neberūpėjom. Taip ramiai tąkart ir išsiskirstėme.

ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Buvote tikri idealistai, jei net giliausiu sovietmečiu šitiek dėjote pastangų išsaugoti lietuvybę, mūsų istorinę atmintį, tikėjimą laisve. Ar dabar irgi to idealizmo matote?

Dabar jau kitokie laikai. Man skaudžiausia, kad gimę po Nepriklausomybės jauni kritikai, regis, prie anos kartos kimba dėl kibimo. Atrodo, kad viskas anais laikais buvo blogai. O iš kur tada ta dvasia, kuri nemirė su paskutiniu partizanu? Iš kur tas noras rizikuoti? Juk tai kainavo karjerą, išmetimą iš universiteto.

Be galo skaudu buvo skaityti, ką rašė Nerija Putinaitė (filosofė ir rašytoja – aut. past.) apie J. Marcinkevičių. Man kirba mintis: pabūtumėt jūs, tie kritikai, nors vieną parą uždaryti KGB kameroje. Kodėl užmirštamas to meto kontekstas, todėl jis taip rašė? Ir ką reiškė anais laikais patirti jausmą, kai salėje sustoję žmonės skanduoja LIE–TU–VA iš J. Marcinkevičiaus dramos „Mažvydas“? Gali mus kritikuoti kaip tik kas nori, bet man gaila tų žmonių, kurie tokie ryžtingi tos kartos atžvilgiu.

Išmaniosios technologijos keičia ne tik žmonių buitį, bet ir kultūrą, tradicijas. Kokią matote tradicinės popierinės knygos ateitį?

Ateitis atiduota į jaunų žmonių rankas, bet aš matau, kad viskas bus gerai. Pažanga savo ruožtu toliau eis į priekį, bet žmonės grįžta prie knygų – tikrų, popierinių. Tas pats ir su laikraščiu. Turbūt mūsų tokia prigimtis, kad skaityti maloniau, kai kažką turi rankoje.

Lietuvos leidėjų asociacijos prezidentė Lolita Varanavičienė tikisi, kad po pandemijos žmonėms knygos bus dar reikalingesnės.

Aš vis galvoju, kas su mumis ne taip, kad esame tokie pikti, priešiški? Kodėl, pavyzdžiui, danai tokie pavyzdingi: jei yra reglamentas, jo laikosi.

O juk visais amžiais primityvumas reiškė neišsilavinimo stoką. Atsakymas ateina iš skaičių: informaciniam aprūpinimui viešosiose bibliotekose Lietuvoje skiriami 95 centai vienam gyventojui, Latvijoje – 1,32 euro, Estijoje – 2,32 euro, Suomijoje – per 6 eurus. Nebereikia nė sociologinių tyrimų, kodėl Estijoje tokie puikūs gimnazistų pasiekimai – šitos investicijos duoda grąžą.

ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

O ką jūs skaitote? Kokie jūsų pačios pamatiniai veikalai?

Romanai man nebeįdomu, bet nepaprastai gera glaustis prie asmenybių, gyvenusių prieš 100–150 metų, biografijų. Jas skaitant ateina supratimas, kad mano pasaulio vertybinis supratimas tėra niekis, palyginti su tuo, kokio stiprumo buvo šitie žmonės.

Man dvi moterys – G. Petkevičaitė-Bitė ir Šatrijos Ragana – tarsi apglėbusios Lietuvą: viena Žemaitijoje, kita Aukštaitijoje. Atrodo, jos laiko tą, kas neturi senaties termino.

Skaitau jas jau kaip ieškodama atsakymo.

Bitę turėtų skaityti visi politikai, ten atras atsakymą, kam turi tarnauti. Jei ieškom altruizmo, susitaikymo, meilės kitataučiams – skaitykime jos „Karo meto dienoraščius“. Bitė mato niekšybes ir rusų, ir vokiečių kareivių, bet kai ateina alkanas kareivis, dalijasi tuo, ką turi. Ir rašo – mus išgelbės tik žmoniškumas.

Ir jūs pati esate G. Petkevičaitės-Bitės tolerancijos ir altruizmo idėjų skleidėja. Jūsų veikla įvertinta ne vienu apdovanojimu, tarp jų – ir jūsų mylimos Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai“. Ką jums reiškia tie apdovanojimai?

Tikrai nieko. Dėkui už juos, bet žinau, kad iš tiesų aš neatitinku parametrų. Mane gerąja prasme nupurto šiurpas atsivertus Šatrijos Raganą ir Bitę – matau, kiek daug jose yra dalykų, kur aš nė nago juodymo neverta. Vis galvoju, tai kas yra ta tarnystė Lietuvai?

I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Gyvenate kaime ir girdėjau, kad fesate pabėgusi iš miesto.

Gyvenau kurį laiką mieste, bute. Bet miestas manęs niekada netraukė. Kaip kaimo vaikas nemačiau jame vyksmo. Kaime visiškai kitaip. Kai pradeda trumpėti diena, pajauti iš kiekvienos smulkmenos. O kai pradeda ilgėti – krustelėjimą. Laikrodžio kaime gali nebūti – tiesiog jauti, kaip keičiasi gamta, kaip kitokie darosi medžių kamienai. Man ir ugnį užsikurti gera. Mama mokė, kad kai uždegi ugnį, reikia ją peržegnoti. Aš iki šiol tą patį darau. Net sarmata sakyti, bet man tai yra šventa.

Šitos kaimo namų pedagogikos niekas neatstos. Kaip gyvybė užsimezga mamytėje ir tėvelyje, taip ir asmenybė gimsta šeimoje. Man stebuklas yra tie senieji vyrai, savaime žinoję, kad atlydėjus mirusįjį reikia sustoti, nusiimti kepurę, nulenkti galvą, kad per šventorių nevalia pereiti purvinais batais.

O juk niekas jų to nemokė, nestudijavo etiketo – tiesiog savaime tas suvokimas įdėtas. Bitė dienoraštyje rašo, kaip vienas karininkutis vokietis, atvažiavęs atsisveikinti atsidūsta: kas jūs per tauta? Neraštingi, nemokyti, o viską žinote, kaip ką auginti, patys viską savo rankomis pasidarot. Viskas mumyse iš gamtos ir savęs.

Augau prie miško vienkiemyje. Buvau baisiai nedrąsi. Būdavo, svečiai į kiemą, o man didžiausia laimė išsprukti į mišką. Paskui nedrąsumas praeidavo, bet pirmas instinktas – pabėgti į gamtą.

Tėvelis buvo kalvis, turėjo Dievo duotas rankas. Jis buvo ir gamtos mylėtojas. Sekmadieniais per sumą arba melsdavosi, arba išeidavo į mišką. Tai buvo šventas reikalas, ir jokių jo sekimų tą šventą valandą negalėjo būti. Arba, būdavo, einu į mišką su tėveliu ir baisiai norisi prisilaužyti šakelių. Ir dabar tebegirdžiu tėčio, to tikro kaimo gamtosaugininko, klausimą: o tau tikrai reikia, vienos neužteks?

Ačiū už pokalbį.

Komentarai

  • Aciu ir gera straipsni.tokiu daugiau parašykite gerbiama zurnaliste.keliat zmoniu dvasia

  • Albina, lenkiuosi prieš Jus.

  • Viskam savas laikas. Ačiū. Laikas ir atsikvėpti, eiti į pensiją, jaunajai kartai leisti pasireikšti.

Rodyti visus komentarus (3)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų