Pažvelgti į sielos „vidines duris“

„Su tinkamu raktu tu viską atrakinsi“, – rašo Sibilė Petkevičiūtė iš Panevėžio Vytauto Mikalausko menų gimnazijos, kviečianti metaforiškai pažvelgti į mūsų sielos „vidines duris“. Vasarį savo kūryba dalijasi ir Danielė Augulytė iš tos pačios gimnazijos. Abiejų mokytoja Simona Adomkevičienė.

Danielė Augulytė (11 kl.)

Kvapų istorijos

Kvepia naujos knygos

Lentynoje aukštai,

Kokio gi jos medžio,

Ką sako parašai?

Vaiko akys mato

Istoriją tiktai,

Vaizduotėj susikūrę

Jau dvaro pamatai.

Sunkūs vartai kelias –

Ten riteris didžiai

Ant karo žirgo joja,

Kaip blizga jo šarvai!

Išnyra žalios pievos,

Kalnai ir ežerai,

Toli ten karštos versmės,

Auksiniai jų purslai.

Gamtos spalvų paletėj

Vis maišosi dažai,

Čia pasakų veikėjų

Jau laukia nuotykiai…

Prieš akis mažylio

Tik piešiasi vaizdai

Ir knygos kol kvepės –

Blizgės jie amžinai.

Džiaugsmo paslaptis

Man sako: atraski tu džiaugsmą,

Gal kartais naikina jis skausmą?

Padėtų grąžinti vidinį

Tą sielos ramybės šaltinį

Ir tylą kaip šviesą audroj.

Kas džiugina menišką širdį –

Kiekvienas supranta, jei girdi

Harmoniją žemės ir oro,

Netylančio sparnuočių choro

Bei medžių ošimą aušroj.

O kas gi mums suteiktų viltį

Pakelti akis, vėl prabilti,

Jei muzika mūs nelydėtų

Spalvom vėl į nuotykių lietų

Ir meilę pajusti tamsoj?

Sibilė Petkevičiūtė (10 kl.)

Raktai

Su tinkamu raktu tu viską atrakinsi.

Kiekvienos durys turi savo raktus, savo kodus, savo kombinacijas, savo silpnas vietas.

Durys, kurių raktai pamesti, amžiais užrakintos. Pro jas tu neįeisi. Taip pat ir su žmonėmis – tų, kurių raktų nebėra, tu nebepažinsi.

Durys, kurių raktus turi visi, amžiais atidarytos. Pro jas nuolat kažkas nešama. Taip pat ir su žmonėmis – tie, kurių raktų kopijų galybė, yra tušti, iš jų viskas išnešta.

Durys, kurių raktas vienas, amžiais stebimos. Nuolat tikimasi pamatyti jas atsiveriant. To paties tikimasi ir iš uždaro žmogaus.

Durys, kurių raktas vienas ir kažkieno saugomas, kupinos meilės. Pro jas įeina mylimieji, pro jas šeimos nariai žengia. Žinoma, ir vaikai bėgioja, dalinasi savo juoku. Į jas nuolat žmonės žiūri, bet nepažįstamieji neina. Pro jas niekad niekas nėra išnešama. Už tokių durų gyvena šeimos.

Šeimos, kupinos meilės, šilumos, žmonių ir juoko. Taip, nėra namų be ašarų, bet už tokių durų ir žodis atsiprašau dažnai skamba. Mokėkime atsiprašyti, nes nereikia, kad tokių durų raktai atsidurtų pas visus.