-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Liucija Gugytė (7 kl.)
„Domiuosi menu. Laisvalaikiu dažnai piešiu arba tapau. Daug laiko praleidžiu skaitydama, nes skaitant galima tarsi atsiriboti nuo šio pasaulio ir patekti į bet kurį kitą. Skaitydama kartais gaunu idėjų, kurias arba nupiešiu, arba užrašau.“
Drąsa
Dievas sukūrė keturias stichijas: vandenį, orą, ugnį bei žemę, ir paleido jas visas po pasaulį klajoti.
Viskas buvo gerai, tačiau viena iš stichijų, ugnis, vis labiau siautėjo. Degė miškai, kaimai – viskas, kas žmonėms buvo brangu. Žmonės kentėjo nuo ugnies, bet baiminosi priešintis liepsnai, nes ji Dievo sukurta.
Vieną dieną užsidegė senos moters namas. Netoliese gyvenęs jos sūnus, nepabūgęs Dievo nemalonės, pradėjo ugnį upelio vandeniu gesinti. Kai liepsna nuslopo, iš dangaus nusileidęs Dievas vyrą pagyrė, apdovanojo ir palaimino už tai, kad nepabijojo su liepsnomis kovoti.
Nuo to laiko vis daugėja žmonių, drįstančių su ugnimi susikauti.
Meškos kerštas
Senų seniausiais laikais visi gyvūnai draugiškai ir ramiai gyveno miške. Didžiausi ir mažiausi miško gyventojai sutarė ir saugojo vieni kitus. Vienintelės prie visų nepritapo pikčiurnos bitės. Jos nieko neveikdavo, tik zvimbdavo iš nepasitenkinimo, kai kas nors prie jų drevės prisiartindavo.
Vieną šiltą pavasario rytą atsikėlusi po žiemos miego, meška, visiškai nieko apie bičių piktumą nenutuokdama, nužingsniavo miško takeliais. Eidama pro bičių drevę, užkliudė ją savo viršugalviu. Bitės persigando ir, pamaniusios, kad meška jas puola, suskubo gintis – mešką gelti. Pikčiurnos taip smarkai sugėlė rudąją lepečkoję, kad dėl ištinusio snukio žvėrys ilgai jos nepažino.
Nuo to laiko meškos medų kopinėja ne dėl to, kad jis saldus ir gardus, o dėl to, jog keršija bitėms už jų piktumą.
Evita Juozapavičiūtė (7 kl.)
„Laisvalaikį dažniausiai leidžiu su draugais. Man patinka žiūrėti senus filmus. Labai mėgstu skaityti komiksus. Iš jų semiuosi įkvėpimo kūrybai. Lankau šokių būrelį. Šokdama jaučiuosi labai gerai.“
Kodėl kiškis ilgaausis
Seniai, labai seniai Dievas kūrė gyvūnus ir davė jiems vardus. Sukūręs kiškį, pasakė, kad jo vardas kiškis. Sugrįžęs namo, skeltalūpis pamiršo savo vardą, todėl grįžo pas Dievą pasiklausti. Dievas priminė kiškiui jo vardą, ir trumpauodegis laimingas nustriksėjo.
Praėjus kelioms dienoms žvairys vėl pamiršo, kaip jį reikia vadinti. Nusiminęs vėl nuėjo pas Kūrėją. Dievas supykęs, kad kiškis negali prisiminti savo vardo, pačiupo jį už ausų ir keldamas aukštyn kelis kartus pakartojo, kokiu vardu jį pavadino. Grįžo kiškelis namo su nutampytom ausim.
Nuo to karto kiškis savo vardo nebepamiršta, o žmonės jį dažnai pavadina ilgaausiu.
Aironas Vaškas (7 kl.)
„Man patinka skaityti knygas, kurti trumpas istorijas. Patinka būti gamtoje, keliauti. Svajoju apkeliauti kuo daugiau pasaulio šalių. Sportuoju, lankau lengvosios atletikos treniruotes.“
Kodėl ežiai spygliuoti
Senų senovėje ežiai atrodė ne taip, kaip dabar atrodo. Jie buvo panašūs į bandeles, nes neturėjo spyglių. Ežių ir priekinės, ir užpakalinės kojytės labai trumpos, todėl jiems sunku būdavo atsinešti žiemai atsargų. Ilgai ežiukai taip vargo, kol pagaliau nusprendė eiti pas Dievą ir prašyti jo pagalbos. Išklausęs išvargintų ežių dejonių, Dievas sumąstė, kaip jiems padėti. Jis sukūrė spyglius ant ežių nugaros, kad šiems nereiktų savo trumpomis kojytėmis maisto nešioti.
Kaip atsirado drabužiai
Seniai seniai, gal prieš milijoną metų, žmonės neturėjo drabužių. Jie nuo šalčio prisidengdavo žolėmis, medžių lapais, sumedžiotų žvėrių kailiais. Tačiau tiek žolės, tiek lapai ar kailiai žmonėms bėgant dažnai nukrisdavo, ir tai sukeldavo nepatogumų.
Kartą vienam žmogui į galvą šovė puiki mintis. Jis nusmailino akmenį trindamas jį į uolą ir, smailiu akmens galu lokenos viduryje išpjovęs skylę galvai iškišti, tuo kailiu apsivilko. Tada tą užsivilktą kailį apsijuosė nurėžta nuo lokenos juosta. Taip atsirado pirmoji pasaulyje liemenė. Iš visų genčių pas tą sumanuolį vyko žmonės prašyti tokių liemenių.
Vėliau ir kiti išmoko tokias ir dar labiau patobulintas liemenes bei kitokius drabužius pasisiūti.
