Į projektą įsliūkino „šiurpės“

Panevėžio „Minties“ gimnazijos kūrėjai dažnai pateikia meninės publicistikos, esė žanro tekstų, o iš kur, jei ne iš čia į jaunimo kūrybos erdvę įsliūkino „šiurpės“?

Monika Bajoraitė (9 kl.)

Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Aušra Balčikonienė: „…nuo pat pirmųjų lietuvių kalbos ir literatūros pamokų išsiskyrė savitu požiūriu ir kūrybiškumu. Moksleivė aktyviai dalyvauja įvairiuose projektuose bei konkursuose. Monika randa laiko ir rimtam išbandymui – ji šiuo metu rašo romaną.“

Autorė apie rašomą romaną:

Rašau romaną apie nesėkmingą įvykį, kuris nutiko pasiturinčiai šeimai kelyje. Tobijus buvo vyriausias sūnus šeimoje, jis turėjo jaunesnį brolį Aroną. Viskas pasikeičia, kai visa šeima važiuodama keliu patenka į avariją ir jaunesnis brolis miršta. Tobijui tuo metu buvo dvylika metų. Po avarijos Tobijus palieka savo namus ir septynerius metus klajoja po visur, kol sutiko senolį. Nuo šio sutikimo Tobijaus gyvenimas labai pasikeičia.

Romano ištrauka :

<…> Naktimis norėjosi rėkti iš skausmo, nes atrodė, kad mano kūnas perplyš perpus. Girdėdavau piktus šūksnius ir norėjau nuo jų bėgti, bet bijojau, kad, jei taip pasielgčiau, niekada nenustosiu. Kojose jaučiau trapumą ir bejėgiškumą. Mano rankos buvo purvinos. Aš buvau nelygiai įdegęs. Mano oda buvo įtempta ir jaučiau tvinksintį karštį pakaušyje. Pasijutau uždusęs ir labiau nei bet kas kitas Žemėje nenorėjau pakelti akių nuo žemės. Bandžiau sutelkti dėmesį į automobilius, esančius už manęs, sutelkti dėmesį į juos, leisti, kad jų spalvos mane prablaškytų nuo panikos bei siaubingo skausmo. Juk tik taip ir galėjau prisiminti broliuką ir nutikusią nelaimę. Girdėjau kurtinantį metalo garsą, smarkiai stabdančių automobilių padangų spiegimus. Visko buvo per daug, todėl pajudėjau kiek įmanoma toliau nuo važiuojančių automobilių juostų. Juodos nakties žiburiai sukėlė galvoje dar didesnį skausmą. Pro šviesų blykstes prisimenu priekinius žibintus ir kažkieno išgąstingą žvilgsnį. Prisimenu broliuką. Pamenu, kaip nutiko avarija. Pamenu, kaip mano broliukas miršta. Smėlis atvėsino mano kūną, bet aš negaliu juo mėgautis per ilgai. Automobiliai vis dar artėja ir juda link manęs. Kiekvieną kartą, kai tai nutinka, aš suglumstu, nes laukiu metalo šlifavimo ir degančios gumos kvapo. Sausas oras taip prispaudžia mano kūną lyg tai būtų automobiliai, kurie ir toliau mane spaustų, jie tikriausiai mane būtų sutriuškinę. Aš bandau prisiminti, kas nutiko po to, bet viskas tėra siaubingų vaizdų migla. Nuleidžiu rankas ant kelių ir sėdžiu ant smėlio. Atminimai apie avariją plaukia nuolat į mano galvą. Apsisuku ir tik tada prisimenu, kad vis dar esu įstrigęs eisme. Prisimenu lietaus gausumą ir perkūno garsą. Taip pat pamenu, kad visiškai negalėjau pajudėti. Lietaus lašai iššovė į orą ir trukdė šviesoms. Pro raudonus ir baltus taškus matau, kaip moteris griūva, ji puola ant kelių ir verkia. Pamenu laidotuves, kuriose buvau tik aš ir pora namų tarnų, nes tėvai net nesusirūpino ateiti. Dabar galvoju, kas būtų, jei būčiau aš vietoje broliuko miręs, ar jis būtų sveikas? Ar tėvai juo būtų pasirūpinę? Šie klausimai mane kankina jau ilgą laiką <…>

Jūra

Paslaptingos jūros gilumos,

Gilios ir nežinomos.

Smaragdinės spalvos,

Paslaptingos jūros gilumos.

Gintaro gabalėliais puošia krantus.

Baltos jūros putos krante,

Paslaptingos jūros gilumos,

Gilios ir nežinomos.

Kamilė Milevičiūtė (11 kl.)

„Mergina mąsli, nepaprastai daug skaitanti. Jos mintys skamba vaizdo ir žodžio derme – galinasi eilėraščiais, iliustruotais savomis nuotraukomis“, – mokytoja Eglė Noreikienė.

***

Saulėlydis…

Kruvinas dangus,

Juodi medžiai,

Ramios gatvės…

Pabaiga…

Raudona pragaro liepsna,

Juodi velnio tarnai,

Negyvi jau nusidėjėliai…

Pradžia…

Raudona nakties aušra,

Juodieji nakties sargai,