-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Įdomu būtų bent akimirkai patekti į tą niūrią 1940-ųjų metų gruodžio dieną, kai būrelis iš Kauno atvykusių būsimų teatro scenos žvaigždžių pirmą kartą drauge žingsniavo per Panevėžį.
Tarp jų – Jonas Alekna, Bronius Babkauskas, Vaclovas Blėdis ir kiti atvykėliai, priimti artistais į naujai kuriamą Panevėžio teatrą.
V. Blėdžiui tuomet buvo dvidešimt – pats svajonių, vilties, pažinimo ir atradimo metas.
Ir tas metas nebuvo apgaulingas: pažinimų bei atradimų gyvenimas pažėrė su kaupu, o ir daugelį svajonių bei vilčių išpildė.
Vaikinukas iš Radviliškio rajono, Kubiliūnų kaimo netrukus tapo garsus teatro, kino aktorius, vėliau ir režisierius.
Televizijai galime dėkoti už galimybę ir dabar pamatyti filmus, kuriuose vaidino dar visai jauni aktoriai iš tos garsiosios Panevėžio grupės.
Vienas tokių – Vytauto Žalakevičiaus 1959 metais pastatytas „Adomas nori būti žmogumi“. V. Blėdis jame atliko įdomų Amerikono vaidmenį.
Šio aktoriaus biografijoje vaidmenų kine suskaičiuojama beveik dvidešimt. Teatre sukurtų paveikslų – apie devyniasdešimt, o pradėjęs dirbti kaip režisierius sukūrė per septyniasdešimt spektaklių. Ypač daug – vaikams. Net pats Maestro Juozas Miltinis ne kartą yra sakęs, jog V. Blėdis statė geriausius vaikiškus spektaklius Lietuvoje.
Vaclovas Blėdis. J. Miltinio palikimo studijų centro fondų nuotr.
Ir dar didysis režisierius yra atkreipęs dėmesį: jeigu nebūtų V. Blėdžio – nebūtų ir Panevėžio teatro.
Šį menininką prisimenantieji dažnai pabrėžia vieną išskirtinę jo savybę – ypatingą gebėjimą bendrauti, organizuoti, padėti, spręsti kylančias problemas.
Apie V. Blėdžio nuoširdumą, gebėjimą bendrauti su žmonėmis, supratingumą ir dabar pasakoja visi pažinojusieji. Ne veltui jis buvo vadinamas gerąja, šviesiąja Panevėžio teatro dvasia.
Žinomas jo išskirtinis vaidmuo telkiant teatro kolektyvą, tarpininkaujant tarp aktorių ir režisieriaus.
Atsimindamas V. Blėdį, aktorius Enrikas Kačinskas yra taip sakęs: „Teatre buvo du poliai – dangiškasis ir žemiškasis. Dangiškasis – tai J. Miltinis, o žemiškasis – V. Blėdis. Jis – tvirtai stovintis ant žemės, stipriai suvokęs savo žemiškąjį, žmogiškąjį pradą. Miltinis mus vedė į fantaziją, į kūrybą, o Blėdis mėgo globoti“.
Teatro žmonės žinodavo, kad į V. Blėdžio petį galima atsiremti, jis gludindavo kampus, švelnindavo situacijas, padėdavo spręsti problemas, ramindavo ir guosdavo.
Daug prisiminimų apie V. Blėdį surinkusi Juozo Miltinio palikimo studijų centro vadovė Angelė Mikelinskaitė patvirtina: „Jis buvo tiltas tarp režisieriaus ir aktorių“.
„Energija, optimizmas, veiklumas ir visada ryžtingas nusiteikimas – jei tau uždaro duris, atviras lieka dar langas. Dėl šio charakterio bruožo Vaclovas Blėdis sugebėdavo rasti kontaktus su valstybės, vyriausybės pareigūnais, įtakingais žmonėmis“, – prisimena A. Mikelinskaitė, kurį laiką ir pati bendravusi su teatralu.
Juk V. Blėdis buvo J. Miltinio testamento vykdytojas, daug prisidėjęs prie režisieriaus palikimo studijų centro kūrimo, jo idėjų sklaidos ir atminimo įamžinimo.
Neabejotina, jog be V. Blėdžio pastangų Panevėžys nebūtų turėjęs unikalios kultūros įstaigos – J. Miltinio palikimo studijų centro.
Daug teko įveikti jį kuriant – ir teismus su Maestro giminaičiais, ir kitas įvairias kliūtis. Kiek stengtasi, įvairių slenksčių minta, valdiškų durų varstyta, pas verslininkus belstasi, prašyta, derinta, planuota, ieškota.
„O pirmą kartą Vaclovą Blėdį pamačiau Panevėžio dramos teatro scenoje, berods 1983-iaisiais, vaidinantį jo legendinį vaidmenį – Samoduką A. Vienuolio „Prieblandoje“. Patirtas įspūdis neišblėso iki šiol. Tai kažkas nenusakomo, taip stipriai įtraukiančio į veiksmą scenoje, kad atrodė, jog spektaklis tik su šio personažo pasirodymu ir prasideda“, – pasakoja A. Mikelinskaitė.
Po studijų ji pradėjo dirbti bibliotekoje, o po kelerių metų pradėjus rūpintis Juozo Miltinio palikimo studijų centru ir įvyko pirmoji – akivaizdinė – pažintis su kažkada matyto personažo įkūnytoju.
V. Blėdis nuolat lankydavosi režisieriaus namuose, kur 1996 metais autentiškame bute Algirdo gatvėje buvo įkurtas muziejus. Jis konsultuodavo atpažįstant ir aprašant J. Miltinio asmeninius daiktus, padėdavo tvarkant teatro archyvą – atpažindavo nuotraukas.
A. Mikelinskaitė pasakoja, kad V. Blėdis visuomet atvykdavo tuo pačiu laiku, apie 10 valandą, o jeigu kur turėdavo užtrukti, būtinai pranešdavo.
Rūpesčių buvo daug, reikėjo praplėsti patalpas, tad ieškota visų įmanomų būdų ir variantų.
„Ir čia jo užmojai kartais pranokdavo galimybes. Atrodydavo, taip būti negali, bet kai sumanymas virsdavo realybe, suprasdavai, kad V. Blėdžiui nėra neįmanomų dalykų. Nors tada jau buvo garbaus amžiaus, pravėręs duris, nepaisant to, kad kartais atrodydavo pavargęs, visada energingai pasisveikindavo, nedelsdamas laiko pasidėdavo daiktus ir tada – prie reikalų“, – pasakoja centro vadovė.
Į centro darbuotojas V. Blėdis, nepaisydamas metų skirtumo, kreipdavosi visada pagarbiai ir jas vadindavo „mano bitelės“ arba „mano bitutės“.
„Čia turbūt todėl, kad šis centras Miltinio testamentu buvo paliktas G. Petkevičaitės-Bitės viešajai bibliotekai“, – sako A. Mikelinskaitė.
V. Blėdžio, taip pat G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekos tuometės direktorės Rimos Maselytės ir kitų entuziastų rūpesčiu centras buvo praplėstas, įsigyta ekspozicinė įranga ir įrengta nuolatinė ekspozicija „Juozo Miltinio gyvenimas ir teatras“. Pradėti organizuoti renginiai, susitikimai, atvykdavo ekskursijos.
A. Mikelinskaitė gerai įsiminė 1999 metų rugsėjo 3 dieną jau atnaujintose centro patalpose minėtą šviesaus atminimo J. Miltinio 92-ąjį gimtadienį.
„Susirinko Vyriausybės ir kiti valdžios atstovai, menininkai, teatralai, miesto bendruomenė. Pagrindinį žodį turėjo tarti Vaclovas Blėdis. Jau renginio pradžia, bet jo vis nėra. Visi laukia, žvalgosi ir staiga prie namo sustoja taksi, iš jo paskubomis išlipa V. Blėdis, dar vis su jam būdinga nuotaika, bet kartu ir susimąstęs, pasiteisina, kad užtruko, nes buvo aktoriaus Jono Aleknos paminėjime Muzikiniame teatre“, – pasakoja centro direktorė.
Tą popietę jis su visais pasibuvo, pasišnekučiavo, padėkojo už bendradarbiavimą. Ir tai buvo paskutinis jo apsilankymas J. Miltinio namuose.
Kitą rytą sužinota, kad V. Blėdis ligoninėje, o rugsėjo 8-ąją jis žemiškuosius namus paliko visam laikui.
Praėjusiais 2020 metais minint 100-ąsias V. Blėdžio gimimo metines, J. Miltinio palikimo studijų centre surengta paroda „Esu visas teatras…“
Parodos eksponatai dar kartą leido iš arčiau pažinti šį žmogų, menininką.
Ne vieną knygą apie J. Miltinį parašęs dabar jau taip pat šviesaus atminimo rašytojas Tomas Sakalauskas apie V. Blėdį yra sakęs: „Jeigu ne Vaclovas Blėdis, nebūčiau galėjęs trisdešimt metų bendrauti su Juozu Miltiniu, nes šis neeilinis žmogus rėždavo į akis tai, ką tuo metu manydavo, ir ne pačiu mandagiausiu tonu. Jei ne Vacys, nebūčiau apie šią legendinę asmenybę parašęs kelių monografijų ir nebūtų buvusios užfiksuotos režisieriaus mintys, jo požiūris į teatrą, aktorių, kūrybą.“
Vis dėlto pirmiausia V. Blėdis buvo aktorius. Tarp gausybės įsimintinų jo vaidmenų, be abejo, pirmoje vietoje – garsusis Samodukas.
Dar daug kas prisimena scenoje, o ir spektaklio įrašas leidžia pamatyti aktoriaus išraiškingai ir įtaigiai atliktą šį vaidmenį Antano Vienuolio pjesėje „Prieblandoje“.
Salė leipdavo juokais, kai į sceną įkėblindavo ir į kunigo klausimus pradėdavo atsakinėti įkaušęs kaimo bernas, melą besistengiantis paversti tiesa.
Samoduką V. Blėdis suvaidino 370 kartų.
Apie šį savo personažą jis yra sakęs: „Manyčiau, kad kiekviename kaime yra savas durnius Samodukas. Šiek tiek teisingas, šiek tiek naivus, šiek tiek kvailas, šiek tiek gudrus, na, toks bernas.“
V. Blėdis buvo ir puikus skaitovas. Jis ypač mėgo skaityti Vytautą Mačernį, asmeniškai poetą pažinojo, nors tarp jų buvo didokas metų skirtumas.
Yra užrašytas toks V. Blėdžio pasakojimas apie savo darbą, kuriamus vaidmenis: „Kai aš ruošdavau spektaklį, apgalvodavau visas detales, emocines spalvas, už ir prieš. Atrodo, kad gerai pasiseka spektaklis. Bet man Miltinis sakydavo: „Ne čia pasirinkai kelią, ne teatre.“ Kitą kartą išeidavau nieko nepasiruošęs. Krisdavau kaip į vandenį. Kaip spektaklis praeidavo – nebeatmenu. Po spektaklio bėgau nuo Miltinio. O jis pasišaukęs sakydavo: „Atrodo, kad jau supratai.“ Sunkus mūsų darbas, sudėtingas. Reikia didelio noro ir pasiaukojimo.“
Žinodamas šio darbo sudėtingumą, jo didžiulę atsakomybę, reikalaujančią ne tik talento, bet ir pasiaukojimo, nuolatinės įtampos, nervų, V. Blėdis suprasdavo, atjausdavo ir kitus, stengdavosi kiekvienam padėti.
Užtat ir tas pats aštraus žodžio niekam negailėdavęs J. Miltinis taip apie kolegą yra sakęs: „Jis – kantrybės ir pasiaukojimo pavyzdys, didis kolektyvo gelbėtojas ir konsolidatorius. Už jo rūpestingą gerumą, dorovinę ir etinę ištvermę aš jį ne kartą esu pavadinęs šventuoju. Vaclovas Blėdis teatre niekada nenorėjo sau kažką išlošti, laimėti. Jo kitokia etika.“
Vaclovas Blėdis gimė 1920 m. gegužės 27 d. Radviliškio rajone, Kubiliūnų kaime. 1937–1940 m. mokėsi Kauno keramikos mokykloje, nuo 1938 m. iki 1940 m. – Kauno darbo rūmų vaidybos studijoje, kuriai vadovavo J.Miltinis.
1940 m. priimtas į Panevėžio dramos teatrą. Čia dirbo ir aktoriumi, 1946 m.–1956 m. – režisieriumi, 1956–1959 m. – vyriausiuoju režisieriumi.
1995 m. V. Blėdžiui įteiktas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinas.
Panevėžio miesto garbės pilietis V. Blėdis mirė 1999 m. rugsėjo 8 d. Palaidotas Panevėžio miesto Ramygalos gatvės kapinėse, šalia J. Miltinio kapo.
