-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Esu vienas iš 80 proc. žmonijos. Remiantis, pavyzdžiui, pinigų, proto, gebėjimų ir panašiais kriterijais, žmonės skirstomi tokia 80 ir 20 proc. proporcija. Kažkada jaunystėje gal ir norėjau būti tarp tų dvidešimties. Mano specialybė – piešimo mokytojas. Baigiau Šiaulių universitetą (tuometį Šiaulių K. Preikšo pedagoginį institutą), nors mokytoju dirbau tik tiek, kiek reikėjo pasislėpti nuo tarybinės kariuomenės. Kurį laiką gyvenau iš dailės. O kai iš dailės nebegali pragyventi, tai susikuri sau darbo vietą. Tas labai paprasta. Nusiperki kastuvą ir turi darbo vietą. Ir nebereikia dejuoti.
Esu labai nepastovus. Vieną dieną galiu būti Benderis, kitą – Stalkeris, o trečią dieną gal kokiu Miunhauzenu galiu tapti. Atradimai keičia ir mano asmenybės personažus. Gyvenu tarsi etapais: galiu vien tik žaisti stalo tenisą, o paskui kurį laiką ištisai braidyt po kokį upelį po kelis kilometrus kasdien ieškodamas akmenų, tada įnikti į poeziją ar muziką. Juokaudamas sakau, kad esu geriausias tapytojas tarp stalo tenisininkų ir geriausias tenisininkas tarp tapytojų. Esu kaip ir niekas, bet man įdomu viskas.
Dirbam dviese su sūnum Jonu ir pristatom save akmens dizaineriais. Kuriam viską iš akmens. Patys projektuojam, patys ieškom akmenų, patys išsilupam iš laukų, pamiškių, patys vežam. Galvojame, ką iš jų galima padaryt pagal formą, spalvą, faktūrą. Dizaineriai-statybininkai, o gal ir dar koks žodis po brūkšnelio tiktų. Mūsų akmeninė kūryba neapsiriboja rieduliu, pastatytu gėlyne ar kokiam japoniškam sode, baldais, pagamintais iš akmenų. Turbūt jau pusę gyvenimo akmuo yra mano mėgstamiausias. Jis žavi ir kaip amžinybės simbolis, ir kaip sunkiai įveikiama medžiaga. Juk ne su bet kuo išdroši iš jo ką panorėjęs. Iš tiesų kiekviena medžiaga turi savo charakterį, net ir teptukas su dažais jį turi. Medžiagą turi perprasti, pergudraut, suprast, pažint. Kiekvienas akmuo yra kitoks, jo struktūra, cheminė sudėtis kitokia. Tik parodydamas pačią didžiausią pagarbą medžiagai, gali ją prisijaukinti. Su akmeniu nepaskubėsi nei apdirbdamas, nei iš miško atsiveši skubėdamas. Jį truputį net sudievinti reikia, tik tada atsivers visomis gražiausiomis savybėmis. Tik prisijaukinęs akmenį galėsi išgauti iš jo maksimalų rezultatą.
Iš pradžių pradėjau dėti grindinį, o po to sekė ir japoniški sodai, šviestuvai, baldai, mažoji architektūra.
Kai atrandi kokį akmenį, parsiveži, perpjauni ir jis uždainuoja, tada prasideda tikroji kūryba. Akmenį pamatęs ne visada gali pasakyti, ką rasi viduje, bet jau su tiek patirties, kiek turiu, kažką galiu nuspėti. Nors būna, pamatai kokį, prisisvajoji, o viduj nieko nerandi. O kitas atrodo lyg ir nevertas dėmesio, apsamanojęs koks, bet kai nuplauni, perpjauni, atsiveria neregėtu grožiu, tikra akmens poezija. Ir ne akmens dydis lemia.
Ar žinai, kad į Lietuvą prieš daug tūkstantmečių akmenis atrideno slenkantys ledynai iš Skandinavijos? Ir tokių riedulių kaip Lietuvoje nedaug kur rasime. Yra akmenų, kurių nedrįstu pjaustyt. Jie tokios tobulos formos, kuriai nieko nereikia daryt. Toks akmuo kaip šventas, nedrįsta ranka pjaut. Ir važiuodamas automobiliu nežiūriu į kelią, o dairausi į pamiškes. Atpažįstu požymius, kurie išduoda, kurioje vietoje rasiu akmenų, kur reikia iš to kelio išsukti.
Pasaulį pažįstu per akmenis. Smalsu juos lyginti, atrasti sąsajų tarp skirtingų vietovių, istorinių laikotarpių akmenų. Svečiuodamasis Londone, nueinu į Britų muziejų ir sakau sau: į Egipto skyrių tai jau neisiu, juk ten vien akmenys. Ir vis tiek užeinu „penkioms minutėms“, o lieku tiek, kad kitoms ekspozicijoms apžiūrėti tenka paskirti kitą dieną.
Mano akmenys paprasti, į pusbrangių ir brangiųjų pasaulį nelendu. Tokie – ne mano daržas.
Į tuometį dailės institutą (dab. Vilniaus dailės akademija) važiavau tikėdamasis įstoti į architektūrą. Tapyba man atrodė nevyriškas užsiėmimas. Apžiūrėję mano atsivežtus darbus, komisijos nariai nusprendė, kad man reikia stoti į tapybą. Nuėjau į autobusų stotį ir parvažiavau namo. Niekur neįstojus, būtų tekę į tarybinę armiją eiti. Kad to išvengčiau, nuvažiavau į Šiaulius. Galvoju, pabaigsiu tą pedagoginį, paskui kaimo mokykloje ir pratempsiu tuos šauktinio metus. Bet Šiauliuose man patiko. Ten ir kalvystę pačiupinėjom, ir medžio apdirbimą, tapybą, grafiką, skulptūrą. Pradėjau galvoti, kad gal aš visgi tapytojas. Tapiau aliejiniais dažais ant drobės, ėmiau dalyvauti ir parodose. Paskui, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, keitėsi laikai, iš tapybos pragyventi tapo sunku ir laikinai palikau tą užsiėmimą. O tas laikinai išėjo 15 metų. Užsiiminėjau visokiom prekybom. Gabenom medieną iš Rusijos į Vokietiją, Austriją, kol ėmiau galvoti, kaip grįžti prie molberto. Prisipirkau dažų, drobės ir vėl pradėjau.
Tapybos nenumetu į šoną, bet man dabar labai įdomi skulptūrinė plastika. Esu sukūręs per 30 skulptūrinių objektų. Tai akmens ir medžio deriniai. Pavadinau „Keiksmažodžiais“. Kai tik bus galima, planuoju šiuos kūrinius parodyti parodoje.
Nepamenu, kaip man į rankas pakliuvo Rimvydo eilėraštis „Snaiperis“. Ir tas snaiperis mane nukovė. Kitaip nepavadinčiau. Tuo metu jau buvau dalyvavęs panevėžiečio kuratoriaus Albino Vološkevičiaus inicijuotuose projektuose, kuriuose du menininkai kuria vieną bendrą kūrinį. Kaip tik artėjo dar vienas tokių projektų. Viduje sukirbėjo mintis, kodėl nepabandyti? Draugų paragintas ryžausi paskambinti Rimvydui. Prisistačiau dailininku iš Lietuvos provincijos miesto, o jis labai šiltai apie Panevėžį atsiliepė. Paklausė ir apie kiną. Sakau, kad man po A. Tarkovskio filmų nieks nebesižiūri. „O koks filmas labiausiai įstrigo?“ – klausia. Sakau, kad „Andrejus Rubliovas“. „Lyg žinotum atsakymus į visus mano klausimus“, – nustebo Rimvydas.
Taip ir prasidėjo mūsų kūrybinė kelionė. Iš pradžių net nelabai įsivaizdavom, kaip nutapyt poeziją. Vėliau sukūrėm daugiau tokių darbų. Su eilėraščiais būna įvairiai. Kartais iškart „nušauna“, o būna, kad gal šimtą kartų skaitai tą eilėraštį ir šimtą pirmąjį kartą tas eilėraštis kad vožtels. Yra toks vienas R. Stankevičiaus eilėraštis apie partizanus, iš tokių jo kalbelių, užkalbėjimų serijos. Kalbėlė apie aikštėje suguldytus partizanus. Antrą kartą jo perskaityt nebegalėjau – taip giliai mane užkabino. Jame visa mano šeimos istorija. Gal tik po kokių metų sugebėjau perskaityt dar kartą ir supratau, kad eilėraštį jau prisijaukinau. Tai vienas paskutiniųjų mano nutapytų Rimvydo eilėraščių.
Tapyboje svarbus potėpis, o tapytuose eilėraščiuose potėpiu tampa raidė. Atradau gražų žaidimą su spalvotom raidėm. Man jis labai patiko. Paskui su Rimvydu surengėme ne vieną kūrybinį vakarą – jo poezijos skaitymus ir mano tapybos pristatymus Vilniuje, Krekenavoje, Kėdainiuose, Joniškyje, Panevėžyje. Ir dabar Rimvydas mane palepina savo kūryba, esu pirmas po jo žmonos naujų eilėraščių skaitytojas. Galiu pasigirti, kad paskutinės jo išleistos knygos „Kiaurai kūnus“ rankraštį varčiau dar nespausdintą.
Mano gyvenime būna muzikinės bangos, o būna poetinės, kada vakarais skaitau poeziją ir daugiau nieko nenori. Aidas Marčėnas, Vislava Šymborska, Sigitas Geda, J. Marcinkevičius… Į vakarą perskaitau vieną, du eilėraščius – daugiau nesugebu. Skaitau išspausdintą popieriuje, garsiai ir su intonacija, kitaip negaliu jo suvokt. Po to atlėgsta, užsidarau kambaryje ir pasiklausau vieną mėgstamo kompozitoriaus kūrinį. Foninės muzikos dirbant man niekada nereikia. Muzikos klausymas man yra darbas.
Man visai nebaisu kuriam laikui palikti sritį, kurioje sekasi, ir nukrypti į ieškojimus. Kai tapybą buvau atidėjęs penkiolikai metų, vis vien į viską žiūrėdavau tapytojo akimis. Kai Rusijoje kertant mišką veždavome rąstus, juos bekraudamas pagaudavau save mąstantį, kad viskas kompoziciškai būtų neblogai, bet antai tas vienas rąstas netinka. Kas yra menas? Tai sugebėjimas pamatyti daikto esmę. O daikto esmė – spalva, forma, ypatinga kompozicija. Jeigu tą formą kada nors mokytojas ar Dievulis padėjo tau pamatyt, padėjo suvokti, kaip ją atskirti, kitaip jau ir nebežiūrėsi. Net kasdienybėje pamatau kokią seną, bet tobulos formos taburetę, kurią jau ruošiasi mest į krosnį, ir negaliu nuo jos akių atitraukt. Kaip ir nuo akmens.
Vaikystėje akmenys manęs taip nežavėjo. Buvau gatvės vaikas. Bet visą laiką kišenėje nešiojausi lenktinį peiliuką, padrožinėdavau kokią šaką atradęs. Man patiko piešti, nors niekas to neskatino. Buvau gal šešerių, kai teta atvežė didžiulį pieštukų rinkinį. Man jie buvo kažkas stebuklinga, pasiimu du pieštukus, pavyzdžiui, žalią ir mėlyną, padedu greta, paskui pasiimu kitą mėlyną ir žiūriu, kaip tos spalvos tarpusavyje žaidžia, kaip jos mane kalbina. Toks užsiėmimas būdavo kaip savotiška pasaka. O septintoj klasėj buvo toks įvykis, kai grįžęs iš mokyklos pasigyriau, kad įstojau į ateistų būrelį, nė pats gerai nesupratęs, kas tai yra. Tėvo pirmas žodis buvo – rytoj einam į dailės mokyklą. O aš toks užsispyręs, sakau, kad niekur neisiu. Ryte žiūriu, tėvas į darbą neišėjo ir kone už apykaklės nutempė mane į Panevėžio dailės mokyklą. Atvedęs ir sako: va, atvedžiau vieną tokį didįjį ateistą. Tas atvesdinimas man buvo tokia bausmė, kokios gyvenime nesu turėjęs. Čia pat gavau dažų, pieštukų, kitų priemonių ir nuvedė mane tiesiai į piešimo pamoką pas mokytoją Zentą Glemžienę. Pastatė molbertą, prisegė popierių. Visi piešė kubą. Mokytoja, pamačiusi, ką nupiešiau pirmą kartą atėjęs, pradėjo girti, rodyti pavyzdžiu kitiems. Kita pamoka buvo tapyba pas Kazimierą Naruševičių. Jis visų mūsų panevėžiečių mokytojas. Tą pačią dieną grįžęs namo pareiškiau tėvams, kad niekuo kitu nebūsiu, tik dailininku. Taip per vieną dieną apsivertė mano gyvenimas.
Sykį į mano studiją atėjo moteris su pradinuku vaikiuku. Sako, noriu vaikui gyvą dailininką parodyti. Pasikviečiau ir sakau: juk pilnos gatvės gyvų žmonių, dailininkas nuo jų niekuo nesiskiria, bet galiu parodyti, kaip atrodo drobė, dažai, paletė, teptukai. Ką gali žinoti, kokį įspūdį tam vaikui padarė tas „gyvas dailininkas“?
Buvau visiškai kiemo vaikas, net į mokyklą sugebėdavau nueiti su vakarykštėm knygom. Man galvoje būdavo futbolas, krepšinis, ledo ritulys ir kiti užsiėmimai. Gal vienintelį „Robinzoną Kruzą“ vaikystėje perskaičiau. O kai pradėjau ateit į protą, viskas pakrypo kitaip.
Baigęs institutą, norėjau tęsti mokslus Leningrade. Buvo likusios dvi savaitės iki stojamųjų. Norėjau stoti į meno istorijos specialybę, o rašinys turėjo būti rusų kalba. Nesijaučiau labai mokantis rusų, o per dvi savaites neturiu šansų jos išmokti. Galvoju, atidėsiu studijas metams. Ėmiausi skaityti rusų kalba F. Dostojevskį. Taip ir perskaičiau F. Dostojevskį, po to M. Bulgakovą, dar kažką, o po metų nusprendžiau, kad man ir čia gerai.
Dabar jau galėčiau rekomenduoti ir savo mėgstamų autorių dešimtuką. Kai mano stalo teniso treniruočių bičiulis pasiteiravo, ką jam rekomenduočiau paskaityti, atsakiau, kad kai perskaitys Dostojevskį, ant kaktos toks ženklas atsiras, kurį žmonės iškart pastebės. Po gerų kelių savaičių jis man ir sako: pažiūrėk, ar matosi – „Brolius Karamazovus“ perskaičiau. Sakau, jau pradėjo matytis, bet kuo daugiau perskaitysi, tuo daugiau tų ženklų atsiras ir su tavim kalbantis žmogus supras, kad ir F. Dostojevskį skaitęs, ir F. Kafką. Ir jis vis skaito, gal net už mane jau daugiau perskaitė.
Visada gerai pakelti galvą į dangų ir susivokt, kas čia vyksta. Gal prieš porą dešimtmečių su sūnumi pasiėmę gerus žiūronus atsigulėme naktį pievelėje ir pradėjome dairytis į rugpjūčio nakties dangų. Kažkuriam iškilo klausimas, kas tas rūkelis vienoje vietoje. Pradėjom domėtis. O tada ir prasidėjo! Nusipirkom ir teleskopą. Žvaigždės yra taip tobulai išdėstytos ir jos per tūkstantmečius žmogui įaugusios į genus. Kad ir Oriono žvaigždžių kompozicija – gali tiesiog kelt į tapybos drobę. Nereikia niekur toli ieškot, tik pakelk galvą į dangų ir tau gatava kompozicija. Tiesiog tobulas atsitiktinumas. Su tuo dangum kuo toliau, tuo įdomiau darosi. Žiūrėdamas į dangų turi padaryt namų darbus, pasiruošti, tinkamą laiką pasirinkti, kad pamatytum norimą dangaus kūną ar reiškinį. Be muzikos, poezijos man užplūsta ir astronomijos banga.
Man nuolat tų klausimų kyla.
Mano žmona Aldona labai mėgsta gėles, daug jų vasarą čia pas mus kieme, ji jas puoselėja, prižiūri, sodina. Visada pasidžiaugiu, kokios gražios, bet sykį pievoje aptikau kraujažolės žiedą. Atrodo, nekreiptum dėmesio – tūkstančiai ten pievose tų žiedų, bet pažiūrėjęs iš arti per didinamąjį stiklą pamatai – ogi koks žiedynas, puikiausi žiedai! Ar į obels kamieną, ar į šaką kokią įsižiūrėjęs – kiekvienoje detalėje gali atrasti Dievo pėdsaką. Taip pat ir muzikoje. Klausau kokio kompozitoriaus kūrinį, kurį, atrodo, jau klausęs perklausęs, ir išgirstu dar neatrastą muzikinį sąskambį.
Tas nuolat sau užduodamas klausimas ir yra toks: kas dar gali kasdienybėje mane nustebinti?
