Panevėžiui – diasporos šviesios prognozės

„Viena migracija į didelius miestus vyksta dėl darbų, o kita – dėl kultūrinės įvairovės. Dideliame mieste niekada nesijusi svetimas, galėsi klestėti, susirasti savo subkultūrą. Mažesni miesteliai taip pat turi sukurti tą spektrą, kad galėtum rinktis, tave trauktų pasilikti ir būtų sukurta maloni terpė egzistuoti“, – virtualiame forume „Panevėžys jungia“ mintimis dalijosi Niujorke gyvenantis garsus lietuvių menininkas Ray Bartkus, gana dažnai matomas ir Lietuvoje.

Visą pasaulį sukausčiusios pandemijos metu išeivijos įtraukimas įgavo dar didesnę svarbą, o nuotolinio bendravimo technologijos atvėrė kelią bei sąlygas įveiklinti žmones iš įvairių pasaulio kampelių.

Šiųmečio forumo vienas iš diasporą atstovaujančių pranešėjų R. Bartkus iš Lietuvos į Jungtines Amerikos Valstijas išvyko dar 1989 metais ir vis dėlto menininkas pabrėžia savęs niekada nelaikęs diasporos atstovu.

„Aš tiesiog galvoju, jog šiuo metu, pavyzdžiui, gyvenu Niujorke, bet visą laiką buvau angažuotas įvairiuose projektuose Lietuvoje ar kitose valstybėse. Suprantu, kad žiūrint iš Lietuvos perspektyvos, galima drąsiau skirtyti žmones į tuos, kurie yra Lietuvoje, ir tuos, kurie išvažiavę už jos ribų.“

R. Bartkus atkreipė dėmesį, jog jo aplinkos menininkai, pavyzdžiui, šviesaus atminimo Jonas Mekas ar dailininkas Kęstutis Zapkus, kiti, atstovaujantys jaunesniajai kartai, visada aktyviai dalyvavo ir dalyvauja Lietuvos kultūriniame gyvenime, kuria parodas, įvairius projektus.

„Nesvarbu, jog mus skiria dideli atstumai. Mes nuolat kalbamės ir mūsų mintyse Lietuva yra pastoviai“, – sakė garsus lietuvis.

Ray Bartkus. N. Simėnienės nuotr.

Atskirties neliko

Pačią diasporos sąvoką R. Bartkus laiko istoriniu palikimu. Jo akimis, visos žmonijos gyvenimas per paskutiniuosius trisdešimt metų technologijų, komunikacijų pagalba pasikeitė taip, kad paskutiniąja tikrąja diaspora galima vadinti tuos, kurie iš Lietuvos išvyko per karą ar pokario metu, kurie neturėjo sąlygų palaikyti ryšio su gimtąja šalimi.

„O mes gyvename toje pačioje ekonominėje, teisinėje, kultūrinėje erdvėje. Kiekvienais metais visi mano pažįstami, tiek kultūrininkai, tiek dirbantys kitose srityse, važiuoja į Lietuvą – bendravimas vyksta labai aktyviai. Todėl man atrodo, kad kalbėti apie kažkokias dideles atskirtis nėra labai prasminga“, – teigė R Bartkus.

Pats jis prisipažino dažnai galvojantis, kuo diaspora galėtų prisidėti ir būti naudinga Lietuvai. Jo nuomone, didysis išvykusiųjų privalumas – įgyta kitokia patirtis.

„Kaip funkcionuoti kitomis sąlygomis? Kaip integruotis į pasaulio, šalies, į kurią atvažiavai ir neturi jokių ryšių, bendruomenę? Aš lygiai taip pat neturėjau jokių pažįstamų, jokių ryšių savo profesinėje srityje. Visa tai reikėjo sukurti. Tai – labai didelė mokykla ir toji patirtis gali būti labai naudinga Lietuvai“, – pabrėžė menininkas.

R. Bartkus pasakojo susipažinęs su dviem jaunuoliais, kurie baigę mokyklas Lietuvoje pakėlė sparnus už Atlanto. Vienas jų baigė studijas Wharton Business School (Wharton School of the University of Pennsylvania, – aut. past.), kitas – Niujorko universitetą.

„Kalbėdamas su jais suprantu: jaunimas negalvoja, jog jie išvažiavo visam laikui. Jie visada yra pasiruošę sugrįžti į Lietuvą, jeigu tik bus koks projektas arba galės įgyvendinti savo idėjas. Ir visai ne bėda, jeigu jie sugrįš į Lietuvą penkeriems metams, o paskui ir vėl išvažiuos – juk galbūt ir vėl grįš“, – optimistiškai pastebi R. Bartkus.

Marijampolė pasikeitė

Bene žinomiausias R. Bartkaus projektas Lietuvoje įgyvendinamas Marijampolėje. MALLONNY – taip pavadinta prieš beveik aštuonerius metus gimusi idėja viešąsias miesto erdves papuošti išskirtinio dizaino piešiniais. Jo esmė: atvežti dizainerius, muzikantus, urbanistikos specialistus iš dviejų didelių miestų – Londono ir Niujorko – bei panaudoti jų patirtį.

Nors dalis visuomenės šį projektą vertina ganėtinai paviršutiniškai, tik kaip miesto sienų puošmeną, pats R. Bartkus sako, jog tai yra kur kas daugiau – kito požiūrio į pasaulį atskleidimas.

„Kiekvienas dailininkas, kuris atvyksta į nepažįstamą šalį, joje palieka dalelę savęs, savo patirties. O ji, būdama ant sienos, veikia miestiečius, vaikus, kurie auga Marijampolėje, moko juos matyti kitu kampu, diversifikuoja idėjas“, – sako Ray.

Menininkas pasakoja, jog iki projekto nieko bendra su Marijampole nėra turėjęs, tad miestas, kaip sako, pats jį pasirinkęs. O dabar, kai sulaukia ne tik miestiečių palaikymo, vietos valdžios ir privačių investuotojų dėmesio, R. Bartkus pripažįsta ir pats nebenorintis nutolti.

„Kai tai vyksta, aš irgi negaliu išeiti, man darosi labai įdomu. Kai kuriems šis projektas nepatinka, bet dauguma jaučia, kad jis daro miestą įdomesniu, malonesniu gyventi“, – šypteli menininkas.

Paklaustas, kas buvo tas variklis, kuris privertė veikti, R. Bartkus nedvejojo:

„Miesto valdžia nėra tokia greita reaguoti, todėl labiau tikėjau verslu, privačiomis grupėmis. Aš turbūt neprasidėčiau su miestu, jeigu jis neparodytų, jog iš tiesų nori kažką daryti. O, atvirai kalbant, jis iš pradžių tikrai nieko nenorėjo. Sakė, jog atvažiuos menininkai iš Niujorko, išteplios mūsų senas ir išvažiuos“, – prisiminė menininkas.

Vėliau iniciatyvos sėkmė išaugo, o sienų puošybą netruko papildyti unikalūs muzikiniai pasirodymai. Nors ir tai sulaukė skeptikų komentarų, R. Bartkus turi konkretų atsakymą:

„Tam, kad žmonės norėtų gyventi savo mieste, turi būti labai įvairūs kultūriniai sluoksniai: nuo klasikinės muzikos iki džiazo, roko, avangardo. Tai sukuria spektrą pasirinkimų, laisvės, dėl kurių žmonės važiuoja į didelius miestus, nes paprastai mažame miestelyje įvairovės nėra. Viena migracija į didelius miestus vyksta dėl darbų, o kita – dėl kultūrinės įvairovės. Dideliame mieste niekada nesijusi svetimas, galėsi klestėti, susirasti savo subkultūrą. Mažesni miesteliai taip pat turi sukurti tą spektrą, kad galėtum rinktis, tave trauktų pasilikti ir būtų sukurta maloni terpė egzistuoti.“

Mato Panevėžio potencialą

R. Bartkus įsitikinęs: Panevėžys galėtų pasekti Marijampolės pėdomis. Miestas turi ne tik stiprią kultūrinę istoriją, asmenybes bei tradicijas, bet ir neišnaudotas erdves.

Praėjusiais metais lankydamasis Aukštaitijos sostinėje menininkas pastebėjo, jog mieste yra didžiuliai plotai apleistų industrinių teritorijų.

„Kiek daug menininkų norėtų atvykti į tokias vietoves ir daryti projektus. Tai yra unikalios teritorijos, kurių ne visi miestai turi, o Panevėžys galėtų jas sėkmingai išnaudoti“, – pabrėžia Niujorke gyvenantis lietuvis.

Menininkas taip pat nepraleido pro akis unikalius eksponatus sukaupusio Panevėžio miesto dailės galerijos Keramikos paviljono, stiklo menininko Remigijaus Kriuko rengiamo stiklo simpoziumo.

Idėją pasufleravo airiai

Į tradicinį, tik šįkart pakeitusį formą į virtualią, forumą „Panevėžys jungia“ miesto entuziastus diskusijai apie diasporą ir jos indėlį į Panevėžio gyvenimą, augimą bei žinomumo didinimą sukvietė Panevėžys City alumni asociacija kartu su Panevėžio plėtros agentūra.

Pasak asociacijos pirmininkės Rūtos Jančytės, jau daugiau nei penkerius metus jos narius jungia tikslas suvienyti ir įgalinti miesto entuziastus, kad ir kur jie bebūtų: pačiame Panevėžyje, kažkur kitur Lietuvoje ar bet kur pasaulyje. Tai asociacija bando pasiekti organizuodama didelį įsitraukimą turinčius forumus, diskusijas įvairiais aktualiais klausimais, palaikydama arba prisidėdama prie kultūrinių iniciatyvų.

„Forumuose keltos idėjos jau yra tapusios realybe, o kai kurios jų – vystomos ir pastebimos ne tik Panevėžyje, bet ir nacionaliniu lygiu“, – pastebi R. Jančytė.

Dar 2018-aisiais vykusio forumo metu užgimė mintis į Panevėžio veiklą įtraukti išeiviją. Tuomet viena iš pranešėjų Joanna Murphy iš Airijos pristatė „Connect Ireland“ iniciatyvą. Štai tada ir asociacijoje nedrąsiai ėmusi sklandyti vizija, jog reikia panašaus projekto imtis ir Aukštaitijos sostinėje.

„Mes ieškome būdų, kaip išlaikyti kuo stipresnį ryšį su išeivija, kaip supažindinti diasporą su Panevėžio aktualijomis, o svarbiausia, kaip įtraukti juos tiek į idėjų generavimą, problemų sprendimą ir realių darbų miestui atlikimą kartu“, –sako asociacijos pirmininkė.