E. Šaučiūnas su septynmečiu anūku Aronu – puikus duetas, vienu ypu sugrojantis skambias melodijas. P. Židonio nuotr.

Sportininko pasididžiavimas – armonikų kolekcija

Prieš ketverius metus tapęs planetos irklavimo čempionu panevėžietis Egidijus Šaučiūnas šiandien gyvena kitaip. 62-ejų vyras nebesiekia sportinių aukštumų, nebeskuba, nebesiplėšo, o pavargusią širdį gydo muzika, kurią girdėjo nuo vaikystės.

„Šiandien tai mano hobis ir vaistai. Geros emocijos padeda pasveikti“, – taip apie muzikavimą dabar sako buvęs motokroso profesionalas ir irklavimo meistras E. Šaučiūnas.

2016-aisiais jis kartu su porininku klaipėdiečiu Valdu Ramaška dviviete kanoja iškovojo pergalę planetos čempionate kategorijoje iki 60 metų. Ant panevėžiečio namų sienų kaba krūvos medalių, ant lentynų surikiuotos taurės. O širdyje – jau metus dirba stimuliatorius.

Ilgi metai aktyvaus fizinio krūvio, streso, pasak E. Šaučiūno, padarė, kad sveikata ėmė stipriai spausti stabdį. Teko keisti ir gyvenimo būdą.

„Vis dar noriu užauginti anūkus, kažką jiems palikti. Todėl bandau sveikti, atgauti jėgas. Gyvenime visko būta, bet dabar jau praeity žalingi įpročiai, skubėjimas ir sportas“, – kalba garsusis sportininkas.

Iš buvusios veiklos jam liko tik administracinės pareigos Panevėžio sporto centre. Net su sūnumi Linu kartu įrengta erdvi sporto salė namų mansardoje pakeitė paskirtį. Dabar čia karaliauja nauja Egidijaus aistra – išties įspūdingas armonikų muziejus.

Prieš kelerius metus E. Šaučiūnas pradėjo kolekcionuoti senus dumplinius instrumentus: akordeonus, bajanus, bandonijas, koncertinas, o daugiausia – armonikas. P. Židonio nuotr.

Šimtamečiai eksponatai

Prieš kelerius metus E. Šaučiūnas pradėjo kolekcionuoti senus dumplinius instrumentus: akordeonus, bajanus, bandonijas, koncertinas, o daugiausia – armonikas. Jas labai mylėjo paties tėvai – muzikantai. Mama buvo labiau mėgėja, bet tėtis aktyviai koncertuodavo ir žavėjo klausytojus armonika išraitomomis melodijomis.

„Aš ir pats nuo mažens mokėjau groti, bet muzikos mokyklos nelankiau – esu savamokslis. Mano pasirinkimas jaunystėje buvo sportas. Neliko laiko niekam kitam. Tiesa, keletą metų studijuodamas dalyvavau mokyklos orkestre“, – pasakoja sportininkas ir muzikantas viename.

Dabar jis moka sugroti šimtus polkų ir valsų.

Muzika į E. Šaučiūno gyvenimą grįžo kartu su idėja rinkti armonikas. Kiekvienai dainai jis gali pritaikyti vis kitą instrumentą, nes kolekcijoje – visas šimtas eksponatų. Panevėžyje dumplinių instrumentų kolekcijas, pasak Egidijaus, renkančių yra daugiau, bet tokios gausios, ko gero, niekas kitas neturi.

„Mano tėvas, kaip muzikantas, dažnai keisdavo armonikas ir žinojo gerą būdą, kaip tą padaryti. Jis susirasdavo buvusių muzikantų našles, kurioms sutuoktinių palikimas dažniausiai tapdavo nebereikalingas daiktas“, – šypsosi privataus muziejaus šeimininkas.

Jis pats instrumentus perka, ieško turguje, pagal skelbimus, internete, kai kas atveža dovanų.

„Ši armonika vokiečių kareivio 1944 m., traukiantis jų armijai, Šiaulių geležinkelio stotyje išmainyta į lašinių paltį. Tos seniau gerai žinomo muzikanto Jono Grainio ir armonikų meistro bei muzikanto Leono Jurevičiaus. Čia Ukrainoje specialiai muzikanto jubiliejui gaminta. Visa eilė sunkių baltarusiškų armonikų, kurias gaminusi gamykla neseniai bankrutavo. O šita mano asmeninė, 1984 m. pagaminta armonika“, – vardija savininkas, ranka ir žvilgsniu glostydamas savo eksponatus.

Nemažai jų E. Šaučiūno namus pasiekė iš buvusio armonikų muziejaus Kernavėje. Pastarojo įkūrėjas Jonas Pivoras mirė, o viena likusi jo žmona sutiko instrumentus padovanoti panevėžiečiui už pažadą paveldą tausoti ir nepardavinėti. Į Egidijaus kolekciją pateko ir pačiam J. Pivorui specialiai gaminta armonika.

Kelias armonikas atidavė ir toks pat kolekcininkas iš Panevėžio Rolandas Tvarkūnas.

Kainavo kaip karvė

„Nerenku visų iš eilės instrumentų, mane domina tik ekskliuzyviniai, išskirtiniai, vardiniai, garsių muzikantų“, – pabrėžia E. Šaučiūnas.

Jo muziejuje eksponatai iš Vokietijos, Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos, labai prabangi Austrijos-Vengrijos imperijos laikų armonika. Ši muzikantui lyg „Rolls Royce“ automobilininkui, mat retai kas tokią turi Lietuvoje. Bet groti šia armonika lietuvių liaudies dainas, pasak Egidijaus, netinka – šis instrumentas per daug bavariškai skamba.

„Kiekviena šalis turi savo melodijas ir joms pritaikytus instrumentus. Paėmęs rusų ar vokiečių armoniką iš karto gali pajausti, kad ji skamba kitaip – lietuviškosios skaidresnės, paprastesnės“, – aiškina muzikantas.

Ir parodo garbingiausią savo kolekcijos lentyną, kur sudėtos nacionalinės gamybos senovinės armonikos. Jos darytos net prieš 150 metų tiek garsesnių meistrų, tiek paprastų žmonių.

„Seniau armonika kainuodavo kaip dviratis ar karvė, bernui reikėdavo metus dirbti norint tokį daiktą nusipirkti. Bet Aukštaitijos krašte dažnuose namuose skambėdavo armonika, tai būdavo vienintelė pramoga tuomečiam kaimiečiui. Dažnam užtekdavo ir paprasto meistro pagamintos – nesvarbu, kad ne visai dera, ne idealiai skamba, nes nebuvo prietaisų suderinti garsams, gruboko dizaino, svarbu, kad šokti galima, ir gerai“, – pasakoja kolekcininkas.

O rimti meistrai kelis mėnesius rankomis gamindavo gerą instrumentą, įmantriai jį išpuošdami perlamutro detalėmis, piešiniais.

E. Šaučiūnas neseniai sugalvojo savo armonikas dekoruoti. Susirado piešiantį draugą ir bando lietuviškais ornamentais papuošti savo krašto instrumentus.

E. Šaučiūno muziejuje – ne tik Lietuvoje gamintos armonikos, bet ir eksponatai iš Vokietijos, Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos, labai prabangi Austrijos-Vengrijos imperijos laikų armonika. Ši muzikantui lyg „Rolls Royce“ automobilininkui. P. Židonio nuotr.

Bet kokiam balsui

E. Šaučiūno kolekcijoje – ir Panevėžio apylinkių meistrų gamintos armonikos. Prieš kurį laiką jis savo bičiuliui, muzikantui iš Raseinių padovanojo tarpukariu labai garsaus armonikų meistro iš Krekenavos prabangią riešutmedžio armoniką. Pradžioje tokie instrumentai gaminti iš medžio, dažniausiai klevo, vėliau – jau iš plastiko.

„Man šita armonika buvo labai brangi, įsigijau iš žmonių, kurie tokį turtą rado nupirkto namo palėpėje. Bet iš savo bičiulio esu gavęs labai seną latvišką armoniką, vos ne pirmąjį jos lietuvišką prototipą, dar su šaukštiniais bosais. Pasiūliau: „Jei ja sugrosi, atiduodu krekenaviškio armoniką“. Pagrojo ir teko tesėti pažadą“, – juokiasi panevėžietis.

Jis dabar mėgsta savo muziejuje pagroti su kitais muzikantais, bendraminčiais. Beveik visos Egidijaus surinktos armonikos – grojančios ir savo kolekcijoje šeimininkas gali pasirinkti tarp 12 tonacijų instrumentų.

„Tonacija labai svarbu, jei prie armonikos dainuojama. Jei pasirenki balsui netinkamą, gali labai greit nuvarginti balso stygas“, – sako pašnekovas ir priduria, kad ne vienas dėl to net baigia muzikavimo karjerą.

O perkonstruoti tonaciją kainuoja vos ne tiek pat, kiek pats instrumentas.

Miklina pirštus

E. Šaučiūnas – ne tik muzikantas ir kolekcininkas. Jis dar pats ir rekonstruoja savo senas armonikas. Kai kurias atgaivinti labai sunku, sudėtingiausia išvalyti balsus.

Kaip tik dabar ant jo stalo guli prieš septynis dešimtmečius gaminta armonika iš Kernavės muziejaus. Sutvarkęs vizualinę ir garsinę dalis, E. Šaučiūnas viduje palieka savo asmeninį spaudą ir trumpą istoriją, kur gautas instrumentas. Informaciją apie surinktas armonikas šeimininkas registruoja specialioje knygoje.

„Pataisyti viską galima. Dar sportuodamas rankomis tvarkydavau valtis, tad įgūdžių tam užtenka. Senovėje meistrai kiekvieną detalę rankomis nugludindavo“, – kalba Egidijus.

Kad gražiai sugrotų, sportininko rankoms dabar tenka daug treniruotis. Irklus gniaužusiems pirštams trūksta miklumo – o tai labai svarbu geram armonikininkui.

„Norėdamas gerai muzikuoti turi skirti bent po pusantros valandos per dieną grojimo pamokoms. Aktyviau tuo užsiėmiau tik pradėjęs rinkti armonikas. Bet jau turiu ir apdovanojimų iš konkursų, koncertų“, – pasakoja panevėžietis.

Jis groja su Velžio kaimo kapela. Pasirodymams turi specialiai pasisiuvęs drabužius, betrūksta tik galifė stiliaus kelnių.

„Aš dar ir siuvėjas, moku šito amato – žodžiu, devyni amatai – dešimtas badas“, – nusijuokia aktyvus vyras, kuriam adatos prireikia ir instrumentų petnešoms tvarkyti.

Kažkada su sūnumi kartu įrengta erdvi sporto salė E. Šaučiūno namų mansardoje pakeitė paskirtį. Dabar čia karaliauja nauja šeimininko aistra – muzika ir išties įspūdingas armonikų muziejus. P. Židonio nuotr.

Paveldėtas muzikalumas

Prie tautinio kostiumo kaba dailios riešinės. Jos armonikininkui reikalingos, kad rankos į aštrias instrumento briaunas nenusibrūžintų.

Kiekvienas dumplinis instrumentas skirtingai sveria bei reikalauja jėgos. Sunkiausi pašnekovo kolekcijoje 14 kg bajanai, bet yra ir visai miniatiūrinių armonikėlių.

Žurnalistams besidairant unikaliame muziejuje, vieną tokią mažiukę staiga atbėgęs pagriebia septynmetis E. Šaučiūno anūkas Aronas ir abu – senelis ir anūkas – vienu ypu sugroja skambią melodiją.

Egidijus su žmona, taip pat irkluotoja Lina užaugino du vaikus. Į sportą linkęs sūnus Linas su savo šeima dabar gyvena Belgijoje, arčiau tėvų liko dukra Monika – pramoginių šokių čempionė, kolektyvo „Žuvėdra“ narė.

„Vaikų nesudominau muzika, o anūką, matau, traukia. Parodau jam šį tą, bet nesijaučiu geras muzikos mokytojas, nežinau, kaip mokyti. Labai džiaugiuosi, kad jis nori lankyti muzikos mokyklą – gal bus kam palikti savo sukauptą turtą“, – viliasi muziejaus šeimininkas.

Daugiau plėsti ir didinti savo kolekcijos jis nebeplanuoja, nebent tik ją dar labiau grynins ir paprastesnius eksponatus keis į retesnius. Tačiau minčių apie skambančios kolekcijos pardavimą tikrai nėra.

Į savo muziejų E. Šaučiūnas mielai įleidžia švietimo įstaigų ekskursijas, muzikantus, folkloro atlikėjus ir kitus svečius. Labai džiaugiasi, jei gauna progą su kuriuo ir tuoj pat sugroti ar padiskutuoti apie muziką, ypač senovinę. Ji muzikantui pati gražiausia. Nors Egidijus nieko prieš neturi dėl šiuolaikiškų melodijų, bet su dideliu entuziazmu užsirašo kiekvieną negirdėtą seną lietuvių liaudies dainą. Tokių dabar buvęs sportininkas prikaupęs pilnus sąsiuvinius.

Armonika, anot jo, tai ne paprasta „garmoška“, ja galima atlikti net klasikinius kūrinius, siuitas, romansus.

„Gal tai kokia neišsipildžiusi vaikystės svajonė, bet muziejus man dabar kelia labai geras emocijas – iš čia išeinu kitos nuotaikos, pailsėjęs, pasikrovęs“, – patikina muziejaus šeimininkas.