Vidą Mažukną Lietuvos tautodailininkai pažinojo kaip kūrybingą asmenybę, puikų organizatorių, tiesaus žodžio žmogų, nuoširdų bičiulį. „Sekundės“ nuotr.

Laisvos dvasios kūrėjo palikimas

Medžio drožėjas panevėžietis Vidas Mažukna buvo tokia ryški, įvairiaspalvė, kūrybinga asmenybė, kad ir praėjus ne vieneriems metams nuo mirties jį nuolat prisimena ne tik tautodailininkai, bet ir daugelis panevėžiečių bei visos Aukštaitijos gyventojų. Bendraamžiai jį mena kaip gerą boksininką, kiti žino kaip jūreivį, nardytoją, menininką, sodininką, gamtos mylėtoją, puikų organizatorių.

Išsivedė šv. Kazimieras

Pasiruošimas netrukus sušurmuliuosiančiai Kaziuko mugei ne vienam krašto tautodailininkui kelia prisiminimus apie išskirtinį medžio drožėją Vidą Mažukną.

Juk būtent tos tautodailininkų šventės dienomis jis palydėtas į paskutinę kelionę.

Tarsi pats likimas specialiai taip sudėliojo, kad Panevėžio krašto tautodailininkų patriarchas anapilin iškeliavo per visų amatininkų dangiškojo globėjo šv. Kazimiero šventines dienas.

Kiekvienas, nors kiek besidomėjęs liaudies menu, galėjo patvirtinti – Panevėžio krašto tautodailininkų veikla sunkiai įsivaizduojama be ilgamečio jų vadovo, medžio drožėjo V. Mažuknos.

Nuo Nepriklausomybės atkūrimo pradžios iki pat mirties šis žmogus buvo geroji Aukštaitijos liaudies meistrų dvasia – vienijusi, skatinusi, vedusi link tikrosios tautodailės.

Ne veltui 2011 metais V. Mažukna paskelbtas Metų panevėžiečiu už Aukštaitijos tautodailei atiduotą gyvenimą.

Šis žmogus buvo tokia ryški, įvairiaspalvė, kūrybinga asmenybė, kad ir dabar jį nuolat prisimena ne tik tautodailininkai, bet ir daugelis panevėžiečių bei visos Aukštaitijos gyventojų.

„Jis mokėjo bendrauti su visais – ir su valdžios atstovais, ir su varganais nelaimėliais.“

R. Mažuknienė

Bendraamžiai jį mena kaip gerą boksininką, kiti žino kaip jūreivį, nardytoją, menininką, sodininką, gamtos mylėtoją, puikų organizatorių.

V. Mažuknos gyvenimas buvo labai aktyvus, be nuobodulio, nusivylimo, dejonių.

Net ir 20 metų sirgdamas sudėtinga kraujo liga, jis mokėjo džiaugtis smulkmenomis, juokauti, buvo nuolat apsuptas bičiulių, mylimas žmonių ir pats juos be galo mylėjo.

Ir jūra, ir sodas

Visi V. Mažuknos pomėgiai atrodė tarsi susiję vieni su kitais ir vedantys jam labiausiai tinkančiu keliu. Viskas, ko imdavosi, jam buvo labai svarbu.

Nuo jaunystės jį žavėjo jūros didybė. Seniai norėjęs išbandyti jūreivio kelius, V. Mažukna vieną kartą ir dokumentus leidimui plaukti į jūrą surinko bei padavė. Po ilgo laiko kvietimą plaukti gavo ir trejus metus plaukiojo jūromis, dirbo ant tralerių denio.

Gal ir ilgiau V. Mažukna būtų žvejybos laivais plaukiojęs, bet labai susidomėjo iš Panevėžio, iš gero bičiulio Vytauto Ulevičiaus, dabar garsaus tautodailininko, gautu kvietimu grįžti namo ir imtis medžio drožėjo darbo. Įdomaus ir gana neblogai atlyginamo.

Grįžęs atostogų nuėjo pas draugą pasikalbėti ir šis, davęs drožinių pavyzdžių, liepė bandyti, ar kas išeis.

Meniškos prigimties Vidui drožti patiko. Taip jūreivio kelionės ir pasibaigė – V. Mažukna liko Panevėžyje, įsidarbino drožėju tuomet klestėjusioje meno dirbinių įmonėje „Tulpė“.

Iš tautodailės kelio nuo to laiko ir nebesitraukė. Įgudo gerai drožinėti, vėliau susidomėjo keramika.

1980 metais V. Mažukna tapo Lietuvos tautodailininkų sąjungos nariu, aktyviai dalyvavo medžio drožėjų pleneruose Plateliuose, Juodkrantėje.

O 1993-iaisiais išrinktas Panevėžio bendrijos pirmininku ir atsidavusiai ėjo šias pareigas 20 metų – iki pat mirties. Jau sunkiai sirgdamas dar važinėjo po mokyklas, mokė vaikus vertinti rankų darbą, ugdyti savyje prigimtinį kūrybingumą.

O dar tautodailininkas V. Mažukna labai mylėjo gamtą – sodino medžius, puoselėjo sodą, augino vynuoges.

Prie Alnio ežero V. Mažukną primena jam skirta medžio skulptūra. S. Kronio asmeninio archyvo nuotr.

Savas visiems

Nedaug yra žmonių, gebančių bendrauti taip, kaip mokėjo V. Mažukna. Jo pažinčių ratas buvo nepaprastai platus – amžius, socialinė padėtis, tautybė ar kokie kitokie dažnam svarbūs skiriamieji bruožai jam nerūpėjo. Su visais rasdavo bendrą kalbą, buvo draugiškas, tačiau, jei reikėdavo, teisybės neslėpė – savo nuomonę išsakydavo, tik niekada nieko neįžeisdavo.

„Jis mokėjo bendrauti su visais – ir su valdžios atstovais, ir su varganais nelaimėliais“, – prisimena našlė Regina Mažuknienė.

Išėjus su vyru į miestą, pasakoja, sustoti tekdavo kas kelis žingsnius – daugybė žmonių su juo sveikindavosi, stabdydavo, klausdavo patarimo.

Moteris sako jaučianti, jog iki šiol Vidą žmonės gražiu žodžiu mini.

Jau tiek metų amžinybėje besiilsintis, jis vis dar prisimenamas kaip visiems atviras, šiltas, humoru trykštantis, supratingas žmogus, bet kurią akimirką pasiryžęs ištiesti pagalbos ranką.

Pradžiamokslis kalviui

Dabar Lietuvos tautodailininkų sąjungos Panevėžio bendrijai vadovaujantis kalvis Saulius Kronis buvo vienas iš tų, kuriuos V. Mažukna, kaip ir daugelį, atvedė į tautodailę.

Visada jautęs silpnybę kalvystei, S. Kronis prisimena, kad kartą pagaliau ryžosi pabandyti ir pats ką nors nukalti. Pradėjęs nuo nedidelių kalvystės darbelių, vieną jų – rožės žiedą – nutarė parodyti garsiam tautodailininkui V. Mažuknai.

„Jo nepažinojau, bet paskambinau ir papasakojau, kad ėmiausi kalvystės, kad noriu dalyvauti tautodailininkų veikloje, kad jau turiu nukalęs ir darbelių. Paklausęs, kur gyvenu, Vidas po keliolikos minučių atvažiavo pas mane. Nustebau, nes tikrai nesitikėjau tokio dėmesio“, – pasakoja kalvis.

Vis dėlto, parodęs savo pirmuosius darbus, pagyrų jis nesulaukė. Tautodailininkų vadovas patarė rožių daugiau nekalti – tautodailei reikia visai ko kito.

Pradedančiajam jis kantriai ėmėsi aiškinti, kas ir kokia yra tautodailė, kur reikia ieškoti pavyzdžių ir įkvėpimo. Jaunąjį kalvį ėmęsis globoti, supažindino jį su patyrusiu ir garsiu meistru, šviesaus atminimo kalviu Vytautu Kryževičiumi, pas kurį S. Kronis ir pradėjo mokytis.

Vėliau, kai ir pats tapo patyrusiu meistru, kai tautodailei atidavė ne vienerius metus ir su tautodailininkų vadovu buvo siejamas artimos draugystės, atėjo atsisveikinimo metas – V. Mažukna po sunkios ligos mirė.

Kai S. Kronis buvo pasiūlytas kaip galimas kandidatas į naujojo pirmininko pareigas, stvėrėsi už galvos. Dirbti taip, kaip dirbo pirmtakas, atrodė neįmanoma.

Vis dėlto tautodailininkai kalviu pasitikėjo ir išrinko savo bendrijos vadovu.

Dabar Panevėžio krašto tautodailininkų bendrijos pirmininkas S. Kronis, taip pat kaip ir jo mokytojas V. Mažukna, Aukštaitijos tautodailei aukoja visas savo jėgas ir sugebėjimus.

Prisimindamas V. Mažukną, kuris, nors nebūdamas stiprios sveikatos, visada išlikdavo ramus, savo bėdų ir išgyvenimų kitiems neužkraudamas, S. Kronis sako, jog šis žmogus ir dabar yra jam pavyzdys.

Dabar Lietuvos tautodailininkų sąjungos Panevėžio bendrijai vadovaujantis kalvis Saulius Kronis buvo vienas iš tų, kuriuos V. Mažukna, kaip ir daugelį, atvedė į tautodailę. „Sekundės“ nuotr.

Traukė vandenų paslaptys

„Nuolatinio džiugesio, geros nuotaikos Vidas sėmėsi iš gamtos. Be galo ją mylėjo – prie savo namų pasodino daug medžių, sakė: „Čia oš mano miškas“; aistringai mėgo povandeninę žūklę. Jį taip viliojo povandeninis pasaulis, kad nardydavo net ir žiemą. Kasmet vasarojo prie Alnio ežero, bičiuliams yra prasitaręs, kad jo pelenus išbarstytų viršum Alnio Labanoro girioje“, – atsisveikindami su V. Mažukna prisiminimais dalijosi tautodailininkai.

V. Mažuknos aistra povandeninei žūklei buvo žinoma visiems. O juk šia ekstremalaus sporto šaka užsiimti ryžtasi ne kiekvienas – reikia turėti drąsos, apsirūpinti tinkama įranga, būti geru nardytoju. Vidui viso to užteko.

Kas gerai pažinojo tautodailininkų vadovą, tas ir jo povandeninėje žūklėje sumedžiotos žuvies ne kartą ragavo.

Našlė pasakoja, kad ilgus metus ir ji drauge su vyru važiuodavo ilsėtis prie mėgstamiausio Alnio ežero.

Kiekvienų metų liepą šeima apsigyvendavo palapinėje ir vyras bene kasdien nardydavo, leisdavosi į povandeninę kelionę – tai būdavo jo valandos.

„Vieta tikrai išskirtinė, labai graži – ten kiekvieną vasarą susitikdavome ir ilsėdavomės kartu su vadinamaisiais ežeriniais draugais“, – prisimena R. Mažuknienė.

Mena skulptūra prie ežero

Vidas ne tik ten ir ne tik tada leisdavosi į povandeninę žūklę – kai tik turėdavo laisvo laiko, dažną savaitgalį jis su būreliu bendraminčių važiuodavo nardyti, beveik iki tol, kol ledas ant vandens užsitraukdavo. Dalyvaudavo jis ir varžybose, čempionatuose įvairiuose vandenyse – bene visi Lietuvos ežerai išmaišyti.

Artimieji prisimena, kad nardė V. Mažukna ir paskutinę savo gyvenimo vasarą – tik jau sunkiai, apgailestaudamas, kad jėgų nebėra, prašydamas padėti plaukmenis užsimauti.

Dabar prie Alnio panevėžiečio praleistus metus primena ant šio ežero kranto krašto tautodailininkų rūpesčiu pastatyta skulptūra.

Meistras iš Ukmergės Rimantas Zinkevičius į šį medinį kūrinį sudėjo visas svarbiausias V. Mažuknos gyvenimo vertybes – čia ir tautodailė, ir gamta, ir žuvys, ir paukščiai.

Skulptūra, gavus atitinkamus leidimus, pastatyta maždaug pusmečiui po V. Mažuknos mirties praėjus. Į jos atidengimą susirinko gausus būrys žmonių.

Ir dabar tautodailės darbas prie Alnio primena atvykstantiems apie įdomų čia kadaise vasaros dienas leisdavusį žmogų. Ir nors V. Mažuknos vardas ant skulptūros neišrašytas, daugelis žino, kam ji skirta.

Veikla

Vidas Mažukna (1942 – 2013) – panevėžietis, čia užaugo, mokėsi J. Balčikonio gimnazijoje, čia prabėgo didžioji jo gyvenimo dalis.

Tapęs Lietuvos tautodailininkų sąjungos (LTS) Panevėžio bendrijos pirmininku, V. Mažukna ypač rūpinosi Aukštaitijos meistrais, kasmet lankydavo juos Anykščių, Biržų, Kupiškio, Pasvalio, Panevėžio, Rokiškio, Ukmergės rajonuose, atrinkdavo geriausius darbus kasmetinei krašto tautodailininkų parodai, pačius geriausius pristatydavo „Aukso vainiko“ nominacijai.

Medžio drožėjams jis rengdavo stovyklas Pasvalyje, Krekenavoje, tapytojams – kūrybines stovyklas Palūšėje. Jo pastangomis išleisti du leidinio „Tautodailės metraštis“ numeriai, skirti Aukštaitijos tautodailininkams.

Nuo 2003 metų V. Mažukna atstovavo savo krašto tautodailininkams Aukštaitijos regioninėje etninės kultūros globos taryboje.

2009 metais už Panevėžio krašto tautodailininkų pristatymą dainų šventėje „Amžių sutartinė“ apdovanotas Lietuvos Respublikos Prezidento padėka.

2011-aisiais išrinktas Metų panevėžiečiu – „Už Aukštaitijos tautodailei atiduotą gyvenimą“.