Juliaus Vaupšo ir Panevėžio kraštotyros muziejaus nuotr.

Atminties kupiūros

Atminties kupiūros

Kruvinieji sausio įvykiai, prieš 29-erius metus pakeitę Lietuvos istoriją, visiems laikams tapo slenksčiu iš tamsos į šviesą, iš raudonosios priespaudos – į laisvę ir demokratiją. Su laiku visų ano meto liudininkų atsiminimai tampa istorine vertybe, žinia, kurią perduos ir pasakos karta iš kartos.

Sausio 13-osios – mūsų Laisvės dienos – išvakarėse spausdiname panevėžiečio Arno Simėno, tą lemtingąjį sausį buvusio Sąjūdžio Panevėžio skyriaus pirmininku ir Panevėžyje 1989–1992 m. leisto laikraščio „Laisvas žodis“ redaktoriumi, prisiminimus, kuo tomis lemtingomis, istorinėmis dienomis gyveno Panevėžys ir jo žmonės.

Panevėžyje iš pirmo žvilgsnio atrodė (manau, ir kitur), kad slenka kasdienis gyvenimas: tėvai ėjo į darbą, vaikai į mokyklą ar darželį, pagyvenusios moterys be emocijų, prigesusiomis akimis apžiūrinėjo tuščias parduotuvių vitrinas, galų gale pasirinkdamos turgų.

Visgi ramybė tebuvo išorinė. Jutome, kad artėja kažkas tokio, nepatirto per visą mūsų dainuojančią revoliuciją.

Sąjūdžio būstinėje nuolat buvo žmonių. Jie cirkuliavo – vieni ateidavo, kiti išeidavo, ir – diskusijos, diskusijos. Apie straipsnį, kokią TV laidą, Vytauto Landsbergio ar kito Sąjūdžio politiko pasisakymą. Kad ir labai stengčiausi, tačiau 1990 metų Kalėdų šventimo neatmenu. Jos, aišku, buvo švenčiamos, tačiau, matyt, pramaišiui su įvykiais.

Prieš Šventes Sąjūdžio Panevėžio taryboje buvome nusprendę užmegzti ryšius su įgaliotais žmonėmis iš krašto Sąjūdžio tarybų – Pasvalio, Biržų, Kupiškio, Rokiškio. Dauguma buvo pirmininkai ir sekretoriai. Klausimas buvo vienintelis – ką darome, kaip koordinuojame savo veiklą, jeigu kas… O kas? Taigi jautėme visi, kad bręsta tas – JEIGU KAS. Sutarėme, kad koordinatoriai be būtinybės nesikeis, o informaciją prieš viešinimą derinsime tarp savęs. Pagrindinė nuostata – pilietinis pasipriešinimas. Jeigu kas…

***

1991 metų Trys karaliai buvo palydėti dideliais neramumais. Premjerė K. Prunskienė, sukursavusi į Maskvą, nutarė gerokai pakelti produktų kainas. Išėjo maždaug taip: norėjote rinkos ekonomikos, šekit! Ką tai reiškė – deficito piko laiku dar ir kainas sukelti? Kokio dar geresnio starto ženklo bereikėjo jedinstvos ordai? Amžininkai gerai prisimena, kaip lengvai sulaukėjusi minia iš bokštelio iškratė televizijos operatorių, kuris bandė fiksuoti įvykius aikštėje priešais Aukščiausiąją Tarybą. Įsismarkavusios gaujos veržimąsi į rūmus sustabdė tik vandens srovė iš gaisrininkų žarnos.

***

Lietuvos Sąjūdžio taryba pakvietė budėti ir saugoti svarbius valstybės objektus – laisvės simbolius – Aukščiausiosios Tarybos rūmus, televizijos ir radijo komitetą, Spaudos rūmus ir Vilniaus televizijos bokštą. Suprantama, pirmieji taikiniai bus sostinėje. Budėti vyko žmonės iš visos Lietuvos. Autobusai iš Panevėžio su savanoriais budėti išvažiavo sausio 10-ąją. Laukė naktis prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Nežinau, ar tik man atrodė, – žmonės nejautė jokios baimės! Netgi – ne tai. Neatrodė, kad būtų supratę situacijos rimtumą. Jie dainavo, klegėjo, plojo praeinantiems deputatams. Nutildavo tik išklausyti vieno ar kito pranešimo iš rūmų lango. O gal tokia tada buvo apsauginė reakcija?

Panašiai aplinkinius drąsino ir Algimantas Plitninkas, mūsų bendražygis sąjūdininkas, deja, tik keletą metų pagyvenęs atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje.

Sausio įvykių košmaro metu jis vadovavo Krašto apsaugos departamento Panevėžio zonai. Karių štabas buvo įsikūręs A. Domaševičiaus (dab. A. Smetonos) gatvėje. Pasiekdavo kalbos, kad vadas tokiu rimtu momentu groja armonika ir dainuoja liaudies dainas. Kartą į Sąjūdžio būstinę tikrai užsuko Algis ir bandė praskaidrinti visiems nuotaiką dainomis. O balsą jis turėjo gerą, dainavo etnografiniame ansamblyje. Negaliu pasakyti, ar nuotaika pakilo, tačiau prisiminiau, kaip žmonės dainavo prie AT rūmų. Iki sausio 13-osios…

* * *

Niekada nebandžiau atkurti tų kelių dienų detaliau. Nepavyktų. Viskas vaizduotėje sukasi fragmentais: čia laukiu „trumpam“ į AT rūmus prasmukusių Ryčio, Povilo ir Broniaus, čia atsisveikinu su išlėkusiu Ryčiu, sakančiu, jog jie patys parvažiuos, čia mes, panevėžiečiai, jau prie Spaudos rūmų, medikai šluosto nuo veido kraują žmogui. Pirmasis tanko šūvis, nuo kurio išbyra pastato langai, iš netikėtumo pakerta kojas – tankas vaiko žmones – stovime būriu ant Spaudos rūmų laiptų, susitinku po daug metų stovintį šalia pusbrolį, apsikabiname – priekyje „dėžute“ išrikiuoti sovietų kareiviai su kalašnikovais – vienas pašaudo virš galvų, nuo sienos pabyra tinkas, visiems pasidaro aišku, kad šaudo ne tuščiais – atrodo, kad hipnotizuojame vieni kitus: mes juos, jie mus – laikas eina, kažkas atbėgęs sušunka, kad „jie įėjo per šonines duris“ – mūsų autobusai tylūs važiuoja į Panevėžį.

Būstinėje randu Dženardą. Jis man gana kategoriškai išaiškina, kur Sąjūdžio Panevėžio tarybos pirmininkas (t. y. aš) turi būti, kai klostosi ekstremali situacija. Suprantu, kad jis teisus. Bet suprantu ir tai, kad Vilniuje būt privalėjau. Naktinis grafikas būstinėje sudarytas. Budėsime eilės tvarka iš visų organizacijų paskirti žmonės.

Juliaus Vaupšo ir Panevėžio kraštotyros muziejaus nuotr.

***

Važiuoju namo, į Dembavą, pamiegoti. Po to – budėti. 6 maršruto autobusas pilnas. Jame yra ir Pajuosčio aerodromo sovietinių karininkų. „Kaip aš jų nekenčiu…“ – jau įkyriai lenda mintis.

Naktį į sausio 13-ąją pažadina telefono prie lovos skambutis. „Laisvo žodžio“ laikraščio sekretorė Laima. Balsas pakeltas, dreba, trūkčioja: „Ar tu žiūri televizorių?!“ Įsijungiu. Rodo desantininkus, lakstančius koridoriais. Išgirstu paskutiniuosius Eglutės žodžius.

Panevėžyje būstinėje gana tuščia. Gal du žmonės. Susiskambiname su Vilniumi, sutariame dėl ryšio ir informacijos teikimo. Sužinome apie aukas. Mums skambina užsienio radijas, gal „Laisvoji Europa“. Matyt, neprisiskambina į Vilnių. Mes galime pasakyti tik tiek, ką patys išgirdę. O, kad tada būtume turėję tokias ryšio galimybes, kaip dabar!

***

Paryčiui žmonių daugėja, įdienojus nebėr kur apsisukti. Žinios, žinelės, žinutės – iš visur, kas ką žino, kas ką girdėjęs – telefonas, faksas, telefonas – reikalingas išplėstinis pasitarimas.

Sąjūdžio taryba su kitų politinių, visuomeninių organizacijų vadovais užsidarome posėdžių kambaryje. Salytėje paliekame haidparką. Čia karšta.

Kai išsiskirstome, žinome, kas kam priklauso daryti. Visų pirma, savo asmeniniais ryšiais skleisti informaciją pasauliui. Aš jau praėjusią naktį skambinau draugams į Tbilisį. Jie gi jau daugiau negu prieš metus išgyveno balandžio 9-osios „kastuvėlių balių“.

Jei jau Vilniuje drįso okupuoti pastatus, tai jau kitur tikrai gali pakartoti scenarijų. Skambinu Panevėžio MSMV direktoriui Povilui Žaguniui, trumpai pasakau, ką pasitarime svarstėme apie galimą karinės technikos judėjimą. Prašau padėti. Pašnekovas – veiklos žmogus. Po kelių valandų ant kelio Pajuostis–Panevėžys sustoja sunkiosios mašinos, dar vėliau blokuojamos gatvės prie telegrafo pastato ( po kelių dešimtmečių priešais jį esantis skveras pavadintas Sausio 13-osios vardu). Visi supratome, kad tankui sunkvežimis nebūtų kliūtis, tačiau dabar buvo ne tai svarbu. Nusikalstami okupanto veiksmai turi būti fiksuojami, o Vakarai pagaliau turi įsitikinti, jog sovietai apie mūsų valstybingumo siekį skleidžia melą. Esą atsiskirti nuo Sovietų Sąjungos užsigeidusi tik maža ekstremalų grupuotė. Beje, atrodė, kad Vakarams buvo patogu tuo tikėti. Tik vasario 8–9 dienomis vykęs plebiscitas nepaliko galimybių improvizuoti ta tema.

***

Spaustuvė Panevėžyje buvo vienintelė. Čia spausdinami viso regiono laikraščiai. Sąjūdžio Panevėžio tarybos leidinys „Laisvas žodis“ taip pat. Važiuoju pas Rimantą Adomėną, spaustuvės direktorių. Telefonu nenoriu nieko aptarinėti. Spaustuvė – strateginis objektas, greit paralyžiuojamas. Mačiau Vilniuje.

„Mes jau turim planą, kaip elgsimės, jeigu ką“, – gana ramiai sako Rimas.

Ir man tada ramiau. Kalbu apie naktinį „Laisvo žodžio“ numerį ir informacinius lapelius, skirtus skleisti SSRS ir Vakaruose informaciją apie sausio 13-osios įvykius Lietuvoje.

Rimas siūlo pasišnekėti su konkrečiais darbuotojais, kurie visada dirba, leidžiant „Laisvą žodį“. Gal, sakau, nereikia per anksti garsiai kalbėti? Aišku, su visais jais gali eiti į žvalgybą: montuotojos Rima, Aldona, linotipininkas Juozas, laužytoja Janina, korektorė Violeta. Tačiau vis dėlto sutariame, kad apie nakties ar ankstaus ryto darbą pasakysime tik prieš dienos pabaigą.

***

Nuotraukas iš Eltos jau buvome gavę, atrodo, kažkas parvežė iš Vilniaus. Kai būstinė ištuštėjo, pasilikau budėti. Kartu sumaketuosiu ir leidinukus, – pamaniau. Dar kelias valandas kartu pabudėjo Dženardas, tuomet pirmininko pavaduotojas. Bandėme kartu dėlioti nuotraukas su dramatiškais vaizdais, kol supratome, jog maketavimas – vieno žmogaus darbas. Likau vienas. Tylu. Ir būstinėje, ir vidurnakčio gatvėje. Niekas neskambina telefonu – vadinasi, nė iš vienos miesto pusės nejuda įtartina technika. Krapštausi prie maketo. Staiga pasigirsta sunkvežimio motoras.

Prisipažinsiu – jokia narsa staiga neapsireiškė. Po stalviršiu kišu maketus ir nuotraukas, o po stalu lentynėlėje – akys nemeluoja! – sumažintas senovinis vėzdukas. Kažkas pagamino ir atnešė būstinės gynybai, jeigu ką. Toks – su variniais ištekintais spygliais. Pasidedu jį teoriškai po ranka. Motoro burzgesys priartėja, pasisuka į Birutės gatvę ir nutyla prie būstinės durų. Trinkteli uždaroma kabina, sužvanga atidaromos skarduotos durys. Nakties tyloje tokie garsai labai kokybiškai skamba.

Girdžiu – prasidėjo kažkokios kraustynės. Į būstinę niekas neina. Tiek to, praskleidžiu užuolaidą. Prie „Ąžuoliuko“ valgyklos stovi atdara būda „gazikas“. Žmogus neša padėklą su šviežia duona.

Juliaus Vaupšo ir Panevėžio kraštotyros muziejaus nuotr.

***

Specialus „Laisvo žodžio“ numeris buvo išspausdintas ant žurnalo „Katalikų pasaulis“ paaukoto popieriaus keliagubai didesniu nei įprastu tiražu. Didesnė dalis laikraščių su prekėmis iškeliavo į SSRS. Vėliau, naudodami tą patį maketą, išspausdinome dar 100 tūkstančių skrajučių, kurios irgi paplito prekybiniais tinklais.

Dėl vieno dalyko jaučiausi sutrikęs. Tarp aukų įsiterpė kareivio Viktor Šackich iš Pskovo pavardė. Ji pažymėta: „(kareivis, nušautas pačių desantininkų) g. 1970“.

Daug vėliau tarp pasakojimų aptikau teiginį: ištyrus kūną, nustatyta, kad į nugarą buvo šauta kelias dienas prieš Sausio 13-osios įvykius. Vadinasi, kareivis buvo tiesiog atvežtas ir numestas. Kaip provokuojanti detalė, kaip „įrodymas“, jog vyko ginkluotų masių tramdymas.

Maždaug vasario pradžioje mano draugams paskambino jų sunerimusi draugė, klausdama, ar šie per televizorių matą, kas darosi Vilniuje – tankai važinėja, šaudo! Kai sužinojo, jog tai filmuoti sausio 13-osios kadrai, tik aiktelėjo: „Tu matai, kas darosi, o mes abu tik vidiaką žiūrim, nieko nežinom!..“

„Vidiakai“ tada buvo paklausūs.

Komentarai

  • Tuo metu Panevėžio merė buvo Gema Umbrasienė. Atsimenu kokią ugningą kalbą ji rėžė prie pašto. O dabar ji yra ujama ir juodinama.

    • Atsakyti
    • Premjerė K. Prunskienė, sukursavusi į Maskvą, nutarė gerokai pakelti produktų kainas. Išėjo maždaug taip: norėjote rinkos ekonomikos, šekit! Ką tai reiškė – deficito piko laiku dar ir kainas sukelti? Kokio dar geresnio starto ženklo bereikėjo jedinstvos ordai?

      • Atsakyti
    • Ne ši diena skirta dabarties Umbrasienei analizuoti, bet aiškiai išvadas pasidaro tas, kuris žiūri ne į parypavimus apie skriaudimus, bet į poelgius, įskaitant kalbas, rašinėjimus fb, skundus ir tt ir kt.
      Kam rūpi į Umbrasienės asmenį mintis ir dėmesį pakreipti. Galėtų būti pamanipuliavimas? Kodėl ne? Tik neaišku, kam reikia vieną žmogų priminti? Ar Umbrasienė nemato, kad greitu laiku turės pasirinkti, ar jai nuo Leliuko atsiriboti, ar minties atsisakyti eiti į seimo rinkimus.
      Kaip ten bebūtų, nbet ŠI diena yra ne apie Vasią ar Mašą, o apie TAUTĄ.

    • O aš atsimenu šaltyje susivienijusią TAUTĄ, tą naktį stipresnę už save.
      Prie Seimo stovėjau ne aš, kaip vardas ir pavardė, bet stovėjau kaip savo tautos ir savo šalies maža smiltelė, kaip pusmetrį užimantį pilietė. Nesakiau jokių kalbų. Neliko mano asmeninių žodžių. Meldžiausi, skandavau ir dainavau su minia. Nepasitraukiau, kai tuneliu ėmė važiuoti tankai ir per garsiakalbį paprašė moterų išeiti (man tik per 20). Širdis kalė iš baimės, keliai virpėjo ir linko, o padai priaugo prie grindinio. Ne prišalo, nors galėjo ir taip būti, bet priaugo ir nepaleido iš aikštės dar visą parą.

  • dabartiniu metu ponia gema dazniau visus uja ir juodina. o ir viena yra kalbas rezti o paskui islaikyti isbandyma valdzia, bent jau apie laikotarpi kada sita ponia vadovavo panevezio apskriti tai nieko gero pasakyti neiseina, buvo elementari nomenklaturininke

    • Atsakyti
  • Gal galėtumėte atidžiau rašyti straipsnių pavadinimus? Ne visi pavadinimo žodį „kupiūra“ supras ne kaip „skliautę, detalę“, bet supras kaip valiutą, kaip pinigą politreklamytei pirkti ir už ją susimokėti.

    • Atsakyti
Rodyti visus komentarus (7)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų