Lyg rudens derlių rankioja mažus kūrybos daigelius

Kazimiero Paltaroko gimnazijos mokytoja Vida Gaušienė labai motiniškai apibūdina pastebėtas jaunąsias kūrėjas Joaną Kakanytę ir Gretą Leonavičiūtę. Iš tikrųjų – jaučiame, kad kituose mūsų projekto tęsiniuose jas dar sutiksime.

Greta Leonavičiūtė (8 kl.)

„Lyg rudens derlių rankioju tuos mažus kūrybos daigelius. Viskas dar labai trapu, bet tebūnie…“ – taip jaukiai palydi į jaunųjų kūrėjų tribūną Kazimiero Paltaroko gimnazijos mokytoja Vida Gaušienė pastebėtas jaunąsias kūrėjas.

APIE VISKĄ IR NIEKĄ

Depresijos neįmanoma apibūdinti. Tai lyg viskas ar niekas. Tačiau depresijai nereikia žodžių. Ji tarsi tuštuma. O ar tuštuma atsilieptų, jei pakviestume ją švelniu savo balso tonu?

Depresija būna įvairaus dydžio ir spalvos. Priklauso nuo to, kiek sugebi ją išauginti, kiek sugebi savo širdį užtemdyti juoda spalva. Žmonės gimsta ir jau turi depresijos mažą aguonos grūdelį. Tik kai kuriems tas grūdelis pavirsta milžinišku banginiu.

Juk žinai tą jausmą, kai vakare užsidegi šviesą kambaryje – pasidaro jauku ir gera. Ne, depresija ne tokia. Tai lyg tamsus kalėjimas, kuriame esi sukaustytas grandinėmis, negauni maisto ir vandens. Tai lyg kalėjimas, kuriame net nėra šviesos jungiklio.

Depresija – ne ramų vasaros vakarą besileidžianti saulė, su ja susiderinęs ryškiai raudonas dangus. Tai ne mažas stirniukas, besiganantis pamiškėje. Depresija – tai didelis tamsos padaras, ryjantis visą vidinį pasaulį.

Jei depresija auga, neįmanoma sustabdyti jos augimo. Neįmanoma jos sunaikinti. Nes depresija yra viskas ir niekas.

APIE MADOS KEISTUMĄ

Mada – tai keistas dalykas. Vieni ją vertina teigiamai, kiti – priešingai. Vieni džiaugiasi, jog ji egzistuoja, kiti liūdi.

Kai atsiranda nauja mada, nesvarbu, ar drabužių, ar daiktų, žmonės ima ją vaikytis ir siekia populiarumo artimoje aplinkoje. Nesutinku, kad mes privalome būti panašūs kaip dvi saulės. Kodėl dažniausiai prisirakinam prie kitų nuomonės, prie kitų mėgstamų dalykų, prie kitų gyvenimo? Tikriausiai todėl, kad mus graužia nematomi kirminai: valios neturėjimas, baimė būti nepripažintam, nepamatuotas šlovės troškimas. Todėl, kad neturime tikrojo savo gyvenimo.

Argi tigrai ir zebrai, turėdami skirtingus dryžius, bando juos suderinti? Ne, jie neprirakinti prie mados klyksmų ir gyvena laisvai. Kodėl mes negalime būti skirtingi?

MES IR SLĖPYNĖS

Mes, žmonės, esame įdomūs padarai. Ne tik įdomūs, bet ir keisti bei šiek tiek gąsdinantys. Taip, mes panašūs į kitus gyvus organizmus: kvėpuojame, maitinamės, jaučiame, vienu žodžiu – gyvename. Tačiau mums būdingas vienas asmenybės bruožas, kuris mus visiškai išskiria iš kitų padarėlių.

Mes slepiamės. Slapstomės ne tik nuo kitų, bet ir nuo paties savęs. Meluojam patys sau. Nekenčiam savo tikrojo, ne tik išorinio, tačiau ir vidinio pavidalo, todėl susikuriam savo idealą. Mes patys nesuprantame, kad slepiame tikrąjį save, ir niekam neišdrįsim jo parodyti. Net ir sau pačiam. Nė nesuvokiame savo tikrųjų trūkumų, stiprybių bei pasirinkimų.

Už mus tarsi gyvena kitas, geresnis. Šį procesą vadinu slėpynėmis. Slėpynėmis, užgniaužiančiomis mūsų protą ir neleidžiančiomis blaiviai mąstyti. Galvoje skamba tik du žodžiai: MES ir SLĖPYNĖS.

SKRYDIS VIRŠ JAUSMŲ

Matau paukštį. Jis sklendžia ramybės dangumi vos plasnodamas savo didingais ir keliančiais nuostabą sparnais.

Norėčiau būti paukštis. Skrisčiau ir paleisčiau visą savyje sukauptą energiją. Pakilčiau į dangų ir matyčiau purvinus miestus, vis labiau nykstančią gamtą. Regėčiau žmones. Išmokčiau suprasti, ką reiškia tikroji meilė. Pajusčiau džiaugsmą su vaikais, gavusiais pirmąjį savo žaislą. Gedėčiau dėl depresuotų, sergančių asmenybių. Suprasčiau dar daugelį nesuprastų ypatingų žmonių jausmų.

To nebus. Juk aš ne paukštis…

TAMSA

Maniau, kad depresija kitokia. Niekada nemaniau, jog ji slegia prie žemės taip, kada belieka tik šliaužti pažeme. Nemaniau, jog pakėlus galvą į dangų, niekada nebeišvystama dangaus žydrynės.

Tamsa. Būtybė, įsupusi mane į juodą skraistę ir nebeleidžianti ištrūkti. Užsimerkiu. Tamsa. Atsimerkiu. Tamsa, bet ji kitokia: atšiauresnė, šaltesnė, draskanti pasąmonės skydą ir kelianti skaudžius vaizdinius. Ši tamsa žiauri. Ji verčia mane niekinti savo gyvenimą, priverčia jo nekęsti. Priverčia nekęsti savęs ir savo veiksmų bei pasirinkimų.

Iškyla klausimas: kodėl ši tamsa pasirinko mane? Kodėl ji užgulė mane visu savo svoriu ir nebeleidžia tvirtai stovėti ant kojų? Kodėl turiu tai pakęsti? Kodėl?

VISI NORIM TURĖTI DRAUGŲ

Draugas. Koks gražus žodis. Ne tik žodis, tačiau ir jo esmė. Esmė, kelianti labai daug šiltų ir nuostabių prisiminimų. Esmė, kurią supratęs žmogus nevalingai nusišypso.

Draugu vadiname savo artimiausią žmogų. Žmogų, kuris yra didžiulė dalis mūsų. Žmogų, kuris yra pritapęs prie mūsų gyvenimo ritmo, prie kurio ritmo esame pripratę mes.

Draugai žino, kaip pralinksminti, paguosti, kokią mėgsti arbatą ar ledus. Žino, kaip sušildyti giliausius širdies užkaborius. Neklausinėja beprasmiškų dalykų. Domisi mumis. Į savo gyvenimą įtraukia ir mus.

Todėl mes visi norim turėti draugų. Tikrų draugų. Sakyti: „Aš turiu draugą“ ir girdėti šio žodžio nuostabų skambesį.

Visi norim būti laimingi.

Joana Kakanytė (7 kl.)

Vasaros rytas

Nugurgiu pilkšvą drugelį
Prie krūtinės spaudžiu akmenėlį
Užplūsta šiluma

VIENĄ DIENĄ MOKYKLOJE

Birželio pradžia. Dvidešimt šeši laipsniai šilumos. Visa mūsų klasė tyliai dūsauja suoluose. Vyksta vangi diskusija apie gamtosaugą. Jei taip ir toliau, tokiame karštyje greitai priminsime džiovintus vaisius.

Tyliai skrebenu raštelį draugei. Nepageidaujamas lašelis rašalo užtykšta ant popieriaus, ir imu jį pūsti, kad išdžiūtų. Jau ketinu perduoti popierėlį savo adresatui, tačiau bendrasuolė staiga švysteli jį ant žemės. Nejuokinga, nes mokytoja kaip tik kaukši pro šalį. Ji nupliekia mane žvilgsniu, ir kažkas priverčia nusukti akis, lyg būčiau labai susidomėjusi kreidos gabaliuku, tyliai besišaipančiu iš manęs spintos kertelėje. Kai atsipeikėjau po nebylios kovos su kreida, mokytoja jau ėjo prie šiukšlinės, tik staiga įmetė mano raštelį į kažkokią dėžutę. Krūptelėjau.

Ar gali būti, kad ji kolekcionuoja mokinių laiškelius? Ši mintis nedavė man ramybės visą pamoką.

RAUDONŲ DILGĖLIŲ SODAI

Šviesa, besiskverbianti pro raudonai tonuotą stiklą, akiplėšiškai vertė prisimerkti. Nekenčiu akiplėšų. Dar stipriau prispaudžiau kaktą prie šalto langelio ir per nugarą nuėjo šiurpuliukai. Stebėjau veiksmą kitapus ir kažko laukiau. Galbūt judesio ar menkiausio ženklo, jog nesu viena. Už kelių metrų nuo blizgančių švara grindų pakilo siluetas. Vilkdamas kojas sliūkino artyn. Net per storą stiklo sieną jutau jo keliamus virpesius. Sekiau akimis vangiai žeme besivelkančias pėdas. Jis neskubėjo. Žinojo, kad nesitrauksiu. Nors buvo pakumpęs, laikysena atsargi, aš suvokiau, jog akiplėšomis palaikyti šviesos spinduliai, palyginti su šia žmogysta, buvo viso labo kvailas žaidimas. Kvailas kvailo žaidimo žingsnis. Taktinė mano klaida. Per anksti įsižiebiau, o dabar nebeturiu kuo save pakurstyti. Nors mėginau atrodyti stipri, žmogystai artinantis prie manęs jaučiausi menka. Jo lūpos persikreipė į kažką, kas turėtų būti šypsena. Tobulai balti dantys kažkodėl skatino šypsotis ir mane. Išdrįsau tai padaryti tik tuomet, kai mane ir keistą siluetą skyrė keli centimetrai stiklo. Susigėdau, bet prisiverčiau pažvelgti žmogystai į akis. Pajutau, kaip linksta mano keliai. Pilkose rainelėse regėjau milijoninių miestų griaučius. Niekada nebepražysiančias gėles. Galėjau girdėti vėjo gūsių judinamo metalo aimanas, skilinėjantį asfaltą. Pradžioje išgirdau smūgį, o vėliau pamačiau žmogystos kumštį ant stiklo. Šiam suskilus supratau, kad paslaptingojo nebėra. Baimę pakeitė nepelnytas palengvėjimas. Tik iš įtrūkusio stiklo properšos išdygusi dilgėlė glaustėsi man prie skruosto. Nenorėjau to jausti.

LAUKIMAS

Geltoni klevo lapai vangiai suko ratus vėjyje, nusinešdami paskutinius šiandienos saulės spindulius. Sėdėjau ant glembančios žolės apsupta joje nutūpusių vakarinio lietaus lašų. Šilta, bet vasaros kvapas jau seniai dingęs. Stengiausi nepasiduoti nuoboduliui ir kantriai laukiau. Laukiau atskrisiant juodąją gulbę pakirptais sparnais.