Beatričė Banevičiūtė (9 kl.)
Juozo Balčikonio gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Rita Miknevičienė supažindina su jaunąja kūrėja: „Jos eilėraščiai – nedrąsūs bandymai įeiti į poezijos pasaulį: rasti savo žodį, savo temas, savitą požiūrį į visa, kuo gyvena žmogus. Bet Beatričė nori kurti, tad yra vilties, kad šis troškimas įveiks baimę.“
Iliuzijų kambarys
Užsidėjusi rožinius akinius nusišypsau –
Viskas mano gyvenime kontroliuojama.
Bet sudūžta iliuzijų stiklas.
Šukės susminga į odą.
Pagaliau kraujas gauna leidimą pabėgti,
Jis tuo ir naudojasi.
Kelio atgal nebėra.
Mimikos
Kai vaidini, šoki, dainuoji,
Ar tikrai vyksta tai, kas vyksta?
Kai veidrodžiui rodai mimikas –
Pykčio, nuostabos, skausmo,
Atrodo, nepatiki net ir jis.
„Viskas gerai. Įskaityta. Pakvieskite kitą.“
Ir tu sutrinki.
Nerandi mimikos prie akimirkos.
Mėta
Nepažinau tavo kvapo.
Jo net negalėjo būti šiose betono džiunglėse.
Leisk man panerti dar kartą į medų,
Į karštą arbatą vaikystės puodely,
Į močiutės rankas…
Ak, mėta, kiek daug dovanoji,
Išdygus žvyre.
Išeitis
Tamsa, apglėbusi mane,
Sunkiasi į vidų.
Kosmoso gelumbės juoduma
Vėl paklaidina
Pakuočių bedugnėj.
Žvaigždės, lyg susitarusios, gęsta.
Skaudžiai teškiuosi žemėn.
Laimė,
Yra portalas į knygų pasaulį.
Tonis Petronis (12 kl.)
Juozo Balčikonio gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Rita Miknevičienė: „Tonis eilėraščiuose atsiveria kaip labai jautrus žmogus. Jis kalba apie susvetimėjimą, apie amžinas laimės paieškas, apie troškimą būti savimi. Šitos temos amžinos. Tonis turi galimybių bręsti kaip kūrėjas, augti, to jam ir linkiu.“
Atrodžiau per siauras.
Atrodžiau per keistas.
O vėliau pradėjau patikti.
Visos užrakintos? – Ne.
Visos užrakintos? – Taip.
Virpa iš šalčio virtinėj.
Rėkiau, nors bijojau,
Tylėjau, nors žinojau.
Pamesk tu mane nors vieną kartą
Ir nustosiu kentėti.
Sakei viena, o girdėjau kita.
Sakei du, bet mačiau tris.
Mintys gal klaidžioja, nežinau.
Protas gal skundžiasi, prašau.
Širdis gal pravirko,
Aš esu čia.
***
Velkant nerangią liniją
Ranka tik virpa
Tuščias toks aš tuščias
Jaučiuosi vis
Palik prašau grąžink
Žvilgančią šedevro žvaigždę
Popieriaus senumo darbą
Ir leiski man į save įlipti
Kad vėl pajusčiau
Kvapą tikrą atkirtį nuo kojų
Šokant šokį šį
Ir vėl pakilti man į orą
Beribę visumą nors kartą
Kad vėl save pamilčiau
Taip stipriai kaip anksčiau
Ir ištaisyti klaidą šią
Nelemtą dieną kai aš palikau
Kai dar nieko nesupratau
Kai buvau tik mažas
Niekam tikęs
Jums tik į mane žiūrėti.
***
Paskandinau save
Į sunkų ir bekvapį
Į sūrų ir troškų
Į saldų vandenyną
Tavo akyse
Tavo aukso spalvoje
Jame aš tik mačiau
Jame aš tik girdėjau
Niekada nejutau
Niekada neragavau
Tik įsivaizdavau
Tai ko negalėjau
Tai ko nežinau
Tai ko troškau iki beprotybės
Kol atėjo laikas
Laikas išnirti
Tikrai labai keista
Kodėl taip greitai
Jei tave tik vakar mačiau