Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios paslapties nebuvo girdėję nė patys dvasininkai. Klebonas R. Zdanys spėja, kad prieš tris dešimtmečius čia klebonavęs monsinjoras J. Juodelis turėjo žinoti apie Baltijos kelio suokalbį Dievo namuose, galbūt pats ir įleido į rūsį Estijos, Latvijos ir Lietuvos atstovus. M. Garucko nuotr.

Baltijos kelio ištakos – Panevėžio bažnyčios rūsyje

Tik po trisdešimt metų nuo visą pasaulį sujaudinusio Baltijos kelio iškilę netikėti faktai gali perrašyti istorijos vadovėlius. Aiškėja, kad ši lietuvių, latvių ir estų masinė vienybės akcija gimė ne Pernu miete Estijoje, kaip skelbiama įvairiuose šaltiniuose, o Panevėžyje, Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios rūsyje.

Čia slapta skubiai susirinkę svarbiausi trijų Baltijos valstybių atstovai be jokių protokolų susitarė, kaip toliau sieks nusimesti Tarybų Sąjungos jungą.

Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia šiomis dienomis svarbi tapo ne tik tikintiesiems. Čia pastaruoju metu sukasi ir būriai žurnalistų. Pirmadienio rytą į klebonijos kiemą dar 1988 m. pagamintu smarkiai atnaujintu ir Latvijos nacionalinės televizijos logotipais išpuoštu mikroautobusu įriedėjo kaimyninės šalies korespondentai. Vaizdo kameromis apsiginklavusi komanda filmuoja specialų dokumentinį filmą apie Baltijos kelią – 1989 metais rugpjūčio 23 dieną vykusią taikią Baltijos šalių politinę demonstraciją, kurioje į gyvą grandinę nuo Talino iki Vilniaus susikibę rankomis stojo daugiau nei du milijonai laisvės ištroškusių žmonių iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos.

„Baltijos kelias vedė nuo Gedimino bokšto Vilniuje per Ukmergę, Panevėžį, Pasvalį, Bauskę, pro Laisvės paminklą Rygoje iki Hermano bokšto Taline. Skaičiuojama, kad šis maršrutas sudarė apie 600 km, mes sekame juo ir matome, kad visas atstumas gali būti daug ilgesnis – net iki 675 km“, – „Sekundei“ kalbėjo latvių režisierius ir žurnalistas Gundaras Rederis.

Ir tai ne vienintelis faktas, kurį savo filme nori paneigti G. Rederis. Latvis tvirtino išsiaiškinęs, kad Baltijos kelio pradžia buvo ne Pernu Estijoje, kaip iki šiol skelbiama ir oficialiuose istoriniuose šaltiniuose, o būtent Panevėžyje, Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios ankštame rūsyje.

Šią svarbią detalę Latvijos televizijai pateikė pats tų metų liudininkas – buvęs Latvijos liaudies fronto pirmininkas ir 1989 m. Latvijos Aukščiausiosios Tarybos deputatas Dainis Ivanas.

„Buvo versija, kad pirmasis trijų šalių atstovų susitikimas dėl Baltijos kelio vyko Pernu mieste, bet D. Ivanas netikėtai prisiminė, kad ši idėja pirmą kartą nuskambėjo ne kur kitur, o Panevėžyje. Mes tai, aišku, dar patikrinsime, bet kai kurie šaltiniai teigia, jog viskas prasidėjo būtent čia. Tuomet buvo sutarta, kad baiminantis KGB atstovai turėtų rinktis ne Baltijos šalių sostinėse, o periferiniuose miestuose: Pernu, Cėsyje ir Panevėžyje“, – sensacingą informaciją pateikė kaimyninės šalies korespondentai.

Nežinojo net kunigai

Netrukus į šį pokalbį telefonu iš Latvijos įsijungė ir pats Baltijos kelio krikštatėvis. 62-ejų buvęs Latvijos politikas, o dabar rašytojas, publicistas ir visuomenininkas D.

Ivanas patvirtino, kad iš tiesų 1989 m. birželio 13–14 dienomis, likus dviem mėnesiams iki masinės akcijos, 5 ar 6 asmenys iš visų trijų Baltijos valstybių dviem valandoms slapta susirinko Panevėžyje.

„Šis susitikimas buvo labai slaptas. Manau, kad net Panevėžio bažnyčios kunigai apie tai nieko nežinojo. Ši informacija ir vėliau nebuvo viešinama. Nebežinau, kas buvo viso to iniciatorius. Tik atsimenu, kad man paskambino kažkurią dieną iki pasitarimo ir pranešė, kad renkamės į Panevėžį. Čia atvykus pasitiko kažkoks šio miesto Sąjūdžio atstovas ir nuvedė iki raudonų plytų bažnyčios. Kur palikome savo automobilius, jau nebeatsimenu. Tik žinau, kad visi atstovai suėjome į kažkokias požemines patalpas, – Baltijos kelio pradžios aplinkybes pasakojo D.

Ivanas. – Kambarėlis tas buvo mažas, tamsus ir šaltokas, bet kai lauke karšta, jautėmės ten labai gaiviai. Atsimenu, kad viduje nebuvo daug ir baldų – susėdome aplink stačiakampį stalą ant kėdžių ir pradėjome kalbėtis. Kažkas dar pajuokavo, kad už storų bažnyčios sienų mūsų tikrai neišgirs KGB.“

D. Ivano pasakojimu, į Panevėžį jis važiavo su kolega iš latvių Liaudies fronto – lietuviškojo Sąjūdžio atitikmens Latvijoje.

Privalėjo skubėti

Pasak D. Ivano, Estijai atstovavo jos tuometis Aukščiausiosios Tarybos deputatas ir estų liaudies fronto pirmininkas Edgaras Savisaras, sovietmečiu Kremlių nustebinęs savo sukurta Estijos TSR ekonominio savarankiškumo ir ūkiskaitos programa. Šį politiką į Lietuvą atlydėjo to paties judėjimo dalyvis, literatas, latvių ir lietuvių kalbas mokėjęs, vėliau Estijos diplomatu paskirtas Markas Tarmakas.

Ši kaimynų pora esą ir užvedė kalbą apie visuotinę tautų akciją susikabinant rankomis į gyvą grandinę.

„Mūsų susitikimo tema buvo krizinis momentas 1989-ųjų gegužę Taline vykusios Baltijos šalių asamblėjos metu, kai pasipiktinę tarybų valdžia lietuvių deputatai išėjo iš salės. Jau kuris laikas iki tol lietuviai, latviai ir estai reikalavo Kremliaus viešai pripažinti 1939 metais pasirašytą Molotovo–Ribentropo paktą, kurio pagrindu iš anksto susitarusi su nacistine Vokietija Tarybų Sąjunga okupavo Baltijos šalis. Tačiau minėtoje asamblėjoje buvo aišku, kad šių rezultatų laukimas veda į akligatvį ir Michailas Gorbačiovas į kompromisus iki tokio lygio neis“, – pasakojo D. Ivanas.

O rezistencinės nuotaikos Baltijos šalyse vis labiau stiprėjo. Pasak D. Ivano, teko skubiai ieškoti išeities, kad garsiau prakalbusios Lietuva, Latvija ir Estija negrįžtų atgal į griežtą komunistinį kumštį. Baltijos asamblėjoje, pasak kalbinto latvio, aiškaus plano, kaip pasiekti nepriklausomybę, dar nebuvo, bet jau mintys apie tai tvyrojo ore. Tų pačių metų gegužės 1-ąją latviai surengė garsią diskusiją dėl savo šalies išsivadavimo ir tuo esą sukėlė tikrą skandalą sovietų valdžios viršūnėse.

„Aišku, kad bijojome, matėme, kaip Kinijos komunistai nugesino demokratinius judėjimus. Tad stengiamės kažką sugalvoti kuo greičiau, kad sovietinė valdžia nespėtų paskui mus ir jau birželio viduryje ėmėme bruzdėti“, – apie prieš tris dešimtmečius tvyrojusią įtampą iki lemtingų žingsnių pasakojo D. Ivanas.

Estų idėja

Latvijos politiko teigimu, minčių, ką daryti toliau einant laisvės keliu, kaip paspausti Kremlių pripažinti okupaciją, Panevėžio bažnyčios rūsyje buvo daug. Kaip pamena D. Ivanas, apie Baltijos kelią pirmieji prabilo iki tol vos nesnūduriavę estai. Šie delegatai esą ne tik pasiūlė simboliškai Baltijos šalis nuo Tarybų Sąjungos atskirti gyva grandine, bet jau ir buvo susiskaičiavę, kiek jų gyventojų galėtų dalyvauti tokioje akcijoje.

Kas atstovavo Lietuvai pirmojo tokio slapto ir ypatingą reikšmę įgijusio susitikimo metu, D. Ivanas dabar jau gerai nebepamena. Jis tvirtina tada su lietuvių Sąjūdžio vedliais Romualdu Ozolu ir Vytautu Landsbergiu buvę artimi tarsi šeimos nariai, reikalui esant su jais susiskambindavo net ir vidury nakties. Ko gero, vienas šitų politikų, pasak pašnekovo, turėjo dalyvauti ir 1989-aisiais Panevėžyje vykusiame slaptajame susitikime bažnyčios rūsyje.

„Visos trys šalys tada paskyrėme poros savaičių terminą, per kurį turėjom planuoti, kiek žmonių turėsime Baltijos kelyje. Pirminiais duomenimis, latvių reikėjo mažiausiai bent 50 tūkst. Šia masine akcija norėjome atkreipti tiek Vakarų, tiek Rytų dėmesį. Bandėme įrodyti, kad mes neklausome aklai M. Gorbačiovo, kai pastarasis visada akcentavo, kad iš Tarybų Sąjungos mes niekada neišeisime. Tikėjome, kad mus išgirs“, – „Sekundei“ pasakojo buvęs vienas iš Latvijos liaudies fronto vadovų.

Po susitikimo Panevėžyje, pasak pašnekovo, jo dalyviai dar trumpam užsuko kažkur šiame mieste papietauti ir išsiskirstė.

Norėtų dar kartą grįžti

Baimė, kad akcija žlugs ir bus dar blogiau nei buvo, D. Ivano teigimu, nuolat kvėpavo į nugarą.

Tie patys asmenys dar du kartus rinkosi į susitikimus dėl Baltijos kelio Pernu, kur jau drąsiau pasirašė akcijos organizavimo sutartį, ir Cėsyje, kur teko sudėlioti paskutinius taškus, vykdant patį grandiozinį renginį.

„Mane patį asmeniškai pasiekė gąsdinimai, kad man tokia veikla baigsis blogai. M. Gorbačiovas tiesiai į akis mane pavadino ekstremistu. Įdomu ir tai, kad Kremlius visada stengėsi lietuvius, latvius ir estus supriešinti, suskaldyti, niekada mūsų kartu nekviesdavo pasitarti. Eidavome pas jį po vieną ir klausydavome, kokie lietuviai blogi, o jų tas V. Landsbergis – iš viso nerimtas žmogus. Aišku, jie apie mus tą patį girdėdavo. Taip pat buvo bandoma įtikinti, kad liaudis nepasitiki mūsų judėjimais už laisvę, bet viskas vėliau pasirodė besant kitaip“, – prisimena buvęs deputatas.

Baltijos valstybių vienybė, pasak pašnekovo, buvo vienas galingiausių ginklų prieš okupantą.

Lūkesčiai tą vasarą pasiteisino su kaupu – į magistralę rugpjūčio 23-iąją nuo Gedimino bokšto iki Talino suvažiavo ir sustojo ne tūkstančiai, o milijonai laisvės pasiilgusių žmonių.

Visos trys šalys šiemet garsiai paminės savo kovos trisdešimtmetį – tiek Latvijoje, tiek Estijoje, tiek ir Lietuvoje vyks daugybė renginių, konferencijų ir minėjimų.

„Taip, mums visiems ši diena svarbi. Rugpjūčio 22 dieną ruošiame didžiulę konferenciją apie Baltijos kelio įtaką mūsų valstybėms. Kitą dieną vyks koncertai, renginiai įvairiausiuose Latvijos kampeliuose, šventės lietuvių ir estų pasieniuose, Rygoje rinksis Baltijos valstybių premjerai“, – pasakojo D. Ivanas.

Jis pats dabar dirba istoriniame latvių muziejuje, kur prieš tris dešimtmečius veikė šios šalies Liaudies fronto štabas.

D. Ivanas dar labai norėtų vieną dieną užsukti į Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią. Po Nepriklausomybės atgavimo Lietuvoje ne kartą lankęsis politikas vis pravažiuodavo pro Aukštaitijos sostinę, bet sustoti vietoje, kur gimė Baltijos kelias, vis neturėdavęs laiko.

„Vis pravažiuoju pro tą raudonų plytų bažnyčią ir prisimenu, kas ten vyko. Norėčiau kada dar kartą sustoti ir užeiti į ją, prisiminti, kokiomis sąlygomis tada mes rinkomės“, – sako latvių sąjūdžio dalyvis.

Patvirtinti nebegali

Panevėžio bažnyčios rūsyje 1989 m. birželį susitikime galėjęs dalyvauti R. Ozolas jau miręs. Lietuviško Sąjūdžio vedlys V. Landsbergis tokio slapto posėdžio Aukštaitijos sostinėje teigė nebeprisimenantis.

„Kažkoks susitikimas Panevėžyje tais metais buvo, bet ar dėl Baltijos kelio, nebegaliu pasakyti. Tada buvo labai daug įvairių vizitų. Atsimenu tik, kad rinkosi svečiai iš Latvijos, Estijos, mus priėmė Sąjūdžio atstovas iš jūsų miesto. Po tiek metų viską atsekti jau labai sunku, turėtų kažkur būti įamžinta visa tų įvykių seka, gal kokiuose nors istoriniuose leidiniuose, dokumentuose“, – „Sekundei“ kalbėjo V. Landsbergis.

Panevėžio bažnyčios paslapties šiandien nežino nė šio miesto buvę sąjūdininkai, apie tai nebuvo girdėję ir patys šventovės dvasininkai. Prieš trisdešimt metų Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje klebonavo dabar jau miręs monsinjoras Jonas Juodelis. Dabartinis bažnyčios klebonas Romualdas Zdanys spėja, kad jo pirmtakas turėjo žinoti apie Baltijos kelio suokalbį Dievo namuose, galbūt pats ir įleido į rūsį Estijos, Latvijos ir Lietuvos atstovus.

Tik prieš penkerius metus apie galimą slaptą susitikimą Panevėžyje išgirdo ir viena aktyviausių Sąjūdžio metraštininkių, Parlamentarizmo istorinės atminties skyriaus vedėja Seime Angonita Rupšytė. Tačiau pavarčiusi po Baltijos asamblėjos 1989 m. gegužę susibūrusios Baltijos Tarybos protokolus ir kitus dokumentus, D. Ivano prisiminimų pašnekovė patvirtinti negalėjo. Jos teigimu, toks istorinis įvykis logiškai galėjo būti, bet jei jis vyko itin slaptai, dabar būtų labai sunku tą įrodyti, liko tik paties liudininko iš Latvijos pasakojimas. O kol kas, pasak pašnekovės, nutarimu dėl Baltijos kelio organizavimo laikomas liepos 15 d. Pernu mieste vykęs susitikimas.