Grafo Adomo Pliaterio žmonai pastatyta vila „Genovefa“ atnaujinta ir dabar puošia Švėkšnos dvaro parką.

Nenutolusi Žemaitijos dvasia

Nenutolusi Žemaitijos dvasia

Panevėžiečiai, ko gero, nedaug žino apie Švėkšną, nors viso labo per du šimtus kilometrų nuo jų nutolusią. Šio miestelio vardas bene dažniausiai minimas kalbant apie čia įsikūrusią žinomą psichiatrijos ligoninę.

Netikėta pažintis

„Ojetau, iš kokios tolybės“, – net delnais suplojo Švėkšnos bažnyčios šventoriuje užkalbinta garbaus amžiaus moteriškė, sužinojusi, jog čia besižvalgantys svečiai atvykę iš Panevėžio.

Pati ji sako tame Aukštaitijos mieste nė karto nebuvusi, nors ir labai norėjo. Ypač anksčiau, tais metais, kai Panevėžys garsėjo teatru ir jos pažįstami autobusais važinėjo žiūrėti J. Miltinio režisuotų spektaklių.

Dabar į tokią kelionę vargu ar išsirengs, tad Panevėžys švėkšniškei taip ir liks tolimas, nepažįstamas miestas.

Panevėžiečiai taip pat, ko gero, nedaug žino apie Švėkšną, nors viso labo per du šimtus kilometrų nuo jų nutolusią. Šio miestelio vardas bene dažniausiai minimas kalbant apie čia įsikūrusią žinomą psichiatrijos ligoninę.

O pašnekovė sako, kad jos gimtoji Švėkšna turi daug kuo didžiuotis, ką parodyti. Nemažas miestelis yra pripažintas urbanistikos paminklu ir yra ypač turistų mėgstama Žemaitijos vieta.

Šilutės turizmo informacijos centro filialo Švėkšnos tradicinių amatų centro vadybininkė Klara Pozingienė patvirtina, kad svečių Švėkšnoje niekada netrūksta – atvyksta jie ne tik iš visos Lietuvos, kaimyninių šalių, bet ir iš labai tolimų valstybių.

„Vasarą Švėkšna tampa tikra vestuvių sostine – daugybė porų trokšta ypatingoje bažnyčioje susituokti.“

K. Pozingienė

O vasarą Švėkšna tampa tikra vestuvių sostine – daugybė porų trokšta ypatingoje bažnyčioje susituokti, senajame parke fotografuotis, dvare puotą kelti. Net garsiosios vestuvių organizatorės į savo planus Švėkšną įtraukia.

Tad ir kviečia žemaičiai svečius iš Aukštaitijos pasižvalgyti po jų miestelį, dabartį atrasti, praeitį prisiminti.

O ta istorinė praeitis ir aukštaičiams, ir žemaičiams bendra. Juk per šimtmečius ir vienus, ir kitus tos pačios negandos ištikdavo, tas pats laisvės troškimas vienijo.

Tradicinių amatų centro darbuotoja pasakoja, kad Švėkšnos gyvenvietė pirmą kartą buvo aprašyta 1509 metų gegužės 21 dienos bažnyčios įkūrimo akte, kurį Pašakarnių dvare pasirašė Žemaičių seniūnaitis Mikalojus Jonavičius Kęsgaila.

Minėtame rašte nurodoma, kad Švėkšna – miestelis, kuriame yra dvylika karčemų, dvaras, administracinis ir prekybos centras, susisiekimo punktas.

Po įspūdingais skliautais

Švėkšnoje dėmesį pirmiausia patraukia į pačių didingiausių Lietuvos bažnyčių sąrašą įtraukta, aukščiausia rajone – 65 metrų dvibokštė, raudonų plytų Šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčia. Šis neogotikinio stiliaus pastatas – vienas pagrindinių miestelio architektūrinių paminklų.

Šilutės turizmo informacijos centro pateikiamais duomenimis, dabartinė bažnyčia pastatyta 1905 metais pagal švedų architekto Karlo Eduardo Strandmano projektą.

Bažnyčios statybą finansavo Švėkšnos ir Vilkėno grafai Pliateriai, aukojo Švėkšnos ir gretimų parapijų gyventojai. Dalis lėšų surinkta iš JAV gyvenusių lietuvių emigrantų.

Bažnyčia sudaryta iš trijų išilginių navų, joje aštuoni altoriai – didysis jų, beveik 16 metrų aukščio, kartu su sakykla pagamintas Austrijos Tirolyje, Purgerio fabrike.

Viena bažnyčios ypatybė, kurią vargu ar rasime kitoje Lietuvos vietoje – virš pro šalį vingiuojančio kelio nutiestas viadukas, kuriuo dvarininkai ateidavo į pamaldas. Tiesiai iš dvaro, per parką takeliu iki viaduko ir į šventorių. Leistis žemyn nuo kalno nereikėdavo.

Bažnyčios šventorių su parku jungia apie 1885 metus pastatytas arkinis pėsčiųjų tiltas – unikalus ir retas statinys Lietuvoje.

Nuo bažnyčios viaduku link parko eidami pamatysime įdomų Saulės gimnazijos pastatą. Pasakojama, kad 1919 metais buvusios rusiškos mokyklos patalpose vietos šviesuomenės iniciatyva Švėkšnoje buvo įsteigta privati progimnazija. Per 1925 metų gaisrą ji sudegė, tad iškilo būtinybė statyti naują.

Grafas Jurgis Pliateris tam tikslui padovanojo dalį savo parko ir Laikinasis komitetas, vadovaujamas klebono Juliaus Maciejausko, ėmė rūpintis statyba.

Nauji gimnazijos rūmai buvo pašventinti 1928 metų liepos 25 dieną. Gimnazija, tapusi vidurine mokykla, veikė ir vėliau, kasmet išleisdama po abiturientų laidą.

Kaip pasakoja K. Pozingienė, 1976 metais Švėkšnos pakraštyje buvo pastatyta nauja mokykla, o senuosiuose rūmuose liko tik pradinės klasės.

Saulės gimnazijos rūsyje yra įrengtas Švėkšnos muziejus, jame keturios skirtingos ekspozicijų salės: etnografijos, archeologijos, dvaro bei miestelio istorijos.

Vilą pastatė žmonai

Nuo Saulės gimnazijos ranka pasiekiamas Švėkšnos dvaro parkas – vienas gražiausių Lietuvoje. Jį įrengė grafai Pliateriai.

Buvo pastatyti stilingi vartai, parkas aptvertas mūro siena, įrengtas namelis sodininkui – aukštame šio namelio bokšte iškeldavo Pliaterių giminės vėliavą.

Pasivaikščioti šiame sename parke malonu visais metų laikais, o ypač vasarą – čia mėgstama ir vietinių, ir svečių poilsio vieta.

Štai įspūdingas parko augalas – apie 18 m aukščio ir 70 cm skersmens reliktinis Kinijos ir Japonijos dviskiautis ginkmedis, stambiausias ir gražiausias šios rūšies egzempliorius Lietuvoje. Parke, be įprastų, daug įvairių įvežtinių medžių – kukmedžiai, bukai, Veimuto pušis, karpytalapė liepa ir kt.

Žinoma, kad apie 1880 metus parkas buvo perplanuotas ir papuoštas naujais įrenginiais bei pastatais.

Daug kas iš jų išliko, tad dabar didžiulėje parko teritorijoje yra kur akis paganyti – čia ir saulės laikrodis, rodantis tikrą saulės laiką Švėkšnoje. Laikrodis įrengtas 1912 , o restauruotas 1989 metais. Marmurinis tokio laikrodžio originalas yra Paryžiuje, Luvro muziejuje.

Švėkšnos klebono prelato J. Maciejausko kadaise įsteigtas Lurdas – grota su Dievo Motinos statula prie šaltinėlio.

Parke galima pamatyti daug įdomių skulptūrų, tarp jų tvenkinio salą puošiančią senovės romėnų medžioklės deivės Dianos ir kitas.

Bet svarbiausias parko pastatas – ampyro stiliaus vila „Genovaitė“. Šią vilą grafas Adomas Broel Pliateris 1880 metais pastatė savo žmonai ir pavadino jos vardu – „Genovefa“.

Tais laikais medžiais apsodinta alėja sujungė Švėkšną ir kiek toliau esantį Vilkėną.

Vilkėno dvaro sodybą suformavo grafas Aleksandras Pliateris. Girioje, senais ąžuolais apaugusioje vietovėje, jis įrengė ir gražų angliško stiliaus parką.

Įdomu būtų patekti į 1887-uosius metus, kai tame parke buvo pastatyti gražūs dviejų aukštų neorenesanso stiliaus rūmai su bokštu. Sakoma, kad juose buvo 20 kambarių – tarp jų puošnumu garsėję salonai su paauksuotais baldais.

Iš visų išlikusių dvaro pastatų geriausiai išsilaikė dabar prižiūrimas malūnas ant Švėkšnalės upelio, prie tvenkinio. 1843 m. šį malūną pastatė Pranciškus Pliateris. Dabar malūnas restauruotas.

Apie du kilometrai nuo Vilkėno yra Vilkų Kampo kaimas. Turistai čia dažnai užsuka, nes kaimo teritorijoje, dauboje, guli vienas didžiausių akmenų Lietuvoje.

Pliaterių giminės valdos

Švėkšnos dvaro inventorius rodo, kad 1695 metais miestelyje gyveno apie 700 žmonių. Po karo su švedais, maro gyventojų čia sumažėjo beveik perpus, bet greitai miestelis vėl ėmė augti ir 18 a. viduryje Švėkšna tapo viena iš stambiausių gyvenviečių Vakarų Žemaitijoje.

Žinoma, kad 1766 metais Švėkšnos dvarą kartu su visais ūkiais už 714 tūkstančių lenkų auksinių Vilniaus vaivada Mykolas Kazimieras Oginskis pardavė iš Livonijos kilusiam grafui Vilhelmui Jonui Pliateriui.

Nuo tada ši giminė Švėkšnoje šeimininkavo apie du šimtus metų – iki 1944 metų.

Pliateriai Švėkšnoje gyveno 18 a. statytame dvare, kuris iš kitų panašių pastatų niekuo labai neišsiskyrė, buvo nedidelis, neišvaizdus. Todėl A. Pliateris šalia senojo dvaro ir pastatė vilą „Genovaitė“, įrengė joje puotų salę, kambarius svečiams. Vila tapo vasaros rezidencija, skirta svečiams priimti, pokyliams.

Patys dvarininkai ir toliau gyveno senajame pastate, kuris, deja, neišliko. Buvo nugriautas apie 1952 metus.

Kaip sako K. Pozingienė, išlikę dvaro pastatai ir parkas paveldėtojos pastangomis 2001 metais buvo sutvarkyti – restauruoti rūmai, įkurtas muziejus. Galima matyti mažosios parko architektūros – centrinius vartus su tvoros segmentais, sodo vartus su akmenų tvoros liekanomis, vazą ant pjedestalo, apvalią apžvalgos aikštelę su baliustrada, laiptus su vazomis, Šv. Marijos skulptūrą, „Laisvės angelą“, lieptelius.

Šiandien viloje galima pasivažinėti karieta, rengiamos fotosesijos, santuokos ceremonijos.

Inkaklių grota ir kiti įspūdžiai

Nuo Švėkšnos pavažiavus šešis kilometrus, prie pat buvusios sienos su Prūsija, yra Inkaklių kaimas.

Čia ilgametis Švėkšnos klebonas prelatas J. Maciejauskas kadaise įsteigė Lurdą – grotą su Dievo Motinos statula prie šaltinėlio. Po Pirmojo pasaulinio karo ant to kalnelio pastatyta koplyčia, kurią pašventino Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius.

Senieji gyventojai teigia, kad skulptūros apačioje, prie Švč. Mergelės Marijos kojų, įmūrytas juodas Kristaus kapo uolos akmenukas, kurį prelatas parvežė iš Jeruzalės. Šalia Lurdo yra stebuklingas šulinys, į kurį, žmonių teigimu, įpiltą vandens iš Prancūzijos Lurdo grotos.

Rajone yra ir Gardamo Lurdas – įrengtas prie Švėkšnos ir Žemaičių Naumiesčio kelio šlaite, šv. Roko bažnyčios pašonėje.

Šio Lurdo atsiradimo istoriją žmonės pasakoja įvairiai. Vieni sako, kad toje vietoje pasirodžiusi Marija, kiti – kad žmogui, kuris netikėjo į Dievą, išgijo vaikas, tad jis atsidėkodamas ir įrengė Lurdą.

Dar vienas įdomus reginys – prieš pat Švėkšnos miestelį prie Švėkšnalės, ant vietos gyventojų vadinamo Parakaunyčios kalno, stūkso nuo didžiulio akmens į dangų pro liepsnas besiveržiančio paukščio siluetas – „Gervės“ paminklas. Jis pastatytas Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui bei tautos aukoms įamžinti.

Švėkšnos centre, keturių pagrindinių gatvių sankirtoje – paplatintos gatvės pavidalo aikštėje stovi 1928 metais statyta ir iki šiol išlikusi bei gana gerai išsilaikiusi sinagoga.

Šio statinio projektą parengė inžinierius L. Prosinskis.

Visas pastato išorines sienas anksčiau puošė Dovydo žvaigždės. Iki šių dienų išlikusi tik viena – virš vyrų įėjimo į sinagogą. Pastačius sinagogą ją aplankė ir Lietuvos prezidentas Antanas Smetona. Dar yra išlikusi ir nuotrauka, kurioje įamžintas A. Smetonos susitikimas su vietiniais žydais prie Švėkšnos sinagogos.

Po Antrojo pasaulinio karo Švėkšnos sinagogoje veikė kultūros namai.

Švėkšnoje gyveno gausi žydų bendruomenė. Jie tradiciškai vertėsi amatais, prekyba, turėjo krautuvėles, nuomojosi malūnus, ūkius. Žydai kūrėsi miestelio centre, kur buvo patogu plėtoti verslą.

Vokiečiams okupavus Lietuvą, žydų vyrai buvo suvaryti į sinagogą. Patikrinus jų darbingumą, per šimtą žmonių buvo išvežti į Macikų koncentracijos stovyklą. Vėliau jie buvo išblaškyti po kitus koncentracijos lagerius, dauguma žuvo. Karo pabaigos sulaukė tik septyni žydai.

O štai Švėkšnoje likusius apie tris šimtus žydų tautybės žmonių – moteris, senukus, vaikus sušaudė 1941 metų rugsėjį.

Daug įvairiausių paminklų, gražių vietų, įdomių pastatų galima pamatyti visame Šilutės rajone – regionas išsiskiria unikalia gamta, žuvingomis vietomis, gausybe tiltų. Galima aplankyti Ventės ragą, puošniomis vėtrungėmis garsėjančius Kintus, įspūdingąją Rusnę ir daugybę kitų įdomių vietų.

O į Švėkšną atvažiavus spalio pabaigoje bus proga dalyvauti didelio populiarumo sulaukusioje šventėje, kai grafų Pliaterių dvaro parką papuošia neįtikėtina gausa išskaptuotų moliūgų žibintų.

Tik įvykiai ir datos

1384 ir 1387 metais kryžiuočių dokumentuose paminėta Švėkšnos upė, dabar vadinama Švėkšnale.

Per 1831 metų sukilimą Švėkšnoje sukilėliai apšaudė Žemaičių vyskupo Stepono Giedraičio, kuris ragino nesipriešinti valdžiai, karietą.

Po 1882 metais, kai žydams buvo uždrausta gyventi kaimuose, Švėkšnoje apsigyveno daug žydų ir miestelio gyventojų skaičius labai išaugo.

1891 metais miestelį nusiaubė gaisras.

1915 metų kovą Švėkšną užėmė vokiečiai. Prie Pagraumenės įvyko rusų ir vokiečių karių kautynės.

1918 metų vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Aktą kartu su kitais signatarais pasirašė ir švėkšniškiai Jurgis Šiaulys bei kunigas Kazimieras Šiaulys.

Miestelis labai nukentėjo per 1925 m. gaisrą – sudegė 139 gyvenamieji namai, buvo žuvusių, apdegusių žmonių.

1940 m. birželio mėn. sovietų pasieniečiai apsigyveno Švėkšnoje ir perėmė valstybės sienos kontrolę ties Inkakliais.

1941 metų birželio 14 d. iš Švėkšnos į Sibirą ištremtos pirmosios šešios šeimos, tarp jų ir grafas Jurgis Pliateris.

Karo pabaigoje frontas Švėkšną aplenkė, todėl miestelis nebuvo sugriautas.

1950 metais gyvendamas JAV knygutę apie Švėkšną išleido švėkšniškis Jonas Rugys.

1956 metais Švėkšnoje atidaryta respublikinė psichoneurologinė ligoninė.

1990 metų vasarą čia atidengtas atstatytas Laisvės paminklas.

1993 sausio 14 dieną miestelį labai nuniokojo uraganas.

Komentarai

  • Darbuotoja klaidingai informuoja. Pirmą kartą Švėkšnos vardas paminėtas 1503 m. kovo 8 d. Linkuvos bažnyčios fundacijos ir donacijos akte.

  • Autorei noriu priminti, kad visą grožį Švėkšnoje sukūrė buvęs Panevėžio raj. gyventojas Skulptorius Vincentas Jakševičius. Iš VIKIPEDIJOS:
    Vincentas Jakševičius (g. apie 1873 m. – 1936 m. liepos 19 d. Kaišiadoryse, Lietuvoje) – architektas, skulptorius, dailininkas.
    Gimė amatininkų šeimoje Naujamiesčio apylinkėse. Tėvas Aleksandras Jakševičius buvo bažnyčių dekoratorius ir yra laikomas Jakševičių menininkų dinastijos pradininku. Spėjama, kad Vincentas šeimoje buvo vyriausias sūnus.
    Būdamas paauglys su šeima persikėlė į Panevėžio miestą. 1897 m. spalio 12 d. vedė kilmingą Mariją Juchnevičiūtę[1], su ja susilaukė 8 vaikų, iš kurių užaugo tik keturi – Silvanas, Helena, Romanas ir Adomas.
    Vincentas Jakševičius su tėvu skulptoriumi Aleksandru ir sūnumis skulptoriais, dailininkais Silvanu ir Adomu projektavo, įrenginėjo altorius Lietuvos bažnyčiose, lipdė šventųjų skulptūras, piešė altoriuose paveikslus, tapė bažnyčių sienas. Karjeros pradžioje dirbo kaip tėvo Aleksandro pagalbininkas, vėliau kartu su tėvu ir bei sūnumis Silvanu ir Adomu darbavosi Švėkšnoje, toliau – dirbdamas įvairiose bažnyčiose dirbo dažniausiai su sūnumis. Daug Jakševičių darbų yra Panevėžio, Kaišiadorių katedrose, Švėkšnos, Ukmergės, Balninkų, Gegužinės, Alantos, Joniškio,ir kitose Lietuvos bažnyčiose.
    Švėkšniškiai 2016 m. atsidėkodami buvusiems Panevėžio m. gyventojams pastatė personalinį suolelį su kalvio padaryta lazda, skrybėle, brėžiniais.

  • Taip, Švėkšna paminėta anksčiau, tačiau tekste esanti data nurodo, kada Švėkšnos gyvenvietė buvo pirmą kartą aprašyta…..

  • Kažkadaise kelias vasaras esu praleidusi Švėkšnoj dvare , bet ne pačiame miestelyje , o šalia miestelio .Gal tai minimas Vilkėnų dvaras .Prisimenu , kad labai įdomu buvo .Parkas nuostabus , patys rūmai , labai graži skulptūra prieš pagrindinį įėjimą.Mes vis girdėdavome įvairias legendas apie dvarą ir buvusius gyventojus .P.S.Vasara ten būdavo pionierių stovykla .

  • Manau panevėžiečiams buvo malonu girdėti iš gido, kuris vedžiojo ekskursiją, kad tolimo Žemaitijos pakraščio miestelį išpuošė panevėžiečiai skulptoriai-dailininkai Vincentas, Silvanas ir Adomas Jakševičiai. Tie patys, kurių šventųjų sukurtos skulptūros puošia Panevėžio katedrą, o viduje yra jų statytas centrinis altorius, angelai prie kolonų, vyskupo sostas ir daug kitų interjero detalių.

Rodyti visus komentarus (5)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų