Prieš porą savaičių 82-ejų mamą palaidojęs J. Ruseckas su artimaisiais patyrė, jog Bažnyčios įsakymas prisidėti prie jos išlaikymo nėra tuščiai surašytas. V. Bulaičio nuotr.

Kiek kainuoja tikėjimas?

Kiek kainuoja tikėjimas?

Žinia, kad dvasininkai gali išdrįsti atsisakyti laidoti, mažą Naujamiesčio miestelį išgarsino visoje Lietuvoje ir sukėlė diskusijas dėl prievolės finansiškai remti maldos namus.

Jei įmonės profesinei sąjungai mokėti nario mokestį yra normalu, kodėl kyla klausimų dėl rinkliavos išlaikyti bažnyčiai? Tokį klausimą keliantis Panevėžio rajono, Naujamiesčio parapijos klebonas Raimondas Kazlauskas teigia, jog jo sprendimo nepalydėti į amžino poilsio vietą neaukodavusios ir į namus dvasininko neįsileisdavusios senolės nepalaiko nebent vietos „dustininkai“.

Žinia, kad dvasininkai gali išdrįsti atsisakyti laidoti, mažą Naujamiesčio miestelį išgarsino visoje Lietuvoje ir sukėlė diskusijas dėl prievolės finansiškai remti Bažnyčią. Visgi istorikai tvirtina, jog tą įpareigoja katalikams absoliučiai privalomas vienas iš Bažnyčios įsakymų. Nors jis net neturėtų būti kvestionuojamas, pasak istorikų, diskusijos kyla dėl žemo visuomenės sąmoningumo tiek krikščioniškose bendruomenėse, tiek ir kitose srityse.

Prieš porą savaičių 82-ejų mamą palaidojęs liberiškietis Jonas Ruseckas su artimaisiais patyrė, jog Bažnyčios įsakymas prisidėti prie jos išlaikymo nėra tuščiai surašytas.

Ligoninėje mirusią mamą pašarvoję Liberiškyje, kur močiutė gyveno beveik penkias dešimtis metų, vaikai laidotuvių dienos rytą nuvažiavo pas parapijos kleboną Raimondą Kazlauską prašyti mamą palydėti į paskutinę kelionę.

„Brolis ir sesuo užėję pas kunigą pradėjo kalbėti, kokia bėda ištikusi. Klebonas pasiėmė kažkokį žurnalą, kur surašyta, kas kiek aukoja, pavartęs nerado motinos pavardės ir pasakė nelaidosiantis“, – „Sekundei“ pasakojo J. Ruseckas.

Netikėtoje situacijoje atsidūrusiems sutrikusiems velionės vaikams, pasak J. Rusecko, klebonas išdėstęs, esą močiutės nematydavo bažnyčioje, o ir aukotojų sąraše jos nėra.

„O kaip ji lankysis bažnyčioje, jei paskutinius trejus metus tik po gryčią vaikščiojo“, – stebisi liberiškietis.

Visgi, anot jo, mama nebuvo susipykusi su Dievu – būdama silpnos sveikatos, pasimelsdavusi namuose. Po tokio klebono akibrokšto J. Ruseckas sako nebesuprantantis tikėjimo tiesų.

„Biblijoje mokoma, kad Dievas yra visur. Negi tikėjimas galioja tik bažnyčioje? Ar malda namuose beprasmė?“ – klausia velionės sūnus.

Pasak vysk. L. Vodopjanovo, Bažnyčia nėra maksima, kur galima rinktis patinkančią bandelę. „Sekundės“ archyvo nuotr.

Anot jo, brolis su seserimi pas kleboną ėjo ne tuščiomis – buvo pasirengę bažnyčiai paaukoti ne mažiau nei šimtą eurų. J. Ruseckas sako pats aplinkinių paklausinėjęs, kiek ištikus tokiai nelaimei aukojama. Anot jo, vieni sakėsi Bažnyčiai paliekantys 50 Eur, kiti išgali ir visą 100 Eur sukrapštyti.

Mato dvejopus standartus

R. Kazlauskui atsisakius į kapines lydėti parapijietę, giminės ją laidojo, kaip ir dera, giedant paprašytiems giedotojams, tačiau dvasininko nei išlydint velionę iš šarvojimo salės, nei prie kapo duobės nebuvo.

Pasak J. Rusecko, artimiesiems tą pačią dieną nebeliko laiko lakstyti po rajoną ieškant kito dvasininko.

„Giedotojos palydėjo, pagiedojo. Mamą prie tėvuko laidojom, tai kapo duobė vis tiek jau buvo pašventinta“, – guodžiasi sūnus.

J. Ruseckas sako nesijaučiantis įskaudintas, jam tik susidarė įspūdis, jog dvasininkas parapijiečiams taiko dvejopus standartus. Mat žino atvejų, kai žmogus nei į bažnyčią ėjo, nei kalėdojantį kleboną į namus įsileisdavo, o vis tiek buvo jo palydėtas į paskutinę kelionę.

„Prieš Dievą tarsi visi lygūs, bet išėjo taip, kad tarpininkas tarp dangaus ir žemės mūsų mamą po mirties nuteisė“, – mano liberiškietis.

Anot jo, nors vietiniai tokį neeilinį įvykį tarpusavyje aptarinėja, vis dėlto garsiai klebono elgesiu piktintis esą nedrįsta. Ar po tokios pamokos parapijiečiai taps uolesniais tikinčiaisiais, J. Ruseckas abejoja.

Neįsileido kalėdojančio klebono

Močiutę laidoti atsisakęs klebonas R. Kazlauskas stebisi dėl to kilusiu ažiotažu. Motyvas, kad ligota senutė pasimelsdavusi namuose, dvasininkui nepasirodė svari priežastis, dėl ko ją būtų turėjęs lydėti į kapus.

„Daug kas sako, ai, aš namuose meldžiuosi. Bet išganymas ateina ne per namus, o bažnyčią. Juk bendruomenė turi būti gyva, kaip ir tikėjimas. O tas gyvas tikėjimas pasireiškia, kai žmogus lanko bažnyčią, įsileidžia kleboną į namus. Šešerius metus kasmet parapiją lankau, ar velionės sūnus durų negalėdavo atidaryti?“ – „Sekundei“ teigė R. Kazlauskas.

Nors, anot jo, klebonas pas parapijiečius eina ne pinigų susirinkti, o pasikalbėti, kalėdaičių padalyti, pakviesti, visgi pripažįsta, kad finansiškai prisidėti prie bažnyčios išlaikymo turėtų būti visiems suprantama pareiga.

„Jei žmogus priklauso kokiai bendruomenei, kad ir įmonės profesinei sąjungai, jai nario mokestį moka. Taip turėtų būti ir bažnyčioje. Iš ko man sudėti vitražus, suremontuoti, jeigu niekas nerems? Vokietijoje nuo žmogaus algos išskaičiuoja mokestį Bažnyčiai, o Lietuvoje verčiamės iš aukų“, – aiškino klebonas.

Atsisako ne pirmąkart

R. Kazlauskas sako artėjant Kalėdoms pasibeldžiantis į visų savo parapijiečių namų duris. Jas mielai atidaro bent 96 proc. žmonių. Likusieji kartais pasiteisina, neva nepažinę klebono – vos ne banditu palaikę.

Dvasininkas tikina, kad jam užtrenktos durys nereiškia, jog žmogui atsisveikinus su pasauliu nebus klebono palydėtas į paskutinę kelionę. R. Kazlauskas teisinasi, jog ir šįkart buvo nusiteikęs su velionės artimaisiais kalbėtis, tačiau esą šie patys elgėsi netinkamai.

„Bažnyčia – ne uabas, kur už paslaugą susimokama. Esmė ne pinigai. Laidoti su Bažnyčia yra iškilmingumo ženklas. Buvo ir tokių, kurie irgi į namus nepriimdavo, bet laidodavau. Visada turi būti žmogiškumas – galima susėsti, pakalbėti, pripažinti suklydus, bet ne atėjus plėšyt akis, kitą pažeminus save iškelti“, – tvirtino klebonas.

Nepaisant, kad jo konfliktas su velionės vaikais sukėlė didžiulį ažiotažą, R. Kazlauskas tikina nepajutęs parapijiečių smerkiamų žvilgsnių.

„Tie, kurie tikintys, normaliai reaguoja. Labiausiai pasipiktinę „dustininkai“, – pareiškė klebonas.

Jis nė neslepia, kad per šešetą tarnystės Naujamiesčio parapijoje metų tai ne pirmas atvejis, kai atsisakęs laidoti mirusįjį. Prieš trejetą metų nuskendus jaunam naujamiestiečiui, pas R. Kazlauską nuėjusiems netekties slegiamiems tėvams dvasininko atsakymas trenkė it perkūnas iš giedro dangaus.

Parapijiečių knygoje neradęs įrašytos jaunuolio pavardės, klebonas atsisakė ateiti palydėti velionį į kapines. Už ką susilaukė tokios bausmės, tėvai negalėjo rasti atsakymo – vos 25-erių vaikinas iš tvarkingos šeimos, gimęs, augęs Naujamiestyje ir miestelio bažnyčioje krikštytas. Maža to, po bažnyčią nusiaubusio gaisro jis su kitais skubėjo į talką tvarkyti maldos namų.

Tąkart R. Kazlauskas aiškino šitos pavardės neaptikęs paties užvestoje ir pildomoje parapijos tikinčiųjų knygoje. Į ją surašomos šeimos, įsileidžiančios parapijiečius lankantį kunigą.

Rinktis nepriimtina

Panevėžio vyskupas, Jo Ekscelencija Linas Vodopjanovas teigė su Naujamiesčio klebonu pasikalbėjęs apie jo sprendimą nelaidoti močiutės.

„Kalbėjau su klebonu, kad gal reikėtų atrasti truputėlį kitokių būdų“, – taktiškai užsiminė vyskupas.

Anot jo, artimieji dvasininko prašę velionę tik palydėti į kapines, nors svarbiausias laidotuvių akcentas turėtų būti šv. Mišios.

„Kiekvienas krikščionis į kitą pasaulį palydimas, kai bendruomenei susirinkus į šv. Mišias kunigas su ja visa meldžiasi. Mirusysis taip pereina į kitą gyvenimą.

Anksčiau būdavo nešamas karstas į bažnyčią. Aišku, tai sukelia sunkumų, bet taip ir turėtų būti. Kartais norima labai greitai su laidotuvėmis susitvarkyti, prašoma tik palydėti į kapines. Bet Bažnyčia nėra maksima, kur galima rinktis patinkančią bandelę“, – tvirtino vysk. L. Vodopjanovas.

Pateisinimas, kad silpnos sveikatos močiutė nebeturėjo jėgų ateiti iki bažnyčios, vyskupui neatrodo tvirtas. Anot jo, jei tikintis žmogus serga, nebeturi jėgų, artimieji visada gali pakviesti kunigą į namus. Visgi, anot jo, dabar artimųjų meilės mirusiajai išraiška būtų užprašytos šv. Mišios, kad ir pas kitą kunigą.

„Šv. Mišios visada graži dovana mirusiajam, ne viena ar kita žvakė“, – pabrėžė vysk. L. Vodopjanovas.

Išlaikyti privaloma

Lietuva turi problemų dėl žemo tikėjimo sąmoningumo, todėl net krikščioniškose bendruomenėse kyla diskusijos dėl aukų Bažnyčiai, teigia Vilniaus universiteto profesorius, Bažnyčios istorikas Paulius Subačius.

Nors R. Kazlauskas tvirtina pas parapijiečius einantis ne pinigų susirinkti, o pasikalbėti, visgi pripažįsta, kad finansiškai prisidėti prie bažnyčios išlaikymo turėtų būti visiems suprantama pareiga.

„Vienas iš penkių Bažnyčios įsakymų įpareigoja visus jos narius tiesiogiai prisidėti prie Bažnyčios išlaikymo. Tai yra ir prie pastato, ir prie kunigų, patarnaujančių toje parapijoje, išlaikymo. Krikščioniui Bažnyčios įsakymas yra absoliučiai privalomas ir nekvestionuotinas“, – „Sekundei“ aiškino P. Subačius.

Anot jo, didelė problema, kad pati Bažnyčia yra nesuvokiama.

„Dalis tų nesuvokiančiųjų yra pakrikštyti, netgi kartais dalyvauja jos gyvenime ir save laiko tikinčiais, bet jų tikėjimo sąmoningumas yra labai žemas“, – mano Bažnyčios istorikas.

Pasak jo, kokiu būdu, kokiais periodais paremti Bažnyčią, yra jos bendruomenės susitarimas. Tiek rinkliava per sekmadienio pamaldas, tiek, jei sutarta ir nustatyta metinė rinkliava, yra privaloma visiems Bažnyčios bendruomenės nariams.

Yra valstybių, kur kunigai gauna nuolatinę algą – tada nėra aukojama už sakramentinius patarnavimus.

Kai kur, pavyzdžiui, Vokietijoje, žmonės nuo savo gaunamų pajamų sumoka tam tikrą procentą Bažnyčiai. Deklaravusiesiems, kad nepriklauso Bažnyčiai, šioji pajamų mokesčio dalis neatskaičiuojama.

Dvasininkų atlyginimams nesubrendę

Lietuvoje esama tvarka buvo pasirinkta ir pačios Bažnyčios, ir atgavus nepriklausomybę Lietuvos Respublikai ir Šventajam Sostui pasirašant sutartis, nustatančias Bažnyčios ir valstybės santykius.

„Pasaulyje tie reikalai tvarkomi skirtingai dėl to, kad egzistuoja skirtinga istorinė patirtis. Lietuvoje kalbėti apie kunigų atlyginimus yra labai problemiška ir sunku todėl, kad dvasininkų atlyginimus Lietuvoje įvedė carinė valdžia kaip represijos formą. Turint tokią istorinę atmintį šis žingsnis būtų priimtas tarsi grįžimas į anuos laikus“, – teigė P. Subačius.

Be to, pasak profesoriaus, Lietuvoje mokesčių administravimo sistema irgi neveikia taip gerai, kaip Vokietijoje. Todėl, anot jo, dėl Lietuvos teisinės bazės, visuomenės kultūros ir sąmoningumo bent artimiausiu laiku būtų sunku įsivaizduoti perėjimą prie vokiškos praktikos, kai dalis pajamų mokesčio per valstybės sistemą perduodama Bažnyčiai.

Komentarai

  • melas,atviras melas,nerades pavardes aukotuju sarase ,kunigas tik tada atsisake laidoti,jam buvo svarbiausia ar buvo aukota baznyciai,ieskojo tris kart knygutej pavardes,klausinejo kas kaimynai …buvo kalbama apie visas apeigas,o ne vien palydetuves i kapines,bet jau tiek to jei kunigui parapijieciai vien DUSTININKAI…Ziauru,kai melas eina is kunigo lupu

    • Tai tam Naujamiesčio kunigui nieko nebus ? Keista, kokia atlaidi valdančioji valdžia . Kodėl žmones žemina ir vadina dūstininkais? Tegul eina į žmones ir moko juos kaip turi gyventi, kaip kadaise Vadokliuose dirbęs klebonas A.BALAIŠIS. Vadokliuose visus dūstynus išgyvendino. Jeigu netikite, pasiklauskite buvusių vadokliečių- yra tokių m.savivaldybėje opozicijoje…Niekas negina, kad Liberiškis buvo truputį sukomunistėjęs, bet gi su žmonėmis reikia dirbti….Pasirodo, kad Dobrovolskis irgi buvo aukštesnės kategorijos kunigas. Jis nekaupė sau kapitalo, o per pamokslą pasakydavo, kiek reikės pinigų stogui sutvarkyti ir sudėdavo parapijiečiai jam tuos pinigus, o pats gyveno kaip astekas. Todėl žmonės jį ir gerbė. Na, o šitas , važinėja po kaimus ir susižymi visas pensininkęs , kas jam durų neatidarė ir t.t. Prie LTSR ir ne visi būtai,namai atverdavo duris dvasininkams, bet , jeigu žmogus kreipdavosi dėl laidotuvių-neteko girdėti, kad būtų buvęs atstumtas. Aiškiai matosi, kad šis kunigas nesąžiningai elgiasi, kodėl jisai nepaskaičiavo, kiek kainuos šv. mišios ir palydėjimas į kapinęs. LTSR laikotarpiu, tai parapijos žmogui buvo pasakoma, kad ŠV.MIŠIOS kainuos tiek ir tiek, o į kapines palydės ir veltui… Iš šio straipsnio matosi, kad labai atleistos vadžio bažnyčios, nežiūri, kad žmonės varge ir skurde gyvena, mažos pensijos- o pragyvenimas labai brangus. Turi pats ką valgyti ar ne, bet nuėjęs į bažnyčią butinai turi duoti…. Seniems žmonėms sunku iki bažnyčios ateiti, ne visur autobusai važiuoja.. Kada žmogui sveikatos nebėra- niekas nebesvarbu . Kada tasai kunigas taps senas- tada supras viską, bet bus per vėlu , už tokį įžulų elgesį.

  • Kazi ar prie sio klebono ar daug begtu griunanciu baznycios bokstu gelbeti….

  • Jei jau vyskupas pareiškė, kad rinkliava būtina, tai reikėtų rinkliavą ir pajamuoti, mokėti mokesčius valstybei ir rodyti kur kiekvienas mūsų euras išleidžiamas.

    • Teko girdėti, maždaug 5 metų senumo įvykį, kad vieno rajono miestelyje, kada bažnyčios klebonas pasakė, kad gal galite aukoti daugiau, nes man reikalinga atiduoti atvažiavusiems akštesniems atstovams. Po to , neužilgo buvo iškeldintas iš tos parapijos gal už 400-450 km . atstumu. Toks gyvenimas. Visi gailėjo gero kunigo, bet nieko padaryti negalėjo…

      • Atsakyti
  • Dar karta turim proga isitikinti uz ka dievas myli parapijiecius jai baznyciai ne aukojai kunigelis gauna sms is dievuliuko kad sito parapijiecio dustininko nelidek i paskutine kelione kapitalizmas zemeje kapitalizmas ir danguje pasidare o visai kas kita kai netolimoje praeityje kunigai laidojo sake grazius pamokslus prie panevezio nusikalteliu kapu juos dievas mylejo nes jie doleriu turejo ,nesuk Jonai galvos del tokiu isukiu ir vertetu zmonems atverti akis ir liautis remti zemiskuosius dievo tarnus zemeje jai jie ambasadoriai paskirti is dangaus tegu ir pinigu praso is visagalio juk dievas visagalis gali numesti euriuku maiseli kita savo tarnams.

  • jau tyciotis is zmoniu,prisidengiant tikejimu.Kunigyste yra tarnyste,juk taip sakoma.Geriausias to pavyzdys buvo Tevas Stanislovas.O kas dabar iseina?Tokio kunigo apeigos betiksles,gal geriau ir be ju.Kaip vienas kunigas sake,kapu zeme visa pasventinta,o mes ir taip visi esame Dievo vaikai.Jeigu taip,tai nors tegu patarnauja zmonems uz tai,kad is mokesciu moketoju kisenes turi socialines garantijas nemokedami nieko valstybei.

  • Aš netikiu nei dievą nei į velnią. Tvirtai manau ,kad Katalikybė,Musolmonybė, Budizmas ir pan religijos yra yra įrankis valdyti žmones didelėmis grupėmis ,tautomis , ir t.t., ir pan. o jeigu parastai, tai UAB-as kur vieni turi viską , o kiti suneša savo varganus grašius. Klausimas kam to reikia ? Matomai taip pasaulis vystosi pakreiptas iškrypusių protų gamtos reiškinius pervedusius į didelį biznį . Paskaičiuokime kiek viso pasauliuo bažnyčios uždirba ir kur deda visą uždarbį, išlaidų tai nėra. Vatikaną galimą suskaičiuoti , o kitus ? Ar galvojome kiek kainuoja tikėjimas (religija). Pasauliui milijardai -kur jie padedami ?

Rodyti visus komentarus (8)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų