Susilieti su gamta

Susilieti su gamta

Jei projekte svečiuojasi Pasvalio P. Vileišio gimnazijos jaunieji kūrėjai, vadinasi, tikrai atėjo vasara. Visada jų laukiame savo projekte. Sunku net patikėti: Pasvalio mieste yra tik apie 6 361 gyventoją, o kasmet į tribūną užkopia būrelis kūrėjų. Juos pastebi ir pasiaukojamai globoja mokytoja Regina Grubinskienė.

Klaudija savo kūryboje jautriai sieja savo išgyvenimus su gamta: tarsi susiliedama su ja randa atsakymus sau į iškylančius klausimus, o retkarčiais pasislepia nuo jų – pasiilgsta vienumos.

Klaudija Audickaitė (10 kl.)

„Mokausi muzikos mokykloje – groju kanklėmis, dainuoju. Mėgstu skaityti knygas. Tačiau labiausiai už viską mėgstu rašyti, kurti eiles ir svajoju išleisti savo knygą. Patinka skaityti įvairių žanrų kūrinius, bet ypač poeziją. Čia pateikiu savo prozos kūrinių, kuriuos galima vadinti mažosiomis novelėmis arba miniatiūromis“.

Ryto ramumas

Pabundu ir stengiuosi pramerkti savo traiškanotas akis, bet saulė taip stipriai skverbiasi pro mano kambario langą, kad net sunku atsimerkti. Šiltieji saulės spinduliai – tai jie mane ir pažadino.
Rytas toks nuostabus. Tikriausiai bus labai graži diena, nuveiksiu kažką tokio neįprasto. Juk ne kasdien anksti ryte pabudę savo akimis regime šviečiančią saulę. Man patinka rytas.
Nuostabiausia tai, kad išėję į lauką ne bet kada, o būtent ryte girdime geriausiai. Gera pabūti lauke. Stoviu ir girdžiu tyloje čiulbančius paukščius ir lengvą vėjelį. Tai toks nuostabus jausmas ir galimybė apgalvoti savo ateinančios dienos tikslus ir problemas, esančias širdyje.
Būtent dėl to aš myliu rytą ir tylą, o labiausiai – rytą tyloje.

Šviečiant saulei

Tamsa. Joje ir jauku, ir šiek tiek baugu. Nematau bėdų, kurios yra, bei kančių, kurias aš jaučiu.
Aš lyg aklas. Einu lėtai naktį vienas gatve, kurioje nėra jokio žmogaus – draugo. Noriu kažką susitikti, deja… Nieko nematau. Jeigu ir eina žmogus – jis manęs tiesiog nepastebi. Tada jaučiuosi liūdnas, atstumtas ir niekam nereikalingas. Tik dieną šviečiant saulei esu matomas, bet tik tiems, kas nori mane matyti. Daugelis manęs bijo, kai būnu kartu…
Tikiuosi, kai kam rūpiu?..
Šešėlis aš vardu.

Svajonė

Norėčiau vieną dieną aš turėti galią, apie kurią niekas nežinotų, tik aš. Turėčiau galingus sparnus ir skraidyčiau lyg paukštis pas tolimus savo draugus. Man nereikėtų vargti, eiti tolimu keliu ir perbristi upes. Aš skraidyčiau ir matyčiau visą pasaulį bei plačiausias girias. Didžiausiu greičiu iš namų atvykčiau prie jūros ir skristi neskubėčiau.
O jeigu dar turėčiau aš galių kitų – panorėjusi atsukčiau laiką.

Ramybė

Palydėjau dieną su tyla. Jau bus naktis tyra.

Stoviu upės krante basomis kojomis. Vaizdas nuostabus. Rami tyla. Girdžiu vandens čiurlenimą ir paukščius, kurie jau nebegieda garsiai.

Einu nuo upės tolyn ir stebiu, kaip leidžiasi saulė. Dabar laukiu mėnulio.
Palydėjau saulę ir pasitikau jį…

Tragedija
Ji miršta, ir jai labai sunku. Nebegali pajudėti net pučiant vėjui – nebejaučia šilumos ir nebegirdi… Ji buvo tokia graži ir spindėjo iš tolo, bet dabar beveik jos nebematau. Kiekvieną dieną džiugindavo mane savo plaukais, kurie tiesiog švytėjo. Ji jau nebe tokia stipri – ji silpna. Jaučiasi palūžusi. Matau, kaip po truputį tamsėja jos plaukai, kurie buvo gelsvi. Net saulei pašvietus, neberegiu jos šypsenos. Jau nebegirdžiu jos verkimo…
Mirė gėlė, ir liūdi gamta…

Trapumas

Prigulsiu aš viena pievoje – spalvoti drugeliai kedens tamsius mano plaukus. Aukštoje žolėje, kuri vis dar šlapia nuo lietaus, būsiu nuprausta. Saulelė vis labiau kepins mano skruostus – jie jau raudoni lyg ugnis… Klausysiu tekančios upės lyg muzikos, kuri taip greitai bėga lyg laikas – aš nepavysiu.
Ir visos tos bėdos paspruks lyg vanduo – nebereikės jaudintis, kad aš pavargau…

Gležnos pėdos

Tyla. Aš stoviu basa, ir mano siela nuoga. Ryto migla apramina mane. Rūkas leidžia man jaustis taip, lyg būčiau debesyse.

Taip pilka, tolumoje vos kažką matau.

Aš basa ir mano kojos jau pamėlynavusios nuo šalčio. Šlapia žolė ir ant jos užsidėjusi ryto rasa – ji truputį apiprausia mano gležnas pėdas. Einu tiesiai lyg plaukdama bangomis – aš jaučiu, kad jos mane neša į vieną pusę ir į kitą. Lėtai.

Su džiaugsmu ir pasitikėjimu nuraminu save – esu laiminga.

Neskriausk žaliuojančio medžio

Tie medžiai mane visada gąsdina. Sėdžiu kambaryje ir girdžiu, kaip medžiai rėkia – atrodo, lyg tai tik man.
Tačiau dabar einu viena. Tamsi ir nejauki tyla. Miške taip baugu, bet vis tiek einu. Žiūriu į medžius – tie medžiai lyg kokie baubai. Įsižiūrėjusi matau jų veidus. Visi tokie skirtingi. Vienas medis man primena velnią – jo šakos auga į viršų lyg ragai ir beveik siekia dangų. Jų tiek daug, kiek ir mūsų – žmonių. Mane nupurto šaltis…

O kas, jeigu medžiai yra taip pat gyvi? Ir jie gąsdina mus, žmones? Naktį neleidžia mums užmigti su savo nuolatine giesme, kuri primena švilpiančią giltinę.
Bet juk mes patys tos giltinės, kurios skriaudžia medžius, – gal tai jų kerštas mums?
Nutilau. Turbūt tai jų apgalvotas keršto planas…

 

 

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų