Žymiausias krašto ponas – Čičinskas. Koks jis buvo?

Kas nežino padavimo apie žiaurų Upytės krašto poną Čičinską. Kaip jis skriausdavęs baudžiauninkus, liepdavęs lipti į medį, kukuoti it gegutei, o pats į juos šaudydavęs. Kaip ant žirgo įjodavęs į bažnyčią prisidegti cigarą, daugiau visokių piktadarysčių padaręs ir galiausiai už jas buvęs perkūno nutrenktas.

Čičinsko dvaras ir tas skradžiai prasmego, bet paties netikėlio kūno net žemė nenorėjusi priimti – kiek bandydavo palaidoti, vis išmesdavusi. Tad jo mumija dar ilgai gąsdinti žmonės smuklėse, kaip istorijomis apie piktąjį Čičinską – vaikai prieš miegą. Pasakojimai, neva užlipus ant Čičinsko kalno ir gerai įsiklausius galima išgirsti kasdienius prasmegusio dvaro garsus, pasiekė ir mūsų dienas.

Legendos apie Čičinską variacijų egzistuoja daugiau nei dvi dešimtys. Tarp jų – ir literatūros klasikai priskiriamų kūrinių: remdamiesi padavimais, apie jį rašė Adomas Mickevičius, Maironis, kiti ne mažiau garsūs autoriai.

Tačiau Čičinsko, arba Vladislovo Sicinskio, kaip tikros istorinės asmenybės, gyvenimą istorikai tebetyrinėja iki šiol – ir ne tik Lietuvos.

Jų teigimu, vienas populiariausių lietuvių padavimų herojų neigiamu personažu tapo jau gerokai po savo mirties – su paskutiniu vyriškuoju palikuoniu maždaug XVIII amžiuje išnykus Sicinskių giminei. Nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, buvo pasirinktas savotišku atpirkimo ožiu.

Kas nežino padavimo apie žiaurų Upytės krašto poną Čičinską. Kaip jis skriausdavęs baudžiauninkus, liepdavęs lipti į medį, kukuoti it gegutei, o pats į juos šaudydavęs. Kaip ant žirgo įjodavęs į bažnyčią prisidegti cigarą, daugiau visokių piktadarysčių padaręs ir galiausiai už jas buvęs perkūno nutrenktas.

2007 metais Vyriausybės nutarimu Čičinsko kalnas paskelbtas išskirtinę kultūrinę vertę turinčiu kultūros paveldo objektu. Kalnas yra netoli Panevėžio ir Kėdainių ir Naujamiesčio bei Tarnagalos kelių sankryžos Uostrauto kairiajame krante. Kalvą kone iš visų pusių supa 1930–1931 metais ir apie 1970-uosius numelioruoto Vešetos dešiniojo kranto pelkės. Visa ji užima apie tris hektarus, apaugusi medžiais. Kalvos šlaitai statūs – 4–5 metrų aukščio, viršuje aplink supiltas 1,5–2,5 metrų aukščio ir apie 450 metrų ilgio pylimas, aukštesnis šiaurės vakaruose. Šiaurės rytuose yra 85 metrų ilgio ir 25 metrų pločio bei 6 metrų gylio įduba užpelkėjusiu dugnu.

Kai dėl prasmegusio dvaro, tai jo, dabar manoma, ant vadinamojo Čičinsko kalno niekada ir nebuvo. Karų su Livonijos ordinu laikais ant Upytės piliakalnio stūksojo gynybinė pilis, vėliau paversta bajorų kalėjimu. Tik po daugelio metų ir piliakalnis, ir žemės aplinkui jį atiteko Sicinskių giminei. O pats Čičinskas, tikėtina, daugiausia gyveno Vadaktuose.

Sužlugdė Seimo posėdį

Gimė Vladislovas Viktorinas Sicinskis, sulietuvintai Čičinskas, manoma, apie 1615-uosius, mirė greičiausiai 1672 metais. Vaikų neturėjo, tad dvarus užrašė brolio atžaloms.

Istoriko Petro Juknevičiaus „Nedorėlyje“ Vladislove Sicinskyje“ pasakota, kad bajoro biografijoje visada būta baltų dėmių. Nėra aišku, kur jis baigė mokslus. Manyta, kad tarnavo karališkojoje kariuomenėje, galbūt net dalyvavo kare su Maskva, bet tikslių žinių taip ir nerasta.

Aišku tiek, kad, be kitų pareigų, buvo Upytės pavieto mokesčių rinkėju, o 1652 metais tenykščiai bajorai išrinko V. Sicinskį pasiuntiniu į Varšuvos Seimą. Dėl šio taip ir išgarsėjo.

Tai buvo sudėtingas metas Abiejų Tautų Respublikai. Kaip istoriko minėta, Bogdano Chmelnickio vadovaujami kazokai atsiskyrė nuo Lenkijos ir sudarė sutartį su Maskva, iš kitos pusės grasino Švedija. Šalis buvo nusilpusi, o, anot P. Juknevičiaus, minėtame Seime turėjo būti svarstomi armijos padalijimo ir mokesčių padidinimo klausimai.

Nepaisant didelės išorinės grėsmės, vieningos nuomonės Seime nebuvo, o V. Sicinskis galutinai viską sužlugdė pasinaudojęs liberum veto teise, po kurios Seimo posėdis privalėjo būti nutrauktas, bet kokie jo nutarimai – panaikinti.

Ne pirmas ir ne paskutinis

Nors šis faktas vėliau buvo pridėtas prie V. Sicinskio tariamų nuodėmių, anot P. Juknevičiaus svarstymų, ir be Upytės pasiuntinio protesto niekas greičiausiai nebūtų pasikeitę. Be to, išlikę amžininkų pasisakymai rodo, jog tuo laiku Seimo išardymo faktui skirta mažai reikšmės, tad V. Sicinskio žingsnis jokio dramatiško įspūdžio neturėjo sudaryti. Tuo labiau kad 1659 metais jis ir vėl buvo išrinktas į Seimą, kaip šio atstovas V. Sicinskas dalyvavo 1660 metais pasirašant Olyvos taiką su Švedija.

„Tėvynės išdaviku V. Sicinskis buvo apšauktas gerokai vėliau, jau po mirties“, – teigė P. Juknevičius. Tiesiog kai žlugus Abiejų Tautų Respublikai lenkų istoriografijoje didžiausia to kaltininke paskelbta liberum veto teisė, pradėta ieškota galimų ja piktnaudžiavusių asmenų. Tuomet greičiausiai ir pasklido nuomonė, jog šia teise pirmasis pasinaudojo būtent V. Sicinskis.

Dabar jau žinoma, kad tai įvyko daugiau nei prieš dešimtmetį iki minimų įvykių, o ir po V. Sicinskio bajorai ne sykį naudojosi liberum veto Seimo darbui paralyžiuoti.

Remiantis anksčiau P. Juknevičiaus surinkta medžiaga, šiuolaikiniams istorikams nebuvo abejonių ir dėl to, kad V. Sicinskis veto teise pasinaudojo ne savo iniciatyva. Greičiausiai tapo galingųjų Radvilų, kuriuos Sicinskiai ištikimai rėmė, įrankiu, o už visko stovėjo Jonušas Radvila, turėjęs savų sumetimų.

Kai nelaikė spintoje, vežiojo po smukles

Dar vienas pretekstas apjuodinti Čičinską galėjo būti jo išpažįstamas tikėjimas.

Manoma, kad V. Sicinskis, kaip ir Radvilos, buvo protestantas. Upytė turėjo evangelikų reformatų bažnyčią, pastatytą XVI amžiaus pabaigoje. Tad neatmetama, jog katalikiškame krašte legendos apie nedorėlį, niekinusį bažnyčią, nutrenktą perkūno, galėjo gimti ir dėl to, kad tas buvo kitatikis. (Kaip ir piliakalnyje esanti nemenka įduba galėjo duoti peno pasakojimams apie ten prasmegusį Čičinsko dvarą.)

Ypač plačiai sklido pasakojimai apie tai, jog žiauraus pono balzamuotą kūną, dėl to, kad jį vis išmesdavusi žemė, ilgus metus teko laikyti bažnyčioje, zakristijos spintoje. Porinta, neva iš čia mumija būdavo retkarčiais „pasiskolinama“ ir vežiojama po smukles.

P. Juknevičiaus „Nedorėlyje“ Vladislove Sicinskyje“ irgi minima, jog kūno būta – visiškai išdžiūvusio vidutinio ūgio blondino nuleistomis rankomis. Tik niekas jau dabar nebepasakys, ar tikrai bajoro Sicinskio.

Tiesa, esama, anot istoriko, vieno „bet“: tik pakankamai turtingi asmenys galėjo sau leisti balzamavimą. Tokių atvejų būta Radvilų giminėje, kurią Sicinskiai palaikė.

XIX a. pradžioje pasakojimai apie Upytės bažnyčios zakristijos spintoje laikomą bajoro Čičinsko mumiją buvo tokie populiarūs, kad juos spausdino Lenkijos laikraščiai.

Liepė palaidoti

Panevėžio kraštotyros muziejaus direktorius dr. Arūnas Astramskas irgi linkęs manyti, kad V. Sicinskį neigiamu personažu greičiausiai pavertė du faktoriai – religinė ir socialinė atskirtis.

„O dėl to, kad ne katalikas buvo – labiausiai, – sako istorikas. – Reikia turėti omenyje, kad XVII amžiuje religinė tapatybė buvo pati stipriausia, nes tautinė tapatybė dar tik formavosi.“

Apie kažkada upytiškius ir apylinkės gyventojus šiurpinusią mumiją, anot dr. A. Astramsko, galima pasakyti tiek, jog istoriniai faktai rodo ją buvus. Tikrai Upytės bažnyčioje ir žmonių vadinta Čičinsku.

„Bet niekas genetiškai juk netikrino“, – A. Astramskas sako, jog išlikęs Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus ir caro administracijos susirašinėjimas apie tai, kad kūną būtina palaidoti, kas greičiausiai ir buvo padaryta.

Upytės bažnyčios zakristija.

Žmonių sąmonėje gyvos

Upytės Antano Belazaro pagrindinės mokyklos istorijos mokytoja, kraštotyrininkė Dalia Greviškienė sako, kad Upytės piliakalnio ir aplinkinės teritorijos kadaise priklausė Sicinskių giminei, tačiau jų dvarvietės ant vadinamojo Čičinsko kalno nebuvo.

„Žmonės daro klaidą manydami, kad būtent kalne buvo dvaro rūmai. Tai – graži legenda“, – patikina, kad Sicinskiai niekada ten negyveno, ji.

Tačiau Upytės krašto žmonių atmintyje legendos apie Čičinską išliko stebėtinai gyvos – dar ir dabar, anot D. Greviškienės, Upytės piliakalnis ne piliakalniu, o Čičinsko kalnu dažniau vadinamas.

„Tai gyvuojanti tradicija“, – konstatuoja kraštotyrininkė.

Iš tikrųjų Čičinsko kalnu ši vieta pradėta vadinti gerokai vėliau, jau kai Sicinskių giminės nebeliko ir XVIII–XIX amžių sandūroje pradėti kurti padavimai. Iki tol čia tyvuliavo Vešetos ežeras, jo saloje stovėjo pilis, žinoma nuo XIII amžiaus, gynusi kraštą nuo Livonijos ordino.

Tą, D. Greviškienės teigimu, patvirtino ir archeologiniai tyrimai.

Piliai netekus savo reikšmės, kurį laiką čia veikė bajorų kalėjimas, kol galiausiai vietovė buvo apleista ir sunyko.

Istorijos apie ir po mirties ramybės nerandantį Čičinską bei jo kūno tąsymą po karčemas, D. Greviškienės žiniomis, labiau išlikusios tik rašytiniuose šaltiniuose. Tiesa, tokių aprašymų – ne vienas.

Faktas, sako kraštotyrininkė, kad mumija buvo. Kitu atveju generalgubernatorius Michailas Muravjovas nebūtų įsakęs Žemaičių vyskupui Motiejui Valančiui palaidoti mumiją, laikytą Upytės bažnyčios spintoje.

Kieno ji buvo, jau kitas klausimas.

Kur palaidotas tikrasis bajoras V. Sicinskis, nežinoma iki šiol. Pasak D. Greviškienės, vieni šaltiniai teigia, kad prie Upytės bažnyčios, kiti – Naujamiesčio reformatų kapinėse.