1928 metų vasarą Ramygalos gatvėje duris atvėrusi „Javnės“ Panevėžio mergaičių gimnazija mokė ir siuvimo, ir muzikos, ir užsienio kalbų. PB ARCHYVŲ nuotr.

Žydų mokyklos Panevėžyje. Į mokslus – nuo pat mažens

Žydų mokyklos Panevėžyje. Į mokslus – nuo pat mažens

Išsilavinimas visais laikais buvo itin vertinamas, tačiau ne visi galėjo jo siekti.

Mieste tarpukariu veikė ne viena žydų mokykla. Dalis jų neturtingiems panevėžiečiams žydams buvo sunkiai įkandamos, tačiau alternatyvų siekti mokslo buvo.

Sėmėsi ne tik pasaulietinių žinių

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas pasakoja, kad žydų vaikai pradinę mokyklą galėjo pradėti lankyti nuo 5 ar 6 metų. Tačiau dar prieš tai, maždaug nuo ketverių penkerių metų, lankydavo tradicines religines pradines žydų berniukų mokyklas – chederius. Čia mokėsi religijos dalykų, rašyti, skaityti, skaičiuoti. Taigi į pasaulietinę pradžios mokyklą žydų vaikai, pasak istoriko, ateidavo jau turėdami pakankamų skaitymo ir rašymo įgūdžių. Mokydamiesi pasaulietinėje dar lankydavo ir sekmadieninę religinę mokyklą.

D. Pilkausko teigimu, tarpukariu didžiąją daugumą žydų pradžios mokyklų Lietuvoje išlaikė valstybė, o mokymo programos visiems buvo vienodos – tautinių mažumų mokyklos turėjo nedidelių skirtumų.

Pasak D. Pilkausko, Švietimo ministerijos leidinyje „Švietimo darbas“ buvo paskelbtas aplinkraštis, suvienodinantis darbo tvarką aukštesniosiose ir vidurinėse mokyklose. Jame daug dėmesio skirta žydų mokyklų veiklai. Buvo net išvardytos žydų šventės ir ne darbo dienos joms švęsti.

Skyrėsi, istoriko žiniomis, ir stojamųjų egzaminų švietimo įstaigose, atostogų bei darbo laikas – pavyzdžiui, atsižvelgiant į religinius žydų nuostatus, šeštadienis buvo ne darbo diena. Tačiau mokymo procesas žydų mokyklose turėjo būti toks pat, kaip ir kitose.

PB ARCHYVŲ nuotr.

PB ARCHYVŲ nuotr.

Dėstė hebrajų kalba

1920 metų rugsėjį buvo įkurta aštuonių klasių Panevėžio žydų gimnazija, kurioje dėstyta hebrajų kalba. Tiesa, pirmais metais joje, pasak D. Pilkausko, veikė tik parengiamoji ir penkios gimnazijos klasės. Bet mokėsi jose kone pustrečio šimto mokinių.

Patalpos gimnazijai surastos Respublikos gatvėje, buvusiuose Steigiamojo Seimo nario Naftalio Fridmano namuose. Išnuomotos trejiems metams kas mėnesį mokant po 1 000 auksinų.

Pirmasis direktorius buvo gydytojas Šachnelis Abraomas Meras. Be jo, pasak D. Pilkausko, gimnazijoje dirbo septyni mokytojai, trys iš jų turėjo aukštąjį išsilavinimą. Tarp jų buvo filosofas Leo Rozenbergas, mokslus baigęs Miunchene, Berlyno universiteto absolventas Mauša Kalvary, studijavęs graikų, lotynų, vokiečių kalbas. Abu jie, kiek žinoma, buvo Vokietijos piliečiai.

Išochoras Cmieliauskas mokėsi Saratove medicinos, turėjo Rusijos pilietybę.

Lietuvos piliečiai Leonas Koščenevskis ir Judifa Koščenauskienė buvo baigę atitinkamai mokytojų kursus Gardine ir Vilniaus gimnaziją.

Moderni mokykla

Ketvirtaisiais gimnazijos gyvavimo metais joje, pasak D. Pilkausko, dirbo jau 17 mokytojų. Įstaigai tada vadovavo Geršonas Gurevičius. Gimęs Kaišiadoryse, o mokslus baigęs Elisavetgrado gimnazijoje, vėliau – Maskvoje, pedagogas nebuvo eilinio likimo asmenybė.

Kol atėjo bolševikai, G. Gurevičius dirbo komercinėje mokykloje Elisavetgrade. 1921-ųjų vasarą buvo suimtas kaip sionistų partijos centro komiteto narys, pergabentas į Maskvą ir iki 1922 metų kalėjo. Tarpininkaujant Lietuvos konsulatui, buvo paleistas, vėliau vėl suimtas Kijeve ir vėl paleistas, kol galiausiai grįžo į Lietuvą.

1927-aisiais padėtas kertinis akmuo naujų Panevėžio žydų gimnazijos rūmų statybose (mokinių šių metų pabaigoje buvo 270). Įkurtuvės švęstos 1928 metais.

Nauja mokykla buvo itin moderni: pastate įrengtas centrinis šildymas, vandentiekis, kanalizacija. Deja, pasakoja D. Pilkauskas, jau po metų gimnazijos mokinių skaičius ėmė ir drastiškai sumažėjo. 1929-ųjų pradžioje jų buvo 254, o pabaigoje – vos 30. Gimnaziją apleido 101 mokinys, iš kurių 36 baigė gimnaziją, dėl to, kad nesisekė mokytis – 23, dėl neturtingumo – 24, dėl ligos – 3, 15 – dėl nežinomų priežasčių.

Iš 36 atestatus gavusių asmenų dešimt mokinių įstojo į šalies universitetus, šeši išvyko mokytis į užsienį (vienas net į Braziliją), o 19 laikinai mokslų netęsė.

Tačiau tepraėjo treji metai, ir Panevėžio žydų gimnazija vėl stojosi ant kojų: buvo parengtas fligelio projektas, pastatytas didelis priestatas.

Panevėžio žydų vidurinė mokykla veikė neilgai, tačiau buvo labai svarbi bendruomenei, nes suteikė galimybę siekti išsilavinimo ir neturtingų šeimų vaikams. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS rinkinių nuotr.

Panevėžio žydų vidurinė mokykla veikė neilgai, tačiau buvo labai svarbi bendruomenei, nes suteikė galimybę siekti išsilavinimo ir neturtingų šeimų vaikams. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS rinkinių nuotr.

Svarbi bendruomenei

Panevėžio žydai jau turėjo veikiančią gimnaziją, kai 1925-aisiais mieste duris atvėrė ir vidurinė mokykla.

D. Pilkausko apgailestavimu, apie šią ugdymo įstaigą, kur mokyta jidiš kalba, išlikę nedaug istorinių duomenų. Vis dėlto žinoma, kad pirmuoju jos direktoriumi buvo Peisachas Šimšelevičius. Taip pat kad mokykla buvo išlaikoma žydų švietimo draugijos lėšomis. Mokslai vienam mokiniui kasmet kainuodavo 92 litus, tačiau daug jų nuo mokesčio buvo atleisti – vidurinę lankė daugiausia nepasiturinčių žydų vaikai.

„Tad nors ir neilgai veikė, tačiau ši mokykla suvaidino svarbų vaidmenį, – pabrėžia D. Pilkauskas. – Ja ypač džiaugėsi neturtingi žydai, nes jų vaikai turėjo galimybę siekti vidurinio mokslo.“

Juolab kad į mokymo programą kaip speciali disciplina buvo įtraukta buhalterija, žydų bendruomenėje laikyta labai svarbiu mokslu.

Istoriko teigimu, palyginti su kitomis mieste veikusiomis žydų mokyklomis, ši buvo nedidelė. 1934–1935 metais joje išvis liko tik dvi klasės, taigi tais pačiais 1935-aisiais, liepą, vidurinė uždaryta švietimo ministro įsakymu.

Tuo metu ji šalyje tokia buvo ne vienintelė – naikinta ir daugiau švietimo įstaigų.

Ir nors kartais šiai mokyklai priekaištauta dėl per žemo dėstymo lygio ir dėl kai kurių mokinių drausmės problemų, pasak D. Pilkausko, jos indėlio negalima nuvertinti.

„Panevėžio žydų vidurinė mokykla ypač pasitarnavo ugdant neturtingų žydų vaikus, nes kai kurioms šeimoms buvo per brangu leisti savo vaikus į tuo metu veikusias žydų gimnazijas“, – primena istorikas.

Žydų vidurinės mokyklos baigimo pažymėjime galima įskaityti, kokių dalykų buvo mokoma, – tarp jų ir buhalterijos, ir lietuvių kalbos. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS rinkinių nuotr.

Žydų vidurinės mokyklos baigimo pažymėjime galima įskaityti, kokių dalykų buvo mokoma, – tarp jų ir buhalterijos, ir lietuvių kalbos. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS rinkinių nuotr.

Mokė ir amato

1928 metų vasarą Ramygalos gatvėje duris pagaliau atvėrė (mat leidimas jai statyti buvo duotas dar 1922-aisiais) „Javnės“ – žydų mokyklų, mokslo ir auklėjimo draugijos – vardu pavadinta Panevėžio mergaičių gimnazija.

Pasak D. Pilkausko, ši draugija Lietuvoje turėjo tris mergaičių ir vieną berniukų mokyklą – savotiškas švietimo įstaigų tinklas pradėtas kurti 1920-aisiais.

Panevėžio žydų mergaičių gimnazijoje dėstyta hebrajų kalba, buvo sustiprintas, kaip anuomet vadinta, svetimų kalbų mokymas, o kaip speciali disciplina į programą įtrauktas siuvimas. Neprivalomas dalykas buvo fortepijono pamokos.

1934–1935 metais gimnazijoje, pasakoja istorikas, rengti popietiniai užsiėmimai aritmetikos, gamtos ir geografijos kursui kartoti. Be to, veikė rankdarbių, kirpimo kursai.

1937-aisiais rabinas Joselis Kahanemanas gavo paskolą ir pastatė naują pastatą – salę, kurioje taip pat buvo centrinis šildymas. Ji buvo pritaikyta kūno kultūros pamokoms, turėjo įrengtą nuolatinę sceną ir krepšinio krepšius.

Mokyklos – tautybių katilas

Panevėžyje žydai mokėsi ir kitose mokyklose.

D. Pilkauskas pasakoja, jog dalis pabėgėlių, po Pirmojo pasaulinio karo 1918 metų pabaigoje grįžusių į Lietuvą, buvo įpratę kalbėti rusiškai, jų vaikai – mokęsi Rusijos mokyklose. Į tai atsižvelgdama, Švietimo ministerija prie veikiančių valstybinių gimnazijų nusprendė sukurti paraleles klases, kurioje mokyta rusų kalba, tačiau pagal lietuviškų valstybinių gimnazijų programą. Panevėžyje tokios klasės įkurtos 1919-ųjų sausį.

Pasak D. Pilkausko, Panevėžio valstybinėje gimnazijoje gydytojais dirbo žydų tautybės medikai – I. Gurvičas, L. Soloveičikas, mokytojais – Levas Kaščenevskis, Vulfas Sudarskis, muzikas Girša Ichilčikas, kiti.

„O mokiniai buvo įvairių tautybių, – priduria istorikas. – 1922 metų duomenimis, iš 403 gimnazijos mokinių 362 buvo žydų tautybės, 15 – lietuvių, 11 – rusų, 6 – vokiečių, 3 – lenkų, 6 – kitų tautybių.“

Labai sumažėjus mokinių, paralelių klasių veikla Panevėžio valstybinėje gimnazijoje sustabdyta 1928–1929 metais.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų