Holokausto memorialas Žadeikių miške, kur buvo nužudyti 1 349 Pasvalio krašto žydai. G. BALČIŪNAIČIO nuotr.

Žydiškojo Pasvalio fragmentai

Žydiškojo Pasvalio fragmentai

Iš kadaise didžiąją Pasvalio krašto gyventojų dalį sudariusios žydų bendruomenės palikimo teliko trupiniai.

Holokaustas pakeitė daugelio miestų ir miestelių veidus, neretai ištrindamas viską, kas juose buvo žydiško. Tačiau ir praėjus dešimtmečiams po Antrojo pasaulinio karo pabaigos jų gyvenimo pėdsakų dar galima aptikti kiekvieno Lietuvos krašto istorijoje, net jei tai tik materialiojo paveldo fragmentai ar vietos žmonių prisiminimų nuotrupos.

Nuo pusės iki trečdalio

Istorikas Gražvydas Balčiūnaitis sako, kad Pasvalys niekuo nesiskyrė nuo kitų šalies miestų ir miestelių, turėjusių savas žydų bendruomenes. Rašytiniuose šaltiniuose jie čia figūravo nuo XVI amžiaus, kai 1581 metais buvo paminėtas vienas pirmųjų Pasvalio žydų pavarde Abramovičius. Tiesa, ne pačiomis palankiausiomis aplinkybėmis: pasak istoriko, tais metais kilęs gaisras sunaikino 35 namus. Kitą kartą nuo žydų namuose uždegtos žvakės esą supleškėjo 40 sodybų.

„1603 metais Pasvalyje gyveno jau trys žydai, – vardija G. Balčiūnaitis, – o XVIII amžiaus pabaigoje jie sudarė trečdalį gyventojų.“

„Kaip ir visoje Lietuvoje, žydų daugėjo. Lietuva buvo tolerantiška valstybė ir jau Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais žydai mielai čia gyveno, nes niekas per daug nepersekiojo, nežudė, kaip Vakarų Europoje“, – pasakoja istorikas.

„Sovietmečiu, ypač 1985–1986 metais, kai buvo nuspręsta atnaujinti centrinę Pasvalio dalį, pastatyti kultūros namus, savivaldybės rūmus, senąją, žydiškąją Pasvalio dalį, sunaikino.“

G. Balčiūnaitis, istorikas

XIX amžiuje, kai carinės Rusijos valdžia apribojo žydų judėjimą, jiems tais laikais, pasak G. Balčiūnaičio, buvo leista gyventi tik imperijos pakraščiuose. O vienas tokių pakraščių buvo Lietuva, tad daug čia ir įsikūrė.

Gausiausia žydų bendruomenė Pasvalyje gyveno XIX amžiaus pabaigoje. Istorikas pateikia 1897 metų Rusijos imperijos gyventojų surašymo duomenis, pagal kuriuos iš 3 050 pasvaliečių 1 590 buvo žydų tautybės. Kitaip tariant, pusę Pasvalio gyventojų sudarė žydai.

G. Balčiūnaičio teigimu, panaši situacija buvo visoje šalyje. Ir taip iki Pirmojo pasaulinio karo, kuomet didelė dalis žydų pasitraukė į Rusijos gilumą ir daugelis atgal nebegrįžo.

Tarpukariu, jau nepriklausomoje Lietuvoje, žydų nebebuvo taip gausu. 1923 metų gyventojų surašymas parodė, jog Pasvalyje gyveno apie 2 500 žmonių, 800 jų, arba bemaž trečdalis – žydai.

Iki pat Antrojo pasaulinio karo augant bendram gyventojų skaičiui, daugėjo ir žydų. Pavyzdžiui, 1940 metais Pasvalyje jų gyveno apie tūkstantį. Tačiau karo pradžioje dauguma krašto žydų buvo sušaudyti Žadeikių miške.

Gražvydo Balčiūnaičio teigimu, didelė dalis žydų bendruomenių paveldo, išlikusio per karą, buvo sunaikinta sovietmečiu. PASVALIO KRAŠTO MUZIEJAUS nuotr.

Gražvydo Balčiūnaičio teigimu, didelė dalis žydų bendruomenių paveldo, išlikusio per karą, buvo sunaikinta sovietmečiu. PASVALIO KRAŠTO MUZIEJAUS nuotr.

Ir turtai, ir skurdas

G. Balčiūnaičio pasakojimu, carinės Rusijos laikų žydai negalėjo dirbti žemės – jiems tai buvo draudžiama. Tad kėlėsi į mažesnius miestelius, tokius kaip Pušalotas, Pasvalys, Pumpėnai, Saločiai, Joniškėlis, ir ten vertėsi amatais, prekyba.

Užsiėmė žydai įvairiais amatais, kaip ir lietuviai: buvo batsiuvių, kalvių, siuvėjų, puodžių. Krautuvininkai prekiavo maistu, ūkinėmis prekėmis.

Nepaisant vyraujančio stereotipo apie turtingą žydą, realybė, anot istoriko, buvo visai kitokia.

„Žydų turtinė padėtis buvo labai skirtinga – nuo prekybininko, turtingo verslininko iki praktiškai beturčio, benamio“, – patikina G. Balčiūnaitis.

Nepasiturintieji žydai iš žmonių supirkinėjo įvairias antrines žaliavas – pavyzdžiui, arklio karčius, uodegas – ir iš jų darydavo įvairius gaminius.

Kita vertus, žydų bendruomenė buvo labai susitelkusi, vienas kitam padėdavo, bėdoje neatstumdavo. Buvo ir draugijų, susibūrusių neturtingus tautiečius šelpti.

Iš Pasvalyje gyvenusiųjų ypač turtingi, istoriko teigimu, buvo broliai Marijampolskiai, užsiėmę prekyba žemės ūkio technika.

„Tarpukariu Pasvalyje jie turėjo didelę krautuvę, kurioje buvo galima įsigyti nuo akėčių iki tuomečio traktoriuko“, – sako G. Balčiūnaitis.

Šią šeimą 1940 metais sovietai ištrėmė į Sibirą. Broliai mirė, tačiau jų artimieji išgyveno.

Pušaloto sinagogos pastatas, kurio statybos mena buvusio Izraelio premjero Ehudo Barako šeimos tragediją. G. BALČIŪNAIČIO nuotr.

Pušaloto sinagogos pastatas, kurio statybos mena buvusio Izraelio premjero Ehudo Barako šeimos tragediją. G. BALČIŪNAIČIO nuotr.

Premjero šeimos tragedija

Su tragiškais Antrojo pasaulinio karo įvykiais susietas ir mokytojo, garsaus Pasvalio advokato Dovydo Kiršono likimas.

Pasak G. Balčiūnaičio, jis gimnazijoje dėstė mokiniams matematiką, lietuvių buvo mėgstamas ir mylimas. Visgi 1941 metais nei D. Kiršono, nei jo šeimos nepasigailėta. Iš pradžių kažkieno slėpti Kiršonai vėliau buvo išduoti ar surasti ir sušaudyti.

Istorikas sako negalintis nepaminėti ir XX amžiaus pradžioje Pušalote gyvenusios buvusio Izraelio gynybos ministro, premjero Ehudo Barako senelių šeimos.

Reuvenas Brogas buvo rabinas. Kai JAV žydų bendruomenė atsiuntė Pušaloto sinagogos statybai surinktas lėšas, jis jas laikė savo namuose.

„Žinodami apie laikomus pinigus, vieną kartą į jų namus įsibrovė du lietuviai. Jie nužudė rabiną Brogą, jo žmoną, o vaikus sužeidė“, – pasakoja G. Balčiūnaitis.

Našlaičius (taip pat ir E. Barako tėvą, vėliau išvykusį į Palestiną, – jo sūnus gimė jau ten, o po kurio laiko pasikeitė ir pavardę), – pasiėmė auginti senelė į Panevėžį.

Pušaloto sinagoga vis dėlto buvo pastatyta. Ji baigta 1913-aisiais, praėjus maždaug metams po tragiškų įvykių. Žudikai, pasak istoriko, irgi sulaukė atpildo.

Sinagoga Pušalote tebestovi iki šių dienų, yra kultūros paveldo paminklas. Tiesa, avarinės būklės. Po Antrojo pasaulinio karo nelikus žydų, pastatas buvo pritaikytas kitoms reikmėms – čia veikė pieninė, užsiimta kita gamybine veikla.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, žydų bendruomenė sinagogą susigrąžino. G. Balčiūnaičio žiniomis, ją svarstoma rekonstruoti ir paversti žydų bendruomenės centru. O Pušaloto miestelio bendruomenė aplink sinagogą jau dabar kuria atminimo parką. Juk ji – vieninteliai šiame rajone išlikę buvę žydų maldos namai, ir galėtų tapti pažintinio turistinio maršruto, jungsiančio ją bei atkurtas Pakruojo ir Joniškio sinagogas, dalimi.

Pušaloto žydų kapinės – vienos iš nedaugelio, išlikusių Pasvalio krašte. G. BALČIŪNAIČIO nuotr.

Pušaloto žydų kapinės – vienos iš nedaugelio, išlikusių Pasvalio krašte. G. BALČIŪNAIČIO nuotr.

Sunaikino sovietmečiu

Pasvalio rajone išlikę ir kitų žydams priklausiusių pastatų, tačiau ne per daugiausia. Ne vienas jų sunaikintas sovietmečiu.

Štai Joniškėlyje, G. Balčiūnaičio teigimu, tokio paveldo nedaug – vienas kitas namas. Pats miesto centras po karo smarkiai pasikeitęs. Joniškėlyje nebėra ir žydų kapinių – jos sunaikintos sovietmečiu. Šiuo metu stovi tik paminklas, primenantis, kas čia buvo tarpukariu.

Pumpėnuose sinagoga sudeginta Antrojo pasaulinio karo metais, tačiau išlikusi žydų ritualinė pirtis. Dar viena – bendroji pirtis – tebėra Pasvalyje.

„Nors pastatyta žydų kvartale, ja Smetonos laikais naudojosi ir lietuviai. Sovietmečiu čia taip pat veikė pirtis“, – pasakoja G. Balčiūnaitis, pasak kurio pastatas ne taip seniai pakeitė paskirtį – dabar čia veikia restoranas.

Kadaise centrinėje Pasvalio dalyje stovėjo ir žydų viešbutis, veikė daug krautuvėlių.

„Pirmame aukšte veikė krautuvės ar kokia kepykla, siuvykla, ateljė, o antrame ir trečiame aukštuose jau gyvendavo patys šeimininkai – arba nuomodavo patalpas“, – pasakoja istorikas.

Daug žydų telkėsi Vilniaus gatvėje, ypač labiau pasiturinčiųjų, nes čia buvo prestižinė vieta. Šiuo metu joje telikęs vienintelis minėto teisininko ir mokytojo D. Kiršono namas. Istoriko teigimu, statinys išsilaikė tik dėl to, kad buvo mūrinis – sovietmečiu platinant gatves, nebuvo nugriautas kaip aplinkiniai medinukai.

„Labai gražus pastatas, pastatytas iš senovinių raudonų plytų. Įspūdinga architektūra“, – pasakoja G. Balčiūnaitis, kurio žiniomis sovietmečiu ir nepriklausomybės laikais čia veikė milicijos, vėliau – policijos padaliniai. Dabar pastatas stovi tuščias, kas su juo bus daroma, neaišku.

„Centre buvo ir daugiau pastatų, bet sovietmečiu, ypač 1985–1986 metais, kai buvo nuspręsta atnaujinti centrinę Pasvalio dalį, pastatyti kultūros namus, savivaldybės rūmus, senąją, žydiškąją Pasvalio dalį, sunaikino“, – apgailestauja istorikas.

Dabar esą tik iš senų nuotraukų galima atkurti, kaip tarpukariu atrodė senamiestis.

Šiuo metu bene daugiausia autentikos išlikę Palėvenės gatvėje. Tarpukariu joje gyveno žydai ir būtent čia išlikę daugiausia jų pastatų. Karo pradžioje čia buvo įkurtas getas, į kurį buvo uždaryti Pasvalio ir aplinkinių miestelių žydai.

Pasvalyje išlikusios ir sinagogos liekanos, tačiau jos dabar yra ūkinių prekių parduotuvės interjere.

„Po karo, kai neliko žydų, sinagoga buvo daug kartų perstatyta, tačiau viduje dar yra išlikusių sinagogos požymių – kolonos, užmūryti arkiniai langai, matomi tik iš vidaus“, – sako G. Balčiūnaitis.

Pasvalio žydų pirties pastatas. Žinoma, kad čia lankydavosi ir lietuviai, o pati pirtis veikė dar net sovietmečiu. G. BALČIŪNAIČIO nuotr.

Pasvalio žydų pirties pastatas. Žinoma, kad čia lankydavosi ir lietuviai, o pati pirtis veikė dar net sovietmečiu. G. BALČIŪNAIČIO nuotr.

Ištiesė pagalbos ranką

Pasvalio krašte buvo nemažai žydus per holokaustą gelbėjusių žmonių. Istoriko G. Balčiūnaičio pasakojimu, maždaug prieš dešimtmetį praktiškai atsitiktinai iš nebūties iškilo viena tokia gelbėjimo istoriją. Pavyko surasti moterį, kuri Antrojo pasaulinio karo metais, būdama septyniolikos, kartu su mama išgelbėjo jauną Vabalninko (tenykščiai žydai buvo suvaryti į Pasvalio getą) vaistininką Govšovičių.

Govšovičius kartu su dar dešimčia žydų pabėgo iš geto išlaužę tvoroje skylę. Kas nutiko kitiems bėgliams, nežinoma, tačiau vaistininką priglaudė Elena Levanienė ir jos dukra Genovaitė. Keletą dienų moterys vaikiną slėpė bulvių rūsyje. Kai pasidarė nesaugu, Govšovičius buvo perkeltas į klebonijos klojimą. Jam pagalbos ranką ištiesė Pasvalio klebonas Kazimieras Kriščiūnas ir gimnazijos kapelionas Juozapas Varnas. Vėliau prieglobstį suteikė Grūžių klebonas Bronislovas Bumšas. Ten bėglys gavo naują vardą ir išgyveno iki karo pabaigos. Vėliau emigravo į Izraelį.

G. Balčiūnaitis džiaugiasi sėkme suradus šių įvykių liudininkę. Moteris buvo apdovanota Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Jie po mirties suteikti ir dvasininkams.

Kunigai, pasak istoriko, daug prisidėjo gelbėjant žydus Antrojo pasaulinio karo metais. Tarp tokių buvo ir Joniškėlyje gyvenęs klebonas Juozapas Liubšys, kartu su kitais dvasininkais priglaudęs vietos gydytoją M. Lichtenšteiną su žmona.

Vežant Joniškėlio žydus traukiniu į Pasvalį, gydytojui su žmona vienoje stotelėje pavyko pasprukti. Jie iš pradžių patraukė pas vietos ūkininkus, vėliau slėpėsi Joniškėlio bažnyčios rūsyje ir klebonijoje.

„Gydytojas, net ir slėpdamasis klebonijoje, slapta gydė patikimus žmones“, – pasakoja istorikas.

Taip šeima išgyveno karą. G. Balčiūnaičio žiniomis, klebonui J. Liubšiui Šventojoje žemėje už tai yra pasodintas medis.

Žydų šeima Žadeikių miško poilsiavietėje 1935-aisiais, likus vos keliems metams iki čia įvykusios tragedijos. PASVALIO KRAŠTO MUZIEJAUS RINKINIŲ nuotr.

Žydų šeima Žadeikių miško poilsiavietėje 1935-aisiais, likus vos keliems metams iki čia įvykusios tragedijos. PASVALIO KRAŠTO MUZIEJAUS RINKINIŲ nuotr.

Brangus kiekvienas atminties krislas

Šalia Žadeikių miško, kuriame buvo nužudyta per tūkstanti vietos žydų, gyveno fotomenininko, dailininko, staliaus Vilhelmo Janiselio šeima. Jie savo namuose priglaudė iš Šiaulių geto pabėgusią mergaitę. Parūpinę naują vardą, pristatydavo kaip savo giminaitę. G. Balčiūnaitis sako, kad mergaitė karą išgyveno, tačiau niekas dabar nebeprisimena jos tikrojo vardo ir pavardės.

„Pasibaigus karui pas Janiselius atvažiavo karininkas žydas, prisistatęs jos dėde, išsivežė merginą ir nuo to laiko jokių žinių apie ją nebebuvo“, – apgailestauja istorikas.

O Janiselių šeima 1949 metais buvo ištremta į Sibirą.

„Panevėžio balsas“ jau rašė apie žydaitės Rachelės Rozenbergaitės gelbėjimo istorija. Ją karo metais išsaugojo Daujėnų kunigas Feliksas Ereminas. Pakrikštijo, parūpino naujus dokumentus, slėpė klebonijoje ir pas patikimus žmones. Po karo baigusi medicinos mokslus, ji ilgai dirbo sostinėje, bendravo su kunigu kaip su šeimos nariu, dažnai jį lankydavo.

„Daujėnuose žmonės pasakoja, kad sovietmečiu kasmet Vėlinių vakarą prie kapinių sustodavo juoda „Volga“, o ryte atėjusieji į kapines išvysdavo kunigo kapą papuoštą gražiausiomis gėlėmis“, – sako G. Balčiūnaitis.

Tokių istorijų žinoma ir daugiau. Kad ir apie agronomo Petro Efferto su žmona Veronika karo pabaigoje priglaustą iš Kauno geto išgelbėtą žymaus psichologo, psichiatro profesoriaus Vladimiro Lazersono dukrą Tamarą.

Istoriko žiniomis, šiame krašte nepasiliko nė vienas išsigelbėjęs žydas, išskyrus Cipę Davidavičiūtę. Ji mirė dešimtajame praėjusio šimtmečio dešimtmetyje ir buvo paskutinė Pasvalio žydė. Žinota, kad ji išsigelbėjo iš žudynių Žadeikių miške, tačiau nėra aišku kaip. Vieni pasakoja, kad išlipo iš duobės, kiti – kad vedant į šaudynių vietą nušoko nuo tilto ir paspruko. Į patį tragiškų istorijos verpetų sūkurį patekusi pasvalietė nugyveno labai uždarą gyvenimą – tiesos greičiausiai niekam taip ir neatskleidė.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų