Žydų krautuvėlės tarpukario Ramygaloje. Jų bendruomenės atstovams priklausė beveik visas tuomečio miestelio centras. RAMYGALOS GIMNAZIJOS MUZIEJAUS nuotr.

Žydiškas miestelių paveldas – tarp pirštų byrančios smiltys

Žydiškas miestelių paveldas – tarp pirštų byrančios smiltys

Archyvinės nuotraukos, dokumentai, išsaugoti pastatai ir amžininkų prisiminimai – viskas, kas belikę iš kai kurių tarpukariu klestėjusių žydų bendruomenių.

Tarpukariu žydai sudarė didelę dalį Lietuvos miestų ir miestelių gyventojų. O dabar jų istoriją dažnai tenka rankioti po kruopelytę.

Brangus kiekvienas puslapis

Ramygalos kultūros centro vadovė Loreta Kubiliūnienė apgailestauja, kad apie čionykštę žydų bendruomenę žinių turima gana nedaug ir dar mažiau – nuotraukų. Vietos gimnazijos muziejuje tėra tik keletas eksponatų.

Ruošiantis tokių atmintinų dienų, kaip Lietuvos žydų genocido, renginiams visada ieškoma šių tragiškų įvykių Ramygaloje liudininkų. Kaip sako pašnekovė, perteikti to meto žiaurumus per juos patyrusį asmenį visada yra jautriau ir paveikiau. Deja, galinčiųjų papasakoti nūdienos kartai apie žydiškąją miesto praeitį, rasti nepavyksta.

„Ne vienerius metus archyvo prašydavau duomenų – gal ką nors turi? Bet taip nieko ir nebuvo“, – atsidūsta L. Kubiliūnienė.

Tad pastaruosius keletą metų, minint Lietuvos žydų genocido dieną, ramygaliečiai kviesdavosi svečius iš Rokiškio krašto – Panemunėlio. Iš čia buvo kilusi baltaraiščių nužudyta vos devyniolikos poetė Matilda Olkinaitė. Dabar pagal jos dienoraštį išleista knyga, L. Kubiliūnienės teigimu, jau įtraukta į aštuntokams privalomos literatūros sąrašą. Būtent per šios anksti žuvusios kūrėjos asmenį Ramygaloje kalbėdavo apie 1941-ųjų tragediją.

„Bet pernai mums labai pasisekė, – sako Kultūros centro vadovė. – Archyve rasta 80 dokumentų, susijusių su Ramygalos žydais. Gaila, kad jokių nuotraukų nebuvo aptikta, bet jau kažkokios medžiagos yra.“

Kad ir be vaizdinės informacijos, šie dokumentai praskleidžia uždangą į tarpukario Lietuvos Ramygalos gyvenimą, žydų ir lietuvių santykius.

L. Kubiliūnienės prisipažinimu, kol kas nuodugniau išnagrinėti visų archyvinių radinių dar nepavyko, tačiau ilgainiui su jais bus kruopščiai susipažinta.

Ramygalos kultūros centro vadovė Loreta Kubiliūnienė. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Ramygalos kultūros centro vadovė Loreta Kubiliūnienė. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Paneigia stereotipą

Ramygalietės pasakojimu, rastuosius dokumentus galima suskirstyti į tris grupes.

Vieni susiję su vietos žydų mokykla. Pernai ji būtų minėjusi šimtmetį, tad sukaktis tapo proga parodyti bent šiuos dokumentus plačiajai visuomenei – gimnazijos mokiniams parengta edukacija.

„Daugiausia išliko to meto inspektoriaus lankymosi mokykloje ataskaitų“, – pasakoja L. Kubiliūnienė.

„Jos labai įdomios. Lyginome, ar šiais laikais irgi panašios rašomos. Supratome, kad žmonės beveik nesikeičia – tik aplinka“, – priėjo išvadą Ramygalos kultūros centro direktorė.

Dar viena archyvuose aptiktų dokumentų grupė, taip pat kol kas mažai nagrinėta, susijusi su Ramygaloje veikusia žydų labdaros ir paramos organizacija. Ji buvo įsteigta neturtingiems asmenims pagelbėti. Tačiau 1941 metais gautas tuometės Vyriausybės raštas su įsakymu nutraukti jos labdaringą veiklą kaip kenkiančią valstybei, tai yra antivalstybinę.

„Graudus faktas, kad tokio kaltinimo sulaukė paramos ir labdaros organizacija“, – apgailestauja pašnekovė.

Dar viena rastų dokumentų grupė – susirašinėjimai dėl kelių Ramygaloje kilusių gaisrų. Pasak L. Kubiliūnienės, žinoma, kad likus keletui metų iki Antrojo pasaulinio karo per vieną gaisrą sudegė žydų kvartalas. Yra archyviniai dokumentai, įrodantys, kad tuometis Ramygalos kunigas kreipėsi dėl pagalbos žydams.

„Įdomu tai, kad pagelbėti prašė katalikų kunigas“, – pastebi L. Kubiliūnienė, pabrėžianti, jog dvasininkas norėjęs, jog būtų atstatyta ir bendruomenės sinagoga.

„Atsiskleidžia gražus dviejų religijų bendradarbiavimas. Juk kartais įsivaizduojama, kad tuo laiku kito tikėjimo žmonės nesutarė, buvo priešiški. Tačiau kreipimasis rodo ką kita“, – remdamasi faktais tvirtina pašnekovė ir priduria, kad žuvusios poetės M. Olkinaitės dienoraštį juk irgi išsaugojo katalikų kunigas – ir ne kur kitur, o po didžiuoju bažnyčios altoriumi. Dvasininkas kurį laiką slapstė ir Olkinų šeimą.

2019-aisiais Lietuvos centriniame valstybės archyve rasta aštuonios dešimtys dokumentų, susijusių su Ramygalos žydais. Daugiausia – vietos žydų mokyklą lankiusių inspektorių ataskaitos (nuotraukoje kairėje), bet išliko dokumentų, liudijančių miestelio lietuvių ir žydų bendruomenių artumą. Tokiu tapo valsčiaus valdžios ir Ramygalos bažnyčios klebono pasirašytas prašymas Švietimo ministerijai padėti atstatyti per gaisrą sudegusią sinagogą. LCVA nuotr.

2019-aisiais Lietuvos centriniame valstybės archyve rasta aštuonios dešimtys dokumentų, susijusių su Ramygalos žydais. Daugiausia – vietos žydų mokyklą lankiusių inspektorių ataskaitos (nuotraukoje kairėje), bet išliko dokumentų, liudijančių miestelio lietuvių ir žydų bendruomenių artumą. Tokiu tapo valsčiaus valdžios ir Ramygalos bažnyčios klebono pasirašytas prašymas Švietimo ministerijai padėti atstatyti per gaisrą sudegusią sinagogą. LCVA nuotr.

Gimtųjų vietų trauka

L. Kubiliūnienės žiniomis, Ramygaloje būta dviejų sinagogų. Medinė neišliko, o kitos buvusiame pastate dabar įsikūręs miesto kultūros centras. Jo direktorė sako visiškai suprantanti, kodėl ne visiems atrodo, kad kultūros centrui vieta maldos namuose. Tačiau dirbama ten, kur skirtos patalpos.

„Mums patiems atrodė, kad tai geriau, nei pastatas būtų nugriautas ar suniokotas“, – įsitikinusi vadovė.

Juolab kad dėl to Kultūros centras kone kasmet sulaukia ypatingų svečių – žydų, atvykstančių aplankyti senelių, prosenelių ar savo pačių gimtųjų vietų.

L. Kubiliūnienė sako niekada nepamiršianti to sykio, kai į Ramygalą atriedėjo didžiulis dviejų aukštų autobusas. Iš čia išvykęs dabar jau garbaus amžiaus žmogus į jį buvo susodinęs iš viso pasaulio surinktus giminaičius – nuo mažiukų iki žilagalvių, – kad galėtų parodyti, kur augo.

Pašnekovė atvirauja nesusilaikiusi tada ir paklaususi, ką buvęs ramygalietis ir jo artimieji mano apie faktą, jog buvusi sinagoga dabar paversta kultūros centru.

„Jie patikino: „Mes labai džiaugiamės.“ Juk tai į šviesą žmones vedanti įstaiga, joje dirba norintieji praplėsti gyventojų akiratį. Ekskursantai sakė besidžiaugiantys, kad čia veikia tokia įstaiga, o ne pastatas sugriautas. Tada ir baigėsi kalbos, kad užėmėme maldos namus. Mes patys jaučiame, kokiame pastate dirbame, suprantame ir tam tikra prasme didžiuojamės“, – patikina L. Kubiliūnienė.

Paskutinė – 1941-ųjų – šešių skyrių Ramygalos pradinės mokyklos laida, kurioje dar mokėsi žydų tautybės mokiniai. RAMYGALOS GIMNAZIJOS MUZIEJAUS nuotr.

Paskutinė – 1941-ųjų – šešių skyrių Ramygalos pradinės mokyklos laida, kurioje dar mokėsi žydų tautybės mokiniai. RAMYGALOS GIMNAZIJOS MUZIEJAUS nuotr.

Bendruomenių neliko

Šiandien Ramygaloje negyvena nė vienas žydas. O tarpukariu jie sudarė apie 40 procentų visų gyventojų. L. Kubiliūnienės teigimu, jiems priklausė beveik visas tuomečio miestelio centras – tą primena iki šių dienų išlikęs architektūrinis vietos žydų paveldas.

Anot pašnekovės, tai buvo verslūs žmonės – buvo ir didesnių, ir mažesnių verslų savininkų. Bet buvo ir vargstančiųjų.

Miestelyje išlikusios civilinės žydų kapinaitės.

Karo pradžioje, kaip ir visoje šalyje, Ramygalos žydų laukė tragiška lemtis. „Pačioje Ramygaloje nebuvo žudymų – visus varė į Panevėžį, – sako L. Kubiliūnienė. – Pasakojama, kad dalis žmonių mirė pakeliui – nenuėjo iki Panevėžio.“

Žydų nelikę ir Raguvoje, nors dar XIX amžiaus pabaigoje tos tautybės raguvių buvo bene pusė. Statistika sukrečianti: 1941 metais miestelyje gyveno 1 400 gyventojų, o 1942 metų pavasarį jų nebuvo likę nė tūkstančio.

Kaip ir Ramygaloje, Raguvos apylinkėse žydai nešaudyti.

„Vieni sakė, kad į Genėtinius varė, kiti tikino, kad į Panevėžį, treti kalbėjo, kad išvežė prie Katinų ir sušaudė“, – pasakoja raguvietė Jadvyga Jurevičienė. Bet jos teigimu, kalbantis su senais žmonėmis, čia gyvenusiais karo metais, akivaizdu, jog nė vienas nepamiršo ir neatleido už to laiko baisumus: kaip buvo pasielgta su žydais, įsirėžė į atmintį visam laikui.

Raguvos pakraštyje esančiųjų senųjų žydų kapinių liko tik pusė iš kadaise buvusiųjų. Dalis paminklų išvežti čia nusprendus laidoti per Antrąjį pasaulinį karą žuvusius sovietų karius. PRS nuotr.

Raguvos pakraštyje esančiųjų senųjų žydų kapinių liko tik pusė iš kadaise buvusiųjų. Dalis paminklų išvežti čia nusprendus laidoti per Antrąjį pasaulinį karą žuvusius sovietų karius. PRS nuotr.

Trokšta paliesti šaknis

J. Jurevičienė sako daugiausia žinių apie žydų gyvenimą tarpukariu gavusi bendraudama su jais pačiais, tačiau specialiai apie šią bendruomenę medžiagos nerinkusi. Tad būgštaujanti, jog sukauptos žinios negilios – užtat įdomios.

Pasak moters, žydų Raguvoje tarpukariu gyveno išties daug. Yra, jos žiniomis, net sąrašas, saugomas Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejuje.

Dabar jie patys, bet dažniau jų palikuonys atvyksta savomis akimis pamatyti vietovės, kur glūdi giminės šaknys. Atkeliavusiems iš Izraelio, Pietų Afrikos Respublikos – būtent ten dar prieš karą išvyko nemažai Raguvos žydų, – Jungtinių Amerikos Valstijų, kitų šalių žydams J. Jurevičienė aprodo miestelį, palydi į Raguvos pakraštyje išlikusias senąsias žydų kapines.

„Ten jie iščiupinėja visus paminklus, – pasakoja. – Pasirodo, jų užrašai senąja žydų kalba, o jos dabartiniai žydai nesupranta, tad atsiveža vertėją. Šis skaito paminklų užrašus ir pasako, kas palaidota.“

Taip J. Jurevičienė sako sužinojusi, jog bent vienas paminklas žydų kapinėse gali siekti net XVIII amžių. Bet kadangi vėliau jose laidoti žuvę sovietų kariai, dalis senųjų žydų paminklinių akmenų išgabenti.

„Kiek supratau, išliko tik maždaug pusė kapinių ir gal trečdalis paminklų“, – sako ji.

Raguvietės teigimu, dažniausiai į tokias nostalgiškas keliones gimtosiomis vietomis leidžiasi pagyvenę žmonės. Nors, būna, atvyksta ir jaunimo, norinčio išvysti, kur gyveno proseneliai.

„Senesni dar atsimena, kur kapinės, – patraukdavo tiesiai prie jų“, – pasakoja.

Garbaus amžiaus keliautojų ryžtas aplankyti gimtąsias vietas, pasak moters, kelia nuostabą: kelionė kad ir iš Johanesburgo ar Keiptauno Pietų Afrikos Respublikoje nėra lengva ir gerokai jaunesniems.

Išliko prisiminimuose

J. Jurevičienės teigimu, su pirmąja banga – iškart po nepriklausomybės atgavimo – Lietuvos lankyti vykę žydai dar eidavo ieškoti buvusių savo namų. Tik ne visi rasdavo, nors Raguvoje yra išlikusių žydams priklausiusių gyvenamųjų namų, kitų statinių. Tarp jų – ir sinagogos. Jame dabar veikia baldų įmonė.

Su svečiais iš Pietų Afrikos Respublikos J. Jurevičienei kartą teko eiti viena ilgiausių miestelio – Dariaus ir Girėno gatve.

„Jie tvirtino, jog daug namų veikiausiai priklausė žydams, nes galu atsukti į gatvę. Klausiau, kodėl į gatvę? Sakė, tam, kad „tik iš gerojo kambario matytų gatvę“. Žydų šeimos buvo uždaros ir jų kiemas visada būdavo aptvertas, kad niekas nematytų šeimos kasdienybės, kaip gyvena“, – dalijasi raguvietė.

Iki 1940 metų miestelyje veikė žydų pradžios mokykla, joje mokėsi kelios dešimtys vaikų.

Moters žiniomis, labai turtingų žydų Raguvoje nebuvo, tačiau gyveno neblogai.

„Kiekvienas žmogelis turėjo savo žydą prekybininką. Jie viskuo prekiavo“, – šypsosi ji. Ir teigia iš žmonių girdėjusi, kad žydaitės tarnaitėmis pas lietuvius dirbti negalėjo, tačiau lietuvės pas žydus – dirbo. Viena buvusių tarnaičių J. Jurevičienei džiaugėsi turėjusi „gerą gaspadinę“. Taip pat pasakojo, kad žydai gyveno gana uždarai, daugiau bendravo tarpusavyje, o su lietuviais – ne itin noriai. Tačiau tarpusavio santykiams tai nė kiek nekenkė.

Jūsų komentaras

Taip pat skaitykite