ASOCIATYVI P. ŽIDONIO nuotr.

Žvejyba dokumentų vandenyne

Žvejyba dokumentų vandenyne

Nauji atradimai istorikams sukelia dar daugiau klausimų, o atsakymų paieškos nuveda į užsienio archyvus, kur saugomi Lietuvai ypač svarbūs dokumentai. Ir tik nedidelė dalis jų ištyrinėta.

Jei manote, kad apie Antrąjį pasaulinį karą jau žinoma viskas, vadinasi, per mažai domitės istorija. Netgi tokio dar netolimo įvykio naujos detalės istorijos tyrinėtojams kaskart užmena naujų mįslių.

Lietuvos istorijos instituto vyresniojo mokslo darbuotojo dr. Algimanto Kasparavičiaus praktikoje būta ne vieno ir ne dviejų netikėtų atradimų, naršant archyvuose. Vienas jų susijęs su Rytų Europos padalijimo planais, sudėliotais dar gerokai iki Antrojo pasaulinio karo.

O dėl prezidento Antano Smetonos uždusimo gaisre aplinkybių, istorikas neabejojo, tyrimą turėjo atlikti CŽV, tačiau, keista, tą liudijančių dokumentų lig šiol neaptikta.

Tinkama žvejyba

„Archyvas yra toks dokumentų vandenynas, kuriame galima labai daug ko susižvejoti“, – sako

Lietuvos istorijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Algimantas Kasparavičius.

Visgi tokia „žvejyba“ labai specifinė, toli gražu neapsiribojanti vienu „telkiniu“. Nagrinėjant XX ar XIX amžiaus istoriją, itin svarbūs tampa kaimyninių šalių – Lenkijos, Rusijos, Vokietijos – archyvai. O gilinantis į valstybės kūrimosi aplinkybes, XIII–XV amžius, geografija dar platesnė – daug svarbių duomenų apie tą laikmetį galima aptikti ir Vatikano, Italijos, Prancūzijos archyvuose.

Kiekviena šalis turi savo archyvų sistemą. Dr. A. Kasparavičius pasakoja, kad valstybiniai archyvai dažniausiai visiškai atviri arba atviri didžiąja dalimi, nors finansinė prieiga prie jų gali skirtis. Vienur dokumentais galima naudotis nemokamai, kitur imamas mokestis. Be valstybinių archyvų, yra ir žinybiniai, kurie dažnai tyrėjams tik iš dalies atviri. Jie paprastai susiję su dar veikiančiomis institucijomis ir prieiga prie tokiuose archyvuose saugomų fondų ribota.

„Gali žinoti, kad tie dokumentai turi būti archyve, bet uždėtas tam tikras slaptumo grifas, žymintis, jog jie bus išslaptinti tik po kažkiek metų. Tokias tradicijas turi beveik visų šalių archyvai“, – pasakoja A. Kasparavičius.

Daktaras Algimantas Kasparavičius. DELFI nuotr.

Daktaras Algimantas Kasparavičius. DELFI nuotr.

Rusijos, JAV lobynai

A. Kasparavičiui įdomiausi archyvai tų šalių, kurios niekada nebuvo priešo visai okupuotos, užimtos, aneksuotos.

Tokios valstybės per ilgus šimtmečius sukaupė unikalių archyvinių dokumentų kolekcijas. Didelė dalis jų labai saugomos ir tyrėjams sunkiai prieinamos,o dalis – net ir visai neprieinamos. Tarp tokių valstybių yra ir Rusija, Didžioji Britanija, JAV.

Pasak A. Kasparavičiaus, tokiuose archyvuose, kaip Valstybės departamento Vašingtone arba Rusijos užsienio reikalų ministerijos Maskvoje, galima aptikti įdomių dokumentų apie užsienio politiką, geopolitiką, įvairius didžiųjų valstybių planus, kaip pasidalyti, perdalyti pasaulį, diplomatinio politinio susirašinėjimo lobynus. Šio pobūdžio dokumentai viešinami labai apgalvotai ir smalsiems istorikams atveriama toli gražu ne viskas. Tačiau yra ir kitokių pavyzdžių.

„Lenkija, Vokietija XX amžiuje buvo okupuotos, aneksuotos kitų valstybių. Jų archyvai buvo perkošti, išdalyti, išvežti. Jie beveik neturi didesnių, rimtų uždarų fondų, kurie būtų akylai saugomi nuo tyrėjų, – visos paslaptys 1939, 1945 metais tapo visiems žinomos, nes dokumentai buvo paviešinti, kopijuoti ir panašiai“, – pasakoja A. Kasparavičius.

„Istorija, kaip ir visata, neturi pabaigos.“

A. Kasparavičius

Dalijosi Rytų Europą

Dr. A. Kasparavičiaus praktikoje būta ir tikrai netikėtų atradimų, naršant archyvuose.

Vienas jų susijęs su Europos padalijimo planais prieš karą.

Nemažai paslapčių jam atskleidė Rusijos užsienio reikalų ministerijos archyvas 1994–2000 metais. Tuomet Rusijoje buvo jaučiamas politinis atšilimas, demokratizacija ir dr. A. Kasparavičius gavo unikalią galimybę dirbti šiame archyve.

„Boriso Jelcino laikais ir pirmais dvejais Vladimiro Putino valdymo metais archyvai dar buvo gana lengvai prieinami, buvo išslaptinta daug įdomių dokumentų“, – pasakoja istorikas.

Jam labiausiai įstrigo aptikti planai, susiję su Europos padalijimu. A. Kasparavičiaus teigimu, pirmieji Molotovo-Ribentropo pakto politiniai, diplomatiniai eskizai buvo suprojektuoti maždaug 1925–1926 metų vasarą – kaip galėtų būti pasidalyta Rytų Europa susiklosčius tam tikroms aplinkybėms: kas galėtų atitekti Sovietų Sąjungai, kas Vokietijai, o kas – Lenkijai. Jei pastaroji dėl tam tikrų priežasčių nežaistų primesto žaidimo, pačiai buvo numatytas dalybų objekto likimas.

„Tos linijos, kurios buvo nubraižytos 1939 metų naktį iš rugpjūčio 22 į 23-iąją, nebuvo kažkas naujo. Tai nebuvo sugalvota per naktį, per savaitę. Planas ilgai buvo gludinamas, derinamas, apie tai buvo kalbama Maskvoje, Berlyne nuo 1925 metų rudens–1926 metų vasaros “, – sako A. Kasparavičius.

Vokietijos užsienio reikalų ministras Joachimas von Ribentropas (kairėje), sovietų lyderis Josifas Stalinas ir užsienio reikalų ministras Večiaslavas Molotovas (dešinėje) 1939 metų rugpjūčio 23 dieną Kremliuje pasirašo Molotovo–Ribentropo paktą. ARCHYVŲ nuotr.

Vokietijos užsienio reikalų ministras Joachimas von Ribentropas (kairėje), sovietų lyderis Josifas Stalinas ir užsienio reikalų ministras Večiaslavas Molotovas (dešinėje) 1939 metų rugpjūčio 23 dieną Kremliuje pasirašo Molotovo–Ribentropo paktą. ARCHYVŲ nuotr.

Londono vizija Europai netiko

Apie kitus to paties regiono perdalijimo projektus, pasak istoriko, buvo diskutuojama Londone. Tai vyko net nuo 1923 metų pavasario–vasaros iki pat Antrojo pasaulinio karo. A. Kasparavičiaus teigimu, Londonas turėjo viziją, kaip būtų galima išspręsti Rytų Europos valstybių prieštaravimus ir užtikrinti ilgalaikę taiką šioje Europos dalyje ir kartu – visoje Europoje. Pagal šį projektą Lietuva turėjo susijungti su Lenkija ir jos sudėtyje turėti autonomiją. Už tai Lenkija turėjo atiduoti Vokietijai Dancigo (dabar Gdansko) koridorių (žemių dalis su prieiga prie Baltijos jūros, į dvi dalis padalijusi Vokietiją), kuris Lenkijai atiteko Versalio sutartimi po Pirmojo pasaulinio karo, ir Dancigo uostą, kuriuo naudojosi Lenkija. Kaip kompensaciją Lenkija turėjo gauti Lietuvą ir Klaipėdos uostą. Pasak istoriko, pragmatiškai mąstę britai manė, kad ir autonomiškai Lietuvai būtinas uostas, tad, pagal jų planą, šiai turėjo atitekti latvių Liepoja. Latviams būtų likusi Ryga.

„Manyta, kad šitaip bus garantuota ilgalaikė taika šiame regione, visi bus patenkinti. Problema tokia, kad su šiuo britų planu pirmiausia kategoriškai nesutiko vokiečiai ir rusai. Kai britai pradėjo diplomatinius atsargius pokalbius Berlyne ir Maskvoje, vokiečiai pareiškė, kad jų teisės į Klaipėdą nėra mažesnės negu į Dancigą ir jeigu susigrąžina Dancigą, tikrai susigrąžins ir Klaipėdą. Vokiečiai, kaip patys sakė, nesutiko keisti vienos neteisėtai atplėštos Vokietijos dalies į kitą. Jie norėjo ir to, ir to“, – pasakoja A. Kasparavičius.

Latviai, išgirdę tokius planus, taip pat buvo nepatenkinti ir šokiruoti. Jie buvo nusiteikę už uostą kautis iki paskutinio latvio. Lietuviai taip pat neliko patenkinti.

„Tokia schema aiškiai netenkino ir Sovietų Sąjungos. Ji matė, jog pagal britus „išspręsta“ Rytų Europos saugumo padėtis užblokuotų Rusiją nuo Baltijos jūros, nuo Vakarų“, – pasakoja istorikas.

Tad toks britų projektas ir liko tik popierinis, skirtingai nei sovietų ir vokiečių.

Adolfas Jofė (antras iš dešinės) Bresto derybų su Vokietija metu 1918 m, AMSTERDAMO VALSTYBINIO MUZIEJAUS nuotr.

Adolfas Jofė (antras iš dešinės) Bresto derybų su Vokietija metu 1918 m, AMSTERDAMO VALSTYBINIO MUZIEJAUS nuotr.

Okupaciją užprogramavo

Pasak dr. A. Kasparavičiaus, įdomus ir aptiktas dokumentas, susijęs su 1940 metų Baltijos valstybių okupacija. Sovietų dokumentuose ji vadinta liaudies revoliucija.

Istoriko teigimu, šis projektas taip pat gimė kur kas anksčiau.

„Kiek man leidžia teigti tyrimai, bene pirmas tokią teoriją sukūrė sovietinis bolševikų lyderis, litvakas Adolfas Jofė dar 1919 metų kovo pabaigoje–balandžio pradžioje“, – pasakoja istorikas.

Tuo metu Lietuvoje vyko nepriklausomybės kovos su bolševikais, jie dar kontroliavo ir Vilnių. A. Jofė keletą savaičių dirbo Vilniuje ir Maskvai raportavo, kad bolševikai Lietuvoje ilgai neišsilaikys – galbūt keletą savaičių ar mėnesių. Jie neturėjo nei visuomenės palaikymo, nei resursų. Bet tai, anot A. Jofės, ir nebuvo svarbu.

„O svarbu tai, kad, pagal A. Jofę, bolševikai įkėlė į Lietuvą koją ir tai leis po dvidešimties ar trisdešimties metų, kai Maskva sustiprės, pasakyti, kad čia sugrįžo ir atkūrė savo maskvietišką bolševikinę valdžią. Labai panašu, kad tas jo suformuotas konceptas – atėjo, pasižymėjo, o sustiprėję grįžo „atkurti“ valdžios – pas mus ir nutiko“, – sako dr. A. Kasparavičius.

Lenkija nepatikėjo vokiečiais

Pasak istoriko, į valdžią atėjus naciams, hitlerinė Vokietija dėjo didžiules diplomatines, politines pastangas suardyti Sovietų Sąjungą. Tai vyko nuo 1934-ųjų vasaros iki 1939 metų pavasario. Siekta sukurti satelitinę, priklausomą nuo Vokietijos, Ukrainos valstybę. Dr. A. Kasparavičiaus teigimu, pagal vokiečių projektus, Ukraina turėjo būti šiek tiek mažesnė nei dabar.

„Bandymas kurti Ukrainos valstybę Berlyne nuo 1934 metų vasaros labai ryškus ir įtemptas. Apie jį sukosi daug įdomių diplomatinių diskusijų ir Berlyne, ir Londone, ir Varšuvoje. Vokiečiai kurį laiką bandė veikti su lenkais, bet šie kategoriškai atsisakė dalyvauti šiame vokiškame Sovietų Sąjungos ardymo projekte. Lenkų valdžia nepasitikėjo vokiečiais tiek, kad sutiktų kartu dalintis Rusiją“, – sako istorikas.

Lenkais nusivylę vokiečiai atsigręžė į J. Staliną ir tuomet dalijosi jau pačią Lenkiją.

„Archyviniai dokumentai slepia daug įvairių įdomių dalykų, kaip gimsta vienos ar kitos valstybių sunaikinimo, padalijimo idėjos ir kokia jų genezė, kas tose diskusijose dalyvauja, dėl ko ir kokie rezultatai būna“, – sako A. Kasparavičius.

 Į Lietuvą iš Kanados sugrąžintas tarpukario Užsienio reikalų ministerijos archyvas. URM (L. Dmuchovskajos) nuotr.

Į Lietuvą iš Kanados sugrąžintas tarpukario Užsienio reikalų ministerijos archyvas. URM (L. Dmuchovskajos) nuotr.

Dokumentus išvežė šiukšliavežiai

Daug svarbių dokumentų pražuvo istorijos vingiuose, o tyrinėtojams labai knietėtų pažvelgti į juos. Vienas tokių yra ir Vasario 16-osios aktas. Pasak dr. A. Kasparavičiaus, profesorius Liudas Mažylis yra radęs originalią notifikaciją Vokietijos vyriausybei, tai yra vienos valstybės svarbaus nutarimo pranešimą kitai. Tačiau kur galėtų būti pagrindinis originalus dokumentas, iki šiol paslaptis. Istorikas neatmetė tikimybės, kad jis niekada ir nebus surastas.

Liepos pradžioje į Lietuvą parkeliavo tarpukario Užsienio reikalų ministerijos archyvas, apie kurio likimą nebuvo žinoma daugiau nei aštuonis dešimtmečius. Juos Toronte saugojo Lietuvos diplomatas Vytautas Jonas Gylys, į JAV juos atsigabenęs iš Švedijos, o į ją 1939 metais – iš Lietuvos.

„Aš keliu hipotezę, kad ten galėjo būti ir Vasario 16-osios nutarimo originalas, kartu su kitais dokumentais 1939 metų pabaigoje išgabentas į neutralią Švediją“, – svarsto A. Kasparavičius.

Istoriką stebina, kad diplomatas nepasirūpino kam nors perduoti Lietuvos valstybei svarbių dokumentų, nors Kanadoje veikė lietuvių bendruomenė, gretimoje šalyje – JAV – jos buvo dar didesnės ir įtakingesnės.

„Buvo galima lengvai susisiekti su Lietuvos pasiuntinybe Vašingtone, kuri veikė per visus sovietinės okupacijos metus, Niujorke ir Čikagoje veikė Lietuvos generaliniai konsulatai. Pasiuntinys V. J. Gylys galėjo išsiųsti tas dėžes su dokumentais. Bet, kaip žinoma, jų niekam nepaliko“, – stebisi A. Kasparavičius.

Taip nutiko, kad mirus V. J. Gyliui, vėliau ir jo žmonai Vandai, nesant giminių, valant namą, dėžės su Lietuvai ypač svarbiais dokumentai buvo paliktos gatvėje, kad išvežtų šiukšliavežiai. Taip jau nutiko, kad dalį jų visi atsitiktinai išsaugojo kaimynas Čarlis Hopkinsas. Pasak dr. A. Kasparavičiaus, kiek žinoma, kaimynas niekada nesakė, kad išsaugojo visas dėžes, – nuo šiukšlių konteinerio paėmė tik tas, kuriose, jo manymu, buvo svarbiausi dokumentai.

„Kiek matau iš to, kas parvežta, jis pirmiausia paėmė tuos dokumentus, kurie buvo surašyti užsienio kalbomis. Tai – tarptautinės sutartys prancūzų, vokiečių, italų kalbomis. Lietuviškai surašyti dokumentai gal nepasirodė tokie svarbūs. Galbūt atvažiavo šiukšliavežiai ir juos tiesiog išvežė. Taip galėjo nutikti su ne vienu Lietuvai itin reikšmingu dokumentu“, – ir tokios tikimybės neatmeta A. Kasparavičius.

Mažai tikėtina, bet visgi buvo nuomonių, kad svarbus Vasario 16-osios akto originalas gali slypėti tarp kitų dokumentų, atgabentų iš Kanados. Kol kas apie tokį svarbų atradimą nėra pranešta.

Prezidento Antano Smetonos žūtis 1944 metų sausio 9-ąją Klivlande, JAV, lig šiol laikoma iki galo neišaiškinta. LYA, ARCHYVŲ nuotr.

Prezidento Antano Smetonos žūtis 1944 metų sausio 9-ąją Klivlande, JAV, lig šiol laikoma iki galo neišaiškinta. LYA, ARCHYVŲ nuotr.

A. Smetonos mirtį tebegaubia paslaptys

Pasak dr. A. Kasparavičiaus, dar viena labai įdomi grupė – 1938–1940 metų Lietuvos užsienio reikalų ministerijos dokumentai. Jų išliko irgi tik dalis. Lig šiol nėra žinoma, ar kiti pasiliko kažkur Maskvos archyvuose, ar sunaikinti sovietinės okupacijos išvakarėse.

„Kiek žinome, tiek Vidaus reikalų ministerijos, tiek Saugumo departamento, tiek Užsienio reikalų ministerijos dalį dokumentų buvo spėta sunaikinti. Kadangi jie glaudžiai susiję su Lietuvos valstybingumo netekimu, mano akimis, būtų galėję atsakyti į keletą labai reikšmingų klausimų“, – mano istorikas.

Anot jo, būtų be galo įdomu pažvelgti ir į dokumentus, susijusius su tam tikrais asmenimis, kaip kad prezidentas Antanas Smetona, 1944 metų sausio 9-ąją žuvęs Klivlande, JAV.

„Prezidento labai paslaptinga mirtis. Lyg ir tariamai užduso gaisro metu. Nors tame name butus nuomojo keliolika žmonių, visi išsigelbėjo ir tik trečiame aukšte rastas uždusęs žmogus. Įdomu, kad iki šiol paviešintas tik to miesto gaisrininkų tyrimas – puslapio ar pusės puslapio ataskaita, kad įvyko gaisras, vienas žmogus apsinuodijo smalkėmis“, – mįslę bando įminti istorikas.

Anot jo, akivaizdu ir natūralu, kad vykstant Antrajam pasauliniam karui, A. Smetonai JAV gyvenant nuo 1941 metų pavasario, beveik trejus metus jį turėjo stebėti tos valstybės specialiosios tarnybos. Lietuvos prezidentas keliavo skaitydamas paskaitas, sakė kalbas ir buvo, pasak dr. A. Kasparavičiaus, įspėtas nedaryti didesnių, reikšmingesnių politinių pranešimų.

„Aš, kaip istorikas, kaip profesionalus tyrėjas, esu įsitikinęs, kad gana keistomis aplinkybėmis žuvus svetimos valstybės prezidentui, nors ir nebeinančiam pareigų, tyrimą turėjo atlikti ne vien gaisrininkai, bet ir Centrinė žvalgybos valdyba (CŽV). Bet jos tyrimų dokumentų niekas niekada nėra nei matęs, nei girdėjęs apie juos“, – istorikas abejoja, kad tokio tyrimo nebuvo.

Begalinė kaip visata

Istorikui aprėpti visus archyvuose esančius dokumentus, net ir susijusius su jo nagrinėjama tema, iš esmės būtų neįmanoma užduotis.

„Istorija pernelyg didelė, kad vienu žvilgsniu galėtum ją aprėpti. Istorikai tyrinėja gana siaurais aspektais ir labai retai kas bando pažvelgti šiek tiek plačiau. Tiesiog vienas žmogus nepajėgus aprėpti viso dokumentų masto, juos įvertinti ir pateikti“, – sako dr. A. Kasparavičius.

Anot jo, istorija turi tam tikrą sniego gniūžtės efektą: kuo daugiau žinių sukaupi, tuo aiškiau pamatai, kiek mažai žinai.

„Kuo daugiau turi faktų ir įvykių, tuo labiau supranti, kad istorijos pažinimo vandenynas beribis. Pats tyrėjas su metais supranta savo beviltiškumą“, – atsidūsta dr. A. Kasparavičius.

Anot jo, jaunas istorikas džiaugiasi naujais atradimais, mano labai daug žinantis ir viską suprantantis, tačiau istorikas, kuriam 60, 70 ar 80 metų, graužiasi, kad jam per gyvenimą taip ir nepavyko nieko sužinoti – atskleista viena istorinė paslaptis iš karto pagimdo kitą.

„Sužinojau tą ar aną, bet kas už viso šito slypi?“ – amžiną klausimą kelia A. Kasparavičius.

Istoriją jis lygina su visata, kai pradžioje žmogus nuskrido į Mėnulį, dabar rengiasi į Marsą, bet visi žino, kad visata begalinė ir tikrai žmonijai jos visos nelemta ištyrinėti.

„Istorija, kaip ir visata, neturi pabaigos“, – sako A. Kasparavičius.

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų