ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Žmoniją apsaugojo nebijojusieji rizikuoti

Žmoniją apsaugojo nebijojusieji rizikuoti

Viena daugiausia diskusijų dabar kelianti tema yra skiepai. Nepaisant to, kad mūsų laikais jie kuriami naudojant pažangiausias technologijas – nesulyginti su laikas, kuomet šis procesas vyko kone praktinių bandymų būdu, rizikuojant, pavyks ar ne.

Apie ilgą vakcinų kūrėjų nueitą kelia ir kodėl mes vis dar kartais abejojame jų pasiekimais, klausėme Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto medicinos istorijos dėstytojo daktaro Aisčio ŽALNOROS.

– Vakcinavimų istorija ilgesnė, nei daug kas pamanytų. Kada ir kokiais būdais žmonės pradėjo saugotis nuo užkrečiamųjų ligų?

– Vienas pirmųjų dalykų, padėjusių atrasti, kad mikroorganizmai egzistuoja, buvo mikroskopas. Iki to laiko niekas neįtarė, kad gali gyvuoti kažkoks mikropasaulis.

XVII amžiuje Antonijus Levenhukas pradėjo pirmuosius mėgėjiškus tyrimus, tačiau jo suvokimas tuo metu nebuvo labai mediciniškas. Jis labiau įsivaizdavo, kad tai – nepavojingi padarėliai.

Šiek tiek anksčiau italų mokslininkas Džirolamas Frakastoras turėjo kitą prielaidą – yra sėkla, kuri iš vieno žmogaus kitam gali būti perduodama arba tiesioginiu būdu, arba per orą, vandenį ir panašiai.

Nė viena šių teorijų neturėjo mokslinio pagrindimo, tačiau buvo svarbios vėliau gyvenusiems mokslininkams – jomis pasinaudojo Luji Pasteras.

Viena pirmųjų vakcinacijos formų vadinta inokuliacija, variolacija (yra ir kitų pavadinimų). Šis sąmoningo apkrėtimo raupais metodas atrastas dar senovės Kinijoje. Raupų pustulės buvo specialiai sudžiovinamos, tada gaunami savotiški milteliai ir jie žmogui įpučiami per nosį. Panašus metodas naudotas ir vėliau.

Aišku, tuo metu niekas nežinojo, koks ten sukėlėjas – empiriškai pastebėjo, kad taip užkrėtus žmogų raupais, jis įgauna imunitetą ir vėliau nesuserga.

Taikytas ir kitas panašus metodas, kai raupais apkrečiama per odos įbrėžimus, – skarifikacija. Problema buvo ta, kad taip buvo užkrečiama tikrais raupais ir gana dažnai dėl to kildavo problemų. Po tokios vakcinacijos kartais pasireikšdavo ir sunki ligos forma, gana dažnai žmogus numirdavo.

Visgi toks pirmasis vakcinavimo metodas buvo naudojamas pakankamai ilgai – iki pat XVIII amžiaus. Šitaip buvo imunizuojamos net ištisos kariuomenės.

Negalima neprisiminti istorijos apie karves, melžėjas ir raupus bei jos indėlio į vakcinacijos progresą.

– Modernių vakcinų išradėju laikomas Edvardas Dženeris, anglas mokslininkas, gyvenęs XVIII amžiuje. Mikroorganizmai jau buvo rasti, tačiau ir tuomet dar nebuvo suvokimo, kaip jie veikia ir kuo pavojingi – šių dalykų niekas nesusiejo.

E. Dženeriui pačiam teko išbandyti senovišką imunizaciją skarifikacijos būdu.

Tuo metu manyta, kad viskas priklauso nuo keturių skysčių: kūne yra gleivės, kraujas, juodoji tulžis ir paprastoji tulžis, kurių balansas organizme ir lemia sveikatą. Kiekvieno gydymo vienas pagrindinių metodų buvo kraujo nuleidimas. Taigi dar prieš vakcinavimą E. Dženeriui kelias savaites buvo nuleidžiamas kraujas, nebuvo galima valgyti kaloringo maisto – pritaikyta labiau vegetariška dieta. Taip daryta tam, kad kraujas būtų neva geresnis ir geriau pavyktų vakcinavimas. Galima įsivaizduoti, kaip tuo buvo nualinamas organizmas ir po to dar vakcinuojama, o dažniausiai tai daryta vaikystėje.

Laimė, pačiam E. Dženeriui nieko nenutiko, tačiau jis suprato, kad toliau taip veikti negalima ir reikia kažką daryti, rasti saugesnį vakcinavimo būdą.

Jo patirtis ir žinios buvo labai paprastos ir liaudiškos. Tuo metu jau buvo žinoma, kad melžėjos, susirgusios karvių raupais, žmonių raupais neserga. Jis sujungė šiuos du dalykus – ankstesnes savo žinias apie žmonių raupus ir žinias apie karvių raupus, o taip pat ankstesnio savo eksperimentavimo su kiaulių raupais pastebėjimus, ir nusprendė atlikti naują eksperimentą.

Įspūdingas faktas turbūt būtų tai, kad kiaulių raupų vakciną E. Dženeris išbandė su savo paties sūnumi. Tai buvo pirmasis toks eksperimentas. Pastebėjęs, kad tai veikia, jis vėliau naudojo karvių raupus. Juos išbandė su aštuonmečiu berniuku Džeimsu Fipsu ir žiūrėjo, ar jis įgaus imunitetą. Užkrėtus tikrais raupais, vaikui nieko nenutiko.

Dabar suvokiame, kad rizika buvo didžiulė. O jeigu jo paties vaikas būtų susirgęs tikrąja raupų forma? Eksperimentai su karvių raupais taip pat buvo pavojingi.

Taigi pirmieji žingsniai šioje srityje buvo labiau empiriniai bandymai. Tuos pačius principus jau gerokai moksliškiau nagrinėjo Luji Pasteras.

Tarpukariu didžiausią pavojų visuomenei kėlė besitraukianti cholera, tuberkuliozė. Jei ne pradėtos vakcinacijos, sunku ir nuspėti, kad dar aukų būtų nusinešusios epidemijos (fotografijoje – vaikų skiepijimas 1932-aisiais). MCA nuotr.

Tarpukariu didžiausią pavojų visuomenei kėlė besitraukianti cholera, tuberkuliozė. Jei ne pradėtos vakcinacijos, sunku ir nuspėti, kad dar aukų būtų nusinešusios epidemijos (fotografijoje – vaikų skiepijimas 1932-aisiais). MCA nuotr.

L. Pasteras paprastai siejamas su pasiutligės skiepais, tačiau jo tyrimai tikriausiai buvo gerokai platesni?

– Tikrai taip. A. Levenhukas rado pirmuosius mikroorganizmus, tačiau nesuvokė, kokie jie pavojingi. O L. Pasteras darė prielaidą, kad jie galbūt daro kažkokią įtaką tam, kas vyksta gyvojoje ir negyvojoje gamtoje.

Vienas teiginių, su kuriais jis kovojo norėdamas įrodyti savo naują teoriją, buvo tai, kad gamtoje neva viskas susiformuoja iš nieko. Buvo tikima, kad iš neorganinės medžiagos atsiranda gyva. L. Pasteras gi teigė, kad niekas negali atsirasti savaime – vis tiek turi būti kažkas pirminis, gyvas. Ir savo hipotezę dėl mikroorganizmų tikrino labai elementariai: atliko eksperimentą su dviem kolbelėmis. Vieną kolbelę uždarė, kad nebūtų sąlyčio su aplinka, kaitino, kol joje neliko galimybių išgyventi mikroorganizmams, ir kolbelėje nieko nevyko. Kitoje, taip pat kaitinamoje, kolbelėje buvo sąlytis su oru. Ten vėliau net ir po kaitinimo išsivystė rūgimo procesai. Taip L. Pasteras pastebėjo, kad rūgimas yra organinis procesas, atsiradęs iš mikroorganizmų gyvybinės veiklos.

Šių tyrimų priežastys buvo labai pragmatiškos. L. Pasterą buvo pasamdžiusi vyno kompanija išsiaiškinti dėl ko nevyksta rūgimas. Kitas tikslas buvo padaryti taip, kad nekontroliuojamas rūgimas nesugadintų vyno.

L. Pastero atrastas metodas – pasterizacija – leido naikinti nereikalingus mikroorganizmus. Tad jam pavyko įrodyti, jog mikroorganizmai egzistuoja ir jų veikla veikia skysčius.

Išsiaiškinęs, kad yra galimai pavojingų mikroorganizmų, L. Pasteras ėmėsi kitų eksperimentų. Garsusis prancūzas vadovavosi panašiais principais kaip ir E. Dženeris ieškodamas būdo, kaip iš sukėlėjo gauti silpnesnę jo formą ir ja imunizuoti žmones.

Vienas pirmųjų eksperimentų buvo viščiukų cholera, nuo kurios žūdavo daug paukščių. Tuo metu choleros sukėlėjas dar nebuvo surastas, tačiau L. Pasteras turėjo tam tikrų viščiukų choleros mėginukų, kurie buvo gana ilgai pastovėję. Jis pabandė, kas nutiks jo suleidus viščiukams. Apkrėtus paukščius viščiukų cholera, jie nesusirgo. Kitaip tariant, tas nusilpnintas sukėlėjas padėjo imunizuoti. Vėliau tas principas pritaikytas ir žmonėms.

Tokiu būdu – „šokinėjant“ iš vieno organizmo į kitą arba naudojant susilpnintą sukėlėjo formą – atrandamos dauguma vakcinų. Viename organizme virusai linkę padaryti didžiulę ar net mirtiną žalą, kitame prisitaiko parazituoti ir didelių pakitimų nesukelia. Dėl to, paėmus iš vieno organizmo sukėlėją ir perkėlus į kitą arba naudojant susilpnintą formą, organizmas pakankamai saugiai įgauna atsparumą.

Paprasčiau sakant, imunizacija yra galimybė susipažinti su sukėlėju ir jo veikimo strategijomis. Štai Lietuva yra krepšinio šalis. Prieš kiekvienas rungtynes treneriai analizuoja, kaip priešininkų komanda žaidžia, kaip mėto tritaškius ir panašiai. Galima sakyti, tas pats ir dėl imunizacijos: nagrinėjama, kaip sukėlėjas elgiasi. Būtų gerai, nors tai ir nedemokratiškas būdas, kad pavyktų pasigauti priešininko žaidėją bei jį ištardyti. O su mikroorganizmais taip daroma. „Pagauni“ vieną jų ir ištiri visas struktūras, veikimą. Ir kai vyksta tikros rungtynės – kitaip tariant, užklumpa liga, jau esi žinai, ko iš priešininko galima tikėtis. Tada žymiai paprasčiau atsispirti atakai.

Imuninė sistema šiuo atveju būtų treneriai. Jeigu rungtynės vyksta treneriui neišanalizavus priešininkų žaidimo, ,,komanda“ labai staigiai pralošia, nes nesupranta, iš kurios pusės priešininkai užmėtys tritaškiais.

– Tuomet pakalbėkime apie L. Pastero rengimąsi „rungtynėms“ su pasiutlige – nepaisant visų pastangų, rizikos pralaimėti būta didžiulės. O dar buvo ir visuomenės reakcija…

– L. Pastero eksperimentas su pasiutlige buvo gana įdomus. Pas jį buvo atvežtas pasiutusio šuns įkąstas devynmetis berniukas Josefas Meisteris. Daktaras jau turėjo šiek tiek žinių, kaip veikia virusai. Tiesa, išvysti, kaip jie atrodo, dar nebuvo galima – to meto mikroskopai jų dar neįžvelgė. Taikydamas anksčiau minėtus principus, jis jau buvo išskyręs pasiutligės sukėlėją iš gyvūnų ir turėjo du pasirinkimus: arba nieko nedaryti ir laukti, kol vaikas mirs, arba rizikuoti ir vakcinuoti nauja pasiutligės vakcina. L. Pasteras rizikavo.

Reikia suprasti, kad kiekvienas tokių mokslininkų anuomet buvo pionierius. Jie viską darė pirmą kartą. Dabar mums paprasta, kai turime tūkstančius klinikinių tyrimų ir daugybę patvirtinimų su gyvūnais. O L. Pasteras susidūrė su dilema: anksčiau jis viską darė tik su gyvūnais – kas, jeigu žmogui tai neveiks?

Tiek E. Dženerio, tiek L. Pastero laikais buvo kritikų, teigusių, kad tokie kaip jie kankina gyvūnėlius. E. Dženerį dar kaltino ir tuo, kad žmones pavers karvėmis – jei ligos sukėlėją paima iš karvės, vadinasi, vakcinuodamas karvių vakcina, žmogui įšvirkščia kažką karviško. L. Pasterui priekaištavo, kad bando apeiti gamtos dėsnius. Nepaisant to, kad jie padarė labai didelius atradimus, abu labai rizikavo to meto visuomenės akyse. Jei būtų nepavykę, viskas būtų baigęsi labai prastai.

„E. Dženeris naują vakciną išrado 1796 metais, ir labai greitai apie jo atradimus sužinojo Lietuvos gydytojai – Josifas Frankas, Augustas Bekiu. 1808 metais jie įkūrė pirmąjį vakcinacijos nuo raupų institutą. Tais laikais tai buvo… kosmosas!“

Daktaras A. Žalnora

Nei E. Dženeris, nei L. Pasteras nesiveržė daryti eksperimentų su žmonėmis, nes rizika buvo didžiulė. Jie dar neturėjo tikslaus metodologinio pagrindo – šis atsirado tik Roberto Kocho laikais. Jis suformulavo savo postulatus: pirmiausia reikėtų surasti sukėlėją gyvame organizme, bandyti jį užsiauginti dirbtinėje aplinkoje, tada juo apkrėsti gyvūną ir gauti rezultatą, galiausiai – žiūrėti, ar kartojant rezultatas bus tas pats.

Kai sukėlėją izoliuoji ir išsiaugini kultūras, gali daug kartų eksperimentuoti, kol gausi reikiamą rezultatą. Pagal šiuos principus ir vėliau kurtos jau modernios vakcinos.

Po Antrojo pasaulinio karo technologija tobulėjo. Amerikiečių imunologas Džonas Endersas, laikomas šiuolaikinės imunizacijos tėvu, rado būdus, kaip pamatyti, ar tos kultūros auga laboratorinėmis sąlygomis, – nudažė audinius ir sukėlėjus cheminiais dažais, išmoko laboratorinėmis sąlygomis išauginti tas kultūras, kurių anksčiau niekam nepavyko. Tuomet dingsta būtinybė atlikti bandymus su gyvūnais. Galima gauti audinių ląstelių pavyzdžių ir bandymus atlikti su jais, kartoti daugybę kartų.

Eksperimentai su žmonėmis yra paskutinis taškas.

Kada vis dėlto mikrobiologija tampa mokslu? Kurį mokslininką galima laikyti pradininku?

– Bakteriologija ir mikrobiologija susiformavo L. Pastero ir R. Kocho laikais. Kaip minėjau, anksčiau buvo dvi prielaidos: Dž. Frakastoro apie išplintančias sėklas ir A. Levenhuko – kad egzistuoja mikroorganizmai, tik nežinia, ką jie daro. XIX amžiuje abu dalykus sujungė L. Pasteras ir padarė išvadą, kad yra mikroorganizmai, galimai sukeliantys ligas.

Iš esmės, tai buvo mikrobiologijos pradžia.

R. Kochas suformulavo keturis principus, leidžiančius tirti bet kokią ligą. Jais remiantis galima išgauti visų sukėlėjų, ypač bakterinių, charakteristikas.

L. Pasteras rado, kad mikroorganizmai lemia ligas, o R. Kochas – kaip tais mikroorganizmais pasinaudoti laboratoriniais tikslais ir kaip išvengti ligų.

Su L. Pasteru siejama pasiutligės vakcina, bet jis nežinojo, kas tiksliai ją sukelia. Taigi iš esmės suformavo teorinius principus. Jis turbūt padėjo pagrindus tam, ką baigė R. Kochas, sukūręs metodologiją.

R. Kochas taip pat atrado choleros, tuberkuliozės, pasiutligės ir juodligės sukėlėjus. Kovos su virusais pradžia buvo vakcinacija, o bakterijų atveju buvo kitaip. Bakterijas veikia arba vakcinos, arba antibiotikai, bet tai jau gerokai vėlesnių laikų istorija.

Poliomielito vakcinos bandymai su beždžionėmis 1958-aisiais metais. MCA nuotr.

Poliomielito vakcinos bandymai su beždžionėmis 1958-aisiais metais. MCA nuotr.

O kokia situacija buvo Lietuvoje?

– Lietuva buvo viena pirmųjų šalių, kuri įsiliejo į naują vakcinaciją nuo raupų.

E. Dženeris naują vakciną išrado 1796 metais, ir labai greitai apie jo atradimus sužinojo Lietuvos gydytojai – Josifas Frankas, Augustas Bekiu. 1808 metais jie įkūrė pirmąjį vakcinacijos nuo raupų institutą.

Tais laikais tai buvo… kosmosas! Pabandykite įsivaizduoti: neegzistavo nei elektroninis paštas, spaudos nebuvo ypač daug spaudos, žinios sklido gana lėtai. Nereikia pamiršti ir to, kad Lietuva tuo metu jau priklausė carinei Rusijai, kuri Europos kontekste buvo gana atsilikusi. Juk Europoje baudžiava buvo jau senokai panaikinta, o Rusijoje tik 1861 metais. Taigi, jos ekonominė struktūra buvo gerokai pasenusi. Nepaisant to, Lietuvoje dirbę gydytojai atsivežė tas žinias, buvo aukšto lygio specialistai ir pradėjo imunizaciją nuo raupų.

Pirmoji jos banga buvo nuo XIX amžiaus pradžios iki maždaug 1842 metų, kai uždarytas ir Vilniaus universitetas, ir medicinos fakultetas, ir nebeliko tuo galėjusių užsiimti institucijų. Po trisdešimties metų Vilniaus miesto magistratas suvokė, kad reikia vakcinuoti žmones, ir atidarė naujus vakcinacijos institutus, taip pat vadinamąją Pastero stotį.

Per tą laiką įvyko nemenka mokslo pažanga. Iki tol viskas buvo suvokiama tik miglotai, o XIX amžiaus pabaigoje jau buvo rasti choleros, tuberkuliozės sukėlėjai, jau buvo galimybės sėkmingiau kovoti su šiomis ligomis. Mokslo pažanga net ir carinėje Rusijoje vertė kurti naujas institucijas, taip pat vykdyti ir vakcinaciją.

Kas pasikeitė tarpukariu?

– Tarpukariu buvo modernus etapas, sutapęs su mokslo pažanga. Tuomet raupai jau nyko, buvo tapę ne pačia didžiausia grėsme, bet buvo atsiradę naujų bėdų. Viena jų – jau besitraukianti cholera, kita – tuberkuliozė.

R. Kochui pavyko surasti tuberkuliozės sukėlėją, jis bandė taikyti gydymą, bet tas nebuvo efektyvus. Kol apie 1920-uosius atsirado pirmoji BCG vakcina nuo tuberkuliozės – naujagimiai ja skiepijami iki šių dienų.

Vilniaus krašte skiepyti nuo tuberkuliozės pradėta 3-iajame dešimtmetyje ir tai sėkmingai daryta iki 4-ojo. Skaičiai buvo itin iškalbingi. Iki tol kūdikių mirtingumas nuo tuberkuliozės buvo gana didelis, o pradėjus taikyti vakcinavimą, krito penkis kartus. Galite įsivaizduoti, kiek skiepijimas išgelbėjo gyvybių.

Likusioje Lietuvoje šia vakcina buvo skiepijama gerokai vėliau. Vilniaus kraštas buvo Lenkijos sudėtyje, veikė lenkiški įstatymai, dirbo lenkų gydytojai. Kaune tuo metu lietuviška valdžia gal dėl finansinių ar kitų priežasčių kai kurių dalykų negalėjo pritaikyti. Čia BCG vakcinacija pradėta tik maždaug po dešimtmečio.

Norai ne visada sutapo su galimybėmis. Kai kurios vakcinos tarpukariu tiesiog dar nebuvo išrastos. Sakykime, tymų, difterijos vakcinos atsirado tik po Antrojo pasaulinio karo. O vaikų sirgo tūkstančiai ir šios ligos buvo vienos iš dažniausių naujagimių mirčių priežasčių.

Visgi to meto statistika akivaizdžiai rodo, kas būtų, jei vakcinos nebūtų atsiradusios po karo. Per 1925-ųjų, 1930-ųjų, 1933 metų protrūkius tuo metu apie 200 000 gyventojų turėjusiame Vilniuje sirgo iki 1 600–2 000 vaikų. Šiandien tai neįsivaizduojami skaičiai.

Nuo tymų Lietuvoje nuo tymų imta masiškai vakcinuoti 1964 metais. Šiandien liga beveik visiškai išnykusi. Kitos vakcinos – pavyzdžiui, poliomielito, atsirado tik 6–7-ajame dešimtmečiuose, tad masiškai skiepijama nuo šių ligų buvo tik sovietiniais metais.

Vakcinų baimės tikrai nėra mūsų laikų „išradimas“. Tačiau, tarkime, XIX amžiuje jos turbūt skyrėsi nuo dabartinių?

– Viena pagrindinių tų baimių priežasčių buvo nesuvokimas: kai nelabai supranti, kaip tai veikia, baisu, kas gali nutikti.

XIX amžiuje turbūt geriausias – chrestomatinis pavyzdys buvo E. Dženerio vakcina nuo raupų, sukurta naudojant karvių raupus. Išlikę nemažai jį pašiepiančių rašinių ir karikatūrų, kuriose E. Dženeris vakcinuoja žmogų ir tas pavirsta karve. Šiandien mums tai skamba juokingai, bet to meto žmogui daugelis pasakų galėjo atrodyti tikroviškos.

Daug baimių greičiausiai buvo susijusios ir su religija, nes Bažnyčia viską aiškino tik remdamasi Šventuoju Raštu ir labai vengė naujovių. Pavyzdžiu galėtų būti kad ir narkozė. Pradžioje Bažnyčia ją draudė dėl to, kad skausmas buvo suvokiamas kaip natūralus dalykas, o čia ateis gydytojas ir jį panaikins taip iškreipdamas Dievo planą.

Patys žmonės irgi bijojo naujovių, nes mes apskritai nesame linkęs jų priimti, vis atrodo, kad atsiradus kažkam naujo sugrius pasaulio tvarka. Net gydytojai dažnai vengdavo naujovių, nenorėdavo jų priimti. Jie tris dešimtmečius skiepijo pacientus vienaip, ir staiga pasirodo kažkoks Dženeris, sakantis, jog reikia pritaikyti naują vakcinaciją. Taigi net ir atsiradus E. Dženerio vakcinai kai kurie gydytojai sakė, jog geriau ir toliau skiepyti žmogaus raupais – taip, kaip anksčiau.

Šį pasipriešinimą, beje, paskatino net ne pats E. Dženeris, bet jo sekėjai. Tinkamai neįsigilinę, kaip ir ką reikia daryti, jie pradėjo neatsargiai eksperimentuoti, skirdavo per dideles vakcinos dozes ir žmonės mirdavo. Idėja buvo gera, bet ją neteisingai pritaikant išėjo atvirkštinis efektas.

Gana dažnai ir patys medikai prisidėjo prie sąmokslo teorijų. Geras pavyzdys, kaip tai veikia, galėtų būti populiarus mitas, jog tymų, kiaulytės ir raudonukės vakcina neva sukelia autizmą. Kad paaiškinti šį fenomeną, reikia peršokti į gerokai vėlesnius laikus.

1997 metais vienas JAV chirurgas Endrius Veikfildas paskelbė tyrimą, kuris neva rodė, jog minėti skiepai sukelia autizmą. Bėda ta, kad tyrimą atliko su juokingai mažu žmonių skaičiumi – 12 vaikų. Be to, turėjo labai daug savų interesų su farmacijos kompanijomis. Taigi išspausdino tyrimą, kuris jam pačiam būtų naudingas ir padėtų plėtoti jo rinkodarinę veiklą. E. Veikfildas padarė labai daug procedūrinių pažeidimų, kurie vėliau buvo išaiškinti. Bet dar iki demaskavimo tyrimas buvo paskelbtas prestižiniame mokslo žurnale „The Lancet“. Kad jis ne moksliškas, o suklastotas, leidinys sužinojo tik po geroko laiko, tada jį ir pašalino. Bėda ta, kad nors buvo įrodyta, jog tyrimas niekinis, kai kurie žmonės jau buvo spėję pasigavę šią mintį ir įtikėję, jog skiepai sukelia autizmą.

Kiekvieną tokį mitą nesunku dekonstruoti – šiandien visiškai paprasta tiesiog „išguglinti“ visą vakcinos istoriją nuo pradžios iki pabaigos. Bet XIX amžiuje žmonės tokios galimybės neturėjo, todėl tikėjo pasakomis.

Deja, ir šiandien kai kurie žmonės kažkodėl nori remtis tik padrikomis informacijos nuotrupomis, bet ne visuma.

Pasaulis atvertė naują vakcinacijos istorijos puslapį – pagaliau prasidėjo skiepijimas ką tik sukurtomis vakcinomis nuo koronaviruso. Ir, kaip jau spėjome įsitikinti, faktas, jog gyvename XXI amžiuje, mažai ką pakeitė: naujovių vis dar bijoma.

– Baimės, matyt, plaukia iš pačios technologijos nesuvokimo. Žmonės truputį pasiskaito apie vakcinų gamybą ir sužinoję apie joje naudojamą beždžionių medžiagą ar embrionus, išsigąsta.

Žmogus nepavirs beždžione dėl to, kad truputis beždžionių ląstelių naudojama gaminant vakciną. Įsivaizduokite, jei kiekvieną vakciną vos išradę tiesiogiai išbandytų su žmonėmis – tarkime, iš karto su tūkstančiu. Būtų tragedija, jei ji nesuveiktų. Todėl pradžioje sukuriama laboratorinė medžiaga, ji bandoma laboratorinėmis sąlygomis, paskui bandoma su gyvūnais ir tik tada – su žmonėmis. Kai kada reikia naudoti vienokias technologijas, kai kada kitokias, bet tas, kas suvokia, kaip jos veikia, nemato jokios grėsmės. O tas, kas suvokia ne iki galo, dažnai informaciją – gal ir netyčia – iškraipo ir prisigalvoja visokių nebūtų dalykų.

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų