Žinutėse iš praeities – kasdienybės istorija

Žinutėse iš praeities – kasdienybės istorija

Kažkieno prieš šimtmečius, net tūkstantmečius pamestas ar paliktas daiktas šiais laikais gali pasirodyti esąs neįkainojamas lobis.

Pastaraisiais metais intensyviai atnaujinamos viešosios Panevėžio erdvės miestiečiams atsiveria visiškai nauju rakursu. Daugelyje jų atliekami archeologiniai tyrimai atskleidžia netikėtų miesto istorijos dalelių, iki šiol slypėjusių giliai po žeme. Kapavietės ir pastatų liekanos, puodų šukės ar kažkieno pabertos monetos – archeologų radiniai leidžia pažvelgti į senąjį Panevėžį. Ir suprasti, kaip ir kuo praeityje gyveno mūsų pirmtakai, ką valgė, kokius drabužius dėvėjo, net kokiomis ligomis sirgo.

O visos Lietuvos mastu surinkti panašūs archeologiniai radiniai rodo ne tik mūsų protėvių, bet ir visos valstybės raidą.

Beveik tikslusis mokslas

Valdovų rūmų archeologas daktaras Povilas Blaževičius mano, kad Lietuvai archeologija yra itin svarbus mokslas – juk turimi rašytiniai šaltiniai gana vėlyvi. Be to, patys pirmieji jų kurti svetimtaučių ir atėjūnų, mačiusiųjų krašto gyvenimą tik iš šalies, arba akivaizdžiai tendencingi ir net menkinantys, priešiški.

Pasak daktaro P. Blaževičiaus, kitose Europos valstybėse viduramžiai labai išsamiai dokumentuoti: liko begalė metraščių, amatininkų knygų, kitų šaltinių. Bet to meto Lietuva buvo išskirtinė, pagoniška valstybė, kuri net tapusi krikščioniška apie save paliko ne itin daug žinių. Tad archeologijos mokslui tenka labai svarbi misija: kartu su istorija, jis, pasak P. Blaževičiaus, kuria mūsų supratimą tiek apie savo valstybės, tiek apie individualaus jos gyventojo kasdienybę praeityje.

Kartais, archeologo prisipažinimu, tą padaryti sudėtinga, kartais – paprasta. Šiuolaikinės technologijos suteikia jo kolegoms vis daugiau ir daugiau galimybių pasukti laiką atgal.

„Mes įpratę manyti, kad archeologas yra daiktus aprašinėjantis mokslininkas, kuris pasiima kalaviją ir nustato: toks tipas, toks datavimas, atkeliavęs iš Skandinavijos, – sako daktaras P. Blaževičius. – Bet, be šito, šiandien naudojami ir labai įvairūs tikslieji mokslai. Jie atskleidžia metalų sudėtį, apdirbimo technologijas, gamtinės aplinkos kaitą…“

Anot archeologo, tai istorikai remiasi rašytiniu žodžiu, o archeologams žinių suteikia labai platus mokslinių tyrimų spektras. Pavyzdžiui, jų pagalba pagal kapinynuose, miestuose ar pilyse randamas žiedadulkes galima pasakyti, kokie augalai augo aplinkui, kokias kultūras augino vietos gyventojai, ar į savo mirusiųjų kapus dėdavo gėlių, jei taip, tai kokių.

Daug informacijos atskleidžia ir parazitologiniai tyrimai. „Viduramžiais ir ankstesniais laikais parazitai buvo nuolatiniai žmogaus palydovai“, – primena P. Blaževičius.

Zooarcheologija tyrinėja surastas gyvūnų, tiek tapusių įkapėmis, tiek suvartotų maistui, liekanas.

„Pagal tai galima rekonstruoti, ką valgė miestiečiai, o ką valgė kunigaikštis“, – aiškina ekspertas.

Anot jo, valdovų pilyse galima rasti ir briedžių, stumbrų, šernų likučių.

„Miestiečiai gi tenkinosi avytėmis, ožkomis, vištomis. Pasitaiko ir vienas kitas laukinis žvėris, bet labai retai“, – pasakoja jis.

Tad gretutinių mokslų metodai dabar labai stipriai integruoti į archeologiją, kuri apima netikėtai daug sričių.

„Kai kalbame apie archeologiją, kalbame jau ne apie humanitarinį mokslą, bet dažnai kaip tiksliųjų mokslų atstovą, – sako P. Blaževičius. – Kad ir datuoti naudojami įvairūs sudėtingi cheminiai bei fizikiniai metodai, kurie padeda nustatyti tikslų dirbinio ar struktūros amžių.“

Prie Lietuvos archeologinių lobių priskiriamas Lietuvos nacionaliniame muziejuje eksponuojamas Telšių rajono Biržulio ežero Donkalnio saloje rastas mezolito laikų žynio kapas, supiltas prieš 8 000 metų. V. Abramausko nuotr.

Išskirtinė vieta

Bene daugiausiai detalių apie tai, kaip gyveno mūsų protėviai – ir ypač buvę Lietuvos valdovai – atskleidė kasinėjimai Vilniaus širdyje.

Žemutinėje pilyje ir Valdovų rūmų teritorijoje aptikti radiniai šiuo metu saugomi Valdovų rūmų muziejuje. Seniausi jų siekia akmens amžiaus.

Pasak daktaro P. Blaževičiaus, tame nėra nieko nuostabaus. Žemės Vilnios ir Neries santakoje visada buvo patrauklios gyventi žmonėms. Tiesa, iš akmens amžiaus laikotarpio turima tik pavienių radinių, nes seniausi sluoksniai ir gyvenvietės pėdsakai buvo išardyti statant pilį, galiausiai rūmus, o XIX–XX amžiuje – tiesiant komunikacijas. Tik mūsų eros V–IX amžiaus gyvenvietė vietomis neblogai išlikusi. Čia, archeologo pasakojimu, jau randama daugiau: specifinės grublėtos keramikos, įvairių buities elementų.

Plataus masto statybos ir pilies kūrimas šioje vietoje, pasak P. Blaževičiaus, prasidėjo apie 1270-uosius metus.

„Dar Valdovų rūmų kaip tokių tada nebuvo, bet ėmė kilti gynybiniai įtvirtinimai, mediniai šlaitų įtvirtinimai, pirmosios mūro sienos“, – sako jis.

Po to pilis nenutrūkstamai plėsta, didinta, tvirtinta. Galiausiai Aukštutinė pilis iš medinės perstatyta į mūrinę, o didžiulė teritorija apjuosta mūro siena, jungusia Aukštutinę ir Žemutinę pilis.

Pasak daktaro P. Blaževičiaus, šioje teritorijoje XIX amžiuje buvo dislokuota caro kariuomenė, po 1863-iųjų sukilimo ant kalno palaidoti sukilėliai, o XX amžiuje čia buvo įsikūrę ir lenkai, ir vokiečiai, vėliau – sovietų NKVD daliniai. Visos šios pokyčių virtinės istoriją atspindi Valdovų rūmų muziejaus ekspozicija ir gausūs muziejaus fonduose saugomi archeologų radiniai, apimantys kelių tūkstantmečių laikotarpį.

Archeologų lobis

Pasak P. Blaževičiaus, Vilnios ir Neries santaka buvo tokia reikšminga, kad liko apgyvendinta ilgus šimtmečius. Ne taip, kaip, tarkime, Kernavės: ne ką mažiau reikšmingas valstybės centras, XIV amžiaus pabaigoje sudeginus miestą ir pilį, faktiškai buvo apleistas. Iš didingo miesto dabar likęs tik miestelis.

„Vilnius, nors ir patyręs įvairių antpuolių, netekčių, vis tiek liko miestu, augo ir galiausiai virto valstybės centru“, – archeologas patikina, jog istoriniu požiūriu tai įdomus ir išskirtinis dalykas. Juolab kad teritorija tarp dviejų upių toli gražu nebuvo ideali. Žemutinė pilis stovėjo iš esmės pelkėje. Ten buvo nuolat drėgna, paviršius nelygus – tai įduba, tai kalvelė. Bet grioviai pamažu buvo užpilami šiukšlėmis. Ir dabar šie kultūriniai sluoksniai, kurių per pastaruosius 700 metų susikaupė maždaug 7, o kai kur beveik 8 metrai, – tikras lobis archeologams.

Valdovų rūmų archeologo daktaro Povilo Blaževičiaus teigimu, nesant pakankamai gausių ir patikimų rašytinių šaltinių, archeologiniai tyrinėjimai ypatingai svarbūs atskleidžiant tikrąją Lietuvos istoriją. DELFI nuotrauka

Didžioji jų dalis – apie 3–4 metrus yra po vandeniu. Juose puikiai išlikusi visa organika: medinių namų liekanos, keliai, įvairūs odiniai dirbiniai – avalynė, pirštinės, kamuoliai, kitos smulkmenos, atskleidžiančios, pasak archeologo, patį įdomiausią dalyką – valstybės ir kiekvieno žmogaus kasdienį gyvenimą.

Iš to sužinoma tiek apie karybą, tiek apie mitybą, pramogas, prekybą, skirtingas religijas, kurių atstovai, beje, to meto Lietuvoje puikiai sugyveno. Daktaro P. Blaževičiaus teigimu, greta katalikiškų simbolių aptinkama ir pagoniškų reliktų, ir musulmoniškų dirbinių (greičiausiai atkeliavusių iš Centrinės Azijos), ir stačiatikių pėdsakų.

„Persipina visos kultūros ir per ilgą laiką sukuriamas įdomus, unikalus, jau ilgai tyrinėtas, neblogai atskleidžiantis reikšmingą Lietuvos etapą vaizdas“, – sako archeologas.

Prabangos ir galios liudininkai

Daktarui P. Blaževičiui sunku išskirti įdomiausius radinius, nes, kaip sako, jie kiekvienam archeologui pagal jo sritį gali būti vis kitokie.

„Jeigu paklaustumėte kolegos, kuris tyrinėja ginkluotę ir šarvus, sakytų, kad įdomiausios yra paauksuotos ir ornamentuotos šarvų plokštelės. Jeigu klaustumėte avalynę tyrinėjančio specialisto, sakytų, kad siuvinėti ir dekoruoti ilgaauliai batai“, – šypsosi jis.

Vienas naujausių nūdienos archeologų atradimų yra XIII amžiaus pabaigos medinis balnas. Pasak daktaro P. Blaževičiaus, jis toks vienintelis ne tik Lietuvoje, bet ir visame regione: tapytas, apkaustytas kaulinėmis, raginėmis plokštelėmis. O šalia rastas odinis antbalnis.

„Tai artefaktas, kuris reikšmingas ir Europos mastu“, – neslepia pasididžiavimo archeologas.

Dar vienas nustebinusių radinių – puošnios, auksu ir įvairiais spalvotais dažais tapytos stiklo taurės, atkeliavusios iš dabartinės Sirijos teritorijos, pagamintos maždaug 1250–1270 metais. Tokių dalykų, archeologo teigimu, retai pavyksta aptikti.

„Vadinasi, XIII amžiaus pabaigoje, kai tik kūrėsi pilis, prekybiniai ryšiai buvo galingi. Auksuotas stiklas, atgabentas iš už tūkstančių kilometrų, labai gerai iliustruoja ir mūsų valdovų aplinkos prabangą, ir galią“, – sako ekspertas.

Kiti smulkūs radiniai irgi daug ką pasako apie to meto žmonių gyvenimą. Kaip, antai, raginiai XIII amžiaus pabaigos šachmatai: pasirodo, Lietuvos kariauna ar didikai tada jau žinojo šį žaidimą.

„Kiekvieni tyrimai, net ir patys mažiausi, atskleidžia vis daugiau ir daugiau detalių. Mes pamažu renkame dėlionę, kaip atrodė vieno ar kito laikotarpio žmonių gyvenimas“, – sako P. Blaževičius.

„Pelkių seniai“ neatsiliko nuo Europos

Yra radinių, tapusių savotiškai istoriniais įkalčiais, atskleidusiais, kad praeitis buvo ne visai tokia, kokią bandyta parodyti arba manyta esant iki šiol.

Tiesa, patikslina daktaras P. Blaževičiaus, vienas artefaktas retai kada apverčia visas turėtas žinias aukštyn kojomis – paprastai tai būna visa grupė radinių.

Archeologas siūlo prisiminti laikus, kuomet į Pabaltįjį atsikėlęs kryžiuočių ordinas pradėjo agresyviai plėstis užkariaudamas vietines žemes. Dalis šio plano strategijos buvo ordino priešų – lietuvių, prūsų – juodinimas. Tad rašytiniai šaltiniai esą pilni to, ką šiandien pavadintume melagienomis.

Lietuvos nacionalinio muziejaus pasididžiavimas – dvylikto tūkstantmečio prieš Kristų pabaigos Lyngby tipo raginis kirvis aptiktas Parupėje, Biržų rajone. LNM nuotrauka

„Yra žinutė, kad kartą, rodosi, prūsų kariai atėmė iš riterių arbaletą ir nežinojo, ką su juo daryti. Vienas užsidėjo ant kaklo, vaikščiojo, kol netyčia nuspaudė nuleistuką ir templė nukirto jam galvą“, – pasakoja daktaras P. Blaževičius, teigiantis, jog tikrovėje toks įvykis buvo tiesiog neįmanomas. Arbaleto templė galvos jokiu būdu nenukirs. Be to, XIV amžiaus sluoksnyje Vilniaus pilyje aptiktas žaislinis medinis arbaletas. Tai rodo, kad ne tik kariai jais naudojosi – vaikai, kopijuodami suaugusiuosius, su jais žaidė.

„Vienas radinys, kuris dar kartelį įkala vinį į lentą kaip faktą, kad norėdama atsilaikyti prieš galingą priešo kariuomenę, kuri buvo gerai šarvuota, ir lietuvių kariuomenė turėjo labai sparčiai ginkluotis šarvus įveikiančiais ginklais – arbaletais“, – apibendrina archeologas.

P. Blaževičius siūlo atkreipti dėmesį ir į Jano Mateikos paveiksle įamžintą Žalgirio mūšio lauką: žemaičiai čia vaizduojami apsitaisę meškų kailiais, mosuojantys vėzdais, tarsi būtų laukiniai. Tačiau atliekant archeologinius kasinėjimus buvo rasta smulkių plokštelinių šarvų detalių, įrodančių, kad šarvuote lietuviai atėjūnams irgi nenusileido.

„Tai puikiai iliustruoja, kad kai tik Europoje atsirasdavo naujos technologijos, nauji ginklai, vos po kelių ar keliolikos metų tai jau buvo ir Vilniuje“, – sako specialistas, tikinanti, jog didelio atsilikimo ar atotrūkio tarp kultūrų tikrai nebuvo.

„Jeigu remtumėmės ikonografiniais, rašytiniais šaltiniais, atrodytų, kad lietuviai buvo pelkių seniai su vėzdais, netyčia nugalėję galingiausią Europos kariuomenę. Smulkios archeologinės detalės, mažieji atradimai po truputį tą piešinį užpilo visiškai kitaip“, – šypsosi jis.

Staigmenų dar bus

Kokių dar stebinančių paslapčių atskleis minėtų teritorijų tyrinėjimai, nežino niekas. Pasak daktaro P. Blaževičiaus, nors po Valdovų rūmų pastatu šiuo metu beveik viskas ištirta, dar yra Žemutinė pilis, apimanti Katedros aikštę ir dalį Bernardinų sodo, – ji mažai tyrinėta.

„Įsivaizduokite, kad ten tie patys 5–8 metrų sluoksniai, kuriuos reikia centimetras po centimetro atverti, tad tyrimų čia yra dar šimtmečiams. Ir aišku, kad dar daug naujų atradimų slypi“, – neabejoja jis.

Archeologai neseniai rado vieną pilies bokštų ties taku į Aukštutinę pilį šalia Valdovų rūmų Gedimino kalno šlaite. Šiuo metu atkastas tik jo viršus – norint pasiekti ankstyviausius sluoksnius, darbuotis teks ilgai.

„Čia ir yra archeologijos įdomumas – kai įbedi kastuvą, taip nauji atradimai, nauji faktai, naujos žinios“, – sako archeologas.

Pats jis tyrinėja žaislų, vaikystės istoriją. Pasak P. Blaževičiaus, žinių apie tai dar labai trūksta.

„Nors žinome, kad čia augo Žygimantas Augustas ir vieną kitą radinį turime, man asmeniškai būtų nepaprastai įdomu rasti didikų vaikų kasdienybę liudijančių objektų“, – prisipažįsta.

Archeologo teigimu, iš rašytinių šaltinių žinoma, kad jie turėjo įvairių sidabrinių, auksinių kareivėlių, arkliukų, begalę kitų žaislų, tačiau jų randama itin retai.

Tai dar viena priežastis, dėl kurios, anot daktaro, taip sunku išskirti vertingiausius archeologinius radinius: nes visi jie – neįkainojami objektai. Bet dar vertingesnė, P. Blaževičiaus manymu, yra jų visuma.

Pavyzdžiui, Valdovų rūmų rūsiuose rasta daugybė koklių – tiek gotikinių, tiek Renesanso laikotarpio. Po vieną jie gal ir nėra reikšmingi, tačiau visas komplektas leidžia atkurti vaizdą, kaip skirtingais laikais atrodė rūmų krosnys.

Dabar muziejininkų kolekciją sudaro bene 10 000 koklių ir ji yra turtingiausia Europoje.

Kitur seni kokliai buvo tiesiog išmetami, o štai Vilniaus rūmus puošusieji išliko – ir kas įdomiausia, dėl gamtinės aplinkos ypatumu.

Kadaise aukštas gruntinio vandens lygis Vilniaus Žemutinėje pilyje kėlė gyventojams daug rūpesčių. Kad būtų sausesni rūsiai, juose kaupė įvairias griuvenas. Pavyzdžiui, išgriovę krosnį, koklius supildavo į rūsį, taip pakeldami grindis.

Šventojoje rasta 3 640–3 510 metų prieš Kristų apeiginė lazda su briedės galva, išskaptuota iš briedžio rago, – vienas vertingiausių Nacionalinio muziejaus eksponatų.

„Ta gamtinė aplinka kartu su žmonių paliktais pėdsakais ir yra vertingiausia“, – sako daktaras P. Blaževičius.

Archeologijos pasaulyje kiekvienas radinys yra neįkainojamas, jo vertė paprastai matuojama reikšme mokslui. Bet štai kiek reikia įdėti pastangų, kad toji vertė atsiskleistų, dažnas nenumanome.

„Archeologijos mokslas tuo sudėtingas, kad mes dažniausiai randame išmestus sulūžusius arba pamestus smulkius daiktus, o dirbinių fragmentus būna sunku identifikuoti“, – pasakoja P. Blaževičius, siūlantis įsivaizduoti, kas būtų, jei dabar po avarijos pabarstytume porą saujų sulūžusių automobilio detalių, ir po pusės tūkstantmečio tyrėjams tektų nustatyti, koks tai daiktas.

Visa istorija iš vieno kirvio

Lietuvos nacionaliniame muziejuje saugoma gausi akmens amžiaus archeologinių radinių kolekcija, iliustruojanti, kas ir kaip gyveno mūsų teritorijoje pačiais seniausiais laikais.

Šio muziejaus Archeologijos skyriaus vyresnioji muziejininkė Dalia Ostrauskienė irgi sutinka, kad kiekvienas radinys yra išskirtinis. Ypač jei daiktas būna pagamintas prieš daugelį tūkstančių metų ir dar rankomis, tad antro tokio pat nėra.

Spalio pradžioje Lietuvos nacionaliniame muziejuje bus pristatytas seniausias Rytų Baltijos regione datuotas raginis kirvis. Pasak archeologės, jis pagamintas prieš 13 000 metų. Iki šiol keliasdešimt tokių kirvių aptikta Šiaurės Europos regione. Rytų Baltijos regione žinomi tik vienetai vadinamųjų Lyngby tipo kirvio (pavadintas pagal pirmą dar XIX amžiaus pabaigoje aptikto tokio dirbinio vietą Danijoje).

Akmens amžiaus specialistė pasakoja, kad penki tokie dirbiniai dar iki Antrojo pasaulinio karo buvo rasti Rytų Prūsijos teritorijoje, 2009 metais pirmas toks radinys aptiktas Latvijoje. „Toliau Šiaurės Rytų kryptimi archeologai jų nėra aptikę“, – sako D. Ostrauskienė.

Jos teigimu, tokius kirvius aplink Baltijos jūrą prieš tūkstantmečius naudojo klajojantys šiaurės elnių medžiotojai.

Paties kirvio patekimo į mokslininkų rankas istorija irgi labai įdomi: ne tik jis rastas visiškai atsitiktinai, bet ir atsitiktinai suprasta jo vertė.

Prieš maždaug šešetą metų kirvis aptiktas Biržų rajono Parupės kaime Viliaus Venckūno sklype šeimininkui dirbant ūkio darbus. Tik po kurio laiko buvo suprasta, kad keistas radinys – išskirtinis. Tą pirmasis pastebėjo iš Vokietijos atvykęs ūkininko draugas, matęs panašių daiktų muziejuose.

Pasak D. Ostrauskienės, kai darbo ėmėsi mokslininkai, paaiškėjo, jog kirvis buvo intensyviai naudojamas. Neatmetama tikimybė, kad jo kotas buvo apvyniotas oda arba nešiotas taip, jog turėjo kontaktą su kailiniais ar odiniais pirmykščio žmogaus drabužiais.

Archeologė pasakoja, kad kirvis pagamintas iš suaugusio šiaurės elnio patino rago. Londono biomokslinių inovacijų centro laboratorijoje buvo nustatytas tikslus jo amžius – 11 145–11 045 metai prieš Krsitų.

„Tai besibaigiančio ledynmečio laikotarpis, kai Lietuvoje buvo trumpam atšilęs klimatas“, – neslepia nuostabos.

Atsitiktinis radinys iš Parupės kaimo lig šiol laikomas ankstyviausiu tokiu kirviu Rytų Baltijos regione, priduria archeologė.

Jo radimo vieta sudomino archeologus. Čia vėliau surinkta ir titnaginių radinių (jų tyrimai tebevyksta), taip pat, atliktus įvairių sričių tyrimų, nustatyta, jog vietovė Biržų rajone prieš trylika tūkstantmečių atrodė visai kitaip.

„Čia buvo sekli milžiniško vandens telkinio, susiformavusio tirpstant ledynui, pakrantė. Į ją atėjo žmonės, kuriems priklausė kirvis“, – pasakoja D. Ostrauskienė.

Aplink plytėjo lygumos, dirvos paviršių sudarė molis, smėlis. Klimato sąlygos buvo gana malonios, tačiau vėsesnės nei dabar.

Vėliau viskas kito, vandens telkinys nuseko ir šiandien jo nelikę nė žymės – teka jau vagas išgraužusios kitos upės.

Trečiojo tūkstantmečio prieš kristų antrąja puse datuojamas apeiginis puodas su piešiniu iš Nidos: tai pirmieji ir patys ankstyviausi siužetinės dailės pavyzdžiai rasti Lietuvos teritorijoje. LNM nuotrauka

Išskirtiniai egzemplioriai

Kitas išskirtinis Lietuvos nacionalinio muziejaus eksponatas – Telšių rajono Biržulio ežero Donkalnio saloje rastas mezolito laikų žynio kapas. Tai seniausias Baltijos regione su aukojimo ir laidojimo apeigomis susijęs kompleksas.

Pasak D. Ostrauskienės, žynys buvo palaidotas maždaug prieš 8 000 metų. Jis išpuoštas kabučiais, amuletais iš žvėrių dantų. Šalia žynio pusiausėda suriestomis – gal surištomis – kojomis palaidota moteris.

Žynio palaikai rasti labai negiliai – vos pusmetrio gylyje. Nepaisant to, labai gerai išsilaikę.

„Ši protėvių buveinė niekada nebuvo suarta“, – sako archeologė.

Be to, šalia žynio palaikų iš skaldytų akmenų buvo sudėtas židinys, pribertas raudonos ochros. Pastaroji taip pat galėjo padėti išsaugoti palaikus.

Taip pat išliko šermenų duobė, didysis apeigų židinys.

D. Ostrauskienės teigimu, didžiausią muziejaus akmens ekspozicijos dalį užima mokslų daktarės Rimutės Rimantienės, šiemet švęsiančios šimto metų jubiliejų, radiniai. Vienas jų, tapęs archeologijos ekspozicijos simboliu, yra vadinamoji briedė – apeiginė lazda su briedės galva, rasta Šventojoje.

„Ji išskaptuota prieš daugiau nei 5 000 metų ypač aukštos kvalifikacijos akmens amžiaus meistro – labai gerai žvėries anatomiją pažįstančio menininko“, – aiškina D. Ostrauskienė, siūlanti įsižiūrėti, kaip išryškintos būdingiausios gyvūno savybės.

Lazda – charakteringas Baltijos regiono akmens amžiaus dirbinys. Pasak akmens amžiaus specialistės, ši lazda yra išskirtinė ne vien dėl savo grožio.

„Kol kas tai vienintelis žinomas dantų vaizdavimo atvejis Baltijos regiono briedžių atvaizdų kolekcijoje“, – sako ji.

Iki šių dienų

Įdomiausia, ką, anot D. Ostrauskienės, iliustruota tokie radiniai, kad pačių seniausių įrankių veikimo principai iki šių dienų išlikę tie patys.

„Keičiasi medžiagos, technologijos, bet iš to, ką sukūrė akmens amžiaus žmonės, labai daug kas naudojama ir šiandien“, – sako ji.

O kad galime savomis akimis tuo įsitikinti, archeologės teigimu, yra didžiulis restauratorių nuopelnas. Pasak jos, nuo atradimo iki eksponato labai ilgas kelias. Ypač jei kalbama apie medinius akmens amžiaus dirbinius. Štai dar 2015 metais rastas medinis luotas teberestauruojamas iki šiol.

„Be restauratorių sugebėjimų mes labai daug ko neturėtume“, – patikina D. Ostrauskienė.

Archeologės teigimu, Panevėžio kraštas, kai kalbama apie akmens amžių, gal nėra turtingas tokio palikimo.

„Bet visada sunku atsakyti į klausimą, ar neturtingas, ar per mažai tirtas“, – šypsosi muziejininkė, neatmesdama galimybės, jog ir mūsų kraštuose gali slypėti neįkainojami archeologiniai lobiai.

Galerija

 

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų