-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Šiais laikais, netrūkstant susidomėjimo ir literatūros, daugelis manomės apie prezidentą Antaną Smetoną ir jo šeimą žinantys bemaž viską. Tačiau jo paveldą saugantys muziejininkai tikina, kad nemenka dalis tų visuotinai skelbtų faktų buvo iškraipyti sovietų propagandos.
Šiuo metu bene vienintelis išlikęs nekilnojamasis Smetonų šeimos turtas, kurį galima aplankyti, yra dvaras Ukmergės rajone, Užugiryje. Jo paties gimtinės pastato nebėra – sudegė 1944 metais. Dabar ten pažymėti pamatai, stovi maketas, išlikęs originalus šulinys.
Ukmergės kraštotyros muziejaus muziejininkas Raimondas Ramanauskas pasakoja, kad prezidentui A. Smetonai švenčiant savo 60-metį kilo mintis dovanoti šalia jo gimtojo kaimo esantį dvarą. Aukos rinktos visoje Lietuvoje – daugiausia iš mokytojų, valdininkų. Už surinktus pinigus 1935-aisiais nupirktas žemės sklypas ir dovanotas prezidentui. Dvarą jis statėsi jau savo lėšomis.
Pasak muziejininko, tuo metu A. Smetona buvo gavęs honorarą už savo knygą, iš Valstybės banko pasiėmęs paskolą. Tiesa, tikslių duomenų, ar spėjo ją grąžinti iki lemtingų 1940-ųjų, nėra.
Pasak R. Ramanausko, dvaro statybos buvo baigtos 1937 metais, ir prezidentas ten praleido tik tris vasaras. Paskutinį kartą čia buvo atvažiavęs 1940-ųjų gegužės pabaigoje. Jo žmona Sofija Smetonienė kasmet ten praleisdavo kone pusmetį. Būtent iš šio dvaro šeima traukėsi į Vakarus – iš Kauno A. Smetona pirmiausia atvyko į Užugirį.
Po Antrojo pasaulinio karo ir nacionalizacijos dvaro rūmuose kurį laiką veikė vaikų, sergančių tuberkulioze, sanatorija. „Tik vieta, kaip sanatorijai, keistoka – gana pelkėta, drėgna“, – pasakoja R. Ramanauskas.
„Žmonės atvažiuoja, realiai pamato, realiai išgirsta. Netgi yra tokių, kurie iš naujo atranda tą laikmetį, supranta Smetonų šeimos nuopelnus Lietuvai.“
J. Gleiznytė, muziejininkė
Vėliau dvaras priklausė Naujosios Vilnios psichoneurologijos dispanseriui – čia buvo gydomi alkoholikai ir narkomanai. Atgavus nepriklausomybę, ligoniai iškraustyti kitur, o pastatas ilgainiui perduotas Ukmergės rajono savivaldybei ir įkurtas muziejus.
R. Ramanausko teigimu, rūmai buvo gana apleisti, nes vienas sargas negalėdavo visko sužiūrėti.
Netoli dvaro yra Užugirio mokykla. Kad ji būtų pastatyta, rūpinosi prezidentas.
„Tuo metu tai buvo pati moderniausia pradinė mokykla visoje Lietuvoje. Ten buvo visi patogumai: mokykla turėjo vandentiekį, kanalizaciją, krosnį duonai kepti, tik nebuvo elektros“, – sako muziejininkas.
Prie A. Smetonos pačioje Ukmergėje paliktų pėdsakų jis priskiria ir dvi gimnazijas, pastatytas ne be prezidento pagalbos. Tai dabartinė A. Smetonos gimnazija – iš karto statyta kaip gimnazija, ji duris atvėrė 1938 metais, – ir dabartinė J. Basanavičiaus gimnazija, iš pradžių tai buvo pradinė mokykla.
„Tiems laikams provincijoje tai buvo turbūt moderniausios mokyklos. Yra pasakojama, kad per gimnazijos atidarymą vyresni moksleiviai pasisodintą ant kėdės prezidentą nešė iš miesto centro į gimnazijos pastatą – beveik kilometrą“, – pasakoja R. Ramanauskas ir primena, kad A. Smetona prisidėjo ir tvarkant Lėno Šv. Antano Paduviečio bažnyčią.
Antanas Smetona, jo biografijos tyrinėtojų teigimu, pirmiausia turėtų būti prisimenamas kaip tikras eruditas. ARCHYVO nuotr.
Ukmergės kraštotyros muziejaus Užugirio muziejaus komplekso muziejininkė Jurga Gleiznytė pirmiausia paaiškino painiavą dėl A. Smetonos gimtinės pavadinimo. Nors visiems žinoma, kad būsimasis prezidentas gimė Užugirio kaime, dabar toje vietoje stovi ženklas su Užulėnio pavadinimu. „Dabar Užugirio kaip ir nebėra“, – apgailestauja muziejininkė ir sako, kad A. Smetonos dvaras dar buvo vadinamas Užugirio kiemu.
Pasak J. Gleiznytės, pradinę mokyklą A. Smetona baigė Taujėnuose. Tiesa, ne iš karto.
„Iš pradžių nuėjo į pradinę mokyklą. Čia dirbo mokytojas rusas, girtuoklis, o Antanukas rusų kalbos nemokėjo. Tada mama atidavė jį į savo tėviškę, į Kartanus, pas tokį plikbajorį Rapanavičių, kuris pamokė Antanuką rusų kalbos. Tada grįžo į Taujėnų gimnaziją, o ten jau buvo kitas mokytojas – jaunas rusas, bet žmoniškas, gražiai bendravęs su visais mokiniais. Tas mokytojas A. Smetonai, kaip stropiam ir geram mokiniui, rekomendavo mokytis žemės ūkio mokykloje. Aišku, Antanuko tėvai manė: jeigu jau leidžia sūnų į mokslus, tai, ko gero, reikėtų leisti į kunigus, kaip ir buvo priimta Lietuvoje“, – su šypsena pasakoja muziejininkė.
Nors būsimasis prezidentas pradžios mokslus baigė vėliau, dėl jo gabumų abejonių nekyla. Skaityti berniukas išmoko beklausydamas, kaip tėvas vyresnius vaikus moko iš M. Valančiaus vaikų knygelių. Vėliau mokėsi Palangos progimnazijoje, kur susitiko su Jonu Jablonskiu.
Beje, taip toli – net į Žemaitiją – krimsti mokslų A. Smetonai teko važiuoti ir dėl to, kad tais laikais, kai Lietuva priklausė Rusijos imperijai, kitos mokyklos sunkiai priimdavo mokytis net ir gabius lietuvių valstiečių vaikus.
Baigęs Palangos progimnaziją, A. Smetona išvažiavo į Latviją, į Mintaujos gimnaziją. Ir buvo čia vėliau kilusio garsaus mokinių maišto vienas iš organizatorių. Paskui mokslus tęsė Peterburge.
Beje, būdamas gimnazistas A. Smetona susitiko su Jonu Jablonskiu ir, pasak J. Gleiznytės, faktiškai tapo kalbininko pagalbininku, konsultantu kaip aukštaičių tarmės atstovas.
„Jonas Jablonskis, keliaudamas po Lietuvą, rinkdamas medžiagą savo gramatikoms, žodynams, kaip žemaičių tarmės atstovę pasiimdavo mūsų žinomą rašytoją Juliją Žymantienę-Žemaitę, o kaip aukštaičių tarmės atstovą – Antaną Smetoną, savo mylimą mokinį“, – pasakoja muziejininkė.
UKMERGĖS KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS nuotr.
J. Gleiznytės teigimu, sunku įvertinti visą A. Smetonos indėlį. Jis ne tik Ukmergės krašto, bet visos Lietuvos žymi bei reikšminga asmenybė. Taigi natūralu, kad iki šiol kelia didelį visuomenės susidomėjimą.
Deja, muziejininkės apgailestavimu, daugelio žmonių – o ypač gimusių karo metais arba iškart po jo, – žinias iškreipia dar sovietmečiu įkalti stereotipai.
„Jie užaugo maitinami sovietinės propagandos. Sovietai pamazgas pylė tiek ant Antano Smetonos politikos, tiek ant Smetonų šeimos, – kalba J. Gleiznytė. – Tokie žmonės atvažiuoja į muziejų žinodami nemažai tų sovietinių pamazginių ančių ir labai nustemba išgirdę šiek tiek kitokią istoriją, nes jiems Smetonos asmenybė pristatoma kitaip.“
Pasak muziejininkės, pirmiausia A. Smetona buvo eruditas. Skaitė, rašė, kalbėjo net devyniomis kalbomis: aštuoniomis idealiai, tik anglų prastai. Užtat Platoną skaitė originalo – graikų – kalba.
J. Gleiznytės teigimu, daug kur literatūroje nurodomos septynios prezidento mokėtos kalbos – neminima latvių. Tačiau esą žinoma, kad A. Smetona buvo pakviestas į derybas dėl Latvijos sienos ir ten kalbėjo latviškai. Jos manymu, visai realu, kad politikas mokėjo ir latviškai – juk mokėsi Mintaujoje, dabartinėje Jelgavoje.
Dar vienas, muziejininkės teigimu, sovietmečio mitas – kad Lietuvos pirmoji ponia Sofija Smetonienė tik „kortavo, rūkė, vaikščiojo į balius, turėjo kavalierių“.
„Žmonės labai nustemba, kai sužino, kad ponia Smetonienė su kitomis poniomis užsiėmė labai rimta labdara, kuri reikalavo labai didelių finansinių sąnaudų, ir jos surinkdavo lėšų įvairiais būdais. Tie baliai dažnai būdavo labdaringi vakarai“, – patikina pašnekovė.
Jos pastebėjimu, šiandien yra labai nedaug žmonių, kuriems seneliai, proseneliai šiek tiek kitaip pasakodavo apie A. Smetoną, ir jie turi kitokios informacijos nei piršta sovietmečiu.
„Elementarus pavyzdys: dažnas vyresnio amžiaus žmogus atvažiuoja žinodamas sovietinių laikų informaciją, kad „buržujus Smetona dovanų gavo dvarą“, nes tais laikais buvo pasakojama būtent šitaip“, – sako J. Gleiznytė. Ir paaiškina, kad anuomet vietoj to paties dvaro piešinio ar fotografijos neretai būdavo pateikiamas Užugirio mokyklos vaizdas. Pastaroji klaida, deja, dar daroma iki šių dienų.
„Žmonės atvažiuoja, savo akimis pamato. Netgi yra tokių, kurie iš naujo atranda tą laikotarpį, supranta Smetonų šeimos nuopelnus Lietuvai. Pavyzdžiui, sovietiniais laikais apie Antano Smetonos indėlį lietuvių kalbai iš viso nebuvo kalbama, nors jis tikrai šalia Jono Jablonskio buvo darbo bitė“, – tvirtina pašnekovė.
Dar mažiau žmonių žino, kad prezidentas parengė vadovėlį „Aritmetikos teorija“. Tuo metu A. Smetona dirbo draugijoje, kuri padėjo nukentėjusiesiems dėl Pirmojo pasaulinio karo. Ši draugija kuravo ir lietuviškas mokyklas, leido vadovėlius.
„Matyt, daugiau nebuvo kam, ir jam, kaip komandos nariui, – o A. Smetona, anot J. Gleiznytės, buvo žinomas kaip komandinio darbo žmogus, – pavesta sudaryti vadovėlį. Ir jis tą padarė. Prakalboje pristatė, kad vertė iš vokiečių kalbos“, – pasakoja specialistė.
Iš šio vadovėlio Lietuvoje buvo mokomasi kurį laiką ir jis tarpukariu išleistas ne vieną kartą.
Ukmergės kraštotyros muziejaus specialistų teigimu, apie Antaną Smetoną, kaip politiką, lig šiol sklando dar daug mitų. UKMERGĖS KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS nuotr.
Pasak muziejininkės J. Gleiznytės, amžininkų atsiminimuose pasakojama, kad prezidentas buvo nepaprastai taktiškas, lengvai rasdavo kalbą su visų sluoksnių žmonėmis. Jis puikiai sutarė su įvairių konfesijų atstovais – ir su rabinais, ir su popais, ir su kunigais. Palaikė puikius santykius su kariuomene. A. Smetoną labai gerbė užsienio valstybių vadovai.
„Jam, kaip pabėgėliui, atvykus į Ameriką, Franklinas Ruzveltas jį priėmė neoficialaus vizito“, – primena Užugirio muziejaus komplekso viena kuratorių.
Jos teigimu, A. Smetona į JAV buvo įsileistas su sąlyga, kad nevykdys jokios politinės veiklos.
„Bet iš Lietuvos aukso atsargų jam buvo mokama savotiška renta – atlyginimas. Vadinasi, net neturėdamas savos valstybės jis vis tiek buvo pripažįstamas prezidentu. Jis ir mirė kaip prezidentas, nes niekas jo neatstatydino, jis pats neatsistatydino ir oficialus statusas buvo prezidentas tremtyje – in exile“, – pabrėžia muziejininkė.
Kaip tik šiuo metu Užugirio kieme žydi sodas. Iš to laikotarpio, kai A. Smetona su šeima pradėjo vasaroti savo dvare, aprašymų, žinoma, kad sodyba buvo gausiai apsodinta medžiais ir krūmais, ypač lazdynais, užveistas milžiniškas vaismedžių sodas ir parkas, įrengti šiltnamiai.
„Jis nenorėjo niekam ant sprando sėdėti, – pasakoja J. Gleiznytė. – Užugirio kieme steigė pavyzdinį ūkį. Važinėjo pas Vladą Mironą, Martyną Yčą, Vladą Nagių-Nagevičių, kurie turėjo ūkius ir mielai dalijosi patirtimi.“
Dvare buvo statomi ūkiniai pastatai, vežami selekciniai gyvuliai.
Kaip sako muziejininkė, taip prezidentas ruošėsi sau savotišką pensinį fondą – būtent ten, Ukmergės krašte, o ne Kaune, ketino nugyventi su žmona likusias dienas. Nors laikinojoje sostinėje A. Smetona dovanų buvo gavęs sklypą namui statytis, jį pardavė ir pinigus investavo į Užugirį. Deja, planus pakeitė istorija.
„Tuo metu nebuvo mados mokėti pensiją ar kažkokią rentą kadenciją baigusiam prezidentui. Jis į tai ir nepretendavo. Rengėsi gyventi iš savo ūkio ir prezidentauti amžinai nesiruošė. A. Smetona tuo metu dairėsi sau pamainos“, – J. Gleiznytė teigia, kad ir Smetonų pabėgimą iš Lietuvos gaubia mitai. Anot jos, politikas buvo už armijos įsikišimą – deja, reikiamo pritarimo nesulaukė.
„Yra tam tikrų faktų, ir kiekvienas laikmetis skirtingai juos interpretuoja. Tarkime, A. Smetona dažnai, ypač sovietiniais laikais, būdavo apšaukiamas fašistu. Taip, jis itališkajam fašizmui simpatizavo, bet, pavyzdžiui, Hitlerį manė esant nesveiku žmogumi ir jo politikos toli gražu nepalaikė.“
Užulėnyje žmonės vis dar atsimena Antaną Smetoną, jo šeimą, bet ypač daug pasakojimų likę apie Sofiją Smetonienę – kokia ji buvusi, ką gero apylinkei padariusi. ARCHYVO nuotr.
Ukmergės krašte, Užulėnyje, žmonės vis dar atsimena A. Smetoną, jo šeimą, iš kartos į kartą perduodamos įvairios istorijos. Muziejininkė J. Gleiznytė sako, kad viena tokių legendų yra apie S. Smetonienę ir kaimo vaikus. Pasakojama, kad prireikus ponia prezidentienė priimdavo gimstančius kaimo vaikus.
„Mes po truputį aiškinamės, kad, ko gero, priimdavo gailestingoji sesuo Marija Ilgauskienė. Žmonės, matyt, kreipdavosi į Sofiją Smetonienę ir ji gal atvykdavo kartu su medike ar atsiųsdavo ją. Pas mus lankėsi Marijos Ilgauskienės giminės ir pasakojo, kad Smetonienė pasiųsdavo gailestingąją seserį. Gimus naujagimiui, vėliau mama tam vaikui tikriausiai papasakodavo, kad jį padėjo priimti ponia Smetonienė“, – pasakoja apie vietos legendas muziejininkė.
Ukmergės kraštotyros muziejaus Užugirio muziejaus komplekso vedėja Daiva Misiukienė sako, kad, prezidentui atvažiavus į kaimą, vaikai stovėdavo šalia kelio ir jiems prezidentas pro langą barstydavo saldainius. Sutinkant prezidentą, būdavo statomi vadinamieji bromai – ištisos konstrukcijos, apipintos ąžuolo vainikais.
D. Misiukienės aiškinimu, šalies vadovo vizitai kaime būdavo didelė šventė, žmonės jį labai mylėjo. Ir prezidentas, jos teigimu, labai mėgo gamtą, mėgo jodinėti po apylinkes, miškus. Vasarodamas dvare, A. Smetona, lydimas apsaugos, popietėmis esą visada išjodavo į kaimą.
„Pamatęs, kad dirba ūkininkai, sustodavo, čiupdavo šakes ir darbuodavosi su kaimo žmonėmis – arba kartu kasdavo griovius, vykdavo betarpiškas bendravimas“, – pašnekovė sako, jog A. Smetona visus tuos darbus mokėjo – juk augo ūkininkų šeimoje.
„Ir prezidento apsauginiai turėdavo dirbti. Būdavo, net atkalbinėja prezidentą, kad jotų, nesustotų, nes ir jiems teks dirbti“, – juokiasi ji.
Užugiryje gyveno ir A. Smetonos sesuo Julija.
„Kai statė vasaros rezidenciją, ji su ponia Smetoniene rūpinosi ir statybomis, ir dvaro interjeru. Taip pat Užugirio mokyklos įkūrimu. O ją pastačius, buvo viena pirmųjų mokytojų. Julija Smetonaitė rinko mokytojų kolektyvą“, – pasakoja D. Misiukienė.
Pačiame dvare personalo, kiek žinoma, nebuvo daug. Arklininkas, tarnaitė, dar dirbo sodininkas, nes S. Smetonienė labai mėgo rožes ir aplink dvarą buvo dideli rožynai, o viduje – primerkta skintų žiedų.
„Aptarnaujančio personalo nebuvo daug, nes čia daugiausia buvo gyvenama vasarą ir tik S. Smetonienė ilgiau vasarodavo“, – sako komplekso vedėja.
