Žaibas gali trenkti ir daugiau, nei du kartus

Žaibas gali trenkti ir daugiau, nei du kartus

Šio mėnesio kalendoriuje yra net dvi dienos, susijusios su vienu paslaptingiausių gamtos reiškinių – perkūnija. Liepos 20-ąją minėta Perkūno, o 29-ąją bus germanų, anglosaksų ir skandinavų švęsta Griaustinio diena.

Žaibais besitrankantis vienas pagrindinių senovės lietuvių dievų Perkūnas jau seniai peržengė mitologijos ribas. Patys to nepastebėdami kasdien minime kalboje, o jo vardu pavadinto įspūdingo gamtos reiškinio tiek pat bijome, kiek ir žavimės. Mokslininkai ir tie iki šiol nėra iki galo ištyrę Perkūno ginklų.

Kas yra žaibai, griaustinis ir perkūnija, ar šie įspūdingi gamtos reiškiniai dažni Lietuvoje, klausėme Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos Tyrimų ir plėtros skyriaus patarėjo daktaro Donato VALIUKO.

Kaipgi mokslas apibūdina perkūniją?

– Tai reiškinys, kai susidaro skirtingi elektros krūviai tarp debesies ir žemės arba pačiame debesyje. Kaip tokių skirtingų krūvių pasekmė susidaro žaibas, lydimas griaustinio. Iš esmės perkūniją sukelia skirtingi dideli elektros krūviai.

Pasirodo, ne visi žaibai net pasiekia žemę.

– Tikrai taip. Absoliuti dauguma žaibų būna pačiame debesyje ir žemės nepasiekia – geri 80–90 procentų žaibų būna danguje.

Žemę pasiekia tik apie 10–20 procentų žaibų, skirtingų perkūnijų metu skirtingai. Patys pavojingiausi, dažniausiai mus paliečiantys žaibai yra tarp debesies ir žemės. Dėl tokių išlydžių kenčia viskas, kas yra ant žemės. Tačiau tam tikras sistemas ar skrendantį lėktuvą gali paveikti ir žaibai pačiame debesyje.

Įspūdingai atrodo dangų nušviečiantis amalas. Koks tai žaibas?

– Amalas yra paprasčiausias žaibas – kai matome blyksnį, bet negirdime griausmo. Vadinasi, esame per toli, kad iki mūsų atkeliautų griaustinio garsas. Kitaip tariant, tai yra žaibas, kuris kažkur toli – tik vaizdas, bet ne garsas.

D. Valiukas

Tikra mistika gaubia kamuolinius žaibus – kodėl? Ar kad retas juos yra matęs?

– Kamuoliniai žaibai, ko gero, mažiausiai pažinti, rečiausi, paslaptingiausi. O mažiausiai ištirti dėl to, kad ne visi yra jų matę. Be to, dažnai išnykstantys.

Lietuvoje kamuoliniai žaibai yra matyti, žinomi iš liudininkų pasakojimų. Tikrai ne vienas ir ne du žmonės juos matė, susidūrė su jų padarytais nuostoliais ar sukeltais gaisrais.

Esama įvairių teorijų, kaip susidaro kamuoliniai žaibai. Bėda, kad užfiksuoti juos sudėtinga. Tačiau tikrai tokie žaibai susidaro ir Lietuvoje – tik rečiau, palyginti su kitais.

Kalbant apie dažnumą… Mūsų šalyje veikia antžeminė žaibų aptikimo sistema, fiksuojanti žemę pasiekiančias iškrovas. Ar galima pasakyti, kad visoje Lietuvoje žaibai trankosi vienodai? O gal yra vietovių, kurias Perkūnas itin mėgsta?

– Žaibus registruojančios stotys veikia gal kokius penkerius metus ir tendencijos, ko gero, panašios visoje šalyje. Centrinėje, pietrytinėje Lietuvos dalyse žaibų tarsi daugiau, Vakarų Lietuvoje – mažiau. Tai atitinka dienų su perkūnija skaičių: Vakarų, Šiaurės Vakarų Lietuvoje tokių dienų būna apie 16–20, o Pietų, Pietryčių Lietuvoje – 24–25.

Bet toks dešimties dienų skirtumas skirtingose visos šalies dalyse nelaikomas labai ryškiu.

Beje, Panevėžį, ko gero, galima priskirti prie vidurio Lietuvos.

O ar egzistuoja Lietuvoje žaibų sezonas?

– Žiemą žaibai – retas reiškinys. Pajūryje, ko gero, tuo laiku jis dažnesnis. Bet visgi Lietuvoje žaibuoja visus metus, o intensyviausias laikotarpis – nuo gegužės vidurio iki rugsėjo vidurio.

Kai šilta, oro temperatūra aukšta, galimybė susidaryti perkūnijai yra didesnė. Anksčiau sušilus orams perkūnijos sezonas automatiškai kiek prasiplečia.

Liepai einant į pabaigą, minimos Perkūno, Griaustinio dienos. Kaip manote, ar šios senosios pagoniškos šventės dar sutampa su gamtos perkūnijų kalendoriumi?

– Pagal statistiką pats perkūnijų pikas būna liepos–rugpjūčio mėnesiais. Liepos trečiąjį dešimtadienį, manyčiau, žmonės veikiausiai pastebėdavo daugiau žaibų nei kitu laiku.

Klimatas keičiasi, orai šiltėja, daugėja įvairiausių kataklizmų. Ar perkūnijos irgi dažnėja?

– Keičiantis klimatui, dėl to diskutuoja ir mokslininkai. Bet kol kas dienų su perkūnija skaičiaus dažnėjimo nepastebime.

Tiesa, diena su perkūnija yra viena, bet žaibų, kurie pasiekia žemės paviršių, skaičius – visai kas kita. Virš Lietuvos teritorijos jų gali būti gana daug – po keliasdešimt tūkstančių per metus.

Taigi dienų su perkūnija skaičiaus reikšmingų pokyčių – kad tikrai galėtume pasakyti, jog kažkas kinta, – nėra. Tačiau ryškėja tendencija, kad žaibai perkūnijos metu gali būti galingesni, stipresni.

Kaip įvertinti, ar arti perkūnija? Juk kartais, atrodo, blykstelėjo kažkur horizonto pakrašty, tačiau nugriaudėja visai čia pat.

– Ko gero, padėtų paprasčiausias sekundžių skaičiavimas. Žinome, kad garso greitis yra trys šimtai su trupučiu metrų per sekundę, todėl reikėtų suskaičiuoti iki trijų. Trys sekundės nuo vaizdo iki garso turėtų būti apie kilometrą.

Yra žmonių, į kuriuos žaibas trenkė ne kartą. Kuo galima paaiškinti tokį reiškinį?

– Kodėl taip nutinka, tikrai neturiu paaiškinimo ir nemanau, kad kas nors galėtų paaiškinti. Galime manyti, kad žaibą pritraukia kokia nors aprangos detalė, aksesuaras, bet kodėl, taip ir lieka neaišku. Nėra net aišku, kodėl žaibas pasirenka konkretų medį, kai šalia auga panašaus aukščio kitas. Tas pats ir kalbant apie žmogų.

Pasaulyje yra vietų, kur žaibuoja kone ištisai – per minutę trenkia keliasdešimt žaibų.

– Tikrai taip. Dažniausiai tai susiję su mikroklimatinėmis sąlygomis. Dar prisideda ir reljefas. Tam tikrose reljefo formose susikuria mikroklimatas, sudarantis sąlygas formuotis dideliems temperatūros kontrastams. Dėl to išauga dideli debesys, lydimi žaibų.

Tai specifinės vietos, nulemtos mikroklimato, o ne pačios geografinės platumos – nesvarbu, ar ten pusiaujas, ar netoli jo. Lemiamą vaidmenį suvaidina mikroklimatinės sąlygos ir koks reljefas yra aplinkui: miškai, o gal koks vandens telkinys. Turi būti sąlygos, kurios sukelia orų kontrastą ir paskatina žaibų formavimąsi.

Kaip Lietuva atrodo, palyginti su kitomis Europos šalimis? Ar pas mus žaibuoja panašiu dažnumu?

– Iš esmės kuo šilčiau, ko gero, tuo žaibų daugiau. Tolstant į šiaurę – Estijoje, Suomijoje – jų mažiau. Jeigu pažiūrėtume į pietinę Europą, kokią Graikiją, jų būtų daugiau.

Skirtumas yra, ir šiuo atveju, skirtingai nei anksčiau minėtuoju, jis priklauso nuo platumos: kuo piečiau, karščiau, tuo žaibų daugiau. Link Šiaurės ašigalio jų beveik nebebūna.

Tiesa, dar viena būtina sąlyga – drėgmė. Ji skatina formuotis debesis, kurių reikia žaibams. Kur nors virš Sacharos, kur nėra drėgmės, nėra debesų, nėra ir žaibų.

Ar tiesa, kad ne vien kamuoliniai – bet koks žaibas vis dar sunkiai paaiškinamas reiškinys?

– Sunku ištirti tai, kas nepagaunama. Galime vertinti vizualiai, paskui bandyti pakartoti tai darydami eksperimentus, bet „pagauti“ patį žaibą yra sudėtinga. Kaip ir tai, kaip žaibas pasirenka išlydžio vietą, – šitai irgi nėra iki galo aišku.

Ko gero, daugiausia paslapčių, mitų egzistuoja apie kamuolinį žaibą. Tačiau tai teorijos, o kažkokio realaus paaiškinimo nėra – nepavyksta pagauti, nepavyksta ištirti. Ir pats pagavimas neįmanomas, nes tokio žaibo išlydis iš karto sukelia sprogimą.

 

Ar žinojote, kad…

Žymus JAV politikas, išradėjas Bendžaminas Franklinas dar XVIII amžiaus viduryje bandė paaiškinti, kaip debesyse atsiranda elektra.

Žaibo viduje temperatūra yra kelis kartus aukštesnė nei Saulės paviršiuje. Gana retas reiškinys, tačiau trenkus žaibui į smėlį, šis išsilydo ir susiformuoja vadinamosios Perkūno strėlės – fulguritai.

Žaibai ne tik pridaro nuostolių, būna mirtinai pavojingi žmonėms, tačiau yra ir naudingi: perkūnijų metu susidaro ozonas.

Žaibai niekada netrenkia tiesia linija. Jie pasirenka kelią, kur yra daugiau elektrai laidžių dalelyčių: tai gali būti drėgni drabužiai, dūmai.

Žaibas dažnai trenkia į tą pačią vietą dėl tam tikros grunto sudėties arba kai gruntiniai vandenys yra labai arti žemės paviršiaus.

Tikimybė, kad žaibas per gyvenimą pataikys į žmogų, prilygsta 1:3 000. Garsiausia žaibo auka tapo amerikietis parko prižiūrėtojas Rojus Salivanas, įrašytas net į Gineso rekordų knygą. Į jį žaibas trenkė septynis kartus, ir kaskart vyras išgyveno. Teigiama, kad kai būdamas 71-erių R. Salivanas mirė, po laidotuvių kilus audrai žaibas per pusę perskėlė jo antkapį.

Venesueloje, kur Katatumbos upė įteka į Marakaibo ežerą, audros su perkūnija siaučia didžiąją dalį metų. Vien tik į šį ežerą per minutę trenkia 28 žaibai, o visoje apylinkėje jų būna tūkstančiai, per metus išlydžių skaičius viršija milijoną. Šie žaibai 2015 metais įtraukti į Gineso rekordų knygą. Iki tol rekordininke laikyta Konge esanti Kifuka.

Lietuvoje apie 70 procentų dienų su perkūnija būna nuo birželio iki rugpjūčio mėnesio. Pavasarį perkūnijos dažnesnės rytinėje Lietuvos dalyje, o rudenį – vakarinėje. Pajūrio rajone perkūnijų beveik kasmet pasitaiko ir žiemą.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų