-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Apie visuomenės dėmesį – ar jo trūkumą – vyrams, pačių vyrų vaidmenį visuomenėje, stereotipus, tėvystę ir, neišvengiamai, moteris kalbėjomės su Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos Edukologijos tyrimų instituto lektoriumi Albinu PUGEVIČIUMI.
– Kaip apibūdintumėte vyro vaidmenį šiuolaikinėje šeimoje ir kaip jis kito per pastarąjį šimtmetį?
– Jeigu kalbėsime apie šimtmetį, pokyčiai – didžiuliai: įvyko vadinamoji vaidmens diversifikacija.
Pasaulyje iki tol vyravo tradicinis suvokimas, kad vyras turi aprūpinti šeimą, turi dirbti ir uždirbti. Per kelis tūkstančius metų buvo nusistovėję, kad vyras yra šeimos galva.
Demokratiškame pasaulyje, ypač dėl techninės pažangos, vaidmenys labai pasikeitė.
Anksčiau tradiciškai vyras dirbo daug sunkių darbų. Ne taip seniai, prieš kokius 50–60 metų, teko arkliais arti žemę, vežti šieną, prinešti vandens ir taip toliau. Dabar yra vandentiekis, kanalizacija ir kiti civilizacijos privalumai, tad vyrui darbų sumažėjo.
Moteriški darbai taip natūraliai neišnyko. Nors didelių pokyčių ir čia yra – dabar moterys, gerdamos kavą, gali sakyti, kad skalbia. Bet dar yra drabužių lyginimas, tradicinė vaikų priežiūra, auklėjimas… Atrodytų, tai moters pareigos. Tačiau jeigu norime šeimoje gražiai sugyventi, šiais laikais reikia keistis ir prisitaikyti prie esamos situacijos.
Jei vyras nepersiorientuoja – nesupranta, kad reikia dalį darbų perimti iš moters, jis negamina valgio, neskalbia, netvarko namų. Tik guli ant sofos (ypač gyvenant daugiabutyje, kur nėra sodo ir aplinkos tvarkymo rūpesčių), žiūri televizorių, o moteris kaip bitė sukasi po namus – čia maistą gamina, čia vaikai, čia tas, čia anas ir, atėjus vakarui, vyras stebisi, kodėl ji nori tik miego.
Sureguliuoti šeimoje tokius dalykus padeda labai paprasta taisyklė. Reikia viską daryti draugiškai ir pasiskirstyti pareigas taip, kad abiem liktų tiek pat laisvalaikio, ir jie būtų vienodai pavargę. Bet kad tai įvyktų, vyro vaidmuo turėjo pasikeisti.
Šiandien vyrai ir gimdyme dalyvauja, ir rūpinasi vaikais. Kartais eina tėvystės atostogų, jeigu moteriai tuo metu palankiau dirbti. Pareigų pobūdis kinta.
Aš ir savo studentams vaikinams visą laiką bandau įskiepyti, kad mūsų pagrindinė pareiga – mylėti moterį taip, kad ji tai jaustų. Tada moteris tiek išspinduliuoja geros energijos, meilės aplinkui, kad ir vaikams būna per akis, ir vyrui grįžta ta grąža. Tačiau „baterijas užkrauti“ moteriai turi vyras.
Kai per skyrybas vyras aiškina, kaip myli vaikus ir nekenčia žmonos, tai nuskriausti būna vaikai. Jie negali patirti normalios meilės, nes nemylima moteris negali duoti to, ką duotų jausdama natūralią vyro meilę. Tai labai svarbu. Mes turime padaryti viską, kad moteris jaustų dėmesį, nuoširdumą, meilę.
– Ir vis dėlto visuomenėje tebetikima „vyras – šeimos galva“, „vyras šeimoje privalo uždirbti pinigus“ stereotipais. Kaip manote, jie vis dar gajūs ir tarpusavio santykiuose?
– Tai yra gaju, bet dažniausiai būna išmokta, suformuota savoje šeimoje arba matant kažkokius pavyzdžius.
Jeigu berniukui į galvą kalama, kad jis turi būti šeimos galva, turi uždirbti pinigus, tai suformuoja tam tikrus kompleksus. Todėl vyras, uždirbantis mažiau už žmoną, dėl to labai išgyvena.
Merginoms visuomet sakau: jeigu gyvenime nutiks taip, kad eisite aukštesnes pareigas ar gausite didesnį už vyro atlyginimą, niekada, bent jau girdint aplinkiniams, apie tai nešnekėkite. Vyrams tai yra skaudu. Skaudu dėl to, kad turi suformuotą kompleksą. Kodėl moterys niekada nesuka galvos, kad vyras daugiau uždirba? Dėl to, kad joms įteigta nuomonė, jog tai – norma.
Šiandieniniame pasaulyje būna visaip, daug moterų gauna geresnį atlyginimą, nei vyrai, bet vienas pastarųjų vaidmuo išlieka visada: būti stipriam. Moterims patinka vyrus valdyti, bet šie privalo turėti stuburą ir būti ta uola, už kurios galima pasislėpti, į kurią galima atsiremti. Kaip tradiciškai yra nusistovėję.
Vyrai neturėtų prarasti vyriškumo dėl to, kad šiandieninė tikrovė kitokia. Mamyčių, ypač nepilnose šeimose, užauginti berniukai nėra matę tikro vyro pavyzdžio. Dažnai jaunai moteriai nėra į ką atsiremti, nes vyras pats ieško, kur jam atsiremti.
Tad kai kurie dalykai turėtų išlikti: vyro vyriškumas, jo nuomonė. O prisidėti tokie dalykai kaip lankstumas. Tarkime, norint priimti geriausią sprendimą, vyrui būtinai reikėtų tartis su moterimi, nes jų mąstymas, psichika kitokie. Moters mąstymas neatsietas nuo jausmų, todėl jos intuityviai jaučia, bus gerai ar blogai. Ypač dalykuose, susijusiuose su socialine aplinka: ar vyro sprendimas nesugadins santykių su aplinkiniais, giminaičiais, kaimynais. Vyrui atrodo, kad jeigu jis sprendimą išmąstė logiškai, tai bus gerai. Bet visuomet reikia protingos jį lydinčios moters, nes tik tuomet, kai tariasi abu, sprendimas bus tobulas.
– Bet moterims ir pačioms dar ne visada pavyksta išsilaisvinti iš stereotipų rėmų.
– Yra, žinoma, visko. Bet pateiksiu paprastą pavyzdį. Moterims prasmė – vaikų auginimas, auklėjimas, ir jeigu ne savo, tai anūkų. Tad jei dėl kokių nors priežasčių netenka darbo, sukasi, ką nors daro, randa, kur save realizuoti.
Vyras, praradęs darbą, sunkiai išgyvena, nes įdiegtas stereotipas: jeigu neaprūpinu šeimos, esu niekam tikęs. Pasekmės būna žiaurios – alkoholizmas, savižudybės. Turbūt daug kartų mažiau nusižudo moterų dėl nedarbo, nei vyrų, kurie netekę uždarbio jaučiasi niekam nereikalingi. Tas kompleksas juos pribaigia.
– Dar prieš kokį dešimtmetį vyras, liekantis namuose su vaikais, kai jų mama išeina į darbą, buvo retenybė. Šiuo metu tuo nelabai ką nustebinsi: vis daugiau vyrų ima tėvystės atostogas.
– Kaip ir prie visų kitų dalykų, mes kažkaip prie šito priprantame. Lietuvių tauta labai tolerantiška. Istoriškai mes su visais sugyvenome, visus glaudėme. Lygiai taip pat ir su pareigomis šeimoje. Jos keičiasi, ir visuomenė, ypač jaunimas, natūraliai tai priima.
O ir vyresnieji prie to pritampa, pripranta. Jiems atrodo, kad gal taip ir reikia, nors jų laikais to nebuvo. Labai paprastas pavyzdys: kai gimė mūsų vaikai, net neįsivaizdavome galimybės dalyvauti gimdyme, bet šiandien tai tapusi norma. Ir dabar dėl COVID-19 to neleidus, kai kas išgyveno tragediją. Praėjo tiek nedaug laiko – maždaug trisdešimt metų, o jau susiformavo visiškai kitokia nuomonė!
„Baterijas užkrauti“ moteriai turi vyras.“
A. Pugevičius
Mes esame lankstūs ir, manau, kad pozityvus požiūris į vyrus, auginančius vaikus, – jog gražu, kai jie padeda žmonai, – yra visiškai natūralus. Juolab kad „tikrosios“ vyriškos pareigos, kokios tradiciškai buvo prieš šimtą metų, kaip minėjau, natūraliai išnyko sukūrus įvairias mašinas.
– Deja, neišnyko skyrybos. Kaip ir šeimos, kuriose, sutuoktiniams nutraukus santykius, vaikai tampa savotišku keršto įrankiu. Ypač kai vienam iš tėvų atimama teisė su jais matytis. Kur pagrindinis tokio kartėlio šaltinis ir kaip išlaikyti santykius su vaikais?
– Recepto neįmanoma pasakyti. Bet skyrybos iš karto neįvyksta. Iš pradžių dažniausiai būna emocinės skyrybos, kai vyras ir moteris vienas kitam nebejaučia to, ką jautė anksčiau. Paskui tampa ir fizinės, kai sutuoktiniai kartu nebemiega, praranda fizinio artumo jausmą. Tada vienas kitą pradeda erzinti dėl kažkokių dalykų, priekaištauti dėl netenkinamų kokių nors lūkesčių. Pakyla didžiulis pyktis vienas kitam ir kuris nors imasi iniciatyvos išsiskirti. Realiai tai vyksta porai jau kariaujant. O vaikai viską mato.
Baisiausia būna, kai viena ar kita pusė bando papirkti vaikus, patraukti jų meilę į savo pusę. Vaikams tai tragedija. Augančiam vaikui nesvarbu, koks tėtis ir kokia mama – vis tiek juos myli. Jam tai prigimtinė šeima. Apie tėvų tarpusavio santykius jis nežino ir nesupranta. Tad kai tėvai skiriasi, griūva vaikų pasaulis. Jie ir taip nesuvokia, ką daryti, yra sutrikę, o dar tėvai pradeda žaisti jų jausmais. Skyrybos tampa mūšio lauku, kuriame tėvai kariauja kaip propagandos priemones naudodami įvairias pramogas, žaislus vaikams vilioti į savo pusę.
Deja, receptūros, kaip to išvengti, nėra. Viskas priklauso nuo žmonių santykių – juk kiti išsiskiria be didesnės advokatų pagalbos…
Blogiausia būna, kai niekas nepadeda šeimai, kuri skiriasi. Net ir artimiausi žmonės – tėvai. Studentėms visada sakydavau: jūsų anyta savo nuomonę gali išsakyti vieninteliu klausimu – kaip gerinti tarpusavio santykius. Visais kitais atvejais – nei su kuo draugauti, nei kur leisti pinigus, nei kaip gaminti ar kaip vaikus prižiūrėti – galite jos neklausyti. Nes tai yra šeimos reikalas, vyro ir moters susitarimas.
Tik vienu klausimu vyresnis žmogus realiai turi patirties, bet dažniausiai, užuot ja pasidalijęs, kaip tik juodina: tai žentas toks ir anoks, tai marti. Tad besiskirianti jauna šeima dažniausiai net neturi, kas padėtų.
– Ką manote apie teiginį, kad Lietuvoje nepriimta rengtis tėvystei ir to nelabai kas moko?
– Galiu pasakyti iš savo patirties. Kaip laisvai pasirenkamą dalyką esu dėstęs šeimos pedagogiką. Studentai turėjo galimybę rinktis iš maždaug 30 dalykų sąrašo – bitininkystę, kinologiją, pievininkystę, kitus įdomiausius kursus. Bet kokius penkiolika metų šeimos pedagogika surinkdavo turbūt daugiausia studentų.
Kadangi neįsivaizduoju pedagogo darbo be grįžtamojo ryšio, studentams išlaikius egzaminus darydavau anoniminę apklausą. Prašydavau išvardyti, kas patiko, o kas ne. Labai dažnai studentai parašydavo, kad šeimos pedagogika turėtų būti privaloma kiekvienam. Po kurso daugelis sakydavo, jog atsivėrė akys, kad dabar visai kitaip supranta šeimos gyvenimą, kad apie kai kuriuos dalykus anksčiau net nepagalvodavo. Ir tai tik panagrinėjus, kas yra šeimos funkcijos, kokios vyro ir žmonos pareigos, kaip sugyventi šeimoje, kaip gerinti santykius ir panašiai.
Gyvenime šie dalykai susiklosto natūraliai – kaip jau išeina, taip. O juk yra visas mokslas, dėsningumai. Juos žinant, galima užbėgti įvykiams už akių. Išmokti nekonfliktuoti, nesipykti. Po pykčių, ypač nepagrįstų, lieka nuosėdos. Jos vėliau gadina santykius: jei tik kas, tie nelabai geri prisiminimai tuoj iškyla. Geriau to iš viso, kiek įmanoma, išvengti, nebijoti dialogo, nebijoti kritikuoti vienas kitą, o kas svarbiausia – priimti kritiką, dėkoti už ją. Kas gali tave geriau pažinti, jei ne vyras ar žmona? Nebūna, kad tave kritikuoja šiaip sau, kad tik pakritikuotų. Taigi užuot supykus ir atrėžus „pats toks“, reikia padėkoti.
– Pirmąjį birželio savaitgalį švenčiama Tėvo diena. Ką jums pačiam, išauginusiam tris vaikus, reiškia ši šventė?
– Motinos diena – įvykis. Tėvo dienos gal taip stipriai neįvertinu. Aišku, vaikai pasveikina ir tai yra labai smagu man, kaip tėvui. Džiaugiuosi gyvenimu, kad turiu gerus vaikus, kad užteko kantrybės ir išauklėjome juos.
Kažkada kalbėjomės su vidurine dukra apie tai ir ji paklausė: kaip man išauklėti tokius tobulus vaikus, kaip mes? Ji turėjo omenyje save, brolį, seserį. Vadinasi, vaiko požiūriu, mudviem su žmona neblogai pavyko. Nors tėvai buvome griežti.
Savo požiūrį į auklėjimą pavadinčiau vokišku: jei pasakei ne, gali apsiversti žemė, bet kitaip nebus. Tik turi būti teisingas. Ir vaikai už tai myli. Turi būti meilė, tiesa ir įsipareigojimų vykdymas, tada viskas pavyksta. Labai svarbu, kad vaikai nematytų tėvų dvejonių auklėjimo klausimais – šioje vietoje mes su žmona Daiva puikiai sutardavome.
Kai gimė jauniausiasis, buvo sunkūs laikai. Bet dar draugaudami su būsima žmona buvome sumanę, kad turėsime tris vaikus, ir tą projektą įgyvendinome, nors aplinkiniai klausdavo, kaip pragyvensime. Šiandien tikrai nesigailime nė vieno žingsnio. Nepaprastai džiaugiuosi, kad žmona Daiva net dešimt savo karjeros metų paskyrė vaikams auginti – tuo metu nedirbo.
Mes visą laiką sutarėme, kad didžiausias gyvenimo projektas yra paruošti gyvenimui vaikus: išugdyti ir su meile palydėti. Darbai ir karjera gali keistis – ir kartais tai visiškai nuo mūsų nepriklauso, – o vaikai išliks iki mūsų gyvenimo galo.
Gyvenime vienintelis tikras turtas yra vaikai ir santykiai. Vaikai – materiali, gyva vertybė, santykiai – nemateriali. Tai pats gražiausias dalykas, kas yra žmonijoje – tarpusavio santykiai. Santykius sugriauti galima keliais ėjimais, o kūryba yra ilgas procesas.
Komentarai
-
- Anita Filipek
- 23:13 2022.05.25
Rodyti visus komentarus (1)Merginos, rekomenduoju tik poną Udamą! Padarė už mane burtą. Tai tiesiog neapsakoma! kaip tau pasaka ir tiek!) rezultatas net geresnis nei tikėjausi ir gavau greičiau nei tikėjausi!) viskas tiesiog super! Bet yra vienas dalykas, jis daro tik baltą meilės burtą ir sakė, kad burtai buvo skirti tiems, kurie anksčiau buvo santykiuose, bet iš principo manau, kad niekam nereikia kerinti svetimo žmogaus.) bet koks poveikis! gaila, kad neradau anksciau, kaip issaugojau santykius vien mokedama uz reikalingus daiktus.. dabar mes su sužadėtiniu ruošiamės tuoktis) Tikiuosi, kad mano apžvalga kažkam padės rasti laimę ir sutaupykite daug pinigų!) susisiekite su juo Whatsapp (+27 65 897 8226) arba el. paštu (udamaada@gmail.com)
Skambinkite ir whatsapp ponui Udamai