Šiuo metu skulptūra „Nevėžis“ įrašyta į Kultūros vertybių registrą, priklauso bendrovei „Aukštaitijos vandenys“. PB ARCHYVŲ nuotr.

Visų „Nevėžio“ paslapčių neatskleidė net archyvai

Miestui vardą davusios upės garbei žymus skulptorius Bernardas Bučas kūrė skulptūrą „Nevėžis“, turėjusią stovėti prie tuometės Draugystės alėjos.

Pasikeitus aplinkybėms, įspūdingas kūrinys, turėjęs puošti Panevėžį, jau ne vieną dešimtmetį stūkso už jo ribų.

Naujoje aikštėje – nauja puošmena

Naujoje miesto aikštėje prie Draugystės alėjos – dabar Liepų alėjos ir Maironio tako sankirtoje, štai kur norėta įkurdinti B. Bučo „Nevėžį“. Deja, jai čia galiausiai neatsirado vietos. Kodėl – įrodymų neišliko.

Šiaulių regioninio valstybės archyvo Panevėžio filialo vedėjas Leonas Kaziukonis sako, jog sovietmečiu tokie valdžios sprendimai buvo priimami už uždarų durų nesitariant su visuomene. Neretai tam užtekdavo telefono skambučio. Tad dabar galima tik spėlioti, kas nutiko. Ir remtis anuomet po miestą sklandžiusiais gandais.

Dokumentai, susiję su skulptūra, atsidūrė trijuose archyvuose. Teko paplušėti, norint apčiuopti, kas nutiko su pradiniais miesto valdžios planais. Tuo labiau kad pradžioje net nebuvo žinoma, kuriais tiksliai metais ji skulptūrą norėjo pastatyti.

Vis dėlto, sako L. Kaziukonis, Šiaulių regioninio valstybės archyvo Panevėžio filiale pavyko rasti keletą dokumentų, iš kurių matyti, kad 1969 metų vasario 21 dieną Panevėžio miesto vykdomasis komitetas raštu kreipėsi į Valstybinį statybos reikalų komitetą dėl sutikimo pastatyti dekoratyvinę skulptūrą naujai suplanuotoje aikštėje prie Draugystės alėjos – dabartinės A. Jakšto gatvės.

Valstybinis statybos reikalų komitetas tų pačių metų kovą Panevėžio miesto vykdomąjį komitetą informavo leidžiantis minėtoje vietoje skulptūrą statyti. Tik nurodė, kad skulptūros ir aplinkos sutvarkymo projektą reikės suderinti su Statybos reikalų komitetu ir Kultūros ministerija.

Bernardas Bučas prie „Nevėžio“ skulptūros maketo 1978 metais. PANEVĖŽIO kraštotyros muziejaus rinkinių (Domo Kauno) nuotr.

Vienu leidimu per mažai?

Kaip pasakoja L. Kaziukonis, skulptorius B. Bučas, susipažinęs su aikštės planavimu ir aplinka, pasiūlė skulptūrą, simbolizuojančią per Panevėžį tekantį Nevėžį. Eskizas buvo suderintas su Respublikine meno taryba, bet skulptūros pastatymo vietos ir aplinkos sutvarkymo projektas – ne.

Remiantis dokumentais, Panevėžio miesto vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Vytautas Stalnionis 1970 metų gruodžio pradžioje raštu kreipėsi į kultūros ministrą Lionginą Šepetį, kad šis padėtų išspręsti tiek Gabrielės Petkevičaitės-Bitės paminklo, tiek ir „Nevėžio“ skulptūros aplinkos sutvarkymo projektų derinimą Respublikinėje meno taryboje.

„Tokia, tautiškumą žadinanti, skulptūra nebuvo reikalinga.“

L. Kaziukonis

Netrukus ši taryba pirmojo paminklo pastatymo projektą suderino, o dėl „Nevėžio“ skulptūros pastatymo ir aplinkos sutvarkymo projekto nurodė dar pateikti maketą. Kas buvo atlikta 1971 metais siekiant pastatyti minėtą skulptūrą, archyve, pasak L. Kaziukonio, nepavyko rasti. Tik žinoma, kad tais metais Valstybiniam statybos reikalų komitetui patvirtinus laikinus nurodymus monumentams, paminklams, memorialiniams akmenims, lentoms ir dekoratyvinėms skulptūroms projektuoti ir statyti, Panevėžio miesto vykdomasis komitetas gruodžio viduryje pakartotinai kreipėsi į Valstybinį statybos reikalų komitetą ir Kultūros ministeriją dėl leidimo pastatyti skulptūrą. Valstybinio statybos reikalų komiteto atsakymas rodo, kad projektuoti ir statyti skulptūrą leista. O ministerijos leidimo archyve nerasta.

Pirmieji „Nevėžio“ skulptūros eskizai. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS RINKINIŲ nuotr.

Užstrigo projektavimas

Užtat archyve yra svarbus 1972 metų dokumentas, susijęs su „Nevėžio“ skulptūra, sako L. Kaziukonis.

Panevėžio miesto vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas V. Stalnionis Kauno dailės darbų gamybiniam kombinatui „Dailė“ 1972 metų sausį išsiuntė raštą. Jame nurodė, kad „Nevėžio“ skulptūros pastatymo projektavimo darbai pernelyg ilgai užsitęsė, tad „Dailės“ kombinato direktoriaus paprašė skirti naują architektą. Miestas norėjo greičiau papuošti naująją aikštę. Tik koks buvo atsakymas, pasak L. Kaziukonio, nežinoma. Archyvaro manymu, vertinant vėlesnius įvykius, skulptūros galbūt tiesiog buvo atsisakyta arba pastatymas buvo atidėtas.

Tų pačių metų sausį Vykdomojo komiteto pirmininkas Bronius Kačkus kreipėsi į Lietuvos dailininkų sąjungos valdybą, kad tarpininkautų Panevėžyje organizuojant skulptorių kūrybinę stovyklą. Menininkams buvo siūloma prie stadiono esančiam parkui – Draugystės sodui – parengti darbų eskizus.

Kūrybinė stovykla Panevėžyje įvyko vasarą, o rudenį Kultūros ministerija pritarė, kad jos metu sukurti eskizai būtų panaudoti ir kitais metais skulptūros pastatytos. Vienas iš stovykloje sukurtų darbų buvo Kazimiero Kisieliaus dekoratyvinė skulptūra „Motinystė“, vėliau atsidūrusi B. Bučo „Nevėžio“ vietoje.

Pasak L. Kaziukonio, ši skulptūra net keletą kartų keitė pavadinimus. Jo teigimu, yra duomenų, kad pradžioje ją norėta pavadinti „Pirmieji žingsniai“. Vėliau ji tapo „Kūdikis-Motina-Taika“, o galiausiai buvo pervardinta „Žemė-Motina-Taika“.

Archyvaro teigimu, nežinia, kodėl ši skulptūra pasirinkta vietoje B. Bučo kūrinio. Yra išlikęs raštas, kuriame nurodoma, kad skulptūrą norima iškilmingai atidengti švenčiant miesto išvadavimo iš fašistinių okupantų 30-metį. Architektas Juozas Skublickas, rengęs pastatymo projektą, nutarė, kad skulptūra šioje vietoje netinka, ir projektu nebuvo patenkintas. Pastabų turėjo ir architektūrinė taryba, bet viską sprendė Vykdomojo komiteto pirmininkas B. Kačkus.

Galbūt tiesiog norėta kuo greičiau sutvarkyti skverą.

Panevėžio teritorinės vandentiekio ir kanalizacijos valdybos viršininką Algimantą Naruševičių skulptorius vadino žmogumi, išgelbėjusiu jo kūrinį nuo košmaro. Dešinėje – A. Naruševičiaus laiškas Bernardui Bučui. NIJOLĖS ONOS NARUŠEVIČIENĖS ŠEIMOS ALBUMO IR SALOMĖJOS NĖRIES MEMORIALINIO MUZIEJAUS RINKINIŲ nuotr.

Nepataikė su laikmečiu

„Kodėl miesto valdžia tuo metu atsisakė „Nevėžio“ skulptūros, atsakyti sunku. Atlikus visą įmanomą paiešką archyvuose, dokumento, kuriame būtų nurodomos priežastys, rasti nepavyko. Greičiausiai tokio ir nebuvo“, – svarsto L. Kaziukonis.

Jis kelia dvi tikėtinas prielaidas. Pirmoji – pati skulptūra. Kaip pabrėžia archyvaras, visuose išlikusiuose skulptūros eskizuose ir modeliuose Nevėžis vaizduojamas parimęs ant rankos, senas, ilga barzda ir susimąstęs. Visai kaip Maironio eilėraštyje „Lietuva brangi“: „Ten susimąstęs tamsus Nevėžis / Kaip juosta juosia žaliąsias pievas; / Banguoja, vagą giliai išrėžęs; / Jo gilią mintį težino Dievas.“

Pats skulptorius, anot L. Kaziukonio, yra rašęs, kad jam itin džiugu kurti „Nevėžį“, tad siekė, jog skulptūra būtų kuo originalesnė, taptų 1930 metais baigto „Vytauto“ tęsiniu.

„Tokia, tautiškumą žadinanti, skulptūra nebuvo reikalinga“, – svarsto archyvaras.

Kita, gal net svarbesnė, priežastis galėjo būti laikmetis. Skulptūros statymas užsitęsė iki 1972-ųjų. Būtent tų metų pavasarį Kaune susidegino Romas Kalanta, vyko protestai prieš sovietinę valdžią. Tam tikrų jų išraiškų būta ir Panevėžyje.

„Panevėžio jaunimas paslapčia keliose vietose iškėlė Trispalvę, namų sienas išpaišė antisovietiniais šūkiais ir tuo ano meto valdžią kaip reikiant išgąsdino“, – pasakoja L. Kaziukonis.

Archyvaras spėja, kad tokiu laiku statyti „Nevėžio“ skulptūrą tuometinei valdžiai galėjo atrodyti tiesiog neparanku. O ją pakeitusią motinos su kūdikiu skulptūrą buvo galima panaudoti propagandos tikslais.

Nuo leidimo 1969-aisiais sukurti Panevėžiui dekoratyvinę skulptūrą ir pirmųjų „Nevėžio“ eskizų iki Papušių kaime 1979 metais galiausiai iškilusio Bernardo Bučo paskutinio kūrinio prabėgo ištisas dešimtmetis. LIETUVOS CENTRINIO VALSTYBĖS ARCHYVO FONDŲ nuotr.

Paskutinis kūrinys

Nepaisant visų peripetijų, „Nevėžio“ skulptūra vis dėlto iškilo. Panevėžio teritorinės vandentiekio ir kanalizacijos valdybos viršininko, buvusio Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojo Algimanto Naruševičiaus iniciatyva ir rūpesčiu prie Papušių kaime statomo Panevėžio miesto nuotekų valymo įrenginių administracinio pastato buvo suprojektuotas dekoratyvinis baseinas, prie kurio iki šiol tebesėdi susimąstęs „Nevėžis“.

Leidimas skulptūrai suprojektuoti ir pastatyti buvo išduotas 1978 metų pavasarį. Skulptorius savo darbą užbaigė jau ligotas. Mirė, ją pastačius 1979 metais. Tad, pasak L. Kaziukonio, tai buvo paskutinis ir reikšmingiausias panevėžiečiams B. Bučo darbas.

Beje, skulptūra pastatyta patobulinta. Atsižvelgdamas į miesto valdžios reikalavimus, autorius, „Nevėžio“ nuogumui pridengti ant klubų uždėjo skraistę.

Pasak L. Kaziukonio, žinoma, kad gavęs užsakymą, skulptorius parengė kelis variantus, tačiau sunku pasakyti, kuris buvo tas, pagal kurį mieste turėjo iškilti skulptūra. Šiandien žinomi trys skirtingi maketai. Vienas jų saugomas Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje, antrasis Salomėjos Nėries memorialiniame muziejuje Palemone ir Panevėžio rajono Smilgių gimnazijos muziejuje. Nė ant vieno maketo nėra nurodytų sukūrimo metų, todėl tvirtinti, kad jie Panevėžyje norėtos pastatyti „Nevėžio“ skulptūros, sunku. Tai dar viena neįminta mįslė.

Kaip pernai dienraščiui „Sekundė“ pasakojo skulptoriaus našlė Ona Bučienė-Obrikat, B. Bučas, suprantama, labai išgyveno visas šias peripetijas.

„Juk norėjo papuošti savo mylimą miestą, o skulptūros galiausiai nebereikėjo. Ją užsakiusi valdžia dešimt metų kūriniui ieškojo tinkamos vietos, nors iš pradžių buvo numačiusi ją statyti centre, prie Nevėžio upės. Dėl to ir Bernardas delsė pačią skulptūrą kurti, visiškai ją baigė tik prieš pat mirtį, jau pasiligojęs“, – pridūrė ji.