Panevėžio kraštotyros muziejuje saugomas Lietuvos kariuomenės karininko, majoro Juozo Rinkevičiaus 1944 metais Rešiotų lageryje ant beržo tošies parašytas atvirlaiškis vis dar gali patekti į „Pasaulio atminties“ registrą. PB ARCHYVO nuotr.

Viso pasaulio vardu

Viso pasaulio vardu

Tapdama UNESCO nare, Lietuva pasiūlė pradėti dokumentinio paveldo išsaugojimui skirtą programą, kuri jau netrukus tapo realybe.

Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos, arba UNESCO, programa „Pasaulio atmintis“ buvo sukurta skleisti žinią apie ypatingas valstybiniuose ir privačiuose archyvuose, muziejuose, bibliotekose saugomas dokumentų kolekcijas ir taip neleisti dokumentiniam paveldui būti užmirštam. Dabar programos tarptautiniame registre yra ir trys istoriniai Lietuvos objektai, o nacionaliniame – per septynias dešimtis. Tarp jų – dokumentų iš Panevėžio bei Panevėžio krašto.

Nacionalinis indėlis

Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos tinklalapyje teigiama, kad „dokumentinis paveldas yra kalbų, tautų, kultūrų įvairovė, pasaulio ir jo atminties veidrodis, nepagražintai primenantis pasaulio įvykius, visuomenių raidą, valstybių klestėjimą, diktatūrų žlugimą, kultūros išlikimą ir svarbiausius pasaulio įvykius nuo seniausių laikų. Rašytinis, fotografijų ar kitos rūšies dokumentinis paveldas yra labai trapus, todėl nesaugomas ir neprižiūrimas gali sunykti, – tuomet žmonija prarastų galimybę iš kartos į kartą perduoti papirusuose, pergamentuose, rankraščiuose, dainų tekstuose, natose, fotografijose, vaizdo ir garso bei kitos rūšies dokumentuose esančią informaciją“.

Komisijos sekretoriato Komunikacijos programų vadovė Miglė Mašanauskienė pasakoja, kad jau 1991 metais Lietuvai tapus UNESCO nare, prisistatymo kalboje buvo pabrėžta dokumentinio paveldo išsaugojimo svarba ir pasiūlyta pradėti dokumentiniam paveldui skirtą programą. Tokia idėja subrendo trijų žmonių galvose – tuomečio kultūros ministro Dariaus Kuolio, nuolatinės atstovės prie UNESCO, ambasadorės Ugnės Karvelis ir buvusio UNESCO generalinio direktoriaus pavaduotojo informacijai ir komunikacijai Henriko Juškevičiaus. Netrukus mintis išsiplėtojo, nes kitos šalys, M. Mašanauskienės manymu, jau irgi buvo pribrendusios tokiam žingsniui. Taigi jau po metų užgimė UNESCO programa „Pasaulio atmintis“, o valstybės narės, Jungtinių Tautų skatinamos, pradėjo steigti savo nacionalinius šios programos registrus.

Spalio 7 dieną minima 30-ųjų Lietuvos narystės UNESCO metų sukaktis. LR PREZIDENTŪROS nuotr.

Spalio 7 dieną minima 30-ųjų Lietuvos narystės UNESCO metų sukaktis. LR PREZIDENTŪROS nuotr.

Sprendimų neskubina

M. Mašanauskienės pasakojimu, procesas nebuvo labai greitas. Pačioje Lietuvoje nacionalinis registras „Pasaulio atmintis“ įsteigtas 2003 metais, o 2006-aisiais į jį įrašyti pirmieji dokumentai ir kolekcijos. Tą lėmė nustatyta tvarka paraiškas teikti tik kas dvejus metus po kiekvieno teikimo pradedant svarstymų ciklą.

„Juos atlieka nacionalinis komitetas, kuris taip pat vadinasi „Pasaulio atmintis“, – aiškina M. Mašanauskienė. – Tai – ekspertinis darinys: iš įvairiausių institucijų sutelkiami žmonės, kurie atlieka tą darbą.“

Pats vertinimo procesas susideda iš kelių etapų. Pirmiausia apskritai įvertinama paraiška, ar ji atitinka kriterijus. Tuomet kartais prireikia ir nepriklausomų ekspertų pagalbos – M. Mašanauskienės teigimu, paprastai kiekvienai paraiškai yra ieškoma dviejų toje srityje tyrimus atliekančių nepriklausomų ekspertų. Radus neatitikimų, prašoma paraišką tikslinti, papildyti ar perrašyti. Ir tik tuomet priimamas sprendimas siūlomą objektą įrašyti į nacionalinį registrą ar ne.

„Jei pažvelgtume į registrą – teikė tai vienas archyvas, tai viena biblioteka. Bet jau atsiliepiama į skatinimą rengti telktines paraiškas.“

M. Mašanauskienė

Daug svarbių kriterijų

Nacionalinio registro tikslas – padėti institucijoms identifikuoti vertingiausius Lietuvos dokumentinio paveldo objektus, saugomus įvairiose organizacijose ar priklausančius privatiems asmenims, nustatyti, kokios reikia strategijos, kad šis dokumentinis paveldas išliktų, bei populiarinti dokumentinį paveldą Lietuvoje ir užsienyje. Pasak M. Mašanauskienės, atranka į Nacionalinį registrą atliekama vadovaujantis iš esmės universaliais kriterijais: objekto sukūrimo laikas ir vieta, kūrėjas, turinys, forma ir stilius, reikšmė lituanistikai.

„Kriterijai tokie pat, kaip ir tarptautinio registro. Tik tiek, kad nacionaliniame registre dar taikomas lituanistinis aspektas“, – priduria pašnekovė.

Jos teigimu, kad objektas atitiktų pastarąjį kriterijų, turi atskleisti lietuvių kalbos, kultūros, visuomenės elgesio, religijų, meno, politikos plėtros aspektus ar Lietuvos socialinį, etninį, visuomeninį kontekstą, kuriame dokumentas sukurtas. Gali būti atspindėta lietuvių kalbos ir pereinamųjų laikotarpių krašto istorija ir panašiai.

Dokumentas turi būti originalus, reikšmingas pasaulio, regiono ar krašto istorijai, raidai.

2009-aisiais UNESCO tarptautiniame registre „Pasaulio atmintis“ atsidūrė oficialiu LDK archyvu pripažįstama Radvilų giminės dokumentų kolekcija. Nuotraukoje kairėje – kunigaikščių Radvilų Nesvyžiaus dvaro bibliotekos ekslibrisas, viduryje – XV amžiaus antros pusės Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero raštas Liutaurui Chreptavičiui dėl Derevna dvaro Naugarduko paviete, dešinėje – 1666 metais datuojamas Radvilų giminės genealoginis medis, su legendine dalimi nuo XII amžiaus pabaigos apimantis 21 kartą. LIETUVOS VALSTYBĖS ISTORIJOS ARCHYVO nuotr.

2009-aisiais UNESCO tarptautiniame registre „Pasaulio atmintis“ atsidūrė oficialiu LDK archyvu pripažįstama Radvilų giminės dokumentų kolekcija. Nuotraukoje kairėje – kunigaikščių Radvilų Nesvyžiaus dvaro bibliotekos ekslibrisas, viduryje – XV amžiaus antros pusės Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero raštas Liutaurui Chreptavičiui dėl Derevna dvaro Naugarduko paviete, dešinėje – 1666 metais datuojamas Radvilų giminės genealoginis medis, su legendine dalimi nuo XII amžiaus pabaigos apimantis 21 kartą. LIETUVOS VALSTYBĖS ISTORIJOS ARCHYVO nuotr.

Ypatingi tarp ypatingųjų

Pasak Komunikacijos programų vadovės, ypatingas dėmesys tenka išlikusiems tam tikro laikotarpio ar tam tikros rūšies dokumentams. Objekto sukūrimo laikas vertinamas pagal tai, ar jis sutapo su kokiais nors istoriniais įvykiais. Sukūrimo vieta atskleidžia informaciją apie vietovę, reikšmingą dokumente užfiksuotiems įvykiams, liudija galbūt neišlikusią fizinę aplinką. Kūrėjo kriterijus skatina įvertinti sociokultūrinį kontekstą, kuriame objektas buvo kurtas. Galbūt kažkokiems esminiams visuomenės pokyčiams buvo žymių asmenybių ar asmenų grupių įtaka.

Forma ir stilius turi būti išskirtiniai estetiniu, stilistiniu ar lingvistiniu požiūriu, ypatinga pateikimo forma ir būdu, išraiškos priemonėmis. Vertinga dokumento savybe gali tapti ne tik jo turinys, bet ir, pavyzdžiui, objekto laikmena. Aišku, labai svarbu objekto vientisumas, jo fizinė būklė.

Pasak M. Mašanauskienės, Nacionalinio registro objektu gali tapti iš esmės visi dokumentai, sukurti Lietuvoje arba už jos ribų jos piliečių, taip pat sukurti ne Lietuvoje, bet apie Lietuvą ir lietuvius įvairiomis kalbomis. Mat svarstant pateiktas paraiškas Lietuva suprantama plačiąja prasme – kaip valstybė, kuri formavosi ilgus šimtmečius ir procese turėjo skirtingą teritoriją, skirtingus pavadinimus, įvairiatautę kultūrą. Pastarieji dokumentai paprastai vertinami kaip turintys regioninę reikšmę – svarbūs ir kaimyninėms šalims, su kuriomis turime bendrą istoriją ir bendrą paveldą.

Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriato komunikacijos programų vadovė Miglė Mašanauskienė. VU Gyvybės mokslų centro nuotr.

Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriato komunikacijos programų vadovė Miglė Mašanauskienė. VU Gyvybės mokslų centro nuotr.

Ne vien garbė

Tiek tarptautiniame, tiek nacionaliniame registre įrašyti labai įvairūs objektai pradedant didžiulėmis dokumentų kolekcijomis ir baigiant vos vienu atviruku, nuo pačių seniausių iki šių laikų.

Yra, pasak M. Mašanauskienės, Nacionaliniame registre ir vaizdo dokumentikos – pavyzdžiui, Kėdainių kino studijos „Mėgėjas“ nuo 1963-iųjų iki 2004 metų sukurtų filmų kolekcija. Turima autorių rankraščių, žemėlapių, nuotraukų – kaip, tarkime, tarpukario Kauno elito fotografijos.

„Kolekcijos labai skirtingos, – pabrėžia pašnekovė. – Jos skirtingo laikmečio, labai skirtingo pobūdžio.“

Tačiau registran įrašytus objektus vienija bendras išskirtinis kriterijus: jie visi vertingi. Nors, kaip pripažįsta M. Mašanauskienė, tas vertes ir labai sunku nusakyti. Net yra šalių, kurios nedalyvauja UNESCO „Pasaulio atminties“ programoje, nes mano, kad visi dokumentai yra vertingi ir niekam nenori teikti išskirtinumo. Lietuvos, kaip programos iniciatorės, požiūris priešingas: tokie registrai itin reikalingi.

Buvimas šioje programoje svarbus ne vien dėl savo išskirtinumo, savotiškos garbės ar žinomumo. Yra ir kita, praktinė to reikšmė – sustiprėja pozicijos prašant objektui finansavimo restauruoti, viešinti, skaitmeninti. Be to, pasak M. Mašanauskienės, kartu su programa koja kojon ėjo ir įvairios programos, skirtos skaitmeninti, restauruoti. Šiuo metu pradėta didelė iniciatyva visus nacionaliniame registre esančius dokumentus suskaitmeninti, kad jie būtų e-pavelde ir kartu būtų galima pasiekti ir per „Europiana“ – Europos bibliotekų, archyvų ir muziejų skaitmenintų dokumentų portalą.

UNESCO globon 2009 metais perduoti įvairūs Baltijos kelio dokumentai: garsiniai, vaizdiniai, popieriniai. Paraiška dėl šios kolekcijos įrašymo į tarptautinį registrą teikta kartu su Latvija ir Estija. PB ARCHYVŲ nuotr.

UNESCO globon 2009 metais perduoti įvairūs Baltijos kelio dokumentai: garsiniai, vaizdiniai, popieriniai. Paraiška dėl šios kolekcijos įrašymo į tarptautinį registrą teikta kartu su Latvija ir Estija. PB ARCHYVŲ nuotr.

Ir laisvės kelias

Iš tarptautiniame registre „Pasaulio atmintis“ įrašytų trijų su Lietuva siejamų objektų kiekvienas yra išskirtinis. Kaip Baltijos kelias – žmonių grandinė, sujungusi tris valstybes laisvės vardan. UNESCO globon 2009 metais perduoti įvairūs Baltijos kelio dokumentai: garsiniai, vaizdiniai, popieriniai. Paraiška dėl šios kolekcijos įrašymo į tarptautinį registrą teikta kartu su Latvija ir Estija.

Tais pačiais 2009-aisiais į šį registrą bendra Baltarusijos, Lietuvos, Lenkijos, Rusijos, Suomijos ir Ukrainos paraiška buvo įrašyti ir Radvilų archyvai bei Nesvyžiaus bibliotekos kolekcija. Priklausiusi vienai galingiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir vėliau Abiejų Šalių Karūnos giminių – Radviloms – ši kolekcija iš esmės yra oficialus LDK archyvas.

2017 metais į tarptautinį registrą įrašytas Liublino unijos akto dokumentas. Paraišką teikė Lietuva, Lenkija, Latvija, Ukraina, Baltarusija. Vienintelis išlikęs 1569 metų Liublino unijos aktas, saugomas Centriniame senųjų aktų archyve Varšuvoje, yra lietuviškos pusės unijos dokumentas su 78 lietuvių didikų ir bajorų antspaudais.

2016 metais Lietuva kartu su Latvija ir Estija buvo pateikusi dar vieną paraišką – „Sibire rašytų laiškų ant beržo tošies Baltijos šalių kolekcija, 1941–1965 m.“ Ją sudaro 102 dokumentai – laiškai iš tremties, atminimų albumėliai, atvirukai: visi rašyti ant tošies. Šiuo metu jie saugomi 21 atminties institucijoje, tarp jų ir Panevėžio kraštotyros muziejuje, savo rinkiniuose turinčiame Lietuvos kariuomenės karininko, majoro Juozo Rinkevičiaus 1944 metais ant beržo tošies parašytą atvirlaiškį, išsiųstas iš Rešiotų lagerio Krasnojarsko krašte Panevėžyje gyvenusiai motinai Julijai Rinkevičienei.

Deja, ši paraiška UNESCO buvo atmesta, tačiau, pasak M. Mašanauskienės, nusiteikta ją teikti pakartotinai.

„Artimiausiu metu turėtume atnaujinti Baltijos šalių paraišką ir vėl pabandyti teikti tarptautiniam registrui“, – žada pašnekovė.

Kraštotyros muziejuje saugomas Lietuvos kariuomenės karininko, majoro Juozo Rinkevičiaus 1944 metais Rešiotų lageryje ant beržo tošies parašytas atvirlaiškis Panevėžyje gyvenusiai motinai Julijai Rinkevičienei vis dar gali patekti į „Pasaulio atminties“ registrą. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS RINKINIŲ nuotr.

Kraštotyros muziejuje saugomas Lietuvos kariuomenės karininko, majoro Juozo Rinkevičiaus 1944 metais Rešiotų lageryje ant beržo tošies parašytas atvirlaiškis Panevėžyje gyvenusiai motinai Julijai Rinkevičienei vis dar gali patekti į „Pasaulio atminties“ registrą. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS RINKINIŲ nuotr.

Liudija ir pasiekimus, ir istoriją

M. Mašanauskienės pasakojimu, tarptautiniame registre dominuoja – daugiau nei 50 procentų turinio sudaro – Šiaurės Amerikos ir Europos regiono dokumentai, kuriam, pagal UNESCO suskirstymą, priklausome ir mes.

Afrikos šalys gerokai atsilieka, šiek tiek daugiau dokumentų turi pateikusios arabų valstybės.

„Šiuo metu tarptautiniame registre yra 527 dokumentai arba kolekcijos nuo pačių seniausių – tarkime, antikos laikų iki mūsų dienų“, – sako M. Mašanauskienė, dar sykį pabrėžianti didžiulę tokio paveldo įvairovę nuo muzikinių gaidų ir atvirukų iki dienoraščių ir žinomų asmenų, kaip Astrida Lindgren, Hansas Kristianas Andersenas, Nobelio šeima, archyvų.

Tarptautiniame registre saugomi ir politiniai dokumentai – įvairios valstybinės sutartys, – ir Skolto samių Suonjel Suenjel kaimo bendruomenės archyvas, taip pat seniausia Europos knyga vadinamas Derveno papirusas, daug kitų dokumentų. Tarkime, kaligrafiniai rankraščiai senosiomis arabų ir persų kalbomis, finikiečių alfabetas, Rigvedos raštai, Kanados Kvebeko seminarijos dokumentų kolekcija, dokumentai, liudijantys Sueco kanalo statybą, Australijos kalinių istoriją, XIX amžiaus Lotynų Amerikos fotografijos, pašto ženklai, garso, vaizdo ir kitokio pobūdžio dokumentinis paveldas, Džeimso Kuko pasiekimų žurnalas, Nelsono Mandelos baudžiamoji byla, Didžiojo Kingų dinastijos sekretoriato dokumentai ir Kingų dinastijos imperatoriškųjų egzaminų auksinis sąrašas, Azijos tyrimų instituto tamilų vaistų rankraščių kolekcija, Johaneso Bramso kūrinių kolekcija, 1789–1791 metų Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija, Liudviko van Bethoveno IX simfonija d-minor, op. 125, brolių Liumjerų filmai…

Pirmuoju dokumentu, įrašytu į Lietuvos nacionalinį registrą „Pasaulio atmintis“, buvo vienintele kopija išlikęs Martyno Mažvydo „Katekizmas“. VU nuotr.

Pirmuoju dokumentu, įrašytu į Lietuvos nacionalinį registrą „Pasaulio atmintis“, buvo vienintele kopija išlikęs Martyno Mažvydo „Katekizmas“. VU nuotr.

Skatinami jungtis

Pirmuoju dokumentu, įrašytu į Lietuvos nacionalinį registrą „Pasaulio atmintis“, tapo Martyno Mažvydo „Katekizmas“, kurio vienintelė kopija šiuo metu saugoma Vilniaus universiteto bibliotekoje.

Dabar nacionaliniame registre iš viso 74 dokumentai: 36 iš jų pripažinti regioninės (europinės) ir 38 – nacionalinės reikšmės.

Regioninės reikšmės dokumentai yra tokie, kurie svarbūs ir regionui. Tarkime, Lietuvos valstybės naujajame archyve saugomas 1990 metų kovo 11 dienos Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos aktas dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo yra regioninės reikšmės. Taip pat ir minėtas M. Mažvydo „Katekizmas“, Lietuvos karo aviacijos viršininko, brigados generolo Antano Gustaičio lėktuvo ANBO-IV XX amžiaus 4-ajame dešimtmetyje sukurti brėžiniai, saugomi Lietuvos aviacijos muziejuje, – nacionalinės reikšmės.

Pasak M. Mašanauskienės, pildant tarptautinį registrą šalys skatinamos vienytis ir teikti bendras paraiškas. Tokią pačią praktiką labai tikimasi įdiegti ir siūlant naujus objektus nacionaliniam registrui, nes kol kas dažniausiai paraiškos „Lietuvos atminčiai“ Lietuvos nacionalinę UNESCO komisiją pasiekia po vieną.

„Jei pažvelgtume į registrą – teikė tai vienas archyvas, tai viena biblioteka, – sako. – Bet jau atsiliepiama į skatinimą rengti telktines paraiškas.“

Šiemet Nacionalinį registrą papildė atvirukas sveikinimas su Šv. Velykom, sukurtas iš beržo tošies. Atviruką pagamino Intos lagerio moterų stovykloje kalėjusi Anatalija Grinevičiūtė. LYA nuotr.

Šiemet Nacionalinį registrą papildė atvirukas sveikinimas su Šv. Velykom, sukurtas iš beržo tošies. Atviruką pagamino Intos lagerio moterų stovykloje kalėjusi Anatalija Grinevičiūtė. LYA nuotr.

Atradimų kupina veikla

Tokių paraiškų pagrindinis tikslas būtų į vieną kolekciją suguldyti tarpusavyje susijusius dokumentus, išsibarsčiusius po visą šalį – saugomus skirtinguose miestuose ir skirtingose institucijose. Kad tai įmanoma, įrodo Simono Daukanto originaliosios kūrybos ir vertimų autografai (1831–1858 metų), saugomi Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, Lietuvos nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje, Vilniaus universiteto bibliotekoje. Jie buvo pripažinti nacionalinės reikšmės objektu.

Yra ir sėkmingo bendradarbiavimo tarp atminties institucijų ir privačių asmenų pavyzdžių. Taip susijungė Stasio Ušinsko pirmasis lietuviškas marionečių filmas „Storulio sapnas“, sukurtas 1938 metais, ir lėlių marionečių brėžiniai. Pirmasis – saugomas Lietuvos centriniame valstybės archyve, o brėžiniai – S. Ušinsko dukters Rasos Ušinskaitės šeimos archyve.

„Kartu susitelkus buvo pateikta nominacija, kuri pateko į Nacionalinį registrą“, – sako M. Mašanauskienė ir teigia, jog komisijos ekspertų darbas kupinas staigmenų. Tad kartais beieškant įdomių, vertingų objektų, atsiskleidžia ištisi reiškiniai.

Taip nutiko su paskutine į nacionalinį registrą įrašyta XIX amžiaus pirmos pusės neformalios lituanistinės mokyklos Kretingos bernardinų vienuolyne dokumentų kolekcija. M. Mašanauskienės pasakojimu, mokslininkai, tirdami išbarstytus, padrikus dokumentus, išsiaiškino, jog tokia mokykla apskritai egzistavo.

„Mokykla XIX amžiaus pirmoje pusėje buvo tikras atradimas – pirmieji bandymai sukurti standartizuotą lietuvių kalbą žemaičių tarmės pagrindu“, – neslepia nuostabos specialistė.

Dabar šie dokumentai saugomi Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje, Vilniaus universiteto bibliotekoje ir Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos šv. Kazimiero provincijos Kretingos Apreiškimo vienuolyno bibliotekoje.

UNESCO programos apsauga skirta vienam ankstyviausių Vytauto Didžiojo ir jo žmonos Onos atvaizdų. VALDOVŲ RŪMŲ nuotr.

Pasipildė naujais

Iš Panevėžyje saugomų dokumentų į vietą UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ tarptautiniame registre pretendavo tik vienas objektas – Kraštotyros muziejaus rinkiniuose saugomas atvirlaiškis ant beržo tošies. Nacionaliniame registre su mūsų kraštu susijusių objektų turime net kelis: Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos saugomą Juozo Miltinio fondą, Biržų krašto muziejuje „Sėla“ esantį 1645 metų Juzefo Naronovičiaus-Naronskio Biržų kunigaikštystės žemėlapį, pripažintą kaip regioninės reikšmės.

„Nes šis žemėlapis yra vertingas ne tik Lietuvai dabartinėse ribose, tačiau ir plačiau – mūsų kaimynėms. Jis išskirtinis – tokio kito regione nėra“, – paaiškina M. Mašanauskienė.

Paraiškos į nacionalinį registrą taip pat teikiamos kas dvejus metus. Šiemet kaip tik tie metai, kai vyko paskutiniai vertinimai ir 30-ųjų Lietuvos narystės UNESCO proga buvo paskelbti devyni nauji objektai, papildę nacionalinį registrą.

Pretendentų buvo nemažai – penkiolika, mat, M. Mašanauskienės teigimu, atverta galimybė paraiškas teikti ir regiono šalims – kad tik objektas atitiktų lituanistinės svarbos kriterijų. Tuo pasinaudojo Ukraina, atsiuntusi paraišką Lietuvos nacionalinei UNESCO komisijai.

Ir jau spalio 8-ąją, penktadienį, Vilniaus universiteto Mažojoje auloje (Aula parva) vyksiančiame iškilmingame Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos posėdyje bus įteikti liudijimai dokumentinio paveldo saugotojams, kurių pateikti dokumentai ar jų kolekcijos įrašomi į Nacionalinį registrą „Pasaulio atmintis“. Nacionalinio komiteto nariai ir nepriklausomi dokumentinio paveldo ekspertai penkiems iš jų suteikė regioninę, o keturiems – nacionalinę reikšmę.

Šiais metais į Nacionalinį registrą įrašoma „Saldžiausiojo Marijos vardo arkibrolijos narių knyga“ ir dviejų inkunabulų konvoliutas (į vieną knygą įrišti 1497-aisiais ir 1500 metais Prahoje čekų kalba išleisti du Čekijos karalystės teisiniai dokumentai), saugomi Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje. Registrą papildys atvirukas-sveikinimas Šv. Velykų proga ant beržo tošies, saugomas Lietuvos ypatingajame archyve, Kazimiero Kristupo Daukšos gramatikos „Trumpa kalbamokslė liežuvio lietuviško“ rankraštis, saugomas Vilniaus universiteto bibliotekoje, Kristijono Endrikio Mertikaičio giesmynas, saugomas  Lietuvos nacionalinėje  Martyno Mažvydo bibliotekoje, Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos šaltiniai, saugomi Kauno arkivyskupijos muziejuje, miniatiūra, vaizduojanti Lietuvos didįjį kunigaikštį Vytautą Didįjį ir jo žmoną Oną Vytautienę, saugoma Nacionaliniame muziejuje LDK valdovų rūmuose, Broniaus Krivicko literatūrinės veiklos artefaktai, saugomi Biržų krašto muziejuje „Sėla“, ir tremtinės Dalios Grinkevičiūtės rankraštinis palikimas, saugomas Lietuvos nacionaliniame muziejuje.

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų