P. ŽIDONIO nuotr.

Visa griaunanti sistema: kaip sovietizacija pakeitė miesto veidą

Visa griaunanti sistema: kaip sovietizacija pakeitė miesto veidą

Stalininiai metai Lietuvai atnešė okupaciją, represijas ir kardinalius gyvenimo pokyčius – tokius kaip nacionalizacija.

1940 metų birželio 15-oji Lietuvai buvo lemtinga daugiau prasmių, nei minima daugumoje istorijos knygų. Tądien prasidėjusi šalies okupacija ne tik pusei šimtmečio išbraukė mūsų valstybę iš pasaulio žemėlapio, bet ir aukštyn kojomis apvertė įprastą žmonių gyvenimą. Keitėsi ne tik politinė, ekonominė, socialinė sistema, bet ir kultūrinė. Iki tol puoselėtos vertybės tapo uždraustos, primetamas svetimas mąstymas ir gyvenimo būdas. Demokratija, laisvė liko tik valdžios deklaruojamais šūkiais, už kuriuos realiai buvo žiauriai baudžiama.

Donato Juzėno teigimu, okupacinė valdžia neapsiribojo privačių verslų nusavinimu. Svarbia sovietizacijos dalimi buvo pramonės įmonių bei gamyklų vadovų keitimas režimui ištikimais kadrais. P. ŽIDONIO nuotr.

Donato Juzėno teigimu, okupacinė valdžia neapsiribojo privačių verslų nusavinimu. Svarbia sovietizacijos dalimi buvo pramonės įmonių bei gamyklų vadovų keitimas režimui ištikimais kadrais. P. ŽIDONIO nuotr.

Pagal sovietinį modelį

Stalinizmo epochos išbandymai Lietuvą užgriuvo su abiem sovietų okupacijomis, 1940–1941-aisiais, paskui vėl 1944 metais ir tęsėsi iki pat Stalino mirties 1953-iųjų kovą.

Okupacinių institucijų dokumentai atskleidžia, kaip sparčiai jau pirmaisiais metais situacija Lietuvoje ėmė blogėti.

1940-ųjų rugpjūčio 3 dieną įvykdžius aneksiją, šalis buvo inkorporuota į Sovietų Sąjungos sudėtį ir prasidėjo sovietizacija, skaudžiai atsiliepusi žmonių kasdienybei. Krito pragyvenimo lygis, iš gyventojų buvo atimamas turtas jį nacionalizuojant „visuomenės poreikiams“, pradėjo trūkti net įprastų maisto produktų.

Ir visa tai, primena Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Juzėnas, atėjo kartu su žmonių persekiojimais ir represijomis.

„Pirmiausia, žinoma, nukentėjo politinis, ekonominis, karinis ir kultūrinis elitas, bene labiausiai trukdęs naujosios sistemos kūrimui Lietuvoje“, – sako pašnekovas.

Paskui raudonoji banga užliejo eilinius piliečius.

Lietuvos ekonomika, kaip ir kitos sritys, pasak D. Juzėno, buvo pertvarkomos pagal sovietinį modelį neatsižvelgiant į vietos sąlygas. Ir pirmiausia naikinta privati nuosavybė.

„1940 metų liepos 22-ąją vadinamasis Liaudies seimas priėmė bankų ir stambiosios pramonės nacionalizavimo deklaraciją, o liepos 26-ąją buvo priimtas nacionalizavimo įstatymas. Žemės ūkyje analogiškai buvo priimta Žemės nacionalizavimo deklaracija, pagal kurią visa žemė, jos gelmės, miškai, vandenys buvo paskelbti visuomenine nuosavybe. Ūkininkai tapo žemės naudotojais“, – sako, kad tai smarkiai keitė žemės ūkio krašto žmonių gyvenimą, istorikas.

Pagal naująją tvarką vienam valstiečiui leista turėti ne daugiau kaip 30 hektarų, o likusi žemė buvo konfiskuojama.

Senasis Panevėžio teatras, kokį jį 1955 metais nufotografavo aktorius ir teatro metraštininkas Kazimieras Vitkus. Iki nacionalizavimo šis pastatas priklausė Lietuvos šaulių sąjungos Panevėžio skyriui. PAVB FKV-348/14 nuotr.

Senasis Panevėžio teatras, kokį jį 1955 metais nufotografavo aktorius ir teatro metraštininkas Kazimieras Vitkus. Iki nacionalizavimo šis pastatas priklausė Lietuvos šaulių sąjungos Panevėžio skyriui. PAVB FKV-348/14 nuotr.

Kompetencija nebuvo prioritetas

Dar po kelių dienų – 1940 metų liepos 30-ąją – prie Ministrų Tarybos iš Valstybės kontrolės, Finansų ir Pramonės ministerijų atstovų sudaryta nacionalizacijos komisija neaplenkė, D. Juzėno teigimu, ir verslo įmonių.

„Buvo nacionalizuojamos visos, kuriose dirbo daugiau nei 20 darbininkų, taip pat mechaninius variklius turinčios įmonės su daugiau nei 10 darbininkų“, – vardija istorikas.

Panevėžyje, kaip ir visoje Lietuvoje, nacionalizacijos procesas irgi vyko visu tempu. Viena pirmųjų nacionalizuotų miesto įmonių 1940 metų liepos 29-ąją tapo „Kalnapilio“ alaus darykla. O iki lapkričio 6 dienos Panevėžyje sovietinė valdžia nacionalizavo 25 įmones, kuriose dirbo apie 1 400 žmonių.

„Tuo metu tai sudarė 94,6 procento visų miesto pramonės darbininkų, – skaičiuoja D. Juzėnas. – Nacionalizuotas net tuo metu tebestatytas cukraus fabrikas, linų apdirbimo fabrikas, „Maisto“ Panevėžio skyrius, mielių ir spirito fabrikas, „Lietuvos muilas“, tekstilės fabrikas „Vilna“, vatos ir klijuotės fabrikas ir verpykla bei kitos įmonės.“

„Kompetencija nebuvo pirmaeilis dalykas, svarbiausia – ištikimybė sovietų valdžiai.“

D. Juzėnas

Iš minėtų įmonių stambiausios buvo Panevėžio „Maistas“, turėjusi 550 darbuotojų, ir „Lietuvos muilas“, kuriame dirbo beveik pusantro šimto žmonių. Prie didesnių įmonių tuo metu buvo galima priskirti ir linų ir pakulų apdirbimo fabriką.

Neaplenkė nacionalizacija ir garsiųjų Panevėžio malūnų. D. Juzėno duomenimis, buvo nacionalizuoti centrinis, „Lietūkio“ ir B. Rubinšteino malūnai Kranto gatvėje, brolių Goldinų – Šermukšnių gatvėje, „Inkaras“ – Ukmergės gatvėje, „Pirmyn“ – Kęstučio gatvėje, „Varpa“ Smėlynės gatvėje.

D. Juzėnas sako, jog sovietų valdžia ne tik nacionalizavo verslininkų nuosavybę, bet ir keitė stambių įmonių bei gamyklų vadovus savais – ištikimais sovietiniais kadrais.

„Dažnai tai buvo darbininkai ar komunistų partijai ištikimi žmonės, – to meto realijas primena istorikas. – Taip linų fabriko direktoriumi paskirtas buvęs jo darbininkas Stasys Petrulis, alaus daryklos „Kalnapilis“ direktoriumi 1940 metų rugsėjį tapo Vaclovas Didžiulis, „Lietuvos muilo“ – Mykolas Šaparnis, mielių ir spirito fabriko – Aleksandras Bruneizeris. Kompetencija nebuvo pirmaeilis dalykas, svarbiausia – ištikimybė sovietų valdžiai.“

Akcinės bendrovės „Maistas“ Panevėžio fabriko kolektyvas dar priešokupaciniais klestėjimo laikais, 4-ajame dešimtmetyje. Atėjus sovietams, įmonė turėjo net 550 darbuotojų. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS RINKINIŲ nuotr.

Akcinės bendrovės „Maistas“ Panevėžio fabriko kolektyvas dar priešokupaciniais klestėjimo laikais, 4-ajame dešimtmetyje. Atėjus sovietams, įmonė turėjo net 550 darbuotojų. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS RINKINIŲ nuotr.

Karininkus apgyvendino pas vyskupą

Pasak D. Juzėno, nacionalizavus stambias pramonės įmones, imtasi ir prekybininkų, restoranų, viešbučių bei kitų smulkesnių įmonių savininkų turto.

Tiesa, dalis tokių verslų ir po to dar liko privačiose rankose, tačiau juos taip pat stengtasi pamažu varžyti.

Po 1941 metų gegužės mėnesio Lietuvos SSR Liaudies Komisarų tarybos nutarimo privačiai prekybai tvarkyti ir prižiūrėti privati prekyba buvo leidžiama tiek, kiek to nebuvo pajėgi padaryti valstybinė ar kooperatinė prekyba.

Kaip tai paveikė verslą, iškalbingai parodo skaičiai: 1940 metais Panevėžyje veikė 1 527 privačios prekybos įmonės, o 1941-aisiais – jau tik 925.

Pokyčiai neaplenkė ir kitų verslo šakų.

D. Juzėno pasakojimu, mažosios miesto spaustuvės, tokios kaip „Banga“, „Vilnis“, I. Kontrimo, buvo sujungtos į vieną valstybinę ir pavadintos „Raudonąja žvaigžde“.

Tuo tarpu amatininkams liepta jungtis į kooperatines arteles. Tokių 1941 metų pradžioje mieste veikė keturios: „Dėžutė“, „Skrybėlė“, „Yla“, „Ratas“. Jose dirbo 112 žmonių.

Nacionalizacija skaudžiai palietė ir eilinius gyventojus, sako istorikas. 1940 metų pabaigoje imta nacionalizuoti gyvenamuosius namus, kitos paskirties pastatus. Ypač daug tokio turto neteko miesto žydai – nacionalizacijos neišvengė ir žydų ligoninė.

Panevėžyje tuo laiku buvo nacionalizuota per 100 pastatų, tarp jų ir vėliau sovietų žiauriai nužudyto gydytojo Stanislovo Mačiulio namas.

„Kai kurie gyvenamieji namai dar iki nacionalizacijos buvo užimti Raudonosios armijos dalinių“, – sako, kad buvo ir tokių atvejų, D. Juzėnas.

Uždraudus Lietuvos šaulių sąjungą, jai priklausiusį pastatą Panevėžyje, Respublikos gatvėje, perėmė sovietų valdžia ir atidavė ką tik įkurtam Panevėžio dramos teatrui – ši vieta daugeliui panevėžiečiui iki šiol žinoma kaip senojo teatro.

Taip pat, pasak D. Juzėno, buvo nacionalizuoti Panevėžio vyskupijos kurijos namai.

„Vyskupo ūkyje palikti 3 hektarai žemės. Pats jis liko gyventi savo namuose Sodų gatvėje, bet pas vyskupą buvo apgyvendinta 12 sovietų karininkų šeimų“, – teigia istorikas.

Kita stambi miesto įmonė buvo „Lietuvos muilo“ Panevėžio fabrikas (fotografijose – praėjusio amžiaus 4-ajame dešimtmetyje), kuriame dirbo beveik pusantro šimto žmonių. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS RINKINIŲ nuotr.

Kita stambi miesto įmonė buvo „Lietuvos muilo“ Panevėžio fabrikas (fotografijose – praėjusio amžiaus 4-ajame dešimtmetyje), kuriame dirbo beveik pusantro šimto žmonių. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS RINKINIŲ nuotr.

 

Likviduoti „kapitalistiniai elementai“

1941 metų birželio 22 dieną nacistinei Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą, Lietuva atsidūrė kitų okupantų gniaužtuose. Tačiau 1944-ųjų vasarą kartu su karo veiksmais sugrįžo sovietų kariuomenė. Liepos 22-ąją ji vėl užėmė Panevėžį.

„Lietuvoje atkūrus sovietų valdžią, 1940 metais pradėta „socializmo statyba“ buvo tęsiama, – sako D. Juzėnas. – Pirmiausia tai reiškė visišką privačios nuosavybės visose ekonomikos šakose panaikinimą. Kartu okupaciniam režimui teko kovoti su partizaniniu pasipriešinimu ir atstatyti karo metais sugriautą ūkį.“

Panevėžys, kaip ir kiti Lietuvos miestai, jau ir taip buvo nukentėjęs nuo besitraukiančių vokiečių. Šie po savęs paliko sunaikintas trylika miesto įmonių, tarp kurių buvo malūnai, linų fabrikas, elektrinė, elevatorius, kitos. Taip pat sugriauti paštas, kino teatras „Pasaulis“, kareivinės, kiti pastatai, išardyta dalis miesto grindinio. Viską teko atstatyti.

„1944 metų rugpjūtį mieste jau veikė aštuonios įmonės, kuriose dirbo 596 darbininkai. Iki 1945 metų pradžios pradėjo veikti mielių ir spirito fabrikas, alaus darykla, elevatorius, duonos kepykla ir kitos įmonės“, – pasakoja D. Juzėnas.

Istoriko teigimu, 1946 metais priimtame Lietuvos SSR penkmečio plane numatyta pirmiausia atstatyti ir vystyti labiau karo metais sugriautus miestus, ypač sostinę Vilnių.

„Panevėžyje buvo numatyta didinti produkcijos gamybą veikiančiose pramonės įmonėse, plėsti vietinę pramonę, penkmečio pabaigoje pastatyti keletą mažų įmonių, o esančias modernizuoti“, – sako jis.

Anot D. Juzėno, pirmaisiais pokario metais Lietuvos miestuose dar buvo leidžiama veikti ir privačioms amatininkų dirbtuvėms, prekybininkų krautuvėlėms, bet pradėjus didinti mokesčius, greitai jų nebeliko.

„1949-aisiais vykęs Lietuvos komunistų partijos VI suvažiavimas konstatavo, kad pramonėje ir prekyboje galutinai likviduoti „kapitalistiniai elementai“, – sako, kad privataus verslo nebebuvo, muziejininkas.

Komentarai

  • o kur dingo mano komentaras apie grindinio akmenis?

  • Nepritariu

Rodyti visus komentarus (2)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų