Virtualus pasaulis grūmoja mirtimi: ką daryti, kad internetas netaptų vaikų žudiku?

Virtualus pasaulis grūmoja mirtimi: ką daryti, kad internetas netaptų vaikų žudiku?

Per pastarąsias porą savaičių Lietuvoje pradėti penki ikiteisminiai tyrimai dėl paauglius prie savižudybės galinčio privesti žaidimo „Mėlynasis banginis“. Ką turime žinoti apie jį, kad išvengtume skaudžių nelaimių?

Laimė, duomenų, kad mūsų šalyje dėl šio pavojingo žaidimo būtų mirties atvejų, nėra. Tačiau tikėtina, kad „Mėlynasis banginis“ pamažu renkasi potencialias aukas: Alytuje mergina bandė nušokti nuo tilto, kita Šilalėje susipjaustė rankas.

Virtualus žaidimas „Mėlynasis banginis“ į Lietuvą atkeliavo iš Rusijos. Jis plinta per socialinius tinklus, o jų lankytojai kuria uždaras grupes, puslapius. Kiekvienas parašo kuratoriui asmeninę informaciją, papasakoja apie savo baimes ir po kurio laiko naujasis žaidimo dalyvis gauna tam tikras gyvybei pavojingas instrukcijas bei užduotis. Galiausiai asmens pateikta asmeninė informacija būna panaudojama prieš jį tam, kad priverstų nusižudyti.

Ką turime žinoti apie vaikų psichologinį elgesį internete, kokios jų silpnybės ir kokie tyko pavojai? Kokie simptomai išduoda netinkamą vaikų elgesį virtualiame pasaulyje? Ir ką tėvai turėtų daryti, kaip elgtis, kad užkirstų kelią pavojingam atžalų elgesiui internete? Apie tai mintimis pasidalijo žinomas vaikų ir paauglių psichiatras psichoterapeutas Linas SLUŠNYS.

Ko gero, apie paaugliams skirtą žaidimą „Mėlynasis banginis“ dabar žinoma jau viskas. Kaip jis veikia vaikus?

Gera naujiena ta, kad mano aplinkoje nėra šį žaidimą žaidžiančių vaikų. Tarp kitko, vyresniems paaugliams, gimnazistams jis beveik neįdomus. Žaidimas sudomina ketvirtų–šeštų klasių moksleivius – 10–12 metų vaikus, ir tai logiška. Šie vaikai sugeba valdyti kompiuterį, išmanųjį telefoną. Jie pasižymi noru pažinti, suprasti aplinką, pamatyti nauja, yra imlūs, atviri naujovėms, patiklūs. Tai normalu. Bet dėl to kyla ir grėsmių.

Ką mes, rūpindamiesi savo vaikais, sakome, kai jie nori eiti į gatvę? Aiškiname, kaip elgtis, kaip ir kada pereiti į kitą gatvės pusę – mokome tokių dalykų, kurie užtikrina saugumą. Mes stengiamės visada būti informuoti, kur vaikas yra. Jei nesame šalia jo, norime žinoti, išsiaiškinti, ką jis veikia, kur eina pasibaigus pamokoms… Taigi internetas šiandien tampa lygiai tokia pat erdve, kaip gatvė, ir mes turime suvokti, kad jame, kaip ir gatvėje, yra pavojų keliančių dalykų, asmenų, kurie gali kenkti. Juk mes dar nuo pradinių klasių ar darželio mokome vaikus, kad neimtų saldainių iš nepažįstamo žmogaus, ir panašiai. Ir dažniausiai vaikai klauso. Taip pat turėtų būti ir su internetu. Turime išmokyti vaikus saugiai elgtis internete. Privalome paaiškinti, kad esame atsakingi už juos ne tik gatvėje, bet ir tada, kai jie yra namuose ir sėdi prie kompiuterių, bendrauja socialiniuose tinkluose.

Taigi vaikas turi žinoti, kad tėvai turi galimybę pasižiūrėti, ką jis veikia internete, paskambinę paklausti, ką vaikas tuo metu veikia prie kompiuterio, kur lankosi, su kuo ir kaip bendrauja. Taigi internetas namuose turi būti atviras, be atskirų vartotojų profilių ir slaptažodžių.

Čia kalbame ne tik apie „Mėlynąjį banginį“, bet ir apie visą interneto erdvę. Tikiuosi, kad „Mėlynasis banginis“ yra laikinas epizodas ir mes susitvarkysime. Nemanau, kad bus kokių nors didesnių dramų. Mano žiniomis, policija reaguoja gana efektyviai ir su tuo didelių problemų neturėsime. Bet yra kitokių pavojų: pedofilai, vagys ir kiti, kurie gali kelti grėsmę namų saugumui. Vaikus tiesiog reikia mokyti, aiškinti, kad mes turime viską žinoti. Paslapties šydas normaliuose, sveikuose namuose negali egzistuoti.

Kaip ir kokiais būdais plinta žaidimas „Mėlynasis banginis“?

Jis keliavo per socialinį tinklą „ВКонтакте“. Tai absoliučiai rusiškas socialinis tinklas ir visiškai rusiškas žaidimas. Kai iš pradžių juo pasidomėjau, jį pavadinau rusiška rulete: įdedamas vienas šovinys, pasukamas pistoletas ir nuspaudžiamas gaidukas. Arba nusišausi, arba liksi gyvas.

Rusai savo laiku labai mėgo šį žaidimą, jautė tokį keistą azartą. Bet tai jau nebėra žaidimas, o realybė. „Mėlynasis banginis“ – internetinis žaidimas, kurį sukūrė kvailys, kitaip jo nepavadinčiau.

Jam pavyko tą žaidimą išplėsti, ir mes, patys to nenorėdami, skleidžiame jam reklamą.

Aš galiu pateikti savo pavyzdį. Pradėjau po truputį savo vaikų klausinėti apie jį, o mano atžalos nieko nežinojo. Po kiek laiko jie, pasiklausinėję bendraamžių, sužinojo labai daug.

Kartais mano kvailumas pasidomėti, kas vyksta aplinkui, gali atnešti žalos. Kitą vertus, esu visiškai ramus dėl savo vaikų ir žinau, kas, kokioje klasėje, ką veikia ir panašiai.

O ką, kaip specialistas, patartumėte kitiems tėvams, kurie suprato arba tik įtaria, kad vaikas įsitraukė į „Mėlynojo banginio“ žaidimą ar paslapčia domisi kitais įtartinais, keistais dalykais internete, priklauso neaiškioms socialinių tinklų grupėms?

Pirmasis žingsnis, jei kyla įtarimų, – keliauti prie kompiuterio ir prašyti vaiko parodyti, ką jame veikia. Žinoma, reakcija bus priešiška: aš nerodysiu, nenoriu, čia mano reikalai ir panašiai. Jei vaikas negali parodyti, ką veikia internete, vadinasi, kažką slepia. Tokiu atveju jis išvis negali naudotis internetu, nes tai nesaugu man, kaip tėčiui ar mamai, nesaugu namams, nes galbūt kažkas gali sekti, kada namai lieka tušti, ir panašiai. Šiuos dalykus reikia labai aiškiai pasakyti.

Kalbat konkrečiai apie „Mėlynąjį banginį“, pirmas žingsnis, ko gero, būtų tyliai, ramiai rasti būdą apžiūrėti vaiko kūną. Dabar atsirado netgi tokių atvejų, kai ne tik ant rankų, bet ir kitose kūno vietose – pažastyse, šonuose – išsibraižomi vadinamieji banginiai. Jei kyla klausimų, įtarimų, būtina reaguoti ir apžiūrėti vaiką, nes vienas pirmųjų požymių – kūno išsibraižymas. Yra kitų simptomų, tačiau nenoriu jų vardyti, nes pavieniui jie nieko nereiškia – reikia žiūrėti visumą.

Kitas dalykas, kurį reikia vaikams pasakyti, kad šiame žaidime yra labai daug manipuliacijos. Pavyzdžiui, pradedama gąsdinti, kad jei tu ko nors nepadarysi, tau padarys tą ir aną arba nužudys mamą, tėtį, brolį ar sesę ir panašiai. Būtina pasakyti, kad niekas, niekur, niekada nieko nepadarys šeimai – tai yra absurdas. Šie žaidimo moderatoriai gal net ne Lietuvoje sėdėti. Jie nieko nedaro, taigi jokių baimių ar pavojų, kad kas nors gali įvykti, negali būti. Tai absoliuti manipuliacija, absoliutus gąsdinimas, grasinimas, kuriems nėra jokio pagrindo ir erdvės, kad kas nors iš tiesų gali pakenkti.

Bet kokie tų žaidimo moderatorių kėslai, tikslai? Finansiškai pasipelnyti iš vaikų baimių, atrodo, nėra galimybių.

Šito tikrai negaliu suvokti. Manau, kad tai kažkokio bukagalvio sadisto, kuris jaučia pasitenkinimą iš smurto ir agresijos scenų, žaidimas.

Kartais ne piniginiai dalykai lemia kėslus. Atrodo, kad veikia iškrypėliai. Būtent – iškrypėliai, kurie turbūt pasitenkina ne kuo nors kitu, o įsitraukdami į kupiną drastiškų smurto scenų žaidimą. Daugiau paaiškinti negaliu, nes nesu įsigilinęs į šį reiškinį.

Paprastai vaikų žaidimus pabandau. Tačiau iš principo „Mėlynuoju banginiu“ nesidomėjau – neturėjau laiko, nesuteikiau jam tokios garbės.

Šis žaidimas – manipuliacinis ir pagaunantis tuos, kurių emocinis vidinis balansas yra pažeistas. Toks vaikas nesugeba pasakyti „ne“, nesugeba atsitraukti. Nes pradžia būna paprasta – su beprasmėmis užduotimis, keliančiomis klausimus apie gyvenimo beprasmybę ir panašiai. O būtent tokio amžiaus vaikai pradeda domėtis gyvenimo klausimais. Taigi jais pradedama manipuliuoti ir klausti, ar nori visą gyvenimą likti kontroliuojamas tėvų, ar tau to reikia ir panašiai.

Kažkokie kliedesiai, kaip jau sakau, kuriuos tik ligonis gali skleisti. Mano manymu, tokius moderatorius reikėtų rimtai gydyti, jeigu jie tą daro nesąmoningai. Bet jeigu tai daroma sąmoningai, vadinasi, tai nusikaltimas, o jį tirti – policijos darbas.

Tėvams su atžalomis irgi reikia kalbėti, kad šis žaidimas šlamštas, juo negalima tikėti, – kad vaikai saugotųsi jo, saugotų save ir mus.

Jeigu paaiškėja, kad vaikas į ką nors jau įklimpęs, jei jau žino, kas yra tas „Mėlynasis banginis“, ar jau kažką sau yra pasidaręs, nereikia rodyti baimės, panikos ir išgąsčio. Tokiu atveju jis gali užsisklęsti savyje. Reikia priešingai – ramiai, susidomėjusiai paklausti: „Ką tu čia žaidi? Pasižiūrim kartu, kas čia yra.“ Ir tada ramiai paaiškinti visą situaciją, ką galvojame apie tokį žaidimą.

Kodėl suaugusiesiems patariama slėpti savo išgąstį?

Tai pavojingos reakcijos, nes vaikui yra baisu, kai tėvai panikuoja. Ypač 10–12 metų vaikams. Jiems tėvai yra labai svarbūs. Jeigu jie mato, kad tėvai iš streso ima šaukti, panikuoti, jie gali nustoti kalbėtis su savo tėvais. O tada bus dar blogiau. Panika gali užkirsti kelią vaikui išbristi iš to ir nebeįlįsti giliau.

Suaugusieji turi būti labai atsakingi: jie privalo būti protingesni ir turi mokėti situaciją valdyti geriau, nei patys vaikai, nes kartais suaugusieji elgiasi kvailiau už savo atžalas.

Kas lemia, kad vaikai įsitraukia į reikalaujančius žaloti save žaidimus? Kodėl sąmoningai sukelia sau fizinį skausmą? Gal tai byloja apie tam tikras gilesnes psichologines problemas, kurias fiziniu skausmu bandoma užglaistyti?

Šiuo atveju, sakyčiau, reikėtų labai konkrečiai pasižiūrėti į vaikų aplinką ir situaciją. Tiesa, kad į žaidimą įsitraukusiems vaikams galbūt reikia dėmesio. Kaip minėjau, juo susidomi tokie, kurių savivertė jau truputį pakeista. Tvirtus, savimi pasitikinčius vaikus į tą žaidimą dažniausiai sunku įtraukti. Ir ypač vaikus tų tėvų, kurie turi tvirtą stuburą, aiškias vertybes ir tam tikrus socialinius įgūdžius.

Tai mes, suaugusieji, turime žiūrėti, ko vaikai tame žaidime ieško, nes juos „užkabina“ emocijos ir jos vėliau nukeliauja į neigiamus dalykus.

Jūs daug bendraujate ir su tėvais. Ar nesusidaro įspūdis, kad toli gražu ne visi suvokia, kokios grėsmės internetinėje erdvėje tyko jų vaikų? Gal vaikai interneto klystkeliais žengia tada, kai tėvai nesidomi nei jais, nei jų elgesiu?

Tėvai skirtingi. Esama ir tokių, kurie aiškiai supranta, ką gali suteikti internetas ir kokią žalą gali atnešti. Yra tokių, kurie nelabai suvokia pavojus. Vienareikšmiškai sunku atsakyti, kad štai dauguma tėvų yra būtent tokie. Tie, kas supranta interneto grėsmes, nesijaudina ir ramiai priima tokio dalyko, kaip interneto kontrolė, būtinybę, ir vaiką šiuo atžvilgiu truputį paspaudžia. Viskas priklauso nuo pačių tėvų stuburo.

Galbūt sunkiau vyresniems tėvams, kurie nelabai supranta, kas yra socialiniai tinklai. Bet tie, kurie patys dalyvauja socialinių tinklų gyvenime, puikiai suvokia, kas jų atžalų tyko internete. Tokie tėvai gali paaiškinti vaikams, kaip socialiniuose tinkluose viskas vyksta. Pavyzdžiui, jei socialiniame tinkle siunčiama žinutė, kad tave gali užmušti, socialinius tinklus suvokiantieji žino, jog tai tėra nepagrįstas grasinimas, o jį siuntinėjantis moderatorius sėdi kur nors Mozambike. Tai tiesiog absurdas.

Emocinė parama telefonu teikiama šiais kontaktais:

Emocinės paramos tarnyba Telefono numeris Darbo laikas
Jaunimo linija
Budi savanoriai konsultantai
8 800 28888 I-VII
visą parą
Vaikų linija
Budi savanoriai konsultantai, profesionalai
116 111 I-VII
11:00 – 21:00
Linija Doverija (parama teikiama rusų kalba)
Budi savanoriai konsultantai. Pagalba skirta paaugliams ir jaunimui.
8 800 77277 II-VI
16.00 – 20.00
Pagalbos moterims linija
Budi profesionalai, savanoriai konsultantai
8 800 66366 I-VII
visą parą
Vilties linija
Budi profesionalai, savanoriai konsultantai
116 123 I-VII
visą parą


Skambučius į visas linijas apmoka Socialinės apsaugos ir darbo ministerija iš valstybės biudžeto lėšų.
Daugiau informacijos – puslapyje www.klausau.lt

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų