Panevėžietė vienuolė Ona Pranskūnaitė sovietmečiu savo bute slapčia buvo įrengusi pogrindžio literatūros spaustuvę. Ne sykį saugumo suimta, tardyta, kalinta ir tremta sesuo yra sakiusi, jog nesigaili nė vienos akimirkos: „Be galo prasmingai gyvenimas praėjo, be galo įdomiai“. PB ARCHYVO nuotr.

Viltis niekada nemirė

Viltis niekada nemirė

Lietuvos gyventojai sovietiniams okupantams priešinosi ne tik su ginklu rankose, bet ir pasitelkę žodžio galią.

5-ojo dešimtmečio pabaigoje – 6-ojo pradžioje žiauriai numalšinus ginkluotą pasipriešinimą Lietuvoje, viltis tapti laisviems nemirė – priešingai, su kiekvienais sovietmečio metais ji tik stiprėjo. Nepaisydami gresiančio įkalinimo ar tremties, nesusitaikiusieji leido pogrindinę spaudą ir būrėsi į įvairias nelegaliomis laikytas organizacijas.

Spontaniškumas peraugo į vienybę

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Istorinių tyrimų programų skyriaus vyriausioji istorikė Monika Kareniauskaitė sako, kad neginkluota rezistencija šalyje prasidėjo beveik iškart po ginkluotos. Ir jos metodai buvo tokie, kaip ir partizanų: pogrindinės spaudos leidyba, atsišaukimų spausdinimas, lietuviškos trispalvės iškėlimas viešosiose vietose bei panašūs.

„Partizanai kovojo, vykdė karinę rezistenciją, bet jie turėjo ir stiprią intelektinę rezistenciją. Jie vykdė tam tikrą antisovietinę propagandą. Vėliau daug kas atėjo iš ten“, – pasakojo M. Kareniauskaitė.

Istorikės teigimu, galima sakyti, jog ryškiu riboženkliu tame laikmetyje tapo Josifo Stalino mirtis 1953-iųjų kovo 5-ąją, beveik sutapusi su tuo, ką dabar Lietuvos istoriografija oficialiai vadina partizaninio karo pabaiga. Pavieniai partizanai dar kurį laiką nenutraukė veiksmų, tačiau organizuotas pasipriešinimas jau buvo sutriuškintas.

Galbūt kaip tik ir sekant partizanų pasipriešinimo dvasia, naudojant partizanų padarytą darbą ideologinėje sferoje, M. Kareniauskaitės manymu, maždaug tuo pat metu – tai yra nuo 1953-iųjų – pradėjo kurtis labai daug įvairių pogrindinių jaunimo organizacijų. Tiesa, jų veikla buvo gana trumpalaikė, nes sovietų saugumas greitai susekdavo narius arba organizacijos aktyvumas natūraliai nuslopdavo. Nepaisant to, pasak M. Kareniauskaitės, tokios organizacijos spėdavo šį tą nuveikti: gana dažnai vasario 16-ąją iškeldavo trispalves, platino įvairius atsišaukimus ir panašiai.

„Be abejo, rimtų periodinių spaudos leidinių jos neleido, nes nei organizacinių, nei kitų savybių neturėjo. Dažniausiai tai buvo moksleiviai ir studentai“, – sako, kad šios organizacijos dar neturėjo didesnės išplėtotos veiklos, istorikė, išskirianti tris tokios neginkluotos rezistencijos etapus. Pirmasis, kaip ir minėta, prasidėjo nuo 1953 metų ir baigėsi maždaug 1972-aisiais.

„Pirmąjį etapą vadinčiau gal daugiau spontaniškų veiksmų etapu, kai buvo visko daug, bet nebuvo didelės vienybės ir organizuotumo“, – sako M. Kareniauskaitė. Tačiau, pasak jos, tuo pačiu laikotarpiu veikė ir kitoks pogrindinis judėjimas – katalikiškas.

Tokiu būdu savo veiklą tęsė ir sovietmečiu uždraustos vienuolijos. Krikščioniškas gyvenimas, pasak M. Kareniauskaitės, irgi buvo savotiška protesto forma. Be to, tuo laikotarpiu įvyko žymieji Vėlinių minėjimai, virtę antisovietinio protesto akcijomis.

Devintojo dešimtmečio KGB duomenimis, Panevėžyje pogrindyje veikė apie 70 vienuolių – miestas šiuo atžvilgiu laikytas trečias pagal aktyvumą visoje Lietuvoje. Jų indėlis į nelegalios literatūros – ir ne tik religinės, – sklaidą, anot istorikų, buvo didžiulis. PB ARCHYVO nuotr.

Devintojo dešimtmečio KGB duomenimis, Panevėžyje pogrindyje veikė apie 70 vienuolių – miestas šiuo atžvilgiu laikytas trečias pagal aktyvumą visoje Lietuvoje. Jų indėlis į nelegalios literatūros – ir ne tik religinės, – sklaidą, anot istorikų, buvo didžiulis. PB ARCHYVO nuotr.

Nuo Prahos pavasario iki R. Kalantos

Po 1972 metų aktyvesni pogrindžio veikėjai pradėjo megzti ryšius su Maskvos disidentais. To meto Rusijoje vyko organizuota pogrindžio leidyba, ypač žinomas buvo žurnalas „Einamųjų laikų kronika“. Tos idėjos, pasak Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro specialistės, sklido ir į Lietuvą.

Antrasis neginkluotos rezistencijos etapas, prasidėjęs nuo 1972 metų, M. Kareniauskaitės teigimu, buvo labiau organizuotas, antisovietinė veikla turėjo daugiau tęstinumo.

Būtent tais metais išleistas ir pirmas periodinis Lietuvos pogrindžio žurnalas, suvaidinęs bene didžiausią vaidmenį neginkluotoje pogrindžio rezistencijoje – Lietuvos katalikų bažnyčios kronika.

„Ji periodiškai leista iki pat sovietmečio pabaigos“, – pašnekovė primena, jog visos nemenkos slaptųjų tarnybų pastangos nutraukti Kronikos leidybą buvo bergždžios.

„Pavienius žmones, kurie buvo susiję su Kronika, nuteisdavo, bet leidinio taip ir nesugebėjo iki galo sunaikinti“, – sako istorikė.

Šis etapas apima ir kitus ryškius įvykius, nukreiptus prieš okupacinę santvarką: tai ir 1968-ųjų įvykiai Čekoslovakijoje – vadinamasis Prahos pavasaris, – ir Romo Kalantos susideginimas 1972 metais. Tragiškas jaunuolio protestas prieš sovietų valdžią išprovokavo didelę demonstraciją.

„Tai svarbus etapas, – dar sykį pabrėžia M. Kareniauskaitė. – Visko vyko labai daug, bet didžiąją dalį pogrindžio sudarė pogrindinis katalikiškas judėjimas.“

Jos teigimu, nuo 1975 metų tokios veiklos spektras tik dar labiau plėtėsi: atsirado liberalusis pogrindis, sustiprėjo tautinis judėjimas – buvo įsteigta Lietuvos laisvės lyga.

„Aštuntasis dešimtmetis maždaug nuo vidurio – tai jau žmogaus teisių gynimo ir tautiškasis etapas“, – apibūdina istorikė.

Ona Pranskūnaitė pirmąkart buvo suimta dar būdama 15-metė, paskutinį – jau 8-ojo dešimtmečio pabaigoje (nuotraukoje). 1977 metų sausio 20 dieną ji KGB tardymo izoliatoriuje atsidūrė už „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ gaminimą, dauginimą ir platinimą. LYA nuotr.

Ona Pranskūnaitė pirmąkart buvo suimta dar būdama 15-metė, paskutinį – jau 8-ojo dešimtmečio pabaigoje (nuotraukoje). 1977 metų sausio 20 dieną ji KGB tardymo izoliatoriuje atsidūrė už „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ gaminimą, dauginimą ir platinimą. LYA nuotr.

Tikslas buvo vienas

1975 metais Helsinkyje buvo pasirašytas „Saugumo ir bendradarbiavimo Europoje baigiamasis aktas“ – be kitų šalių, ir Sovietų Sąjungos.

Vienas iš pasirašytųjų įsipareigojimų buvo ginti žmogaus teises. Kadangi Sovietų Sąjungoje jos buvo nuolat pažeidžiamos, pasak M. Kareniauskaitės, atsirado labai rimtas argumentas disidentams kalbėti garsiau ir kovoti atviriau.

Žmogaus teisių apsaugai užtikrinti pradėjo kurtis vadinamosios Helsinkio grupės. Pirmoji jų atsirado Maskvoje 1975 metais, Lietuvoje tokia įsikūrė dar kitais metais.

Suprantama, šios grupės buvo nelegalios, tačiau tai netrukdė stebėti žmogaus teisių pažeidimus ir kovoti su jais.

Helsinkio grupės steigėjai buvo kunigas Karolis Garuckas (beje, kilęs iš Ramygalos krašto), Eitanas Finkelšteinas, Viktoras Petkus, Ona Lukauskaitė-Poškienė, žinomas poetas, publicistas Tomas Venclova. Istorikė sako, jog vien iš šių pavardžių aiškiai matyti, jog bendram tikslui – ginti žmogaus teises Lietuvoje, – būrėsi ir vienijosi skirtingų sluoksnių bei įvairių ideologinių srovių atstovai.

1978 metai žymūs tuo, jog įsikūrė pogrindinė Lietuvos laisvės lyga. Dar vienu svarbiu žingsniu tapo 1979-aisiais rugpjūčio 23 dieną keturiasdešimt penkių, kaip anuomet vadinta, pabaltijiečių pasirašytas memorandumas dėl Ribentropo-Molotovo pakto.

Trečiajame neginkluotos rezistencijos etape pogrindžio spaudos spektras jau buvo labai platus: būta liberalių antisovietinių pogrindinių leidinių, tokių, kaip 1978–1981 metais gyvavusios „Perspektyvos“, išsiskyrė intelektualioji spauda – tokia, kaip žurnalas „Alma Mater“ arba „Pastogė“.

„Tai nebuvo didelė visuomenės dalis, bet žmonių, kurie niekada nesusitaikė su okupacija, buvo.“

M. Kareniauskaitė, istorikė

Ta pati Lietuvos katalikų bažnyčios kronika, pasak M. Kareniauskaitės, rašė ne vien apie Bažnyčios persekiojimą sovietmečiu, bet ir apie žmogaus teisių pažeidimus, represijas. Nors pagrindinis jos akcentas, žinoma, buvo katalikų ir tikinčiųjų laisvės suvaržymas. Dėl to, sako istorikė, Kronika kartais net sulaukdavo priekaištų – kad per mažai kalba apie politinį Lietuvos nepriklausomybės siekį.

„Kronika stengėsi fiksuoti žmogaus teisių pažeidimo, persekiojimo dėl tikėjimo, dėl įsitikinimų laisvės faktus, – aiškina M. Kareniauskaitė. – Tai, žinoma, svarbu, bet tame didelio intelektualinio kūrybingumo nebuvo. Kita vertus, ir Kronikos tikslas buvo ne tas.“

Pašnekovės teigimu, disidentų judėjimas įtraukė ir žydų kilmės visuomenės dalį. Tuo metu jos atstovai kaip tik kovojo už teisę emigruoti į naujai įkurtą Izraelio valstybę, tačiau tai ne visada jiems buvo leidžiama. Nuo 1970 metų vienas minėtų Helsinkio grupės steigėjų E. Finkelšteinas iš Rusijos persikėlė į Vilnių – jis yra sakęs, kad Lietuvoje buvo lengviau kovoti, nei Rusijoje.

Pasak istorikės, į disidentų judėjimą įsitraukė įvairių sričių, tautybių žmonės. Tuo metu buvo susiformavęs labai platus ideologijų bei įsitikinimų spektras, ir jis išsilaikė iki pat Sąjūdžio – ryškiausiais pavyzdžiais galėtų būti Lietuvos laisvės lyga, žalieji, etnokultūriniai judėjimai. M. Kareniauskaitės teigimu, gal ne visi jie buvo disidentai tikrąja šio žodžio prasme, bet veikė dėl bendro tikslo.

„Tai nebuvo didelė visuomenės dalis, bet žmonių, kurie niekada nesusitaikė su okupacija, buvo“, – pogrindinį judėjimą apibendrino istorikė.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Istorinių tyrimų programų skyriaus vyriausioji istorikė Monika Kareniauskaitė. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS nuotr.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Istorinių tyrimų programų skyriaus vyriausioji istorikė Monika Kareniauskaitė. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS nuotr.

Niekada nenurimo

Kaip minėta, pogrindinis tinklas Lietuvoje nebuvo itin platus. Toli gražu ne kiekvienas šalies gyventojas žinojo, kas yra toji pati Lietuvos katalikų bažnyčios kronika, dar mažiau buvo ją skaitę. Tačiau pogrindis buvo margas – jį sudarė aktyvistai iš įvairių socialinių sluoksnių, visuomenės grupių. Kad viena jų būtų buvusi labiau įsitraukusi už kitas, M. Kareniauskaitė sako negalinti teigti: bendram labui darbavosi ir darbininkai, ir inteligentai, kaimo ir miesto žmonės. Vienus įsitraukti labiau skatino įsitikinimai, kitus – šeimos, giminės patirtos represijos.

„Rezistencija buvo būdinga visai šaliai, – konstatuoja istorikė. – Nemanyčiau, kad tai vien miesto fenomenas. Pavyzdžiui, 1958 metų vasarį buvo iškelta dešimt Nepriklausomos Lietuvos vėliavų. Trys iš jų – Sedos rajono kaimuose, dvi Daugų rajone, o Vilniuje ir Kaune tik po vieną. Kronika irgi labai dažnai buvo dauginama provincijoje siekiant pasislėpti nuo saugumo akies. Kartais atrodė, kad provincija yra saugesnė vieta tokiai veiklai, kaip pogrindžio spaudos dauginimas, platinimas.“

Beje, viena minėtų vėliavų tąsyk iškelta ir Ramygalos krašte.

Tačiau M. Kareniauskaitė patvirtina, jog į pogrindinį judėjimą ėjo nemažai jaunų žmonių. Pavyzdžiui, buvo Eucharistijos bičiulių organizacija, kurios veikloje dalyvavo tikintis jaunimas.

„Katalikų bažnyčia daug padarė, – sako ji. – Visos vienuolijos buvo pogrindinės, tačiau negalima sakyti, kad vien iš ten sklido pasipriešinimas.“

Ir nors, pasak istorikės, natūralu, jog į šį judėjimą neįsitraukė komunistų partijos nariai, ir čia būta išimčių.

„Tas pats Tomas Venclova, kuris vėliau tapo disidentu, tuo metu tikrai turėjo aukštas pozicijas. Jo tėvas priklausė nomenklatūrai“, – primena M. Kareniauskaitė.

O jaunimas, anot jos, visą laiką buvo aktyvus – ir dar vykstant partizaniniam karui, ir jam pasibaigus, kai ėmė masiškai kurtis pogrindinės jaunimo organizacijos. Apie 1972-uosius jau stebimi pavieniai to atvejai, tačiau, patikina M. Kareniauskaitė, tikrai ne dėl to, kad jaunimo aktyvumas slopo. Noras priešintis kaip tik labai išaugo – ypač po R. Kalantos susideginimo. Tiesiog jaunimui atsirado kitų būdų įsitraukti į įvairias organizuotas veiklas. Pavyzdžiui, daug jaunų žmonių buvo Lietuvos laisvės lygoje jai pradėjus veiklą. M. Kareniauskaitės duomenimis, disidentas Julius Sasnauskas, vienas Lietuvos laisvės lygos steigėjų, į pasipriešinimo veiklą įsitraukė dar būdamas moksleivis.

„Manau, jaunimas rasdavo, kur įsitraukti į pogrindinę veiklą. Tai niekada nebuvo pasyvi visuomenės grupė“, – sako istorikė.

Sulaukdavo represijų

Visa nelegali, pogrindinė veikla negalėjo praslysti pro saugumo akis. Už pogrindžio spaudos dauginimą, platinimą ne vienas aktyvistas įkalintas, ištremtas. Ir nors, pasak M. Kareniauskaitės, tais laikais jau nebeskirdavo tokių didelių bausmių, kaip Stalino eros metais, bet žmonės nukentėdavo.

„Į tai nebuvo žiūrima lengvai. Tam pačiam Antanui Terleckui (Lietuvos Helsinkio grupės nariui – red. pastaba) teko kalėti lageryje jau vėlyvais sovietmečio metais. Jeigu veikla kartodavosi, grėsė kalėjimas ir teismas“, – sako ji.

M. Kareniauskaitė pabrėžia, kad disidentinis judėjimas nebuvo vien Lietuvos išskirtinumas. Daug idėjų į Lietuvą atkeliavo iš Maskvos. Labai aktyviai toks judėjimas vyko Rytų bloko šalyse – Lenkijoje, Čekoslovakijoje, Rytų Vokietijoje.

Panevėžys, vyriausiosios istorikės teigimu, iš Lietuvos konteksto neišsiskyrė – kaip ir visur, čia vyko pogrindžio spaudos platinimo darbas.

„Viena žymiausių disidenčių Nijolė Sadūnaitė 1956 metais įstojo būtent į Panevėžio pogrindinį vienuolyną – Švenčiausiosios Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregaciją“, – pasakoja ji.

O 1976 metų vasario 16-osios išvakarėse Panevėžyje saugumą ant kojų sukėlė Tulpių gatvėje ant kolektyvinės televizijos antenos iškelta trispalvė.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų