S. Dagė: „Vienoje srityje man per ankšta…“

Solveiga Dagė ne iš tų žmonių, kurie gali ramiai sėdėti rankas sudėję. Panevėžietė rašytoja sukasi it vijurkas: atrado save savanorystėje, yra jaunųjų miesto kūrėjų globėja, kultūrininkė, kūrybiškumo geną pritaikanti ir kasdieniame plaukų stilistės darbe.

Solveiga Dagė, kiek save pamena, niekada neapsiribodavo tik viena veikla. Todėl šalia pagrindinės veiklos grožio srityje kartu keliauja ir literatūrinė kūryba, mokslai, savanorystė, kultūriniai projektai, drabužių dekoravimas, papuošalų gamyba ir dar daug visko.

„Visos veiklos nuolat konkuruoja viena su kita, kuri šiandien bus pirmoje vietoje, – šypsosi pašnekovė. – Ir tai suteikia mano gyvenimui spalvų bei naujo įkvėpimo.“

Anot Solveigos, darbas grožio salone kasdien džiugina bendravimu su žmonėmis, galimybe kurti ir suteikti gerų emocijų klientams. Tačiau ir užrašų knygelė visada po ranka – jei staiga reikėtų sugauti skrendančią mintį ar naują eilutę.

Taip gimė jau dvi poezijos knygos, o greta – publicistika apie plaukų grožį.
Moteris sako, jog poezija kūrėjui prilygsta emocinei iškrovai.

„Tai paslapčių pasaulis. Mano abi poezijos knygos gimė iš pilno įvairiausių gyvenimo įvykių laikotarpio, kai negali ištylėti. Meilė, mirtis, pradžia ir pabaiga, prasmė ir misija – tai temos, kurios stiprios ir amžinos. Eilėraščio jėga glūdi giliai. Net ir viena eilutė mintį gali pakelti virš kasdienybės“, – tvirtina S. Dagė.

Pasak jos, ir paties žodžio galia yra begalinė. Jis gydo ir skaudina, pakelia ir gramzdina. Todėl kiekvienas kūrėjas renkasi jam labiau priimtiną meno rūšį išreikšti save ir parodyti, ką jaučia bei išgyvena. Jai tai yra eilėraštis.

Visai kitaip nutiko su publicistikos knyga apie plaukus – nugalėjo smalsumas ir vėl sau iškeltas naujas iššūkis.

Pasak S. Dagės, Lietuvos knygynuose yra daugybė įvairių leidinių apie makiažo pamokas, odos priežiūrą, sveiką mitybą, sportą. Bet ji visuomet atkreipdavusi dėmesį, kad nėra jokios knygos apie plaukus.
„Tad sumaniau rinkti medžiagą ir svajoti apie tokią plaukų enciklopediją ne profesionalams, bet kiekvienam žmogui. Rinkau įvairią informaciją iš viso pasaulio šaltinių, ją verčiau į lietuvių kalbą, sisteminau žinias, derinau sutikimus su grožio industrijos fotografais spausdinti jų nuotraukas, įkūriau asociaciją, ir per metus išleidome knygą“, – pasakoja kūrėja.

„Rodos, kaip ir rašai sau, bet labai gera, kai ir esi kartu su kitais tame, ką jauti. Gera, kai žodis prakalbina ašarą, o ji – vėl žodį“, – sako S. Dagė.

Išklausyta siela

Pasak Solveigos, pirmoji knyga, pirmasis rečitalis ar pirmoji paroda – visada yra labiausiai jaudinantys.
Poezijos knygą „Laimės taupyklė“ išleisti ją paskatino draugė, poetė Elvyra Pažemeckaitė. Pati, svarsto, tikrai niekada nebūtų išdrįsusi to padaryti.

„Dabar suprantu, kaip svarbu jaunam kūrėjui yra palaikymas, paspirtis, pagalba. Todėl jau septynerius metus prisidedu prie jaunųjų kūrėjų projekto Panevėžio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje „Sidabrinis Nevėžis“, kuriame globojame jaunuosius literatus ir dailininkus“, – pasakoja moteris.
O knygos išleidimas, kai turi gerą pluoštą kūrybos, pasirodo, nėra labai ilgas procesas – prireikė vos pusmečio.

„Kai užsidegi tokia idėja, tai tik tuo tuomet ir gyveni: rėmėjų paieška, knygos dizainas, spaudos subtilybės, redagavimas, galiausiai – knygos pristatymas. Kai bibliotekos salėje, kurioje yra šimtas vietų, žmonės liko ir stovėti, supratau, ką reiškia, kai klausosi tavo sielos, kai esi artimas ir gerbiamas. Tai neįkainojama dovana ir šventė“, – teigia poetė.

Kita S. Dagės eilėraščių knygą – „Aukščiau savęs“ – gimė iš labai stiprių jausmų ir išgyvenimų, kai eilėraščiai plaukė vienas po kito, tarsi laiškai.

Solveiga neabejoja, jog net ir sparčiai modernėjančioje visuomenėje, prabėgus vienam kitam dešimtmečiui rašytojai, poetai tikrai turės kam skirti savo kūrybą. Jos manymu, žodžio galia visada turės savo ginklą į širdis. Ir nesvarbu, koks amžius – akmens ar technologijų.

„Visada reikės teksto dainoms, sveikinimui ar progai. Ieškome savo emocinio atitikmens drabužiuose, daiktuose ir tekstuose. Jaučiame, kad knyga guodžia ir ramina, supranta, kaip jaučiamės ir kad pasaulyje esame tokie ne vieni. Daiktai mūsų taip nesupranta, kaip perskaitytas žodis. Tik ar didesnį nusiraminimą ir palaimą jaučiame žaisdami internetinius žaidimus, žiūrėdami kvailą televizijos laidą ar skaitydami mums patinkantį žurnalą, knygą, pakeldami akis į dangų – čia kiekvieno žmogaus išlikimo žmogumi reikalas“, – pabrėžia kūrėja.

Anot jos, visa gamtos ir žmogaus energetika sukasi ratu ir grįžta bumerangu taip, kaip esame nusipelnę.
„Kuo dalijamės, tą ir atgauname. Tad kiekvienas pasikrauname iš skirtingų dalykų ir veiklos, juk kiekvienas skirtingai jaučiame pasaulį bei skirtingai vertiname savo laiką ir gyvenimą“, – sako S. Dagė.

Garbė pažinti rašytojus

Solveiga juokiasi pasakodama, kaip vienas jos bičiulis, paklaustas, kokią knygą mėgsta labiausiai, atsako: „internetą“. Tad rašytoja džiaugiasi tuo, kad žmonės nors nepamiršta skaityti, nes rašančiųjų ranka jau beveik neliko.

„O aš, kadangi šiuo metu studijuoju, tikrai nepraleidžiu nė dienos be knygos, – šypsosi. – Laukiu vasaros, kai galėsiu mėgautis ir kitomis laukiančiomis eilėje knygomis, kurios yra mano bičiulių, Lietuvos autorių naujausi kūriniai. Labai pamėgau psichologinę publicistinę literatūrą, autobiografijas, žinoma, ir poeziją.“

Solveigos manymu, žodžio galia visada turės savo ginklą į širdis. Ir nesvarbu, koks amžius – akmens ar technologijų.

Pasak S. Dagės, jai visada atrodė artima ir neišsemiama amžiną atilsį bičiulio Kęstučio Navako kūryba, Sigito Parulskio proza, Antano A. Jonyno, Donaldo Kajoko, Aivaro Veiknio poezija. Moteriškame desante visada pirmoji Elenos Mezginaitės poezija ir Giedros Radvilavičiūtės proza.

„Iš minėtų autorių gyvai nesusitikau tik su Elena, – apgailestauja. – Organizuojant tarptautinius literatūros festivalius „Panevėžio literatūrinė žiema“ teko laimė susipažinti su didžiąja dauguma Lietuvos poetų ir rašytojų. Todėl ir jų kūrybą skaityti daug įdomiau, kai ten gali atpažinti jau žinomų faktų.“
Ko S. Dagė ieško kitų autorių tekstuose? Ar iš jų stengiasi mokytis, ar skaitydama atsiriboja nuo savo rašymo patirties?

„Žaviuosi, kai tekstas tikrai užburia ir teka kaip srauni upė, įtraukdamas į srovę. Kalbu apie eseistiką. Skaitydama galvoju, kaip giliai turi būti paniręs rašytojas, kaip subtiliai turi būti pamišęs ir neįtikėtinai jautrus, kad galėtų taip viską perteikti žodžiais. Mokausi iš tų, kurie lieka viduje. Stengiuosi išsirašyti ar knygoje pasižymėti patikusias frazes, refleksijas. Tikrai ne visos knygos sudomina ir užkabina, todėl šiuo metu labiau skaitau konkrečią publicistiką“, – sako Solveiga.

Tekstas – lyg duona

Beveik visi S. Dagės tekstai yra gimę namų aplinkoje, kur saugiausia ir ramu. Kūryba, kuri nėra pagal užsakymą, ateina vėlų vakarą ir naktį, kai jau visi artimieji sumigę. Anot Solveigos, tam prie jos lovos visada guli sąsiuvinis ir pieštukas – jei ateitų eiliuota mintis ir ją reikėtų greitai sugauti, arba nuskris tarsi drugelis.

„Buvo ir taip, kad griebiu pieštuką tamsoje ir rašau aklai, nes jau ne kartą pasitikrinau, kad tas drugelis nuskrenda ir toks pat nebegrįžta. Akimirkos pasitaiko, bet nepasikartoja. O tekstas – tarsi duona: turi iškeptas dar pastovėti, atsikvėpti. Paskui jį peržiūri naujai, randi šiukšlių, išmeti, vėl glostai, kaip šviežią kepalą, kol jis nuramina ir atriekęs jau gali padėti ant stalo“, – jausmingai apie kūrybą kalba Solveiga, prisipažįstanti, jog ne visi jos tekstai lengvo stiliaus. Kiti ypač sunkiai suprantami, nes interpretuoja kiekvienas skaitytojas savaip, perleidęs per save.

„Kartais specialiai slepiuosi labai giliai, kad būčiau tiesiog išsikalbėjusi sau. Tai tarsi terapija, bet skaitytojas ten randa visiškai kitus dalykus, suprantamus jam iš jo patyrimų. Teko bendrauti ne su vienu redaktoriumi, lankiau kūrybinio rašymo paskaitas Vilniaus universitete, mokiausi pas rašytojus jų kursuose. Kai žinau, kaip tikrai nereikia rašyti, tai taip ir nedarau, tačiau čia ne amatas. Kiekvienas turime savo stilių, talento gyslelę ir esamą emocijos formą“, – pastebi kūrėja.

Džiaugiasi radusi kelią į širdį

Solveiga sako kaskart kelianti sau tikslus kaip rašytoja, nes čia tobulėti ribų nėra. O kokiu būdu rašytojas sugeba pasibelsti į skaitytojo mintis ir širdį, lemia kiekvieno individualumas.
„Labai didelę reikšmę turi netikėtai gautas klausytojo ar skaitytojo komplimentas apie patikusį tekstą. Rodos, kaip ir rašai sau, bet labai gera, kai ir esi kartu su kitais tame, ką jauti. Gera, kai žodis prakalbina ašarą, o ji – vėl žodį“, – sako S. Dagė.

O ar dažnai kūrėja įsivaizduoja savo skaitytoją? Koks jis jos akimis?

Pasak Solveigos, tai visų amžiaus grupių bei profesijų žmonės.

„Dažniausiai poeziją skaito moterys, tačiau esu gavusi dėl konkretaus eilėraščio komplimentą ir iš skaitytojo. O kartą, dalyvaujant progimnazijoje „Poezijos pavasario“ renginyje, kai grįžau salėje į savo vietą po sveikinimo žodžio ir eilėraščio, šalia sėdėjęs penktokas ramiu veidu linktelėjo, kad „gražus buvo jūsų eilėraštis“. Taip, tokios akimirkos įsimena visam gyvenimui“, – šypteli pašnekovė.

Rašytojos ir profesionalios plaukų stilistės pasauliai, atrodo, turėtų būti nutolę vienas nuo kito. Tačiau S. Dagė juose randa daug ką bendro.

Veiklos persipina

Rašytojos ir profesionalios plaukų stilistės pasauliai, atrodo, turėtų būti nutolę vienas nuo kito. Tačiau S. Dagė juose randa daug ką bendro.
Pirmiausia panevėžietė sako nedrįstanti vadinti savęs rašytoja – greičiau kūrėja, nes šis žodis ne taip įpareigoja.

„O kitas mano darbas irgi žavi tuo, kad kasdien aš galiu kurti: žaisti su forma, tekstūra, stiliumi, galiu keliauti po spalvų ir atspalvių labirintus, juos atrakinant prie tinkamo veido ir asmens, galiu išklausyti ir paguosti, galiu pradžiuginti ir dovanoti veide šypseną. Tai be galo įdomi veikla, nes čia taip pat tobulėjimui ir kūrybai ribų nėra“, – sako Solveiga.

Be abejo, anot jos, reikalingas ir didelis žinių bei praktikos bagažas, bet dvidešimt penkerių metų stažas grožio srityje lemia ir atitinkamą profesinę brandą.

S. Dagė puikiai žinoma ir tarp jaunųjų miesto literatų bei iliustratorių. Ji globoja jaunuosius kūrėjus ir stengiasi perduoti tai, ką pati per daug metų yra sukaupusi. Juolab kad, pačios akimis, jauni žmonės šiandien neturi tiek daug kantrybės ir užsispyrimo dirbti.

„Jų atmintis neišvengiamai užimta daugeliu nereikalingų dalykų, o kol jie galės atsirinkti tikrąsias vertybes, praeis laiko. Tačiau tokie ir yra dėsniai, – filosofiškai svarsto Solveiga. – Šiandieninis jaunimas yra drąsesnis, laisvas. Gali ir reiškiasi atvirai, tiesiai, nėra jokių nepatogumų ar kompleksų. Tai ir žavi, nes priespaudoje kūrėjai neturėjo tokios laisvės. Jaunų žmonių temos yra tos pačios, tik problemų jie turi daugiau.“

Įvertino būties trapumą

S. Dagė neslepia, jog artimiausi žmonės ją visada mato užsiėmusią. Bet galimybė veikti juk ir yra didžiausia gyvenimo prasmė.

„Be abejo, man labai svarbu, kad šeima mane palaiko, padeda mano projektuose ir darbuose, nes visur reikalinga komanda. Bet aš mėgstu būti ir viena. Tai leidžia mąstyti“, – būtinybę pabūti pačiai su savimi pabrėžia kūrėja.

Solveiga sako dažnai sau ir kitiems besistengianti priminti, kad gyvenime reikėtų elgtis taip, kaip norėtum, kad ir su tavimi elgtųsi. Tai nerašyta taisyklė, kuria pati vadovaujasi visur ir visada.
Moteris neslepia turinti ir baimių, tačiau jų liko tik keletas – tos, kurios susijusios su artimaisiais. Ir labai natūralios.

„Baimes pažaboja atsakingumas ir atsargumas, – mano pašnekovė. – Jau esu stovėjusi prie „išėjimo“ ribos per nelaimingą atsitikimą ar dėl sveikatos problemų, esu patyrusi daug netekčių šeimoje. Taip įgyjamas imunitetas baimėms, bet ne jautrumui.“

Solveiga iš tų žmonių, kurie, atrodo, veikia ir dirba tiek, kad jų pilna visur. Moteris sako negalinti tiksliai įvardinti, kas ją skatina taip gyventi, nes tai esą kintantis reiškinys.

„Geriems darbams ir savanoriškai veiklai gali įkvėpti kito nelaimė, neteisybė, beviltiškumas. Arba, atvirkščiai – kito kūrybiškumas, idėja, talentas. Mane ramina ir pakrauna taip pat skirtingi dalykai: kartais tyla, vienatvė ir gamta, o kartais garsi muzika, įtempta veikla ir atlikti darbai“, – teigia kūrėja.
Pasak S. Dagės, aplinkiniai jau ne kartą iš jos lūpų girdėjo frazę: „išeinu, nes man gaila laiko“, nes moteris sako jau išmokusi vertinti būties trapumą.

„Kiekvieno iš mūsų gyvenimo laikas turi savo trukmę. Dėl sveikatos problemų tai nuolat suvokiu vis labiau. Ir todėl negaliu švaistyti savo laiko veltui, nes jau niekada nepasikartos ši akimirka. Jei jaučiu, kad degu kažką dar gyvenime nuveikti ne tik sau, bet ir kitų džiaugsmui bei augimui, gamtai, savo miestui, valstybei ar net pasauliui, tai ir stengiuosi spėti, nes kartais pastangos ir laikas tampa vertybe“, – pabrėžia Solveiga.

Kūrybiškumo geną Solveiga svarsto atsinešusi iš šeimos, kurios istorija, pasirodo, labai įdomi.

Grožio be gėrio nebūna

S. Dagės išvaizda išties traukia akį, ir, atrodytų, ši ryški moteris visuomet turėtų atsidurti dėmesio centre. O ar šiandieninėje visuomenėje sunku būti ir gražiai, ir protingai?

„Apie grožį galiu pasakyti Baltazaro Kastiljonės žodžiais, kuriuos prieš savaitę mano naujoje darbo vietoje ant sienos užrašė dailininkė: „Grožis – tai apskritimas, kurio viduryje – gėris. Kadangi negali būti apskritimo be vidurio, tai nė negali būti grožio be gėrio.“ Žmogų puošia jo darbai, o tai sukuria bendrą asmenybės paveikslą“, – įsitikinusi kūrėja.

O gėrio S. Dagės širdyje, akivaizdu, telpa daug. Ji jau daug metų yra aktyvi savanorė, neatlygintinai dirbanti tam, kad kitiems būtų geriau gyventi.

Solveiga neslepia, jog savanorystė atėjo per jautrumą, per skaudžią gyvenimo patirtį.
„Kol pats nesi patyręs tam tikrų išgyvenimų, negali natūraliai suvokti, kaip jaučiasi tai išgyvenantis žmogus. Arba savanorystė įvairiuose kultūros projektuose – fantastiška patirtis, pažintys ir džiaugsmas, kad esi reikalingas ir gali prisidėti prie savo tautos šviesumo. Darbas festivaliuose ar projektuose su jaunimu – mokomoji vasaros vaikų stovykla, darbas su vaikų namų auklėtinėmis, Jaunųjų kūrėjų tribūna“, – vardija Solveiga. – Viskas leidžia augti ir man, kartu mokytis, dirbti ir kurti. Tai yra laimė.“

Atrasti giminystės ryšiai

S. Dagė pasakoja, jog visada buvo ramus ir niekuo neišsiskiriantis vaikas. Darželyje, kaip ir visi, dainavo, šoko. Kai būnat aštuonerių šeimoje atsirado dar ir sesutė, teko daug laiko praleisti su ja.
„Būdavo laimė atsigulus vakare svajoti“, – šypteli Solveiga.
Ji prisimena, jog kai sulaukusi šešerių išmoko rašyti, gimė pirmasis jos trumpas eilėraštis apie šventę mieste. Sako puikiai pamenanti, kai grįžusi apimta euforijos, kuri netilpo širdyje, ėmėsi lieti ją popieriuje.

„Vėliau, kai rašiau dienoraštį ir jis buvo surastas ir perskaitytas šeštoje klasėje, supratau, kad atvirai reikšti savo mintis ir pamąstymus yra pavojinga, tad pasislėpiau eilėraštyje. Ir tai buvo išsigelbėjimas. Kai reikėdavo su kažkuo pasikalbėti, eilėraštis kalbėdavosi su manimi. Ten radau užuovėją ir ji mane yra prisijaukinusi“, – sako S. Dagė.

O ir kūrybiškumo geną moteris svarsto atsinešusi iš šeimos, kurios istorija, pasirodo, labai įdomi.
„Mumyse visada gyva priežasties ir pasekmės teorija. Ne taip seniai sužinojau, kad mano močiutės, iš tėvo pusės, pusbrolis buvo Vincas Mykolaitis-Putinas. Nes močiutė – Mykolaitytė. Deja, ši informacija atėjo, kai mirė močiutė, o su ja beveik neteko bendrauti“, – apgailestauja S. Dagė.

Tačiau dabar V. Mykolaičio-Putino kūryba gula į Solveigos lentynas kaip artimo giminaičio.
„Aš taip pat gimiau Suvalkijoje ir iš ten yra kilusi mano šeima. Deja, man labai toli iki Vinco Mykolaičio-Putino, nes nesu talentinga vienoje srityje“, – šypsosi Solveiga. – Nežinau, tai trūkumas ar privalumas, kad galiu dirbti daugelyje sričių, kurti ir tobulėti, o vienoje srityje man tarsi per ankšta. Kūryba, pasireiškianti visur, kas tik mane supa, manau, gali duoti taip pat gražių vaisių.“