Vienišumas pasiglemžia senolius

Vienišumas pasiglemžia senolius

Pagal savižudybių rodiklius Europoje pirmaujanti Lietuva jau seniai nesitraukia iš pirmaujančiosios pozicijų. Statistika negailestinga, o visai neseniai atkreiptas dėmesys padažnėjusias savižudybes senyvo amžiaus žmonių grupėje.

Ilgus metus savižudybių prevencijos srityje dirbanti kupiškietė psichologė Valija ŠAP įspėja, jog net ir nerimta galinti pasirodyti užuomina apie norą pasitraukti iš gyvenimo gali signalizuoti apie čia pat tykančią siaubingą nelaimę.

Vilniaus universiteto Suicidologijos tyrimų centro kasmetė savižudybių sostinėje analizė rodo, kad šiame tyrime (pagal 2017 11–2018 10 duomenis) išryškėjo tendencija, jog į rizikos grupę vis dažniau pakliūva senyvo amžiaus žmonės. Galima tik numanyti, jog panaši situacija ir kituose miestuose. Dėl kokių priežasčių išaugo šie skaičiai?

Mes, ekspertai, dirbantys savižudybių prevencijos srityje, iki šiol darėme prielaidą, jog dažniausiai žudosi 40–55 metų amžiaus žmonės, dažniausiai vyrai, dažniau – gyvenantys kaimo vietovėse. Nors Europos Sąjungos šalyse savižudybės problema yra labai aktuali tarp senyvo amžiaus žmonių. Ėmėme galvoti: kaip čia yra, jog pas mus – pavyzdžiui, Kupiškio rajone, – senyvo amžiaus žmonių savižudybių yra vos viena kita per metus? Šalyje skaičius taip pat nebuvo didelis.

Bet akylai stebėdami savižudybes Kupiškyje atradome, jog 2015-aisiais metais per 70 procentų rajone nusižudžiusių žmonių buvo vyresni nei 60 metų. Tokių skaičių niekada nematėme, tad padarėme prielaidą, jog galbūt savižudybių buvo – tiesiog tai slėpta.

Yra žinoma, jog mirus senyvo amžiaus žmogui, neretai turinčiam įvairių lėtinių ligų ar negalavimų, tokių kaip širdies, kraujagyslių, onkologinių ligų, artimieji paprastai atsisako atlikti skrodimą. Sako, jog nebėra skirtumo – juk žmogus sunkiai sirgo. Tuomet mirties priežastimi dažniausiai įrašomas ūmus širdies nepakankamumas.

Kas pastūmėja senjorus tokiam žingsniui?

Lankydami senyvus žmones pastebime, jog jie didelių finansinių problemų tarsi neturi, nes jais pasirūpina seniūnija. Nemaža dalis tokių asmenų vaikų yra emigravę, tačiau savo tėvams finansiškai tikrai padeda. Ir nors senyvo amžiaus žmonės neretai yra kamuojami įvairių lėtinių ligų ir skausmų, visgi didžiausia problema – tuštėjantys kaimai ir vienišumas.

Žmonės skundžiasi, jog tuoj pamirš kalbėti – nebelieka kaimynų. Gyvenantieji daugiabučiuose pasakoja, jog anksčiau laiptinėje vieni su kitais sveikindavosi, bendraudavo, o dabar gyventojai pasikeitė ir beveik nebeliko su kuo pasikalbėti. Todėl manau, jog pagrindinės priežastys yra socialinė atskirtis, vienišumas, sveikatos problemos.

Paminėjote, jog artimieji neretai imasi užglaistyti tragiškas senolių mirties aplinkybes.

Dešimtmečius apie šią problemą Lietuvoje niekas nekalbėjo – tai yra stigma, gėda. Savižudžiai buvo laidojami už tvoros, neįleidžiami į bažnyčią. Dar ir šiandien jaučiamos pasekmės tos visiškai nepagrįstos gėdos ir baimės.

Dabar mes vis drąsiau kalbame apie savižudybių problemą Lietuvoje, tačiau reikės laiko, kol žmonės ims nebeslėpti, nebesigėdinti, jog jų šeimoje įvyko savižudybė.

Tokia diena tikrai ateis?

Galiu lyginti laikotarpį nuo 2014-ųjų iki dabar – visus tuos metus man tenka aktyviai dirbti važinėjant į didžiąją dalį Lietuvos savivaldybių. Proveržis yra didžiulis. Net ir nuvykus į pačią nuošaliausią savivaldybę, žmonės jau nebesipriešina, jog galbūt nereikia apie tai kalbėti, galbūt kalbėdami paskatinsime savižudybes dar labiau.

Ne tik specialistai, bet ir visuomenė jau turi daug žinių, o prie viešinimo labai prisideda žinomi žmonės, kurie kalba apie tai, kaip patys sirgo depresija, apie nusižudžiusius artimuosius. Tai rodo, jog savižudybė nėra vien žemo socialinio sluoksnio problema – ji gali paliesti kiekvieną.

Džiugina tai, jog dabartinė Vyriausybė yra aiškiai iškėlusi psichikos sveikatos prioritetus ir aš tikrai matau, jog yra judesys. Labai aktyviai įsitraukia visuomenės sveikatos biurai savivaldybėse.

Manau, tai, ką darome, jau yra labai daug. Žinoma, net ir to nepakanka.

Valija Šap.

Tame pačiame moksliniame tyrime, nuo kurio pradėjome pokalbį, nurodoma, jog nemaža dalis šį pasaulį palikusių asmenų prieš pakeldami ranką prieš save pirmiausia kreipėsi į medikus – paprastai į šeimos gydytojus. Kaip dažnai savo praktikoje susiduriate su tais, kurie kreipiasi į jus pagalbos savo noru, niekieno neverčiami? Ar daugiau tokių, kuriuos gelbėja artimieji?

– Tokių atvejų yra tikrai nemažai ir galiu pasakyti, jog jų vis daugėja.

Yra keli būdai, kaip žmogus ima ieškoti pagalbos. Pirma – kreipiasi pats. Tačiau tai vyksta nedažnai. Mokslas sako, jog aukštą savižudybės riziką patiriantis žmogus nėra linkęs kreiptis pagalbos – atvirkščiai. Jis linkęs atsiriboti, nes nebetiki, kad kada nors kas nors galės jam padėti ar pats sau galės padėti.

Kitus palydi, užregistruoja artimieji, kaimynai, kolegos, giminaičiai, bendruomenių lyderiai.

Dar viena dalis yra tie, kuriuos nukreipia sveikatos priežiūros specialistai. Į juos žmogus kreipiasi turėdamas nusiskundimų dėl fizinės sveikatos, bet medikas įžvelgia, kad tai yra emocinės savijautos pasekmė.

Pagalbos ieškančiam žmogui, kuris jau pateko į jūsų rankas, sunku atsiverti apie kamuojančias mintis?

Pasitaiko įvairių atvejų. Kartais žmogus vos atėjęs prisipažįsta, jog nebenori gyventi. O kartais pasakoja, jog jį kamuoja nemiga, skundžiasi įvairiais somatiniais skausmais: skrandžio, širdies negalavimais, nerimo atakomis.

Mes, specialistai, žinome, kokie yra savižudybės rizikos ženklai, ir, juos išgirdę žmogaus pasakojime, nebijome perklausti, ar jis negalvoja apie savižudybę. Nebuvo nė vieno, kuris išsigąstų, jog klausinėjame tokių dalykų, kad išeitų iš kabineto. Matydami, jog klausi ramiai, be priekaištų, smerkimo, žmonės labai atsiveria – jiems tikrai reikia apie tai pasikalbėti.

– Tad galime teigti, jog yra saugu klausti, ar žmogus negalvoja pakelti rankos prieš save?

Taip. Labai dažnai kalbėti apie savižudybę bijoma, nes atrodo, jog savo klausimais tik pasiūlysime šią mintį. Nėra Lietuvoje tokio žmogaus, kuris nežinotų, kad galima nusižudyti, – nieko naujo jam nepasakysime. Atvirkščiai, žmogus neretai būna davęs ne vieną užuominą, jog pavargo, kad nebesitiki kada nors susitvarkysiąs su savo sunkumais.

Aplinkiniai, nežinodami, kaip reaguoti, pikto nenorėdami, sako, jog tokia būsena yra nieko blogo, reikia išsimiegoti ar pasiimti atostogų ir viskas praeis. Galvoja, jog tokiomis tradicinėmis frazėmis padeda žmogui, o iš tiesų tai pagimdo mintį, kad aplinkiniai nesupranta, kaip jis jaučiasi. Ir tuomet asmuo nustoja apie tai kalbėti, signalizuoti, kad jam sunku.

Vos tik atsiranda pirmas, kuris ramiai ir tiesiai paklausia, žmogus suvokia, jog pagaliau sulaukė galimybės apie tai pasikalbėti.

Rankos pakėlimas prieš save yra daugiau spontaniškas ar apgalvotas žingsnis?

Dažniau tai yra procesas, tam tikras krizinis išgyvenimas. Tarkime, žmogus patiria sunkumų, bando tvarkytis, bet nepavyksta. Neretai vienas sunkumas seka kitą. Žmogus arba suserga depresija, arba atsiranda nemiga, kuri dar labiau pasunkina jo būklę. Nebežinodamas, kaip tvarkytis su savo emocijomis, pradeda vartoti alkoholį arba kitas psichoaktyviąsias medžiagas.

Pasitaiko spontaniškų poelgių. Pavyzdžiui, žmogus nusižudo po eismo įvykio, dėl kurio galbūt buvo kaltas. Bet tai yra reti, pavieniai atvejai.

Yra biologinių veiksnių, galinčių lemti polinkį į savižudybę?

– Savižudybės geno tikrai nėra ir biologiškai tai nėra paveldima. Gali būti paveldimas polinkis į tam tikras ligas ar sutrikimus, kurie gali būti labai stiprus savižudybės rizikos veiksnys.

Pagrindinė priežastis, dėl ko šeimose ar giminėse viena savižudybė seka kitą, yra tikrai ne paveldimumas ir ne biologinė reikšmė, o sekimas tam tikru elgesiu. Pavyzdžiui, jeigu tėtis, senelis ar kitas artimas autoritetingas žmogus susidūręs su sunkumais nusižudė, galima priimti tai kaip tinkamą modelį, kaip bus pasielgiama, kai bus susidurta su sunkumais.

Kada žodžiai apie ketinimą nusižudyti yra tik siekis įbauginti, pagąsdinti, o kada tai – reali grėsmė? Kaip atskirti, jog ketinimai yra rimti?

Visada reikia reaguoti rimtai. Tik pasikalbėjus su žmogumi galima suprasti, ar tai buvo tiesiog priežodis. Jeigu jis apie tai negalvoja, pasikalbėjus nebus sunku suprasti, jog žmogus yra nuoširdus ir nieko rimto žodžiuose nėra.

Tačiau jeigu žmogus vengia kalbėti ta tema, pyksta, tai rodo, jog viskas labai rimta.

Tad geriau yra pasikalbėti ir sureaguoti tada, kai nereikėjo, negu nesureaguoti ir prarasti žmogų.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų