-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Traukiantis totalitariniam sovietų režimui ir Lietuvai sukant demokratijos keliu, vienu jos įtvirtinimo veiksnių buvo rinkimai. Pirmoji demokratiškai išrinkta Panevėžio miesto taryba pajuto visą ją užgulusią naštą: reikėjo ne tik rūpintis kasdieniais miesto reikalais, bet ir pakloti pagrindus ateičiai.
Lietuvos istorikė Joana Viga Čiplytė, nuodugniai nagrinėjusi 1990–1991-ųjų rinkimus į miesto tarybą ir pirmosios, demokratiškai išrinktos, tarybos darbą, sako, kad Lietuvos pereinamąjį laikotarpį nuo totalitarizmo iki demokratijos ženklino 1988–1989 metai. Jos teigimu, Michailo Gorbačiovo paskelbta viešumo ir persitvarkymo politika sudarė sąlygas tautiniam išsivadavimui, susilpnėjo valstybės prievarta ir kontrolė, atsirado pasirinkimo galimybių, ekonomikoje, be valstybinio sektoriaus, jau formavosi privataus kapitalo užuomazgos – kooperatyvai.
Susikūrusi Sąjūdžio iniciatyvinė grupė išjudino šalies pertvarką, pažadino liaudį siekti laisvės. Buvo rengiami mitingai, spausdinta agitacinė literatūra, kelti kandidatai į Aukščiausiąją Tarybą, vietos savivaldos organus. Atsirado galimybė atkurti politines partijas, o politiniai rinkimai tapo demokratijos įtvirtinimo veiksniu.
Pasak J. V. Čiplytės, 1989 metų rugpjūčio 12 dieną atsikūrė Lietuvos socialdemokratų partija (tiesa, įregistruota vėliau, 1990-ųjų sausio viduryje), 1989 metų vasarį – Lietuvos demokratų partija (įregistruota kitų metų kovą), kūrėsi įvairūs visuomeniniai judėjimai. Bet dominavo to meto Lietuvoje, žinoma, Sąjūdis – masinis politinis judėjimas.
Nedaug teatsiliko į Lietuvos laisvės lygą susivieniję buvę politiniai disidentai, taip pat Žaliųjų judėjimas, „Jedintsvos“ judėjimas, Lietuvos socialdemokratų partija, Lietuvos demokratų partija.
Po 1987 metų vasarą vykusių rinkimų Panevėžio miesto liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto pirmininku buvo Juozas Bečelis. Jam dirbti, istorikės duomenimis, padėjo 250 deputatų, tarp kurių buvo 122 moterys. Iš tų deputatų 163 dirbo gamyklose ir iš jų didžioji dauguma – net 128 – buvo darbininkai. Kiti deputatai atstovavo įvairiems visuomenės sluoksniams.
Tačiau keičiantis nuotaikoms visuomenėje ir situacijai šalyje, Vykdomojo komiteto veikla irgi turėjo keistis. Tad 1990 metų vasario 12 dieną buvo priimtas Vietos savivaldos pagrindų įstatymas, reglamentuojantis savivaldos teisinį reguliavimą, apibrėžiantis savivaldos teises ir pareigas.
1990 metų kovo rinkimus į Panevėžio miesto liaudies deputatų tarybą, pasak J. V. Čiplytės, organizavo Vykdomojo komiteto pirmininkas Juozas Bečelis, sekretorius Antanas Marcinkevičius ir kiti atsakingi darbuotojai. Buvo priimtas sprendimas dėl rinkimų komisijos sudarymo. Į ją darbuotis pakviesta vienuolika asmenų.
„Jie ir organizavo laisvus demokratiškus rinkimus į vietos savivaldos organus“, – konstatuoja istorikė ir primena, jog kandidatus į tarybą tada kėlė ir komunistų partijos Panevėžio miesto organizacija, visuomeninės organizacijos, darbo kolektyvai. Sąjūdininkų gretos vis dėlto buvo vienos gausiausių – Sąjūdžio taryba iškėlė 69 kandidatus.
Dėl rinkėjų balsų buvo varžomasi 38-iose rinkimų apylinkėse.
J. V. Čiplytės teigimu, 1990 metų kovo 24 dienos rinkimų pirmajame etape Sąjūdžio kandidatai į Panevėžio miesto liaudies deputatų tarybą tapo vienareikšmiais lyderiais. Jei dar kas turėjo abejonių dėl šios organizacijos jėgos ir svorio naujiems laikams besiruošiančioje šalyje, pirmojo rinkimų etapo rezultatai jas visiškai išsklaidė: Sąjūdžio taryba gavo 45 mandatus, Lietuvos komunistų partijos miesto komiteto kelti kandidatai laimėjo 7 mandatus, demokratų partijos – 2, TSKP platformos – vieną.
„1990 metų kovo 29 dieną Mandatų ir etikos komisija, remdamasi Savivaldos pagrindų įstatymu, tarybai pateikė tvirtinti 1990 metų kovo 24 dienos išrinktų 55 Panevėžio miesto tarybos deputatų įgaliojimus“, – sako istorikė.
Įvykus pakartotiniams rinkimams, Panevėžio miesto tarybos deputatais tapo įvairaus išsilavinimo ir profesijų žmonės. Tarp jų buvo darbininkų, ekonomistų, gydytojų, dailininkų, architektų, aktorių.
„Remiantis įstatymu, tarybai buvo suteikta teisė formuoti pavaldžius ir atskaitingus valdymo organus, jiems vadovauti, konsoliduoti jų veiklą. Pagrindinė tarybos darbo forma buvo sesija. Ji buvo teisėta, jeigu joje dalyvavo ne mažiau kaip du trečdaliai deputatų“, – vardija istorikė.
Panevėžio miesto tarybą sudarė pirmininkas, jo pavaduotojai, nuolatinių komisijų pirmininkai, tarybos prezidiumas, frakcijų pirmininkai. Į pirmąją sesiją deputatai rinkosi 1990 metų kovo 29 dieną. Joje slaptu balsavimu buvo renkamas tarybos pirmininkas, jo pavaduotojas, tarybos sekretoriato vedėjas.
J. V. Čiplytės teigimu, daugumos valia tarybos pirmininku tada buvo išrinktas nepartinis, Sąjūdžio iškeltas kandidatas Gintaras Šileikis. Jo įgaliojimai tęsėsi iki 1991 metų spalio 18 dienos. Vėliau tarybos pirmininku išrinktas Tomas Josas. Panevėžio miesto liaudies deputatų tarybos pirmininko pavaduotoju tapo Vytautas Kriščiūnas.
Pagal įstatymą tarybos pirmininkas atstovavo tarybai santykiuose su valstybės organais, visuomeninėmis organizacijomis, kitais kolektyvais ir piliečiais. Taip pat turėjo koordinuoti nuolatinių ir kitų tarybų sudaromų komisijų bei deputatų grupių darbą, skyrė ir atleido sekretoriato darbuotojus, suderinęs su taryba, nustatė tarybos sekretoriato struktūrą, etatus ir kt.
Joana Viga Čiplytė pirmoji ėmėsi misijos aprašyti pirmuosius Panevėžio miesto savivaldybės darbo metus, taryboje dirbusius deputatus ir taip, pačios istorikės žodžiais tariant, įprasminti tų žmonių triūsą ir atsidavimą. LR URM nuotrauka
1990 metų balandžio 3 dieną tarybos sesijoje buvo priimtas sprendimas viešai skelbti Panevėžio miesto mero rinkimus.
Pagal įstatymą merą tarybos įgaliojimų laikui, ne daugiau kaip dviem kadencijoms iš eilės, rinko slaptu balsavimu. Meru, jo pavaduotojais, sekretoriumi galėjo būti ne jaunesni kaip 25 metų Lietuvos piliečiai, turintys aukštąjį išsilavinimą ir mokantys valstybinę kalbą.
Balandžio 12 dieną slaptu balsavimu taryba mere išrinko Sąjūdžio keltą kandidatę Gemą Lukoševičiūtę-Umbrasienę, Panevėžio miesto liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto Kompleksinio vystymo skyriaus viršininkę. Jai buvo paskirtas 550 rublių atlyginimas, kuris nuo 1991 metų kovo pakeltas iki 800 rublių.
Pasak istorikės, tą pačią dieną taryba nusprendė, kad pasibaigus Vykdomojo komiteto pirmininko įgaliojimams, iš pareigų atleidžiamas J. Bečelis. Jis įpareigotas iki balandžio 27 dienos Vykdomojo komiteto reikalus perleisti miesto merei.
Kartu buvo atleisti Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojai ir sekretorius. J. V. Čiplytės duomenimis, taryba įsipareigojo atleidžiamiems asmenims užtikrinti pagal įstatymą jiems priklausančias socialines garantijas, o merės prašymu iš valdybos biudžeto buvo skirta 178 tūkst. 700 rublių atleistų darbuotojų kompensacijoms išmokėti.
Tądien priimta ir daugiau sprendimų. Pavyzdžiui, taryba nusprendė, kad deputatai iš eilės pagal rinkimų apygardas priims rinkėjus kasdien nuo 14 iki 19 valandos, išskyrus sekmadienį. Šeštadienį priėmimas vyko nuo 10 iki 13 valandos.
Naujosios merės pavaduotojai tarybos pradėti rinkti tik maždaug po poros savaičių. Pavaduotoju ekonomikos reikalams tapo Egidijus Žukauskas. Jam buvo nustatytas 500 rublių atlyginimas, kuris vėliau pakeltas iki 750 rublių. Pavaduotoju miesto ūkio reikalams tapo Albertas Vaitelis. Jam skirta šiek tiek mažesnė alga – 460 rublių. Vėliau ji pakelta iki 700 rublių. Gegužės viduryje Panevėžio miesto valdybos sekretore paskirta Irena Sabaliauskienė, kuriai skirtas 460 rublių atlyginimas, vėliau pakeltas iki 600 rublių. Ji dirbo iki 1991 metų gruodžio 5 dienos.
Galiausiai 1990 metų birželio 13 dieną patvirtintas mero pavaduotojas kultūros ir švietimo reikalams. Juo tapo Saulius Varnas. Šiam pavaduotojui skirtas 420 rublių atlyginimas, vėliau pakeltas iki 650 rublių.
J. V. Čiplytė pasakoja, kad remiantis įstatymu Vykdomasis komitetas buvo reorganizuotas į Panevėžio miesto valdybą. Tai įvyko 1990 metų balandžio 26 dieną. Tų metų gegužę buvo suformuotas tarybos prezidiumas, o spalį į jį priimtas dar vienas narys – Revizinės komisijos pirmininkas Henrikas Veinšreideris.
Lietuvos istorikė sako, kad komisijas sudarė taryba. Buvo patvirtintos aštuonios nuolatinės komisijos: Mandatų ir etikos, Ekonomikos, pramonės, energetikos ir biudžeto, Miesto ūkio, Statybos ir architektūros, Švietimo, Kultūros, Socialinių klausimų, sveikatos apsaugos ir teisėtvarkos, Ekologijos. Jos teigimu, nuo 1990 metų spalio iki 1992 metų rugsėjo sudarytos ir šios komisijos: Stebėjimo komisija prie Panevėžio miesto valdybos, Administracinė komisija prie Panevėžio miesto valdybos, Pilietybės komisija, Revizinė komisija, Ekologinė komisija, Blokados komisija, Nepilnamečių reikalų komisija, Deputatinė komisija dėl tolesnio Beržų gatvės ir inžinerinių tinklų tiesimo, Balsų skaičiavimo komisija, Visuomeninės kalbos komisija, Deputatinė grupė dėl žemės sklypų individualiai statybai skyrimo, Komisija videoveiklai mieste kontroliuoti.
1990 metų birželio 28-ąją – 1990 metų rugsėjo 13 dienomis buvo sudarytos šios laikinosios deputatų komisijos: laikinoji deputatų komisija dėl sportinių įstaigų ir organizacijų reorganizavimo, laikinoji deputatų komisija prekybos mieste tvarkai prižiūrėti, komisija dėl 50 ir 100 rublių vertės kupiūrų keitimo.
Kūrėsi ir įvairios frakcijos. Buvo kuriami valdybos skyriai ir tvirtinami jų vadovai.
„Per vienerius darbo metus buvo padėti pagrindai Panevėžio miesto tarybos ir Panevėžio miesto valdybos tolesniam darbui, – pabrėžia J. V. Čiplytė. – Tačiau Panevėžio miesto tarybos reglamentas buvo priimtas ir patvirtintas tik 1990 metų lapkričio 23 dieną tarybos sprendimu, o Panevėžio miesto valdybos nuostatai – 1991 metų sausio 24 dieną.“
