-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
1972-aisiais pradėtos leisti „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ misija buvo kiek galima daugiau ir kaip įmanoma plačiau paviešinti sovietų valdžios nusižengimus prieš savo pačios piliečius. Užfiksuoti kiekvieną faktą, kai ji pamynė esmines žmogaus teises ir vieną svarbiausių iš jų – teisę laisvai išpažinti pasirinktą religiją.
Okupacinėms struktūroms įvairias būdais bandant sumenkinti Katalikų bažnyčios įtaką užgrobtoje, bet nusilenkti atsisakančioje respublikoje, dėl to kentėjo tiek Lietuvos tikintieji, tiek dvasininkai, neretai bausti už tai, jog atlieka savo pareigą.
Tapusi tokių represijų metraščiu, per septyniolika savo egzistavimo metų „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ užfiksavo ne vieną ir Panevėžio krašto tikinčiųjų teisių suvaržymo atvejį.
Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Kultūros paveldo tyrinėjimo ir skaitmeninimo skyriaus vadovė Greta Kėvelaitienė tyrinėjo „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“ ieškodama informacijos apie Panevėžio kraštą – Panevėžio vyskupiją.
Sunku, pasak specialistės, nebuvę – leidinyje laikytasi tendencijos išskirti naujienas iš skirtingų parapijų. Jos būdavo siunčiamos iš visų Lietuvos kampelių ir papildomos pačių „Kronikos“ bendradarbių surenkama informacija: apie kratas, suėmimus, kišimąsi į religinius procesus ir jų varžymą įskaitant draudimus krikštyti vaikus ir suteikti jiems Pirmąją Komuniją.
Tie suvaržymai, pasak G. Kėvelaitienės, buvo ganėtinai standartiniai, taigi, tikėtina, Panevėžio vyskupijai niekuo neišskirtiniai – panašūs valdžios draudimai turėjo būti taikomi ir Vilniaus, ir Kauno, kitose Lietuvos parapijose.
Kai kuriuose „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ numeriuose Panevėžys apskritai neminėtas. Pagal tai, sako G. Kėvelaitienė, iš dalies galima daryti išvadą, jog informacija leidiniui buvo gaunama tam tikrais etapais.
„Kiek aktyviai parapijos bendruomenė dalyvavo ją pateikiant, tiek „Kronikos“ puslapiai ir atspindėdavo“, – sako Kultūros paveldo tyrinėjimo ir skaitmeninimo skyriaus vadovė.
„Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“ tyrinėjusi Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Kultūros paveldo tyrinėjimo ir skaitmeninimo skyriaus vadovė Greta Kėvelaitienė. P. ŽIDONIO nuotr.
Pasak G. Kėvelaitienės, Kronikos turinys stebina nuoseklumu ir konkretumu – skelbiant bet kokią informaciją buvo nurodomos datos, pavardės, tiksliai įvardijamos vietovės. Apie nekonkrečius, netikslius faktus ir kalbos negalėjo būti – redaktoriai jų paprasčiausiai nepriimdavo. Kiekviena žinia, įvykis, susiję su Katalikų bažnyčios padėtimi okupuotoje Lietuvoje, tautos istorija ar sovietų represijomis, turėjo būti kruopščiai tikrinami. Kaip ir skaičiai, vardai, vietovardžiai…
Bibliotekos Kultūros paveldo tyrinėjimo ir skaitmeninimo skyriaus vadovės teigimu, daugumoje pogrindinio leidinio numerių dominavo pranešimai apie katalikų dvasininkų teisių apribojimus. Ir tai, sako G. Kėvelaitienė, neturėtų stebinti. Sovietinės okupacijos metais būtent šie žmonės sudarė vieną tvirčiausių pasipriešinimo grandžių. Taip pat jie buvo pagrindiniai „Kronikos“ leidėjai, taigi turėjo galimybę perduoti skaitytojams žinias iš pirmųjų lūpų.
„Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“ tyrinėjusios panevėžietės specialistės vertinimu, visus sovietinių struktūrų dvasininkams taikytus suvaržymus galima suskirstyti į dvi kategorijas. Pirmiausia, jie būdavo baudžiami už darbą su parapijiečiais, vaikų katekizaciją, Komunijos ir Sutvirtinimo sakramentų teikimą – kunigams trukdyta net suteikti Ligonių sakramentą. Bet valdžiai to nepakako – ji kišosi ir į religinį dvasininkų gyvenimą. Kunigų perkėlimais, jų stoka parapijose, kratomis ir teismų procesais mėginta palaužti tiek dvasininkijos, tiek tikinčiųjų ryžtą.
G. Kėvelaitienės pasakojimu, jau iš pačių pirmųjų „Kronikos“ numerių galima spręsti, jog daugiausia nemalonumų Bažnyčios tarnams būdavo keliama dėl vaikų katekizacijos.
Pavyzdžiui, 1973 metų rugpjūčio pradžioje į Alantoje turėjusią vykti Sutvirtinimo sakramento teikimo šventę kartu su gausiu būriu tikinčiųjų susirinko ir ne ką mažesnės milicijos pajėgos. Nepagarba taip papiktino žmones, jog tie atvirai keiksnojo valdžią už trukdymą vyskupui teikti sakramentus.
Panašiai nutiko ir 1974-ųjų birželio pabaigoje Obelių bažnyčioje. Tai buvo antras kartas tą mėnesį, kai jėgos struktūrų pasiuntiniai kėlė koją į maldos namus. Pora savaičių anksčiau į Kriaunų bažnyčią įgriuvusi komisija klebonui pareiškė, kad tas pažeidė įstatymus, surašė aktą.
„Administracinė komisija vienbalsiai pripažino kleboną kaltu ir nubaudė 50 rublių bauda, – pasakoja G. Kėvelaitienė. – Ir dar prigrasino, kad kitą kartą panašiai nusikaltęs gaus iki trejų metų kalėjimo.“
Ne tik šis kunigas sovietmečiu sulaukė bausmės už tai, kad atliko savo pareigą parapijiečiams. Remiantis „Kronika“, 1973 metų vasarą Anykščių rajono pareigūnai net tris kartus tikrino, ar Dabužių klebonas Serafinas Žvinys nemoko vaikų religijos tiesų. Galiausiai vis tiek skyrė 50 rublių baudą.
Tokia pat suma, pašnekovės teigimu, buvo nubaustas ir Traupio kunigas Steponas Galvydis už tai, kad „masiškai mokąs vaikus religijos“.
1984 metų rugpjūčio pabaigoje Panevėžio prokuratūroje už vaikų katekizaciją buvo įspėtas Krekenavos parapijos klebonas Petras Budriūnas. Pasak G. Kėvelaitienės, 1975-ųjų birželį Raguvos klebonui Antanui Petrauskui bažnyčioje tikrinant besirengusių pirmajai išpažinčiai vaikų žinias, atėjo Raguvos apylinkės pirmininkė su pareigūnais. Klebonas buvo baramas, kad nesilaikė įstatymų ir katekizavo vaikus, ir dar nubaustas 30 rublių bauda.
Tremtinys, arkivyskupas Julijonas Steponavičius, kurį panevėžiečiai norėjo matyti savo vyskupu ir dėl to net siuntė laišką į Maskvą. Šis tikinčiųjų kreipimasis į Sovietų Sąjungos valdžią spausdintas pačiam pirmajame „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ numeryje. (1982-ųjų fotografijoje dešinėje – „Kronikos“ inciatorius kardinolas Sigitas Tamkevičius, kairėje antrame plane – būsimasis Panevėžio vyskupas Juozas Preikšas). KARDINOLO V. SLADKEVIČIAUS MEMORIALINIO MUZIEJAUS ARCHYVO nuotr.
Tačiau jokiomis sankcijomis nesisekė valdžiai atgrasyti dvasininkų nuo tarnystės. Tuo labiau kad šie kovojo už teisę atlikti apeigas. Štai kunigas Petras Budriūnas, G. Kėvelaitienės pasakojimu, net kreipėsi į Lietuvos TSR sveikatos apsaugos ministrą pranešti, kad 1974 metų pradžioje Anykščių ligoninėje buvo trukdoma aprūpinti sakramentais sunkiai sergančius tikinčiuosius.
„Į Anykščių miesto ligoninės tikinčiųjų prašymus pasikviesti kunigą atsakoma įvairiai: „Dar ne silpnas“, „Jam jau nebereikia, o tik tau reikia“, „Nėra specialios patalpos“, „Parsivežęs namo, kiek norėsi, tiek kartų galėsi kunigą pasikviesti“. Prašantieji apgaudinėjami ir pajuokiami“, – cituoja kunigo pareiškimą ministrui G. Kėvelaitienė.
Kronika išspausdino šį kunigo pareiškimą su visais jame minimais konkrečiais atvejais, kai ligoniams buvo atsakyta teisė gauti paskutinį patepimą. Nors to meto sovietinėje spaudoje būdavo nuolat pabrėžiama, esą ligoninėse nedraudžiama atlikti religines apeigas, kurių prašo mirštantieji ar sunkiai sergantieji.
Kiek aktyviai parapijos bendruomenė dalyvavo pateikiant informaciją, tiek „Kronikos“ puslapiai ir atspindėdavo.
G. Kėvelaitienė
„Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ leidėjai negailėjo pastangų, kad atskleistų visą valdžios dviveidiškumo paveikslą. Prie kiekvieno išspausdinto oficialaus kreipimosi į valdžią, kiekvieno tikinčiųjų ar pilietinių teisių pažeidimo aprašymo ten pat buvo cituojamas atitinkamas LTSR Konstitucijos straipsnis – visada kardinaliai priešingas valdžios veiksmams.
Pavyzdžiui, jau pirmajame „Kronikos“ numeryje buvo išspausdintas 134 panevėžiečių kreipimasis į Maskvą dėl vyskupo Julijono Steponavičiaus. Jame rašyta:
„1971 m. pabaigoje Panevėžio vyskupijos kunigai kreipėsi į TSRS Ministrų Tarybos pirmininką A. Kosyginą ir į Lietuvos TSR Ministrų Tarybą. Pareiškime pažymima, kad nuo 1961 m. Panevėžio vyskupija neturi savo vyskupo; Joniškio raj. kunigai prašo leisti vyskupui Julijonui Steponavičiui eiti savo pareigas Panevėžio vyskupijoje, kadangi LTSR Konstitucija ir įstatymai teismo nenuteistiems piliečiams nenumato panašių teisių apribojimo.“
„Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ numeriai – 1973-iųjų, 1979-ųjų ir 1980 metų. LIETUVOS YPATINGOJO ARCHYVO nuotr.
G. Kėvelaitienės teigimu, dvasininkų trūkumas minimas kone kiekviename „Kronikos“ numeryje. Ir Panevėžio vyskupijos pareiškime, pasirašytame 113 kunigų, teigta, kad ji gavo „tik vieną kunigą, o neteko penkių kunigų. Parapijos lieka be kunigų, ir tikintieji reikiamai dvasiniai neaprūpinami“. Toks kreipimasis buvo skirtas Lietuvos TSR KP CK Pirmajam sekretoriui Petrui Griškevičiui.
Daug naujienų buvo ir apie vykdytas kratas, tarp kurių, pasak G. Kėvelaitienės, vieną atvejį galima laikyti išskirtiniu.
Toji krata Biržų rajono saugumo pareigūnų buvo įvykdyta 1973 metų lapkritį Smilgių bažnyčioje. Kaip vėliau teigė kunigas Boleslovas Babrauskas, barbarų metodais.
„Religinė literatūra buvo paimta neteisėtai, nes prigimtinė teisė ir Konstitucija leidžia išpažinti bet kokį tikėjimą ir laisvai naudotis religine literatūra. O kad atėmė mano amžinos atminties mirusios motinos gyvu žodžiu įrašytą jos kalbą į magnetofono juostelę (ant futliaro buvo užrašas „Motinos kalba“), kuri buvo visos mūsų šeimos brangiausia relikvija – vienintelė juostelė penkiems jos užaugintiems vaikams – tą elgesį laikau pavyzdžio neturinčiu barbarišku pareigūnų elgesiu, kuriam pasmerkti nerandu žodžių“, – cituoja dvasininko respublikos prokurorui skirtą pareiškimą „Kronikoje“ G. Kėvelaitienė.
Vėliau B. Babrauskas pateikė ir kitą pareiškimą – apie po kratos pareigūnų skleistą apie jį šmeižtą.
Pasak G. Kėvelaitienės, neretai valdžios pareigūnams kaltinant dvasininkus, pareiškimus pateikdavo ir tikintieji. Tarkime, Joniškėlio klebonas Benediktas Urbonas buvo apkaltintas mokinių dalyvavimu, vadinamuoju patarnavimu, pamaldose ir nubaustas 50 rublių bauda. Tačiau jaunųjų patarnautojų tėvai pateikė nemažai argumentų, įrodančių, kad bauda buvo neteisėta.
G. Kėvelaitienė pasakoja, kad „Kronikoje“ atskirose naujienose buvo skelbiama apie nužudytus arba kankintus kalėjimuose ir Sibire Panevėžio vyskupijos kunigus. Taip pat kunigus, kurie iš Rusijos kalėjimų ir Sibiro lagerių grįžo į Lietuvą ir dėl palaužtos sveikatos mirė jau gimtojoje žemėje.
Nepamiršti leidinio puslapiuose buvo tebekalintys kunigai, tie, iš kurių atimta teisė atlikti savo pareigas. Taip 65-ame „Kronikos“ numeryje šalia išvardytų kentėjusių kunigų buvo paminėtas ir gerai žinomas nacių areštuotas ir Štuthofo koncentracijos stovykloje kalintas Dievo tarnas, kunigas Alfonsas Lipniūnas.
„Naujienų autoriai prašydavo skaitytojus nepamiršti šių žmonių likimų savo maldose“, – sako G. Kėvelaitienė.
Jos teigimu, dar vienai kategorijai būtų galima priskirti pavienius atvejus, kai buvo spausdinamas viešas kunigo laiškas kaip atsakas į pasirodžiusius klaidingus straipsnius, negalėjimas išvykti į susitikimą su Šventuoju Tėvu Lenkijoje, straipsnių ištraukos iš komunistinių leidinių, kuriuose buvo kalbama apie „Kroniką“ ir su ja susijusias bylas ar žmones. „Kronikoje“ buvo ir laiškai iš įkalinimo įstaigų.
„Lageryje gyvenimo sąlygos ypač sunkios. Režimo viršininkė, neturėdama mano laiškams vertėjo, jau seniai mano laiškus siuntinėja patikrinti Panevėžio milicijai“, – mini vienuolės, „Kronikos“ bendradarbės, panevėžietės Onos Pranckūnaitės žodžius G. Kėvelaitienė.
