Valdovas, suteikęs Panevėžiui gimtadienį

Valdovas, suteikęs Panevėžiui gimtadienį

1503 metų rugsėjo 7-ąją Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Aleksandras savo rašte Ramygalos bažnyčios klebonui apie dovanojamas žemes tarp Nevėžio ir Lėvens upių pirmą kartą paminėjo Panevėžio miesto vardą. Kas dar mums žinoma apie simbolinę pradžią miestui prie Nevėžio davusį monarchą, iškilusį tikrų sostų karų epochoje, – šventojo brolį, Kristupo Kolumbo amžininką ir uolų reformatorių? To klausėme Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekano profesoriaus Rimvydo PETRAUSKO.

– Aleksandras nebuvo pirmagimis – net ne antrasis sūnus šeimoje. Kaipgi susiklostė, kad neturintysis beveik jokių vilčių atsisėsti į sostą tapo dviejų šalių valdovu?

– Aleksandras tikrai gimė daugiavaikėje šeimoje – ir išskirtinėje. Jo tėvai buvo dviejų tuo metu Europoje kylančių dinastijų atstovai: tėvas Kazimieras Jogailaitis – jaunesnysis Jogailos sūnus, motina Elžbieta – iš Habsburgų dinastijos.

Tai buvo pirmoji tokia santuoka tarp Jogailaičių ir Habsburgų, ir Aleksandras buvo ketvirtas sūnus šeimoje. Tokiomis aplinkybėmis nėra labai daug galimybių paveldėti sostą, bet susiklostė kitaip.

XV amžiaus antroji pusė buvo labai patogus laikas dinastijoms konkuruoti dėl sostų. Ir pagrindinė kova vyko dėl Vengrijos ir Čekijos. Vyresnysis Aleksandro brolis Vladislovas dar esant gyvam tėvui tapo Čekijos, vėliau ir Vengrijos karaliumi.

Antragimis Kazimieras, kuris taip pat buvo numatytas kaip vienas galimų sosto paveldėtojų, mirė jaunas, vėliau buvo kanonizuotas ir tapo šventuoju – Lietuvos globėju.

Po jų tėvo mirties 1492 metais atsilaisvino iš karto du sostai, nes Kazimieras Jogailaitis vienu metu buvo ir Lietuvos, ir Lenkijos valdovu. Tradicija buvo tokia, kad tuo metu Lenkijos ir Lietuvos sostai dar buvo atskiri – jei tik buvo daugiau sūnų, juos buvo galima padalyti. Atrodo, jog tarp Kazimiero Jogailaičio ir abiejų šalių diduomenės būta išankstinio susitarimo, kad po jo mirties sostus paveldės tolesni pagal seką sūnūs. Todėl Jonas Albrechtas – trečiasis sūnus – gavo Lenkijos karūną, o Aleksandrui atiteko Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Iš esmės, tai buvo atsitiktinės kombinacijos rezultatas.

– Kada ir kodėl Aleksandras tapo dar ir Lenkijos karaliumi?

– Aleksandras Lenkijos karaliumi tapo po savo brolio Jono Albrechto mirties 1501 metais. Valdė kur kas trumpiau, nes 1506-aisiais mirė.

Svarbu suvokti, kad Aleksandras buvo paskutinis valdovas, kuris, kaip Lietuvos didysis kunigaikštis, valdė atskirai. Vėliau genealoginės ir biologinės aplinkybės lėmė, kad tokių situacijų, kai yra daug brolių, galinčių dalytis sostus, nebepasitaikė.

– Kuo ypatingas šio valdovo vardas?

– Savo simboliškumu.

Vardai karalių šeimose visuomet parenkami labai tikslingai. Vyresnieji Aleksandro broliai gavo Vladislovo, Kazimiero vardus – tai Jogailos sūnų, lenkiškos tradicijos Piastų giminės vardai. Trečiasis sūnus Jonas Albrechtas – Habsburgų linijos. O ketvirtasis gavo Vytauto Didžiojo krikšto vardą: Aleksandras.

Nors Vytautas Didysis nebuvo tiesioginis Aleksandro protėvis – senelio Jogailos pusbrolis, tai rodo, kad Jogailaičių giminė jį buvo įtraukusi į šią tradiciją.

Taip atsitiktinai ir labai simboliškai susiklostė, kad sūnus, gavęs „lietuvišką“ vardą, tapo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu.

– Kokią Lietuvą – viduje ir Europos, pasaulio kontekste, – paveldėjo Aleksandras?

– Tuo metu vyko keli svarbūs dalykai. Lietuvai tarptautinė situacija buvo nepalanki – kartu su Aleksandro tėvo mirtimi prasidėjo Maskvos valstybės ekspansija. Kilo konkurencinė kova dėl stačiatikiškų rusėnų žemių, kuriai Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė nebuvo labai gerai pasiruošusi, taigi per Aleksandro valdymo laikotarpį netekusi kone trečdalio teritorijos.

Naujoje literatūroje niekas per daug nekaltina Aleksandro dėl šitų praradimų – iš tiesų Maskva turėjo persvarą. Aleksandras bandė juos stabdyti ir diplomatinėmis priemonėmis – net vedė Maskvos kunigaikščio dukrą Eleną, bandė sudaryti tarptautinę koaliciją, bet, atrodo, sulaikyti puolimo nepavyko.

Ir visame pasaulyje šis laikotarpis buvo labai įdomus. Iš esmės vyko transformacija iš viduramžių į naujuosius laikus, kuriuos ypač ryškiai simbolizuoja Kristupo Kolumbo kelionė 1492 metais – tais pačiais, kai Aleksandras tapo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Ji tarsi pažymėjo naujos epochos pradžią – globalios europinės ekspansijos į Ameriką.

Lietuvos istorijos požiūriu svarbu tai, kad po labai ilgos pertraukos vėl turėjome savo atskirą valdovą. Devynerius metus Aleksandras valdė tik Lietuvą, vadinasi, daugiausia reziduodavo Vilniuje. Čia atnaujino didžiojo kunigaikščio dvarą.

Nuolatinis valdovo buvimas viduramžiais būdavo labai svarbus, nes paprastai reikšdavo spartesnes reformas. Ir Aleksandro laikais tikrai įvyko visa virtinė svarbių pokyčių nuo kariuomenės, naujo finansų tvarkymo iki miestelių stiprinimo – o tai susiję ir su Panevėžiu! – bei tolesnės kristianizacijos politikos – parapinių bažnyčių steigimo ir panašiai.

Profesorius R. Petrauskas.

– Tad galima teigti, kad Panevėžio paminėjimas Aleksandro raštuose nebuvo atsitiktinis dalykas – tai buvo jo reformų dalis?

– Tikrai neatsitiktinis. Kunigaikštis suteikė ir daugiau tokių fundacinių privilegijų bažnyčioms steigti.

Išvis Aleksandro laikais kanceliarija pradėjo veikti daug intensyviau. Iš to, kiek daug to meto dokumentų mus pasiekė, matyti, kaip suaktyvėjo visas viešasis politinis gyvenimas.

– Manoma, kad pats Aleksandras lietuviškai nemokėjo. Kodėl taip rūpinosi lietuvių kalba bažnyčiose?

– Anuomet būta tokio sąjūdžio – skatinti tikėjimo sklaidą. Šiuo atveju buvo nesvarbu, ar lietuvių, ar kokia kita kalba. Aktualesnis buvo pamaldumas, o ne kalbos klausimas – toks, kokį mes dabar suvoktume.

Tada dar trūko išsilavinusių lietuvių, o svetimšaliai kunigai dažnai nemokėjo lietuviškai. Tad su tuo ir buvo susijusios privilegijos, skatinimas kunigams mokėti lietuvių kalbą.

Pats Aleksandras, kadangi išaugo ne Lietuvoje, o tėvo dvare Vavelyje, Krokuvoje, priklausė pirmai Jogailaičių kartai, kuri turbūt nebebuvo mokoma lietuviškai ir nemokėjo lietuvių kalbos. Tačiau tai buvo ir pirmasis kartas, kai Jogailaičiai auklėti kitaip – mokyti skaityti ir rašyti. Tai buvo išsilavinusi karta. Yra išlikę keli Aleksandro parašai.

– Kuo išsiskyrė Aleksandro valdymas palyginus su ankstesniais ir vėlesniais valdovais?

– Po Vytauto Didžiojo laikų tai buvo antra labai svarbi vidaus reformų banga. Iš dalies galbūt tą lėmė faktas, jog po ilgos pertraukos pagaliau valdovo dvaras buvo sutelktas Lietuvoje. Bet asmeninės Aleksandro savybės turbūt irgi prisidėjo.

Tai buvo išsilavinęs valdovas, kuris ir pats daug ką suprato, be to, suvokė esminį dalyką: aplink save reikia telkti gerus, išsilavinusius patarėjus.

Aleksandro patarėjai buvo aukščiausio lygio – kunigaikštis tikrai išmanė, kaip juos parinkti. Pavyzdžiui, iš Krokuvos pasikviestą Henriką Šliagerį, kuris, čia tapęs pagrindiniu Lietuvos monetų kaliku, sutvarkė šį ūkį. Arba to meto lotynų dalies kanceliarijos vadovą – jauną lenką Erazmą Cioleką (šis kunigas, tapęs valdovo sekretoriumi, didžiojo kunigaikščio dvare užvedė knygą, kuriai buvo lemta pradėti finansinės raštvedybos istoriją Lietuvoje – aut. past.).

Aleksandras mokėjo telkti aplink save profesionalus, padėjusius vykdant reformas. Gal nepelnytai jis kartais vadinamas silpnu valdovu – dėl pralaimėjimų karuose su Maskva. Aš manau, kad tas buvo nulemta ankstesnės raidos. Nepaisant jo pastangų, daugybės dalykų niekas nebūtų galėjęs pakeisti. Karinės reformos pasekmių dar reikėjo palaukti – jos pasireiškė vėlesniais laikais.

– O kaip gi santykiai su Lenkija?

– Aleksandrui tampant Lenkijos karaliumi 1501 metais turėjo būti sudaryta nauja – Melniko unija, numačiusi realią Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės integraciją. Kažkuria prasme tai netgi buvo sąlyga jam tapti Lenkijos karaliumi.

Aleksandras iš pradžių tam pritarė, tačiau… Gali būti, kad buvo išankstinis gudrus sprendimas iškelti sąlygą, esą uniją turi patvirtinti tuo metu jau atsiradę Lenkijos ir Lietuvos seimai. Lenkijos seimas patvirtino gana greitai, o Lietuvos seimas – manau, ne be Aleksandro valios, – tos unijos taip ir nepatvirtino. Ji neįsigaliojo. Tai rodo, kad Aleksandras atstovavo tradicinei Jogailaičių politikai turėti kuo daugiau sostų, taigi kartu valdyti ir Lietuvą, ir Lenkiją. Toks status quo, kai Lenkija ir Lietuva yra dvi atskiros valstybės su atskirais elitais, bet valdomos vienos dinastijos, o kartais ir vieno valdovo, jam buvo visiškai patogu.

Taip ir buvo – dvi atskiros valstybės, valdomos vieno valdovo, be didesnės įtampos tarpusavio santykiuose.

– To meto diduomenei toks valdovas tiko?

– Praktiškai nuo pat Lietuvos istorijos pradžios diduomenė buvo labai svarbi valdovo atrama – visais laikais, net ir Vytauto Didžiojo. Valdovai niekada nebuvo absoliutūs monarchai.

Šiuo atveju diduomenės giminės buvo daugiau mažiau tos pačios, kaip ir vėlesniais laikais. Aleksandras valdė derėdamasis su didikais. Bet vienas konfliktas vis dėlto buvo iškilęs – dėl Mykolo Glinskio.

Tai buvo totorių kilmės kunigaikštis, priėmęs krikščionybę, kuris per savo užsienio keliones, asmenines savybes turėjo labai plačių ryšių ir labai greitai valdovo dvare padarė karjerą. Jis susipyko su tradicine diduomene, kuri nuo seno buvo įsitvirtinusi Aleksandro aplinkoje.

Aleksandras, sakyčiau, sugebėjo moderuoti tą konfliktą. Iš esmės tik jau po jo mirties prasiveržė Mykolo Glinskio maištas.

– Aleksandras mirė vos 45-erių ir buvo palaidotas Vilniuje – kiek žinoma, prieš jo valią?

– Susiklostė taip, kad Aleksandras mirė Vilniuje. Nors jo paties testamento valia, kaip Lenkijos karalius ir pagal šeimos tradiciją, turėjo atsigulti prie senelio, tėvo, brolio, ta valia nebuvo įvykdyta.

Jis yra vienintelis valdovas iš Jogailaičių giminės, palaidotas Vilniaus arkikatedroje. Didikai aiškiai norėjo turėti jo kūną, kaip savotišką politinį simbolį, pas save, kur buvo susiformavęs tam tikras valdovų panteonas – nuo Vytauto Didžiojo, Švitrigailos, Žygimanto Kęstutaičio.

Simboliška, kad valdovas, atskirai valdęs Lietuvą, pradėjęs reformas, čia buvo ir palaidotas. Jo palaidojimo vieta žinoma. Aleksandro kūnas buvo pražuvęs, vėliau atrastas ir dabar galima aplankyti jo kapą. Be Vavelio, tai dar viena vieta, kur galima pagerbti Lietuvos valdovus.

Po Aleksandro mirties toliau sostus paveldėjo Žygimantas Jogailaitis, vėliau pramintas Žygimantu Senuoju, – jauniausias ir vienintelis likęs brolis. Aleksandro santuoka su Elena buvo bevaikė. Jeigu būtų buvę vaikų, istorija dar kitaip galėjo klostytis.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų