-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Atvykstančiųjų į „Sodžių“ Daukniškių kaime žvilgsnis neabejotinai užkliūva ne tik už šios šeimos, bet ir drožiniais nustatyto šio senjoro kiemo bei paties susiręsto išskirtinio sodo namuko.
K. Rudis – ne tik medžio drožėjas. Senjoras – kankliuotojas ir kankliadirbys. Meilę šiam liaudies instrumentui Kęstučiui dar vaikystėje įskiepijo tėvai: visoje Lietuvoje garsus kanklių meistras iš Krekenavos Stasys Rudis ir kanklininkė Ona Rudienė.
Našliu likęs K. Rudis drožiniais išpuoštame sodo namelyje gyvena vienas. Nubudęs rytais eina prie Lėvens, tekančio pro pat jo sklypą, išsirengia iki pusės ir nusiprausia vis šaltėjančiu upės vandeniu.
Ar ir sulaukęs šios žiemos ryšis praustis lediniu vandeniu, sako dar nežinantis. Tačiau pasidžiaugė, kad grūdinimasis saugo jį nuo ligų. Nesirgo Kęstutis nė tada, kai pasaulį užklupęs kovidas dažną paguldė į lovą.
Kad būtų ir įdomiau, ir gražiau leistis iki Lėvens, pakrantę Kęstutis apstatė savo drožiniais. Čia vietą surado ir vandenų dievybė Neptūnas, ir žvejas, ir kitos drožėjo rankose gimusios būtybės.
O paties sodyboje „auga“ mediniai kaktusai, apstu kitokių sumeistrautų keistenybių. Begalės drožinių pasitinka ir įžengus į K. Rudžio namelį. Taip pat ir iš metalo iškaldintų kūrinių, tapybos darbų.
Šeimininkas tik kukliai prasitaria, kad tapyti paveikslai – tai garsių meistrų darbų kopijos. Jas piešdamas sako ranką lavinęs.
Save Kęstutis vadina savamoksliu drožėju. Jaunystėje ir brandžiame amžiuje duoną jis užsidirbo tarnaudamas sovietų kariuomenėje. Kariškio pensiją, kurią jam moka rusija, pradėjo gauti būdamas vos 39-erių. Senjoras sako gaunamų pinigų neskaičiuojantis, bet jų pakanka.
Išmoningi Kęstučio Rudžio darbai pristato „Sodžiaus“ sodininkų bendriją. Gedimino Kartano nuotr.
„Nežinau, kuo būčiau tapęs. Bet taip jau išėjo, kad jaunas įsimylėjau, vedžiau, o tuomet man atrodė, kad geriausiai šeima pasirūpinsiu po būtinosios tarnybos sovietų armijoje pasilikęs tarnauti toliau. Tarnavau aviacijos dalinyje Pajuostyje“, – pasakoja K. Rudis.
Tiesa, pilotuoti lėktuvo jam neteko – buvo aviacijos šaulys. Orlaiviams patruliuojant teritoriją ar skraidinant krovinius, su šautuvu budėdavo lėktuvo uodegoje.
Kadangi tarnauta ganėtinai ramiu metu, šūvius paleisti yra tekę tik per karines pratybas.
Bet per tarnybos metus skraidė tikrai daug.
K. Rudis svarsto, kad tarnyba aviacijos dalinyje nebuvo sunki. Tačiau jam, meniškos prigimties žmogui, norėjosi daugiau laisvės.
„Tarnyboje išmokau pareigingumo, tvarkos, savitvardos. Geras dalykas, kad kariuomenėje, kad ir kokia ji būtų, išmoksti planuoti laiką“, – sako K. Rudis.
Kanklių meistras Stasys Rudis su žmona Ona ir sūnumi Kęstučiu. Nuotraukoje matoma daugiau kaip 30 meistro pagamintų kanklių. Krekenava, Panevėžio r. Apie 1942–1943 m. Fotografas Tadas Bajarūnas. Kauno miesto muziejaus fondai.
O štai polinkį drožinėti K. Rudis pajuto dar vaikystėje.
Kitaip turbūt ir negalėjo būti. Juk jo tėvas Stasys Rudis visoje Lietuvoje garsėjo kaip talentingas kanklių meistras.
Jaunystėje Kęstučio tėvas buvo išvykęs užsidirbti į Ameriką, ten vertėsi batsiuvio amatu, į gimtąją Krekenavą grįžo jau įšokęs į ketvirtą dešimtį metų. Jo būta tokio nagingo, kad puikiai sekėsi ne tik batus siūti, bet ir namus statyti. Vienas Krekenavos šviesuolis pasisiūlė auksinių rankų meistrą pamokyti groti kanklėmis. Tarpukariu šis instrumentas buvo itin populiarus – lietuvybės, tautiškumo simbolis, jomis skambinti reiškė puoselėti meilę Lietuvai.
Pramokęs groti nagingasis S. Rudis ir pats ėmėsi kankles gaminti.
Meistrui kankliadirbystė sekėsi, jo instrumentai puikiai skambėdavo.
Būtent kanklės ir kankliavimas S. Rudį suvedė į porą su trisdešimčia metų jaunesne Ona.
Kęstutis pasakoja, kad jo senelis iš tėvo pusės buvo netoli Krekenavos stovėjusio Rodų dvaro prievaizdas.
„Tai kaip šių dienų brigadininkas“, – paaiškina.
O štai mamos tėvų būta bežemių. Tad Onutei tekusi tarnaitės dalia. Jaunoji tarnaitė susidomėjo kankliavimu, per tai susipažino su kanklių meistru Stasiu – ir gimė šeima. Susilaukė jiedu dviejų sūnų.
„Tėvas, nors ir atrodė, kad viską moka, mokyklos nė dienos nelankė. Tiesa, skaityti ir rašyti mokėjo, pažinti raides pamokė mama, mano senelė“, – pasakoja K. Rudis.
Garsaus kanklių meistro Stasio Rudžio sūnus Kęstutis ir pats yra pagaminęs ne vienerias kankles. Gedimino Kartano nuotr.
Mirė garsusis kanklininkas eidamas 70-uosius metus, našlaičiais palikęs sūnus.
Palaidotas S. Rudis Krekenavos kapinėse, jam pastatyto paminklo įrašas byloja, kad toje vietoje ilsisi tautos vaidila.
Laidojant tėtį Kęstučiui tebuvo dešimt. Tokio amžiaus jau ir pats pagrodavo kanklėmis. O tėčio medžio dirbtuvėje su jo įrankiais jau buvo išdrožęs nuotraukos rėmelį.
K. Rudis išsaugojęs tėčio sumeistrautą itin dailų medinį lagaminėlį, skirtą knygoms į mokyklą neštis. Jo namuose stovi ir tėvo pagaminta spintelė.
Spintelių Kęstučio namuose itin daug – ir paties pagamintų, ir fabrikinių, jas nusipirkęs nagingasis vyriškis papuošdavo drožiniais.
Iš tėvo Kęstutis išmoko ir kankles prakalbinti. Jo gamintų kanklių viršus iš eglės medžio, šonai – iš klevo.
„O dugną gaminu iš tokios medžių rūšies, kokią turiu po ranka“, – meistrystės subtilybes vardija K. Rudis.
Stygas pritvirtinęs derina, kad kanklės skambėtų. Ir apgailestauja, kad jo drožti instrumentai, nors dailumu gal ir nenusileidžia tėvo gamintiems, bet ne tokie skambūs.
Kęstutis daro išvadą: gabių žmonių gal ir nemažai, tačiau ne kiekvienam lemta turėti talentą.
Lietuvoje žinomo kanklininko sūnus 2000 metais, minint S. Rudžio 120-ąsias gimimo metines, tėvo atminimui pagamino kankles su jo portretu ir užrašu: „Mano kanklės skambės dėl Lietuvos garbės“.
Savo gamybos kanklėmis Kęstutis apdovanojęs dukrą, sūnų, keturis anūkus.
Dabar jo vaikaičiai išsivažinėję po pasaulį. Kitados Amerikoje gyveno K. Rudžio tėvas, o dabar toje šalyje ir jo sūnus įsikūręs.
Kęstučiui malonu prisiminti tuos laikus, kai susirinkę su anūkais visi pakankliuodavo. Jie būdavo kviečiami ir kanklių muzikos koncertus surengti.
Lėvens pakrantė nustatyta Kęstučio Rudžio drožiniais. Gedimino Kartano nuotr.
Meistras sako esąs dėkingas, kad didelių išbandymų, ligų jų šeimai likimas nesiuntė. Pasidžiaugė Kęstutis, kad ne tik jo tėvas, bet ir pats spėjo pasaulio pamatyti. Iš kelionės į Ameriką sūnaus aplankyti K. Rudžiui iki šiol prisiminimuose likęs Niagaros krioklys.
„Tokia didybė!“ – vis dar stebisi Daukniškių gyventojas.
Vaikystėje našlaičio, o dabar našlio dalia, pasak K. Rudžio, jo neslegia.
Sodo namelyje, į kurį persikraustė iš pradžių pardavęs Krekenavoje buvusius tėvų namus, po to – ir butą Panevėžyje, gyventi jam ne vieniša.
Žmonių paprašytas pridrožė meniškų lentelių su sodininkų bendrijos gatvių pavadinimais.
„Be to, juk turiu prižiūrėti ir sklypą, ir daržiuką. Grėbiu lapus, sukasu žemę, maitinu katiną“, – kasdienius darbus vardija senjoras.
Murklys – priklydėlis.
„Tas mūsų draugas katinas paėsti ateina, bet paglostomas nesileidžia“, – šypsosi K. Rudis.
Jaunystėje buvęs aistringas knygų mylėtojas, dabar Kęstutis sako skaitantis vis mažiau. Minčių apmąstymams pasisemia ir iš savo gyvenimo.
„Manau, svarbiausia – teisingai nugyventi niekam nepadarant skriaudos. Tikiu, kad kaip tik taip ir gyvenau. Nesu tikintis, bet vadovaujuosi sąžine. Be to, esu proto, ne jausmų žmogus“, – gūžteli kanklių meistras.
