Triatlono žvaigžde tapęs panevėžietis sportininkas dabar ugdo jaunąją kartą. P. ŽIDONIO nuotr.

V. Urbonas: bijoti nebuvo ko

V. Urbonas: bijoti nebuvo ko

Jaunimui sovietinis saugumas skyrė ypatingą dėmesį. Maištaujantys jaunuoliai – ilgais plaukais, džinsais, besižavintys Vakarų kultūra – valdžios laikyti grėsme santvarkai, kurios potencialo neįmanoma nuspėti. Vienas iš tokių jaunuolių – tuo laiku ne kartą „viešėjęs“ saugumo rūmuose būsimasis  garsus Panevėžio sportininkas.

Įkalinimo grėsmė sulaiko ne visus, norinčius išreikšti jausmus per kūrybą. Sovietmečiu drįsdavusieji dainuoti partizanų dainas žinojo, kuo tai gali baigtis, jei kas nors įskųs.

Kita vertus, ir valdžia suprasdavo, kad tokiam dainininkui atsidūrus už grotų, vėliau bus daugiau problemų.

Dėl likimo kaltino valdžią

Daugkartinis triatlono čempionas, Nemuną, Baltijos jūrą, giliausius visų žemynų ežerus perplaukęs panevėžietis, triatlono treneris Vidmantas Urbonas pasakoja jaunystėje ne kartą atsidūręs saugumo darbuotojų akiratyje.

„Jaunystėje gal visi buvome truputėlį padūkę“, – sako jis.

Augusiam vaikų namuose jaunuoliui kildavo įvairių minčių. Visi bendraamžiai turėjo abu tėvus, ir jis taip pat, tai kodėl gyveno ne su jais?

„Kalta valdžia. Tėvai, aišku, prisidėjo, bet daugiau buvo kalta valdžia, leidusi girtauti“, – ir šiandien V. Urbonui nėra lengva tą prisiminti.

Jauną asmenybę formavo ir močiutė – giliai tikinti, lankiusi bažnyčią. Jos namuose visada buvo klausomasi „Amerikos radijo“.

„Pamenu, dar mažas būdamas palįsdavau po kojine siuvimo mašina, o virš jos buvo radijas. Dėdė įjungdavo „Amerikos balsą“ ir klausydavau apie pasipriešinimą, apie sovietinę santvarką“, – sako V. Urbonas.

Visa tai kaupėsi ir išsiliejo, kai anksti paauglystėje išmokęs skambinti gitara, Vidmantas pradėjo kurti dainas ir jas dainuoti tokių pat paauglių kompanijose. Net jei paskui sulaukdavo kvietimo į tuometę R. Čarno (dabar Vasario 16-osios) gatvę, kur buvo saugumo būstinė.

„Esu ten buvęs keturis kartus – pasiklausyti „paskaitų“, – šypsosi V. Urbonas.

„Kodėl? Nes jeigu tu mažas, tave turi pasiimti vieni ar kiti? Mes – atskiri žmonės. Nusprendėme gyventi atskirai, balsavome už tai. Galų gale nuo senovės esame tokie ir turime savo gyvenimą.“

V. Urbonas

Manė, kirps plaukus

„Tris kartus tiesiog gavau kvietimus, kad reikia atvykti, o sykį buvau nuvežtas automobiliu „Volga“, – pasakoja apie tas viešnages V. Urbonas.

Per pirmą susidūrimą su saugumu jis mokėsi Panevėžio 8-ojoje vidurinėje mokykloje. Į klasę atėjo mokytojas ir liepė jaunuoliui prisistatyti direktoriui.

„Nusprendžiau, kad kviečia dėl ilgų plaukų. Braukiau juos už ausų ir galvojau: dabar juos jau kirps“, – mena sportininkas.

Tais laikais net ir gatvėje ilgaplaukį galėjo nukirpti, tačiau, kaip netrukus paaiškėjo, mokyklos vadovybė jį norėjo pamatyti visai ne dėl to.

Direktoriaus kabinete sėdėjęs saugumietis iškart pradėjo klausinėti, ar vaikinas fotografuoja, kokį fotoaparatą turi ir taip toliau. V. Urbonas sako tik vėliau sužinojęs, kad kažkas Tulpių mikrorajone išmėtė fotografuotus atsišaukimus.

Saugumietis jam liepė surinkti turimas fotografijas ir atnešti prie tuomečio „Pušyno“ restorano Tulpių gatvėje.

„Laukiu. Prilėkė „Volga 24“, iššoko trys saugumiečiai. Keista buvo – tarsi suėmimas: vienas iš dešinės, kitas iš kairės, trečias iš priekio. Sako, duok nuotraukas, tada įsodino į automobilį ir nuvežė į R. Čarno gatvę „paskaitėlių“, – mena sportininkas. Ko tik jis saugume neprisiklausė – kokie amerikiečiai blogi, muša juodaodžius, Vakaruose santvarka niekam tikusi ir kt.

Paskui saugumo rūmuose V. Urbonas lankėsi dar tris kartus. Tik dabar jį jau kvietė dėl dainų – ir svetimos, ir savos kūrybos.

Kadangi atlikdavo jas didesnėse ar mažesnėse kompanijose, panevėžietis neabejoja būdavęs įskųstas.

Atsakyti į saugumiečių klausimus, kodėl kuria dainas ir kodėl būtent tokias, nebuvo paprasta. Dažniausiai jose pagrindinis žodis būdavo „Lietuva“. Vienoje net būta eilučių apie tai, kaip kadaise Lietuvą vadino tėvyne, mylima, o dabar ji tapo pamote.

ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Paliko negyjančių žaizdų

V. Urbono repertuare netrūko dainų ir prieš sovietinę santvarką, tačiau garsus sportininkas dabar to nesureikšmina.

„Nebuvau kažkoks didelis disidentas, kažką smarkiai antisovietiško daręs, – gūžteli. – Bet savo jausmus išreikšdavau.“

Poreikį tam sako pajutęs anksti, dvylikos keturiolikos metų. Nes buvo pikta ant santvarkos – kad turi taip gyventi, kad tokia tvarka.

„Paauglystė – kai pats pradedi bręsti, suprasti, suvokti, kas darosi. Lakstai apiplyšęs ir ieškai kaltų. Aišku, supranti, kad viskas taip susiklostė, bet daugiau kaltini santvarką“, – V. Urbonas atviras dėl savo abejonių: kartais jam tebeatrodo, kad į galvą įsikalta mintis, jog dėl gyvenime patirtų išbandymų daugiau kalta santvarka nei tėvai, buvo neteisinga.

Bet, kita vertus, sunku buvo prisiversti galvoti kitaip – ir ypač po brolio žūties.

Kaip galima mėgti santvarką ir ja džiaugtis, kai patenki į vaikų namus? Pasak V. Urbono, vaikui tai jau savaime smūgis. Bet jis, vos septynerių, iš jų dar buvo išsiųstas į Panevėžio internatinę sporto mokyklą, o jo jaunylis brolis, sulaukęs mokyklinio amžiaus, – į Nemenčinės internatą.

„Mus visiškai atskyrė. Kaip galėjau bendrauti su broliu, kai man septyni metai ir einu į pirmą klasę Panevėžyje, o jis – Vilniuje?“ – skausmingais prisiminimais dalijasi sportininkas.

Brolį jis vėl susirado tik būdamas maždaug 14–15 metų. Susitikus teko susipažinti iš naujo. Bet ir vėl neilgam: netrukus atėjo žinia, kad brolis tragiškai žuvo.

„Kas dėl to buvo kaltas? Vienareikšmiškai – santvarka. Viduje visą laiką ta mintis kirbėjo: visiška nesąmonė – kaip galima išskirti šeimos narius!“ – visas šis nepasitenkinimas netruko išsilieti kūryba – per Vidmanto dainas.

Tiesa stipresnė už baimę

V. Urbono manymu, jo brandai įtakos turėjo ir „Amerikos balsas“, skirtumo tarp to, kaip yra iš tikro, ir to, kas deklaruojama, suvokimas. Gebėjimas palyginti, kaip pasaulis gyvena už geležinės uždangos ir kaip čia.

Jaunuolis žinojo ir apie Lietuvos partizanus, antisovietinį pasipriešinimą.

Vidmantas tuo laiku rinkdavo numizmatiką, smetoninius žurnalus, knygas. Girdėjusieji apie jaunuolio pomėgį atnešdavo jų.

„Ten rasdavau dainų, eilėraščių. Aš jiems muziką iš karto pritaikydavau ir dainuodavau“, – pasakoja.

Taip pradėjęs rinkti partizanų dainas, V. Urbonas įsidrąsino atlikti jas ir viešai: „Pamenu, keletą metų grodavau vestuvėse. Kai užtraukdavau tam tikrų dainų, žmonės prieidavo ašarodami ir klausdavo, kaip nebijau, kaip taip drąsiai dainuoju. Atsakydavau: o ko bijoti? Yra tokia daina.“

Daug senųjų partizanų dainų, pasakoja V. Urbonas, užrašęs važinėdamas po kaimus, sodybas. Kartą Kupiškio rajone užsukęs į dviejų seserų vienkiemį, išgirdo dar ir daugybę pasakojimų apie miško brolius. Tais laikais kalbėti su nepažįstamu jaunuoliu apie kovotojus už laisvę buvo pavojinga. Tačiau, Vidmanto manymu, garbaus amžiaus moterų turbūt jau niekas nebegąsdino – tiek per gyvenimą buvo visko patyrusios ir prisižiūrėjusios.

„Iš jų labai daug partizanų dainų prisirašiau. Atlikdavome jas drąsiai – juk yra toks tekstas, tokios dainos“, – sako, kad nepaisė pavojaus.

Gitara Vidmantą lydėjo nuo pat paauglystės – nepadėjo jos net tuomet, kai už atliekamas dainas buvo tąsomas po saugumiečių kabinetus. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Gitara Vidmantą lydėjo nuo pat paauglystės – nepadėjo jos net tuomet, kai už atliekamas dainas buvo tąsomas po saugumiečių kabinetus. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Kalėjimas labiau gąsdino pačius

Pasak V. Urbono, jam buvo įdomu viskas, kas sena, norėjo, kad niekas nebūtų užmiršta. Nors nuo saugumo už tai ir gaudavęs per kepurę.

„Gąsdindavo sakydami, kad mes galime tave greitai pasodinti į kalėjimą, bet suprantame, kad dar nesuvoki, ką darai, jaunas. Kai tave pasodinsime, grįši jau tikras priešas. Grįši prisiklausęs visko, būsi mums taikinys, jau kitoks. Todėl ir nesodiname“, – sportininkas pasakoja apie saugumiečių taktiką.

Dar kartą su saugumu jam teko bendrauti sovietinėje kariuomenėje.

„Kariuomenėje irgi liežuvio už dantų nelaikydavau“, – prisipažįsta.

V. Urbonas tarnavo desantininkų dalinyje Marijampolėje. Tuo laiku prasidėjo karas Afganistane, ir kareiviai, suprantama, apie tai pasikalbėdavo.

Dėl tų pokalbių jais ir susidomėjo Kauno saugumas. Laimė, pamena sportininkas, ilgai nelaikė: pagąsdino, suprantama, išūžė ausis visokiomis propagandinėmis kalbomis, parodė kelis filmus apie sunkų gyvenimą kapitalistiniame pasaulyje ir išleido.

Partinėmis perspektyvomis nesuviliojo

Geležinio žmogaus titulą V. Urbonas pelnė jau pradėjęs atleto karjerą. Tačiau valią ugdytis buvo priverstas gerokai anksčiau.

Tiesa, tvirtina, pokalbiuose su saugumiečiais jam baisu nebūdavę.

„Aš jų klausiausi su vidine šypsena. Žinojau, kad netiesa, ką jie pasakojo, kad jų toks darbas“, – sako pats nenumanantis, iš kur tokia ramybė.

Gal dėl to, kad saugumiečiai, nors ir darbavosi kaip geri psichologai, kalbėjo neįtaigiai.

„Viduje tą žinai, galvoji: ką tu čia pasakoji! Nesąmonė ta kova tarp dviejų pasaulio pusių. Taip nėra. Suprantu, kad nusikalstama, kitos tautybės, kitos rasės žmonės engiami, bet taip yra visame pasaulyje – tiek ten, tiek čia“, – prisimena V. Urbonas.

Jo jaunystėje milicininkai gaudydavo ilgaplaukius jaunuolius tiesiog gatvėse ir nukirpdavo prievarta. Nepaisant to, ne vienas augino ilgus plaukus.

„Džinsai buvo prabanga, bet nešiodavome. Jaunystė…“ – šypsosi prisiminęs tas maištingas dienas, kai rinkdavo užsienio atlikėjų įrašus, „The Beatles“ nuotraukas, klausydavosi Liuksemburgo radijo, transliuodavusio laisvų Vakarų muziką.

Nors V. Urbonui ne kartą teko svečiuotis saugume, tikras stebuklas, kad nei studijuoti, nei dirbti tai nesutrukdė.

Bet žinomas panevėžietis teigia ir nesidarbinęs ten, kur reikalaudavo partinio lojalumo. Tenkinosi paprasto darbininko duona. Ir sportavo.

„Nebuvo tokių pozicijų, kad to reikėtų. Neužėmiau vadovo kėdės ir panašiai. Bet pasiūlymų tapti komunistu buvo: stoji į partiją ir gauni kokį neblogą postą“, – neslepia.

Geležinio žmogaus titulą Vidmantas Urbonas pelnė jau pradėjęs atleto karjerą. Tačiau valią ugdytis buvo priverstas gerokai anksčiau. A. REPŠIO nuotr.

Geležinio žmogaus titulą Vidmantas Urbonas pelnė jau pradėjęs atleto karjerą. Tačiau valią ugdytis buvo priverstas gerokai anksčiau. A. REPŠIO nuotr.

Tikėjimas laisve

Vis dėlto V. Urbonas neatmeta jaunystėje buvęs ir sekamas.

Močiutė, pas kurią Vidmantas kurį laiką gyveno, turėjo butą Statybininkų gatvėje, netoli dabartinės Panevėžio arenos. Tad iš jos namų būsimam sportininkui tekdavo gerą gabalą kelio nužingsniuoti Tulpių gatve iki Sporto rūmų, kur vykdavo treniruotės.

„Eidavau kiemais, matydavau, kad balkone diedukas rūko. Ateidavau į Sporto rūmus, o jis sėdi kokios 4–5 eilėje ir ploja, žiūri krepšinį. Susitikdavome ir kitose vietose – tą pastebėjau keletą kartų. Negaliu patvirtinti – gal ir sutapimas. Bet kad buvo, tai buvo“, – pasakoja.

Vienas ryškiausių V. Urbono įspūdžių iš tų jaunystės metų – tikėjimas laisve, gyvenęs giliai viduje.

Tą tikėjimą, jo įsitikinimu, turėjo ir Lietuvos partizanai, kiti lietuviai.

„Lietuva ir šalis atskira, ir jos kalba atskira. Sovietai vadino mus „broliška respublika“, bet mes  visai atskiri – atskirai gyvenome“, – stebisi pašnekovas.

Ir dabar, vertinant įvykius Ukrainoje, V. Urbonui ramybės neduoda klausimas, kodėl kai kurioms pasaulio valstybėms niežti nagai dalintis kitas teritorijas, kitas tautas.

„Kodėl? Nes jeigu tu mažas, tave turi pasiimti vieni ar kiti? – nesupranta. – Mes – atskiri žmonės. Nusprendėme gyventi atskirai, balsavome už tai. Galų gale nuo senovės esame tokie ir turime savo gyvenimą.“

Žinomas panevėžietis primena, kad lietuviai visada kovojo su tokiais agresoriais, kaip tik sugebėjo: kas dainomis, kas – sportu.

„Tokie dalykai suburia žmones“, – pergalės viltį ištikimai puoselėja Geležinis žmogus.

Jūsų komentaras

Taip pat skaitykite