Mūšiuose už Lietuvos laisvę sužeisti kariai gydosi Kauno karo ligoninėje. PB ARCHYVO nuotr.

Už nepriklausomą tėvynę aukojo brangiausia

Už nepriklausomą tėvynę aukojo brangiausia

Karas neapsieina be žmonių aukų, jis žaloja kūnus ir sielas, palieka randus visam gyvenimui. Tačiau Nepriklausomybės kovų dalyvių ryžto nesugniuždė niekas.

Nepriklausomos valstybės kūrimosi pradžia nebuvo lengva. Ką tik buvo prasiautęs Pirmasis pasaulinis karas, nusinešęs daugiau nei 10 000 jame dalyvavusių lietuvių gyvybių, o sužeista buvo kone 19 000. Tarpukariu, 1925 metais, leidinyje „Karys“ rašyta, kad iš minėtų sužeistųjų neįgalūs tapo kone 21 procentas.

Nepriklausomybės kovose taip pat buvo sumokėta kraujo kaina: sužeistųjų priskaičiuota kone 3 000, iš kurių neįgaliais pripažinti kiek daugiau nei trys šimtai.

Pirmas kraujas

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas primena, kad pirmasis Lietuvos nepriklausomybės kovų invalidas buvo mūsų kraštietis. Antanas Sereika gimė Krekenavos parapijos Daugėliškų kaime, ūkininkų šeimoje.

„Joje vyravusios patriotinės nuotaikos ir lėmė, kad 1919 metų sausį Antanas vienas pirmųjų įstojo į Panevėžio srities apsaugos būrį“, – pasakoja istorikas.

Jo teigimu, tuo metu situacija Panevėžyje buvo sudėtinga. Sausio pradžioje vokiečiams palikus miestą, į apylinkes veržėsi Raudonosios armijos pulkas. Panevėžio srities apsaugos būrys turėjo trauktis į Kėdainius ir stiprinti savo pajėgas.

Tik susikūrusio savanorių būrio laukė rimti išbandymai. Jau sausio 13-ąją per susidūrimą su raudonarmiečių žvalgų būriu ties Kolupiais sunkiai sužeistas Jurgis Kiaunė. Jis buvo pirmasis nepriklausomybės kovose kraują praliejęs savanoris.

Pirmos didesnės kautynės, pasak D. Pilkausko, įvyko vasarį – dėl Šėtos miestelio. Mūšio būta labai svarbaus, nes žūtbūt reikėjo užkirsti Raudonajai armijai kelią į Kauną. Ties Šėta žuvo ir pirmasis savanoris – Povilas Lukšys iš Kėdainių krašto.

Būtent šiose kautynėse dėl Šėtos ypač pasižymėjo ir Antanas Sereika, brangiai sumokėjęs už savo narsą: sunkiai sužeistą savanorį teko išsiųsti gydytis į Kauną.

„Dėl nukraujavimo amputavus koją, A. Sereika tapo pirmuoju Lietuvos kariuomenės karo invalidu“, – pasakoja D Pilkauskas.

O pirmųjų savanorių aukos niekada nepamiršę Šėtos gyventojai, istoriko teigimu, tarpukariu A. Sereikai net buvo pastatę paminklą.

Karo invalidu Antanas Sereika tapo dar pačioje nepriklausomybės pradžioje – buvo sunkiai sužeistas viename svarbiausių to meto mūšyje dėl Šėtos. LCVA nuotrauka

Karo invalidu Antanas Sereika tapo dar pačioje nepriklausomybės pradžioje – buvo sunkiai sužeistas viename svarbiausių to meto mūšyje dėl Šėtos. LCVA nuotrauka

Gimtinė šaukė grįžti

D. Pilkausko žiniomis, A. Sereika, nepaisydamas rimto sužeidimo, liko Lietuvos kariuomenėje ir tarnavo iki pat 1920 metų kovo pradžios. Už karinius nuopelnus jis buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus pirmo laipsnio ordinu ir vardiniu Lietuvos valstybės tarybos laikrodžiu.

Istorikas pabrėžia: nedaug savanorių buvo taip aukštai įvertinti. O A. Sereikai dar ir pasiūlyta tarnyba Kaune.

Taip 1923-iaisiais buvęs karys pradėjo tarnybą Karo muziejuje. Čia, D. Pilkausko pasakojimu, susipažino su būsima žmona Bernadeta. Jie susilaukė trijų vaikų – dviejų dukrų ir sūnaus.

Tiesa, Kaune A. Sereika neužsibuvo.

Lietuvos valdžia tinkamai įvertino savanorių nuopelnus. 1929 metais A. Sereikai buvo suteiktas savanorio kūrėjo statusas, jis apdovanotas savanorio medaliu bei Nepriklausomybės dešimtmečio medaliu. Vėliau A. Sereika iš Lietuvos valdžios gavo 10 hektarų žemės ir apsigyveno Krekenavos valsčiaus Gringalių kaime. Čia savanoris pasistatė namą, ūkininkavo.

„Tuo metu žemė buvo didelis turtas. Ūkininkų vaikai tęsdavo savo tėvų tradicijas“, – sako D. Pilkauskas, pridūręs, jog tuo A. Sereika vis dėlto neapsiribojo. Visada buvęs veiklus žmogus, sugebėjo ne tik ūkį išlaikyti, bet ir aktyviai dalyvauti Krekenavos visuomeniniame gyvenime, priklausė Krekenavos šaulių būriui – kiek žinoma, vienam aktyviausių Panevėžio rinktinėje.

Pasak istoriko, miestelio bendruomenei šauliai rengdavo vaidinimus, ir A. Sereika juose dalyvaudavo.

A. Sereika nugyveno garbingą amžių – 78-erius metus. Savanoriui pavyko išvengti arešto sovietų okupacijos metais. Jis 1975 metais ir ilsisi Krekenavos miestelio kapinėse.

Praradę daugiau, nei sveikatą

Ką tik susikūrusiai valstybei 2–3-iajame dešimtmečiuose buvo sudėtinga užtikrinti reikiamą paramą kare sužalotiems asmenims. Kartais gal pritrūkdavo ir noro ar politinės valios. Todėl patys neįgalieji aktyviai būrėsi į organizacijas.

1928 metais leidinys „Lietuvos karo invalidas“ nušvietė sudėtingą jų situaciją.

„Kovų metu ir karo atoslūgy invalidai buvo kiek primiršti. Jie, sužeisti, atsidūrė ligoninėse ir ten, tik tarp savęs, sunkiausiuose sopuliuose, gailestingųjų sesučių paguosti, skundėsi likimu, laukė dar neaiškių kovos rezultatų ir gailėjosi… Gailėjo ne nustoto brangiausiojo žmogaus turto – sveikatos, bet kad beširdis likimas nelaiku juos išmušė iš vinminčių kovos lauko draugų-savanborių eilinių tarpo. Gailėjosi, kad jie, taip sunkiu tėvynei momentu, negali daugiau jai padėti“, – rašė tuomet nepriklausomybės kovų invalidas J. Barčius. (Čia ir kitur citatų kalba netaisyta.)

Jis minėjo, kad 1922 metais Kaune karo invalidams buvo pastatytas bendrabutis, kuriame likimo draugai galėjo pasidalyti mintimis, pabūti krūvoje. Čia gyveno sužeistieji ne vien nepriklausomybės kovose, bet ir Pirmojo pasaulinio karo metais.

J. Barčiaus žodžiais, 1928 metais Lietuvos karo invalidų sąjunga vienijo daugiau nei 60 narių, pensijomis aprūpinta buvo 146 Lietuvos karo invalidai ir 128 rusų ir vokiečių karo invalidai. Pašalpų duota daugiau nei 8 000 litų. O iš viso tuo metu šalyje buvo 329 Lietuvos karo invalidai ir 1 113 rusų ir vokiečių karo invalidai.

„Daug blogiau yra su gyvaisiais, kuriuos invalidais žmonės vadina. Iš pradžių visi veik ant rankų nešiojo ir pirmąsias vietas visur teikė, šiandien gi 12–13 metų praslinkus kažin kodėl apie juos visai nieko negirdėti, tarytum jų visai ir nebūtų.“

Generolas V. Grigaliūnas-Glovackis

Po ketverių metų tame pačiame leidinyje jau kunigas A. Sabaliauskas svarstė, kodėl žmonės, galėję didžiuotis kūrę savo šalį, iškovoję jai laisvę, paaukoję savo sveikatą, dažniausiai taip nesijautė – elgėsi kukliai, stengėsi neišsišokti. Dvasininko manymu, jie kone iš karto pateko į nepavydėtiną padėtį – buvo pravardžiuojami dėl luošumo, užgauliojami. Artimieji esą dar labiau sudrumsdavo dvasią. Norėdami paguosti, ne vienas pasakydavo“ išėjai savanoriu, o dabar – nieko neturi. Visa tai ūpo nekėlė.

„Už savo pasiaukojimą tėvynei jie negavo nė moralinės tinkamos padėkos, nekalbant jau apie padorų materialinį aprūpinimą“, – apgailestavo dvasininkas.

Tuo labiau kad ir pati Lietuvos valdžia, kunigo A. Sabaliausko manymu, sudavė savo veteranams skaudų smūgį.

„Imkim kad ir invalidų šeimas. Tiesiog pajuokimas. Karo invalido šeimos nariu visai negali būti laikoma jo žmona, nes įstatyme aiškiai pasakyta. – „Žmona, jei ją invalidas yra vedęs prieš tapęs invalidu“. Juk mūsų kariuomenės branduolį sudarė savanoriai, 18–20 metų žaliukai, jie tokie jauni nebuvo ir negalėjo būti vedę“, – kunigas svarstė, kad už tai, jog tokie jauni ir nevedę išėjo kariauti, tarsi baudžiami.

Kaip kitą pavyzdį jis pateikė karo invalidų pensijas. Iš pradžių įstatymas numatė, kad eiliniu kareiviu buvęs invalidas gaus pusės jaunesniojo karininko atlyginimo dydžio pensiją. Tuo laiku tai buvo apie 182 litus. Augant atlyginimui, pensija nedidėjo – įstatymas pakeistas ir paliktas apibrėžtas dydis – tie patys šimtas aštuoniasdešimt du litai.

Krekenavos šaulių būrys. Antroje eilėje ketvirtas iš kairės sėdi Antanas Sereika. 1927-ieji. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS nuotr.

Krekenavos šaulių būrys. Antroje eilėje ketvirtas iš kairės sėdi Antanas Sereika. 1927-ieji. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS nuotr.

Tokios narsos buvo nematę

Leidinyje „Lietuvos karo invalidas“ galima rasti ir būsimo Lietuvos kariuomenės vado, generolo, politiko, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro, o tuo metu dar majoro Stasio Raštikio pasvarstymus apie nepriklausomybės karų savanorius karo invalidus.

„Pagaliau ne kas kitas, kaip tėvynės meilė, entuziazmu sustiprinta, padėjo pirmiems mūsų savanoriams drąsiai kovoti su priešais, nugalėti ir galutinai įvykdyti tai, ką tautos vadai buvo paskelbę 1918 metų vasario 16 dieną. Tai buvo ne pasaka, bet teisybė, ne stebuklas, bet tautiškos dvasios triumfas“, – rašė jis 1932-aisiais.

Pasibaigus kovoms, kariai išsiskirstė. Vieni jų liko tarnauti kariuomenėje, kiti pasinėrė į ankstesnę kasdienę veiklą ar rado naujų. Treti atgulė amžino poilsio įvairiose šalies kapinėse.

„Bet buvo dar ir tokių, kurie, grumdamiesi su priešais, nustojo rankų, kojų, akių, kurių kūnai liko išraižyti priešo kulipkų, durtuvų ir kardų randais, kurie nors ir liko gyvi, bet nustoję sveikatos ir reikalingi kitų pagalbos. Tai yra mūsų karo invalidai“, – rašė S. Raštikis.

Nepaisant sunkumų, negalios, jis neabejojo, kad šie žmonės vėl stotų ginti savo Tėvynės ir laisvės.

„Jie geriau už mus moka branginti tėvynės laisvę. Karo invalidas yra Lietuvos papuošalas“, – tvirtino jis.

Generolas leitenantas Vincas Grigaliūnas-Glovackis taip pat neslėpė pasididžiavimo nepriklausomybės kovų dalyviais. Per ketvirtį amžiaus karininkavimo jam esą tokių karių kaip lietuviai savanoriai neteko sutikti.

„Be ginklų, šarvų, avalinės bei rūbų, kitkart net ir be kariško pasirengimo lietuvis savanoris betarnaudamas lengvai nešė karo tarnybos jungą. Besimokydamas lauke, ar stovėdamas šalty sargyboj, ne vienas palydėjo savo sveikatą. Kai kurie peršalę turėjo skirstis su šiuo pasauliu, net neišvydę išlaisvintos tėvynės. Nė pusės metų nesimanksštinus išeita priešo sutikti, kuris kruvinais nagais draskė tėvynės kūną. Priešas daug gausingesnis ir puikiai apsiginklavęs. Tačiau lietuviai jo nepabūgo. Jie neklausė kiek priešų ir kuo ginkluoti, tiktai klausė, kjame ir kada bus leista su jais susitikti“, – gyrė už narsą lietuvius savanorius Panevėžio išvadavimo operacijos dalyvis.

Kartu generolas svarstė, o ką gi šie žmonės gavo vėliau iš savo tėvynės. V. Grigaliūno-Glovackio manymu, vienas kitas buvo deramai paminėtas, kai kurių vardais pavadintos miestų gatvės, gražiai tvarkomi kapai ar pastatyti paminklai.

„Daug blogiau yra su gyvaisiais, kuriuos invalidais žmonės vadina. Iš pradžių visi veik ant rankų nešiojo ir pirmąsias vietas visur teikė, šiandien gi 12–13 metų praslinkus kažin kodėl apie juos visai nieko negirdėti, tarytum jų visai ir nebūtų“, – aukštas karininkas pažymi, kad apie save šie žmonės neretai ir nedrįso priminti.

Pasak jo, nors pensiją šie žmonės ir gaudavo, tačiau labai nedidelę. Ir pati valstybė nebuvo turtinga. Todėl manyta, kad visi tautiečiai turėtų prisidėti, kelti šių žmonių dvasią, gražiai paminėti. Siūlomi būdai varijavo nuo dainos sukūrimo iki smulkesnio jų žygių aprašymo, tų žygių paviešinimo mokyklose, kuriose mokėsi, savivaldybėse. Ir dar – dažniau kviestis į karinių dalinių šventes ir apmokėti keliones į jas, išmokyti amato ir daugelį kitų dalykų.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų