Už blogus darbus – neišvengiama bausmė

Už blogus darbus – neišvengiama bausmė

Pavojus išklysti iš doros ir tiesos kelio yra visada – net pirmas žingsnis į klystkelį neretai tampa slidus ir reikšmingas.

Tarpukario Panevėžyje tvarkos sargams irgi darbo nestigo: sprendžiant iš pranešimų to meto miesto laikraštyje, apylinkėse nestigo ir ilgapirščių, ir chuliganų, ir vandalų. PB ARCHYVO nuotr.

Tarpukario Panevėžyje tvarkos sargams irgi darbo nestigo: sprendžiant iš pranešimų to meto miesto laikraštyje, apylinkėse nestigo ir ilgapirščių, ir chuliganų, ir vandalų. PB ARCHYVO nuotr.

 

Šiuolaikiniuose laikraščiuose ir interneto portaluose mirgėte mirga pranešimai apie kriminalinius įvykius. Skaitytojai gali sužinoti ne tik apie rezonansinius nusikaltimus, bet vos ne apie kiekvieną vagystės, plėšimo, apgavystės, klastojimo atvejį.

Prieškario metais nusikaltimai taip pat nebuvo slepiami nuo visuomenės. Juk žinodami apie gresiančius pavojus žmonės galėtų būti atsargesni, o į blogus poelgius linkusieji baimindamiesi viešo pasmerkimo gal ir pamąstytų prieš sukdami iš tiesos kelio.

 

Ieškojo priežasčių

Daugiau kaip prieš aštuoniasdešimt metų „Panevėžio balsas“ informavo skaitytojus (citatų kalba netaisyta): „Per šių metų devynis mėnesius Lietuvoje buvo padaryta labai daug nusikalstamų darbų: visuomenės dorovę prižiūrinčių įstatymų prasižengimų buvo 4259, įvairių raštų suklastojimų 283, kūno sužalojimų ir smurto panaudojimo prieš asmenis 3212, svetimo turto pasisavinimų įstaigose 1883, vagysčių 15208, plėšimų 207, bankrutavimų 181, padegimų 421 ir kt. Savaime suprantama, kad pati svarbiausioji jų atsiradimo priežastis yra nuolat menkėjantis tautos dorovingumo lygmuo, kuris be religijos, neturėdamas jokios kitos atsvaros, pamažu gramzdina tautą į nusikaltimų jūrą. Bereligiškumas, nedorovingumas, krikščionybės principų iškeitimas į kitas tariamas vertybes pagaliau sudaro sąlygas, kurios būna vęši dirva augti nusikaltimų piktžolėms.“

Ypač jautriai visuomenė reaguodavo į šventvagiškus nusikaltimus: vagystes iš bažnyčių, relikvijų niokojimą.

1933 metais spaudoje piktintasi: „Kažkoks piktavalis sudaužė prie vieškelio stovėjusį Kupiškio vl. Laičių k. kryžių. Nuo kryžiaus nuimtas nukryžiuotasis, išsukiotos rankos, kojos, kurios pagrečiui sukaišiotos į žvyrą, nudaužta galva ir įstatyta griovy į smiltis, sudaužytas kryžiaus pamatas, kryžavonės ir t. t. Tikimasi, kad greit toks tikybos niekintojas suklups ir pateks į teisingumo rankas.“

 

Netinkami poelgiai

Neretai spaudoje galima rasti pasakojimų ir apie kurioziškai atrodančius nusižengimus įstatymams, nelinksmai pasibaigusius netinkamus poelgius. Kaip, pavyzdžiui, šis, aprašytas prieš devyniasdešimt metų: „Vienas pilietis iš Pavartyčių kaimo, neseniai grįžęs iš Panevėžio kalėjimo, pasisakė esąs Mažeikių urėdijos girininkas ir uniformą dėvėdamas kasdieną vaikščiodavo į Šeduvą pas panelę. Bet policija, sužinojusi, kad tai apgavikas, vieną gražią dieną uniformos ženklus piliečiui nusegė ir kartu su protokolu išsiuntė kur reikia. Pilietis dabar ir akių žmonėms parodyti bijo.“

Arba 1930 metais laikraštyje papasakotas: „Nepersenai ūkininkas J. G. , prisisodinęs vežimą darbininkų, šventės dienoje važiavo dainuodamas per Vadoklius, kada žmonės bažnyčioje meldėsi. Vietoj to, kad pravažiuojant pro bažnyčią pakelti kepurę, jis klykavo žvėrio balsu. Paminėtas ūkininkas J. G. nuvažiavo į Jotainių kaimą (Ramygalos valsč.) ir ten pakėlė didelį triukšmą ir apmušė žydelį, kuris jo neleido į savo krautuvę. Už abu aukščiau pasakytus įvykius surašyti tinkami protokolai. Lauksime teismo sprendimo, kuris turėtų į tai kuo aštriausiai reaguoti.“

1931 metais aprašyti įvykiai stebėtinai primena šiuos laikus: „Šeštadienį (II. 21) apie 18 v. Laisvės aikštės ir Ukmergės gatvės kampe ėjo susikibę du jauni gerokai „šilti“ vyrukai. Tuo tarpu važiavo vienas kaimietis, apysenis žmogus ir paprašė kelio. Bet jaunieji „drąsuoliai“ iš karto išplūdo tą žmogų, o vėliau įsikarščiavę pamėgino muskulų jėgą, gerokai apdaužė ir peiliu galvoje iki veido padarė žaizdą. Ėjusieji žmonės norėjo „peštukus“ sulaikyti. Apsigandę įbėgo į Ligonių kasos kiemą ir pasislėpė. Žmonės pasaugojo, kol policija atėjusi visus juos suėmė ir nusivarė policijon, kur sustatytas protokolas.“

Būdavo ir taip: „Iš „gardaus skystimėlio“ Minaugiškių (Miežiškiai) Vladziukas Mck. antrą Velykų dieną „mėgino“ ar nusišauti, ar pasikarti. Deja, šauliai jį sugavo ir pargabeno namo išsipagirioti.“

Tarp spaudoje viešinamų blogų darbų buvo aprašyti ir tokie: „Daugelis ūkininkų, norėdami gauti didesnę savo gyvuliams kainą, griebiasi tiesiog baustinų ir smerktinų priemonių. Kad ūkininkų karvės atrodytų pieningesnės, po 2 ar 3 paras nemelžiamos. Tokią karvę nupirkus, tenka ilgai būti be pieno iki sugydomi tešmens bei pieno takų uždegimai. Be to, pasitaiko ir tokių atsitikimų, kai parduodamai karvei esti sumušamas tešmuo iki ištinsiant ir tokiu būdu jos sveikata sutrikdoma visam gyvenimui.“

 

Užteko ir apgavikų, ir vagių

„Panevėžy atsirado viena panelė, buvusi mokinė, kuri ne savo vardu pradėjo imti prekes iš krautuvių. Iš „Mildos“ krautuvės paėmė prekių už 80 litų, pasirašydama pavarde Amorenčikaitė ir kaip tarnaujanti pas apskrities viršininką. Nuėjusi į kitą krautuvę paėmė rašomųjų dalykų ir prašė užrašyti apskrities viršininko sąskaiton. Nepavyko, deja, ilgai jai žmones apgaudinėti. Panelę areštavo kriminalė policija ir atidavė taikos teisėjui. Ar ne gėda, kad gerokai pasimokinę panelės negalėtų rasti sau darbo?“ – tokį apgavystės atvejį pasakojo „Panevėžio balsas“.

Vartant senus laikraščius nemažai galima rasti įvairių apgaulės atvejų – norinčiųjų sočiau gyventi svetima sąskaitą būdavo visais laikais. Būdavo klastojami dokumentai, pasakojamos išgalvotos istorijos, pasitelkiami įvairiausi apgaulės būdai pinigams iš privačių asmenų išvilioti, iš įstaigų pasisavinti.

Rašyta: „Linkuvoje areštuotas policijos raštininkas K. Cicėnas už išeikvojimą valdžios pinigų iki šiol savo juodus darbus dengė tautiška ir šauliška akcija.“

Vagystės taip pat buvo neretos. „Panevėžio balsas“ pasakojo: „Panevėžio mieste buvo pavogta dienos metu iš pil. Leibo Jofe krautuvės manufaktūros prekių už 180 lt vertės ir iš pil. Vilgelmo Šeilero krautuvės viena pora pusbačių 50 lt vertės. Vagystėj buvo įtartos dvi moterys, kurios policijos pastangomis tą pačią dieną tapo sulaikytos. Padarius kratą, pavogti daiktai buvo atrasti viešbutyje, kur jos buvo apsistojusios. Vagilės pasirodė esančios Trumpovskaitė ir Mirvišienė iš Kauno, kurios į Panevėžį atvyko vogimo tikslu. Jos yra žinomos vagilės-recidivistės ir jau buvo baustos už vagystes.“

„Birželio 7 d. Baltosios km. Šeduvos valsč. Elžbietai Mickevitienei iš užrakintos kutės pavogta karvė, įkainuojama 500 lt.“

Iš spaudos buvo galima sužinoti apie pavogtus linus, lašinius, kelias paltis, arklį. Laikraštis atkreipdavo dėmesį, kad „reikėtų vagis smarkiau bausti. Nes vis iš kažkur čia jų atsiranda. Prapuola tai avys, tai antys, tai tilto ledlaužiai, nors kai ką ir pavyksta atrasti“.

 

Teismo kronika

Visiems nusikaltimų keliais pasukusiesiems anksčiau ar vėliau tenka atsidurti teisme.

„Panevėžio balse“ būdavo pateikiama Panevėžio apygardos teismo bylų statistika. Štai viena ištrauka: „Baudžiamosios bylos: iš 1924 metų liko neišspręsta baudžiamųjų bylų su kaltinamaisiais aktais 321, su apeliacijos skundais 3247 ir numarinta (nesusekus kaltininkų) 90, iš viso 3658 bylos.

1925 metais naujų bylų įstojo: su kaltinamaisiais aktais 452, su apeliacijos skundais 2375 ir numarinta 457, viso 3284 bylų.

1925 metais išspręsta baudžiamųjų bylų su kaltinamaisiais aktais 484, su apeliacijos skundais 1701, numarintos 24, viso 2209 bylos.

1926 metais liko neišspręstų baudžiamųjų bylų su kaltinamaisiais aktais 289, su apeliacijos skundais 3921 ir numarinta 523, viso 4733 bylos.“

Pasitaikydavo ir taip: „Panevėžio apygardos teismo baudžiamoji sesija š. m. balandžio 6 d. Utenoje tarp kitų išnagrinėjo Vinco Kaulinio bylą.

Lietuvos mėgstamiausio pajūrio kurorto milicija 8-ojo dešimtmečio pabaigoje. PB ARCHYVO nuotr.

Lietuvos mėgstamiausio pajūrio kurorto milicija 8-ojo dešimtmečio pabaigoje. PB ARCHYVO nuotr.

Vincas Kaulinis iš Biliūnų k. Vyžonių valsč. buvo apkaltintas tuo, kad 1924 m. lapkričio 22 d. Utenos mieste, būdamas Utenos apskr. IV nuov. vyresnysis policininkas, eidamas tarnybines pareigas, gavęs iš nuov. viršininko S. Matulionio 4000 lt. valdiškų pinigų įnešti į Lietuvos Banko Utenos skyrių, jų dalies (1000 litų) neįnešė valstybės iždan.

Svarstant šią bylą – tarp ko kita – pasirodė, kad Kauliniui įnešus pinigus į iždą, buhalterio padėjėjas, kuriam iki tol buvo patikima, ne iš karto patikrinęs įneštąją sumą. Teismas, neradęs aiškių Kaulinio kaltės įrodymų, kaltinamąjį Kaulinį išteisino.“

1934 metais straipsnyje „Vienuolio teismas Kretingoje“ panevėžiečiams skaitytojams pasakota: „Kretingos apylinkės teisėjas nagrinėjo T. Domininko Kaubės O. F. M. bylą. T. Domininkas buvo kaltinamas, kad š. m. sausio mėn. 28 d. Kretingos bažnyčioje sakydamas pamokslą įžeidęs miesto Savivaldybę, kad ši duodanti neteisėtai leidimus atidaryti ir laikyti traktierius. Nedidelė teismo salė pilna prisirinko žmonių. Byla tęsėsi arti dviejų valandų. T. Domininkas gynėjo neturėjo, gynėsi pats. Teisintis visai nemėgino, bet pasakė, ką kalbėjęs pamoksle, pareiškė, kad viskas buvę pasakyta teisėtai, taip, kaip turi būti pasakyta kunigo, einančio pamokslininko pareigas. Remdamasis Konkordatu ir Šv. Raštu pažadėjo, prie progos ir reikale pasakyti daugiau ir aiškiau.

Teismas T. Domininką pripažino visai nekaltu – išteisino. Tikintieji kretingiškiai tuo labai patenkinti. Bedieviai su gėda nosį nuleido.“

 

Už grotų

Laikraštis nevengė ir pasakojimų apie gyvenimą laisvės atėmimo vietose.

„Iš Panevėžio kalėjimo“, – vadindavosi skyriai, kuriuose apie tai pasakota. Štai ištraukos iš 1934 metų laikraščių: „Kalinių skaičius vasario mėn. žymiai padidėjo. Daugiausia yra atliekančių nedideles bausmes už smulkius nusikaltimus.

1933 mt. Panevėžio kalėjimo ambulatorijoje, kurią veda gyd. Hurčinas, padedamas felč. Savrimavičiaus, buvo apžiūrėti 3977 kaliniai ligoniai.

Be visos eilės kitų visokių dirbtuvių, knygyne veikia knygų įrišimo dirbtuvė. Paskutiniu laiku kalėjimo knygrišykla paėmė per 1000 knygų įrišti mergaičių gimnazijos bibliotekai.

Panevėžio kalėjime veikia didžiulės audyklos, kuriose audžiama medžiaga visų Lietuvos kalėjimų šienikams, rankšluosčiams ir skalbiniams. Audyklose dirba kaliniai, turintieji kiek didesnes bausmes.

„Vasario 16 d. proga, Gedimino medaliu dekoruotas jau 11 metų ištarnavęs jaun. prižiūrėtojas Ant. Sargūnas. Sargūnas yra Liet. Kariuomenės savanoris – kūrėjas. Pareigose pasižymi kaipo pavyzdingas tarnautojas.“

„Pasveikus po operacijos kalėjimo vargonininkui jaun. priž. Rimkevičiui, kalėjimo bažnyčios choras pasitaisė ir papildytas keliais neblogais choristais. Be bažnytinio choro, organizuojamas iš kalinių dar šiaip choras, kuriame dalyvauja apie 40 kalinių. Dabar šis choras dar tik apmokomas.“

Pasitaikydavo ir pabėgimų, apie kuriuos laikraštis dažniausiai pranešdavo: „Spalių 6 d. pabėgo iš darbo areštantas Papučka, paeinąs iš Palėvenės, Kupiškio valsč. Areštantai remontavo teismo namus. Papučka buvo nuteistas 10 metų sunkiųjų darbų kalėjimo. Liko jam kalėti 7 metus“.

1940 metais rašyta: „Policijos Vadas paskelbė sąrašą (40) kalinių, VI.16 d. tam tikro sambūrio žmonių veikimu pabėgusių iš Panevėžio kalėjimo. Skelbime pabėgėliai kviečiami grįžti į kalėjimą, o gyventojai prašomi pranešti besislapstančius. Pabėgusieji kaliniai nubausti už visokius kriminalinius nusikaltimus.“

Vitalija JALIANIAUSKIENĖ

Panevėžio-balsas-logo

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų