-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Pačių žiauriausių sovietinių represijų metais nemaža dalis Lietuvos tikinčiųjų nepasidavė ir bandė išsaugoti tai, kas brangu: bažnyčias, religines tradicijas, savo dvasininkus. Poveikio valdžiai priemonių buvo labai mažai – iš esmės tik skundai. Tačiau net ir tai ano meto istoriniame fone reikalavo nemenkos drąsos – rašyti pačiam Stalinui ar net keliauti į Maskvą.
Lietuvos istorijos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja daktarė Regina Laukaitytė primena, kad po karo, maždaug 1948–1949 metais, represijų piko būta visoje Lietuvoje ir prieš visų konfesijų dvasininkus. Masiškai pradėtos uždarinėti bažnyčios, diskriminuoti tikintieji. Buvo net draudžiama skambinti varpais, atlaidai pradėti kelti į sekmadienius, o ir juos pačius leista švęsti labai kukliai. Neleista kitų parapijų kunigams atvykti išklausyti išpažinčių.
„Religinio gyvenimo tradicija pradėta labai stipriai laužyti“, – R. Laukaitytė pabrėžia, jog tas laikas sutapo su didžiaisiais trėmimais, ginkluoto pasipriešinimo slopinimu, kolūkių atsiradimu. Taigi tie metai Lietuvos istorijoje pažymėti sovietizavimo lūžiu.
„Jau vėliau, 1950–1953 metais, Lietuva buvo kitokia, – sako istorikė. – Pasipriešinimas nuslopintas, visa mūsų ūkinė sankloda sulaužyta, atsirado kolūkiai ir visa kita.“
Pokyčiai, palietę Bažnyčią, irgi buvo didžiuliai, religinės bendruomenės persekiojimas – pasiekęs aukštumas. Saugumo struktūroms suėmus visus vyskupus, likęs vienintelis – Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas, – 1949-aisiais buvo perkeltas į Vilnių. Miestas liko be ganytojo.
Tačiau net tokioms aplinkybėms tikinčiųjų dvasios nepavyko sužlugdyti, atimti drąsos kovoti su okupantų represijomis. Vienose parapijose, tiesa, kovota drąsiau, kitose – atsargiau, tačiau visiškai susitaikiusiųjų nebuvo.
Pasipriešinimas valdžios daromiems sprendimams, susijusiems su Bažnyčia, išsiliedavo skundais ne tik vietos, bet ir sąjunginei valdžiai. „Kitokių būdų priešintis nebuvo, – konstatuoja daktarė R. Laukaitytė. – Žmonės, įbauginti dėl savo pačių likimo, baiminosi ir pakrutėti. Todėl stebina, kad parapijiečiai vis dėlto nenuleido rankų – pasirašinėjo skundus.“
Sovietinė valdžia Panevėžio Švč. Trejybės bažnyčią uždarė 1949-aisiais. Religinių kultų reikalų tarybos tada buvo nuspręsta pastatą panaudoti muziejui, tačiau iš pradžių maldos namai buvo paversti sandėliu, vėliau koncertų ir šokių sale. Po rekonstrukcijos 1973 metais bažnyčioje įrengti Parodų rūmai (nuotraukose). PB ARCHYVO nuotraukos
Itin daug drąsos prireikė tikintiesiems, stojusiems ginti kunigų, kai prasidėjo jų suėmimai, trėmimai, bylos. Kai kuriose parapijose – ypač, kaip sako R. Laukaitytė, Žemaitijoje, – tai išaugo į itin aktyvią kovą. Vienas kraštas, nugirdęs apie gretimo krašto tikinčiųjų pasipriešinimą, pakildavo savajam, ir ši banga ritosi per visą Lietuvą.
Daug kur rinkti parašai po valdžios struktūroms adresuotais laiškais, užtikrinančiais, kad kunigai lojalūs sovietų valdžiai, kad jų pamokslai tik religiniai, – tokiu būdu bandyta apginti dvasininkiją. Jei buvo įmanoma, parapijiečiai surinkdavo liudijimus, kad Antrojo pasaulinio karo metais kunigai prisidėjo prie žydų gelbėjimo.
Jau vykstant teismo procesams prieš dvasininkus, tikinčiųjų pareiškimai plūsdavo ir šiuo adresu. Bėda ta, kad, pasak istorijos mokslų daktarės R. Laukaitytės, tokių teismo procesų buvo ne tiek daug. Paprastai bylas siųsdavo Ypatingajam pasitarimui į Maskvą ir žmonės buvo represuojami už akių.
Užstoti valdžios nemalonėn patekusius dvasininkus nebuvo saugu – už tai žmonės ir nukentėdavo. Laimė, kad žiaurių represijų nepasitaikė.
„Man rodos, visame tame dideliame represijų sraute ginti savo bažnyčią buvo ne didžiausias nusikaltimas, – svarsto istorikė. – Tuo metu buvo ir „svarbesnių“ straipsnių.“
Vis dėlto, pašnekovės žiniomis, būta atvejų, kad žmonės, kurie organizavo kunigų gynybą teismuose, buvo atleidžiami iš darbo, gąsdinami suėmimu.
Tiesa, Panevėžio vyskupijoje faktų apie nukentėjusius žmones ji teigia neradusi. Joje daugiausia Bažnyčios persekiojimui priešinosi kaimo vietovių. Ir tai, R. Laukaitytės teigimu, nenuostabu – panaši situacija buvo visur.
„Žmonės nesėdėjo sudėję rankų ir gynė savo bažnyčias, ypač nuo vietos valdžios.“
R. Laukaitytė
Lietuvoje kaimo bendruomenės buvo labiau susitelkusios ir labiau gynė savo bažnyčias. Be to, prisidėjo ir kiti veiksniai – pavyzdžiui, faktas, kad normalaus susisiekimo nebuvo. Pasak pašnekovės, arkliai nacionalizuoti, tad žmonės neturėjo kuo nuvažiuoti į toliau esančią bažnyčią arba prireikus kunigo jį parsivežti.
„Parsivežti kunigus į toliau nuo bažnyčios esančius kaimus buvo didžiulė problema“, – mano, kad tai buvo svari paskata ginti savo bažnyčią, istorikė. Be kita ko, spėjanti, jog kaimo žmonės, ir taip patyrę daug netekčių, dažnai jautėsi nebeturintys ko prarasti.
1948 metais buvo pradėta bažnyčių registracija, atrišusi rankas vietos valdžiai.
„Ji ir savivaliavo, – patikina R. Laukaitytė. – Tuo labiau kad aukščiausi Lietuvos vadovai – Antanas Sniečkus, Justas Paleckis – buvo už tai. Jiems kuo daugiau bažnyčių bus uždaryta, tuo geriau, o į žmonių skundus visiškai nekreipė dėmesio.“
Bet rankų nenuleidžiantys tikintieji apeliavo į aukštesnes, Maskvos, instancijas, rašė net pačiam Stalinui. Maskvoje veikė Religinių kultų reikalų taryba, tvarkiusi bažnytinius reikalus, tad dauguma skundų suplaukdavo ten.
„Kadangi Lietuvoje labai mažai vilties turėjo ko nors pasiekti, tai labai daug skundų rašė į Maskvą ir kai ką laimėjo“, – istorikė sako, kad tą patį darė ir Panevėžio vyskupijos tikintieji.
Tačiau Maskva skundus siųsdavo atgal į Lietuvą, o čia jau viskas spręsdavosi pagal aplinkybes. Jei skundų būdavo labai gausu, žmonių parapijoje daug, kitos bažnyčios – toli, pavykdavo išsikovoti, kad maldos namai būtų palikti.
Labai daug faktų apie skundus sukaupta iš Suvalkijos, Vilkaviškio vyskupijos. Panevėžio vyskupijoje atkakliai bažnyčias gynė Andrioniškio, Burbiškio, Dabužių, Dilių, Juodupės, Klovainių, Panevėžio Švč. Trejybės ir kitų bažnyčių parapijiečiai.
Sovietų valdžia labai bijojo paviešinimo. Apie tokius dalykus nerašyta spaudoje, vengta ir visuotinio Bažnyčios puolimo. Kunigus, pasmerktus dėl vadinamosios antisovietinės veiklos, stengtasi sukompromituoti individualiai, kaip pavienes asmenybes.
„Viskas buvo nutylima, viskas buvo daroma taip, kad sukeltų kuo mažesnį atgarsį, – sako daktarė R. Laukaitytė. – Todėl tikrai galima pasigėrėti žmonėmis, kurie, nesibaimindami galimų dar didesnių asmeninių represijų, vis tiek gynė savo bažnyčias.“
Didesnis tikinčiųjų pasipriešinimas Panevėžio vyskupijoje buvo kilęs 1941 metais suėmus kunigą Vladą Didžioką.
Kaip pasakoja R. Laukaitytė, dvasininkas Vasario 16-osios proga pasakė patriotinį, matyt, žmonėms įspūdį padariusį pamokslą. Po kelių dienų atėjo saugumas.
Tai vyko dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, tad žinia apie areštą pateko į Šveicarijos spaudą, paskui – į Didžiosios Britanijos katalikų laikraštį. Istorikės teigimu, laikraščiai labai nuodugniai papasakojo apie kunigo suėmimo aplinkybes, ypač pabrėžę, jog, išgirdę žinią, prie saugumo pastato ėmė rinktis tikintieji – iš viso apie du tūkstančius žmonių, reikalavusių išleisti jų dvasininką.
Deja, V. Didžiokas laisvės jau nebeišvydo – mirė tremtyje Rusijos glūdumoje.
„Kiek žinau, po karo jau tokių įvykių Panevėžio vyskupijoje nebuvo“, – apibendrina Istorijos instituto specialistė.
Pirmoji Burbiškių bažnyčia (kairėje – dar veikianti, dešinėje – sovietų valdžios jau nusavinta, su nugriautu bokštu ir kryžiumi) taip ir nebeatgijo. PB ARCHYVO nuotrauka
Bene didžiausio rezonanso pavyzdžiu po karo galėtų būti Burbiškio bažnyčios Anykščių rajone tikintieji. Pasak daktarės R. Laukaitytės, jie dėl savo bažnyčios kovojo bene ilgiausiai – daugiau nei penkerius metus. Deja, nesėkmingai.
Burbiškio bažnytėlė buvo įrengta 1933 metais, kitaip tariant, palyginti neseniai, dvarelio patalpose. Bet po karo sovietų valdžia dvare atidarė ir mokyklą.
„Aišku, kad tame pačiame pastate mokykla ir bažnytėlė negalėjo veikti“, – labai paprastai kilusį „interesų konfliktą“ paaiškina istorikė.
Maldos namų netekusių burbiškiečių delegacija net buvo nuvykusi į Maskvą. Sąjunginė valdžia buvo pareiškusi, kad bažnyčia ir mokykla kaip ir galėtų gyvuoti tame pačiame pastate, jeigu įėjimai būtų visiškai atskiri. Tačiau vietos valdžia darė savo: neregistravo kunigų ir vertė bažnyčią kelti į kitas patalpas.
Galiausiai situaciją aiškintis teko net Maskvos komandiruotam Religinių kulto reikalų tarybos darbuotojui.
Deja, nors parapija buvo labai aktyvi, tikintiesiems taip ir nepavyko Burbiškyje išsaugoti bažnyčios. Galbūt dėl to, jog mokyklai neatsirado kitų patalpų.
Panaši situacija buvo ir Andrioniškyje, tačiau išsisprendė visiškai kitaip. Istorikė spėja, kad abi Panevėžio vyskupijos parapijos – Andrioniškio ir Burbiškio – veiksmus derino tarpusavyje, nes veikta analogiškai.
„Andrioniškiečiams pavyko apsiginti, bet, matyt, todėl, kad ta parapija buvo labai didelė – per du tūkstančius žmonių“, – mano, kad valdžios sprendimą nusvėrė bemaž dvigubai didesnis nei Burbiškyje tikinčiųjų skaičius, Katalikų ir Stačiatikių bažnyčių istoriją tirianti mokslininkė.
Po senosios Burbiškių bažnyčios uždarymo 1947-aisiais burbiškiečiams buvo leista nupirkti šalia kelio stovintį klojimą, suremontuoti ir įsteigti medinę bažnytėlę. 1955 metais naujieji maldos namai buvo pašventinti, ir Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia, nors kitame pastate, veikia iki šiol. „WIKIPEDIA“ nuotr.
Pasak R. Laukaitytės, vietos valdžios darė viską, kad uždarytų Lietuvoje kuo daugiau maldos namų. Jas viliojo ir bažnyčių turima nuosavybė: buvo parapijų salės, špitolės, klebonijos, kai kur – altarijos. Taip pat ir žemė.
„Buvo didelis interesas visą tą turtą nacionalizuoti ir tai buvo daroma“, – sako istorikė.
Žinoma, Bažnyčios nuosavybę gynė ir tikintieji, ir patys dvasininkai. Vienas jų, primena daktarė R. Laukaitytė, buvo vyskupas K. Paltarokas, aktyviai įrodinėjęs, jog didelių parapijų kunigams, altaristoms irgi reikia kažkur gyventi.
Bendromis pastangomis nemažai pastatų pavyko apginti nuo savivaliavusių funkcionierių.
„Žmonės nesėdėjo sudėję rankų ir gynė savo bažnyčias, ypač nuo vietos valdžios“, – o nuo jos, pabrėžia R. Laukaitytė, labai daug kas priklausė.
Pavyzdžiui, vartant archyvuose sukauptus tikinčiųjų skundus negalima nepastebėti, jog iš kai kurių rajonų jų siųsta labai daug. Skųstasi dėl to, kad ligoninėse neleidžiama teikti Ligonių patepimo sakramento, nors oficialiai tai nebuvo uždrausta, negalima skambinti varpais, nors taip pat šalies mastu tas nebuvo draudžiama, ir panašiai.
Skundų skaičiui pasiekus kritinę masę, respublikinė valdžia neretai duodavo nurodymus panaikinti panašius apribojimus tikintiesiems, tačiau kai kur, pasak daktarės R. Laukaitytės, vietiniai biurokratai užsispirdavo demonstruoti savo viršenybę.
Siaučiant represijos, kunigai, išvengę saugumo areštinės, būdavo verčiami atiduoti kulto tarnautojo pažymėjimą, o be jo kunigauti negalėjo. Pavyzdžiui, 1949 metų vasarą į apskričių ir valsčių vykdomuosius komitetus Panevėžio vyskupijoje šiuo tikslu buvo iškviesti septynių parapijų klebonai: Dabužių, Kupreliškio, Andrioniškio, Burbiškio, Pabiržės, Klovainių, Smilgių.
Negana to, dvasininkai prigrasinti per trumpą laiką išvykti.
Taip siekta bažnyčias palikti tik valsčių centruose arba ne arčiau kaip kas septyni kilometrai. Net vykdyti skaičiavimai, kiek kokioje vyskupijoje turėtų būti uždaryta bažnyčių.
Panevėžio vyskupijoje po okupacinės valdžios kirviu atsidūrė 15 maldos namų. Jų sąrašas buvo įteiktas vyskupui K. Paltarokui. Tačiau ne visus pavyko uždaryti – iš pusantros dešimties bažnyčių devynias.
„Labai svarbus Lietuvos istorijoje faktas, kad visos vienuolijos, veikusios tarpukaryje, išgyveno visą sovietmetį – penkiasdešimt metų! Nė viena nedingo ir net atsirado naujų.“
R. Laukaitytė
R. Laukaitytės vertinimu, Panevėžio vyskupijoje išvis nukentėjo nedaug parapijų bažnyčių. Tikėtina, dėl to, kad valdžia nenorėjo gadinti santykių su vieninteliu Lietuvoje likusiu vyskupu K. Paltaroku.
Bet daryta viskas, jog kišimasis į tikinčiųjų gyvenimą būtų maksimalus: kunigams neleista rengti pamaldų, uždarytos kaimų, kapinių, vienuolynuose veikusios koplyčios.
Pačiame Panevėžyje buvo uždaryta marijonų vienuolyno noviciato patalpose Šv. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo koplyčia ir Švč. Trejybės bažnyčia, kurioje mišias laikydavo marijonai. Šios bažnyčios rektorius, būsimasis arkivyskupas Liudvikas Povilonis rašė skundą Stalinui, prašydamas palikti bažnyčią veikiančią. Prašymas buvo nukreiptas į Vilnių, o iš ten gautas trumpas atsakymas: prašymas nepatenkinamas, bažnyčia uždaroma.
Panevėžio vyskupijoje vieną atkakliausiai tikinčiųjų gintų Andrioniškio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia dabar yra saugomas valstybės architektūros paminklas. „WIKIPEDIA“ nuotr.
Istorikės teigimu, sovietai plačiai naudojo tokį metodą – pastūmėti žmones pačius atsisakyti bažnyčių. Vylėsi, kad tikintieji nebenorės išlaikyti maldos namų – mokėti mokesčių, rūpintis pastatais, – kuriuose nevyksta pamaldos.
„Kaip kitaip uždaryti bažnyčias, kurios lankomos, kurios seniai veikia ir kaip dabar pasakysi, kad jų jau nebereikia?“ – retoriškai klausia R. Laukaitytė.
Tačiau valdžios pastangos nepasiteisino: tikintieji toliau kovojo, skandino valdininkus skunduose.
„Turbūt vienintelis žmonių laimėjimas buvo, kad kai kurias bažnyčias pavyko apginti ir jos nebuvo uždarytos“, – sako pašnekovė, nes represuojamų kunigų parapijiečiams išgelbėti nepavykdavo. Jeigu kurį saugumas suimdavo, jau nebeišleisdavo.
„Kai kurie kunigai net du ar tris kartus teismų būdavo išteisinami, bet jų vis tiek nepaleisdavo ir galų gale bylą siųsdavo į Maskvą ir ten gaudavo bausmę“, – tęsė pasakojimą istorikė. Kad bylos prieš dvasininkus buvo sukurptos, esą byloja ir tokios istorijos, kaip vieno kunigo, kurį teismas du kartus išteisino, o jis vis tiek buvo nuteistas 20 metų pataisos darbų lagerio.
Ir taip buvo iki pat Stalino mirties.
Tik 1956 metais, po Stalino asmens kulto pasmerkimo, dauguma represuotų kunigų atgavo viltį grįžti į Lietuvą.
Bažnytinio gyvenimo ir religinių tradicijų suvaržymas sovietmečiu labai priklausė nuo vietos valdžios geranoriškumo. Kai kurie jos atstovai į draudimus žiūrėjo pro pirštus ir nepaisė varpų skambinimo bažnyčiose, ligoninės įsileisdavo kunigus – leisdavo atskirame kambarėlyje išklausyti išpažintį, suteikti ligoniui patepimą.
Istorikė mano, jog tuos keletą pokarinių metų žmonės dar buvo drąsesni, be to, religinės tradicijos gajesnės.
Ilgainiui sovietmetis vis dėlto sunaikino vienuolijas, legalią religinę spaudą. Visa tai persikraustė į pogrindį.
„Man atrodo, labai svarbus Lietuvos istorijoje faktas, kad visos vienuolijos, veikusios tarpukaryje, išgyveno visą sovietmetį – penkiasdešimt metų! Nė viena nedingo ir net atsirado naujų“, – daktarė R. Laukaitytė pabrėžia, jog pogrindinis religinis gyvenimas Lietuvoje buvo pakankamai intensyvus. Plito religinė literatūra, maldaknygės, sovietmečiu prie bažnyčių buvo galima įsigyti ir devocionalijų – medalikėlių, kryželių. Visa tai, istorikės manymu, visuomenę galėjo skatinti priešintis, išlaikyti savo bažnyčias nepaisant sovietų valdžios represių, persekiojimų, diskriminacijos. Gi religinės tradicijos persikėlė į tikinčiųjų namus – Velykos, Kūčios, Kalėdos išliko šeimose.
„Įdomu, kaip viskas atrodytų, jeigu ne sovietmetis. Kaip ta mūsų istorija ir bažnyčios istorija būtų susiklosčiusi?“ – daktarė R. Laukaitytė sako, kad apie tai dabar galima tik spėlioti.
Komentarai
-
- ecka
- 20:44 2018.07.23
-
- Lietuvis
- 22:28 2018.08.02
Rodyti visus komentarus (2)idomus straipsnis
Mylėkime kitus žmones kaip patys save. TSRS iširo, dabar mes gyvename ES 🙂 🙂